Két világháború, kommunista rezsim, fasizmus, zsidóüldözés, szovjet megszállás és partizánháború, szibériai száműzetés, függetlenségi mozgalom Litvániában - ez az a történelmi háttér, amely előtt egy litván család négy generációjának sorsát követhetjük nyomon a múlt század elejétől napjainkig. A család utolsó sarja egy rejtélyekkel teli szerelmi kapcsolatban vergődve keresi helyét a világban, a történelemben, az életben hősiesség és egyéni boldogulás, elvek és életösztön között botladozva - ahogy azt tették ősei is. A Mormogó fal az egyetlen dolog, aminek nekivetheti a hátát. "A XX. században sok szó esett falakról: kínai nagy fal, berlini fal, a Pink Floys "fala" , a Siratófal, országhatár, határok nélküli világ, nyílt társadalom, az elidegenedés falai meg más hülyeségek. Bármit is akartak mondani az emberek, szavaik mögött így vagy úgy ott rejtőzött vagy a faltól való félelem, vagy az a félelem, hogy a fal nincs már meg, és nem lesz minek támaszkodni, nem lesz mire ráfogni saját boldogtalanságukat, határozatlanságukat és kudarcaikat."
Sigitas Parulskis is a modern Lithuanian poet, essayist, playwright and reviewer. In 1990 he graduated from Vilnius University, Lithuanian language and literature. He was working in notable journals and newspapers (Literatūra ir menas, Lietuvos aidas, Lietuvos rytas, Šiaurės Atėnai). Today he gives lectures of creative writing for Vilnius University students, writes articles to various newspapers, journals and internet websites.
Labai įtraukianti ir paini istorija, daug taiklių įžvalgų ir cituotinų vietų. Labai vaizdingas istorinis kontekstas. Tik reikia skaityti labai susikaupus dėl daugybės vienodų vardų.
„Būna tokių akimirkų, kai pasijunti esąs ne čia. Tuo pat metu esi ir čia, ir dar kažkur, savo praeityje, atmintyje, ištiktas akimirkos, kuri nepakeliama, kurios reikia atsikratyti, kurią turėtum ištraukti kaip skausmingą rakštį. Ta akimirka gali tęstis amžinybę. Tęstis ir kankinti. Ir nieko su ja negali padaryti, nes ji - tavo gyvenimas.“
„Tau taip nebūna, tarsi jaustum savyje kažką pasiklydusį? Ir tas kažkas esi tu, bet lyg ir ne tu.“
Puikiai Sigitas P. primurmėjo. Gal tik paskutinio skyriaus nesupratau. O svarbiausia, kad tarp visos tos ironijos ir geliančio sarkazmo vis pasitaikydavo tokių šviesių blykstelėjimų:
„pasaga kaip mėnulis, sakydavo kalvis Ignacijus, būna nauja kaip pilnatis ir sudyla kaip delčia, Augustinas įsivaizduodavo mėnuliais pakaustytą žirgą, šuoliuojantį pievomis, tam žirgui iš po kojų trykšdavo žvaigždės...“
Knyga apie gyvenimą ir kaip jis keičiasi keičiantis kartoms. Ir į ką atsiremia žmogus savo laike, ištikus savoms krizėms. Parulskis palieka labai daug vietos apmąstymams ir fantazijai. Man labai patiko stilius - labai sakyčiau organiškas.
"Gyvenimui prasmės suteikia kitas žmogus. Patvirtinantis egzistencijos vertę. Tas, kuris grožisi mumis. Informuoja mus apie mūsų sugebėjimus. Praneša apie mūsų unikalumą ir nepakeičiamumą. Ir tuojau pat iškeičia mus į ką nors dar unikalesnį ir nepakeičiamesnį".
Istorija apimanti šimto metų laikotarpį. Gal kiek per daug ciniškai, itin klampiai bei paskendus chaose, tačiau tai originalus, modernaus lietuvių rašytojo romanas
„Prisiminimai - kaip rūgštis: graužia iš vidaus ir smelkiasi į giliausias kerteles, atidengia silpnąsias žmogaus gyvenimo konstrukcijų vietas. Vos tik pasiduodi jiems, tuojau pat įsiveli į nelygias grumtynes su laiku.“