Atviru asmeninio portreto eskizavimu pasižyminti Igno Staškevičiaus knyga „Tapatybės kortelė“ žadina ne tik skaitytojų susižavėjimą, bet ir smagius krizenimus. Autoriaus pasirinktas gana asmeniškas kalbėjimas leidžia mėgautis retai beaptinkamu paprastu grynu, nuosaikiu, tikslias ir išgrynintas prasmes fiksuojančiu požiūriu. Pati idėja – sąsaja, kai į žmonių santykius, situacijas žvelgiama be sentimentų, bet skvarbiu žvilgsniu ir su kandžia ironija bei šypsena per paradoksus norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Tapatybės kortelėje“ pateiktos literatūriškai žaismingos istorijos įkvėps, padrąsins, kartais nustebins ar privers susigėsti. Tai taikli knyga tiems, kurie diena iš dienos turi derinti ambicijas ir galimybes, sunkų darbą ir ėjimą į sėkmę.
Gal turėjo būti juokinga, bet nebuvo. Gal turėjo sukelti kažkokių minčių apie tapatybę, bet irgi nesukėlė. Labiau mėgstu romanus, nei trumpų istorijų ar novelių rinkinius, o ši knyga apskritai priminė Facebook post’ų rinkinį, be jokios literatūrinės vertės. Kita autoriaus knyga apie lyderystę buvo įdomesnė, tai gal tiesiog nelabai sėkmingas bandymas žengti į grožinę (?) literatūrą.