Šeštajame Lietuvos istorijos tome Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje (1588-1733 metais) aptariamas ilgasis Lietuvos istorijos XVII amžius, beveik sutampantis su Baroko epocha Lietuvos istorijoje, Lietuvos valstybingumo raida, pastangos apginti Lietuvos valstybinio savarankiškumo raiškos erdvę ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lygiateisiškumą su Lenkijos Karalyste bendroje unijinėje valstybėje. Daug dėmesio skiriama valstybės teritorinei raidai, demografiniams procesams, stiprėjusioms valdymo institucijų krizės apraiškoms, Lietuvos visuomenės luominės sanklodos, konfesinės ir etnolingvistinės sudėties pokyčiams. Apibūdinamos esminės permainos geopolitinėje aplinkoje, kurioje teko gyvuoti Lietuvos ir Lenkijos valstybei, XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje pretendavusiai į regioninę hegemoniją, o aptariamo laikotarpio pabaigoje jau turėjusiai ginti savo suverenumą.
Bene geriausia iš kol kas skaitytos šios Istorijos instituto serijos. Autorius vienas, todėl išvengta pasikartojimų ar tų pačių pasakojimų iš kitos pusės skirtingai aiškinant vienus ir kitus dalykus. Gana vientisas, nuoseklus, skaidrus vaizdas.
Laikotarpis ilgas, mažiau pažintas ir mažiau aptartas istoriografijoje. Be to, be galo painus ir sudėtingas, daugmaž valstybei tragiškas ir nesėkmingas su "tvanu", siaubingu Šiaurės karu, badais ir marais. Visas šias vingrybes autoriui gana gerai ir suprantamai sekasi papasakoti tiek iš visuomenės, tiek iš ekonomikos, tiek iš politinės pusės. Ypač intriguojanti būtent paskutinė politinės istorijos dalis.
Patiko, kad paneigia daug susiklosčiusių ar mokykloje puoselėtų mitų, pavyzdžiui, apie Nebylųjį Seimą, kuris kaip paaiškėja nebuvo toks jau neigiamas, ir jo nesaugojo apsupę rusų kariai, kaip įprasta teigti. Arba puikiai išaiškinta LDK pilietinio karo tarp Sapiegų ir jiems oponavusių didikų eiga, priežastys ir pasekmės.