Andrė Eivaitė, skaitytojams jau pažįstama iš knygų „Naktis prekybos centre“ ir „Kontora“, gyvena ir kuria Vilniuje. Autorė ne tik rašo, bet ir dirba valstybinėje įstaigoje, tad puikiai pažįsta biurokratijos džiungles bei kovų dėl išlikimo jose taisykles. „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ kaip tik apie tai.
Sveiki atvykę į valstybinę įstaigą! Vietą, kurioje draugai ir priešai greitai keičiasi vaidmenimis. Vietą, kur motyvacija, iniciatyva ir saviraiška yra tik punktai, išvardyti CV. Vietą, kur subordinacija ir vidaus tvarkos taisyklės yra svarbesnės už bet kokias gyvenimiškas aplinkybes. Vietą, kurioje brūkšnelio ilgis yra mėnesio svarstymų, konsultacijų, susirašinėjimų ir posėdžių tema. Vietą, kurioje amžiams sustingsta renovacija. Vietą, kuri gali būti labai romantiška, nes meilė aplanko ir valstybės tarnautojus… „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ – įtraukiantis nuotaikingas pasakojimas apie pirmuosius karjeristės Gabrielės darbo metus. Per juos ji ne tik sparčiai kyla karjeros laiptais, išradingai apeidama visas kliūtis, bet ir išmoksta ne vieną gyvenimo pamoką.
Apie šią knygą sąmoningai nenoriu rašyti nieko daug, nes... Nu tiesiog ne ta knyga, apie kurią reiktų prirašyti krūvas sakinių. Tai yra paprasta, neįmantri, dažnai ir tiesiog primityvoka knyga, skirta užkišti galvą 3 valandas, tam parenkant atitinkamą, dažniausiai šiuo tikslu ir naudojamą žanrą - komiška romantika. Kas mane nustebino, vistik, kad ji man pakankamai patiko. Ne, nėra taip, kad būčiau apšakalėjęs visiškai, tikrai ne, bet savo momentų turėjo.
Įdomi situacija yra su šios knygos veikėjais. Šiaip jie atrodė maždaug tokio pačio kompleksiškumo ir sudėtingumo kaip tualetinio popieriaus rulonas, BET! kartkartėmis man kildavo gan stiprus įtarimas, kad visi šios knygos veikėjai - nuo pagrindinių herojų iki santechniko Vycioko ar koks jis ten, (jei išvis buvo santechnikas - sakau, labai neįmantri knyga, tad ir atminty išliko neįmantrus kiekis atsiminimų iš jos) yra šaržuoti mūsų visuomenės tipažai. Ir jei tai būtų teisybė, tada didelis didelis respektukas autorei ir keliu prieš ją įsivaizduojamą skrybėlę.
O šiaip, tokių paprastų, itin lengvo turinio knygų irgi reikia, ir kai pasitaiko tokia, kaip ši - kad ir neįmantri, bet pranokusi lūkesčius ir pretenduojanti į kokybę, aš mielai jas perskaitau ir vertinu teigiamai.
Pirmieji 10 psl. - O Viešpatie, už ką man tai? 10-50 psl. - Jūs turbūt juokaujate. Štai kodėl nereikia skaityti lietuviškų knygų. 50-100 psl. - Ir naiviausios veikėjos titulas atitenka.... 100-150 psl. - Ar aš ką tik šyptelėjau? 150-200 psl. - Na, gerai, galbūt man tai kažką primena... Paskutiniai 50 psl - Jau? Viskas?
Kartais man atrodo, kad aš nedraugauju su lietuviškomis knygomis (tikiuosi, kad tie keli autoriai, kuriuos skaitau, man atleis už tokį baisų apibendrinimą). Dialogai neretai būna paiki ir netikroviški, laikomasi "dėl visa ko papasakosiu, nes, neduok Dieve, kvailas skaitytojas perskaitęs nesupras" principo. Negaliu sakyti, kad to nebuvo ir šioje knygoje. Buvo. Ir tai mane nuteikė labai nemaloniai. Valstybės tarnautojo darbą pažįstu iš vidaus (laimei, man pačiai ten neteko dirbti, bet augau valstybės tarnautojų šeimoje) ir pagrindinės herojės naivumas varė mane į neviltį (taip, taip, autorė taip perteikia savotišką ironiją, bet iš pradžių man labai "nelipo"). Tačiau apsipratau. Tikrai. Ir galiausiai visai neblogai susiskaitė.
Skaitant knygą prisiminiau savo kelionę teisės studijose ir praktikos praeidinėjimą valstybės tarnyboje. Žmonės ten ne tik, kad labai draugiški, bet kartu ir labai šilti. Nereikia visada galvoti, kad valstybinėje įstaigoje dirba tik pikčiūrnos. Nors pagalvojus galima kartais ir suprast kodėl jie būna nenuotaikoje, o namo grįžę nenori bendrauti.. Visgi darbas verda, o ir terminai yra trumpi.
Bet kalbant apie knygą – nustebau. Labai smagiai susiskaitė visi puslapiai. Žinoma keli skyriai tikrai labai nuobodžiai skaitėsi, nes Gabrielės asmeninis gyvenimas nebuvo toks įdomus kaip darbas valstybės tarnyboje ir joje dirbantis kolektyvas.
Labiausiai patiko valstybės tarnyboje ir Gabrielės kolektyvo darbuotojas – Darius. Pagal aprašymą supratau, kad Darius eilinis darbuotojas, turintis anstvorio ir mėgstantis skaniai pavalgyti, bei įsimylėjęs savo buvusę vadovę Ievą.
„Dariukas išgaravo, pakeliui kažką murmėdamas apie pamišusias šito kabineto bobas.“
Bet ne tik Darius man šioje knygoje labiausiai įsiminė. Manau, kad dauguma sutiks, kad yra tokių žmonių kiekvienoje sferoje kurie nepatenkinti viskuo kas vyksta – tai langas uždarytas ir nėra kabinete kuom kvėpuoti, tai duris paliekamos praviros, tai vieta netinkama, nes aura ne tokia vyrauja. Ir štai mes susipažinkime – Vaiva.
„Dariukas ištiesė ranką į sausainį. Vaiva lėtai pasuko į jį galvą. Dariukas atsikando sausainio. Vaiva piktai šnarpštelėjo. Dariukas paspringo.“
Šie du personažai visą knygos siužetą pagyvino. Dėl to knygą vertinu didesniu balu negu iš tiesų jį verta. Gabrielės gyvenimas ganėtinai nuobodokas, o ir jos elgesys ne visada man buvo pateisinamas. Tačiau šie du žmonės iki paskutinio puslapio leido suprasti, kad jie niekada nepakeis savo požiūrio ir įsitikinimų.
„Vaiva vėl šnarpštelėjo. Visi baimingai sužiuro į Dariuką. Jis atsilaikė nenualpęs.“
Jeigu šiuo metu neišeina susikaupti skaitymui ir nerandate lengvo skaitalo. Tai čia pats tas. Tikrai šmaikščiai pasijuoksite ir greitai perskaitysite knygą.
Lengva, sklandžiai surašyta, vietomis sukarikatūrinta jaunos lietuviškos valdininkės meilės ir karjeros istorija. Aiškiai važiuota "Bridžitos Džouns" vėžėmis ir, po šimts, autorei tai visai pavyko. P.S. Vis tenka susilaikyti nuo siekio nuplėšt nuo knygos viršelio tą geltoną lapiūkštį. Knygos dizaineriai padarė blogą darbą.
Tikėjausi kažko panašaus į "Ginekologo užrašai" ar "Urologo užrašai", bet pasirodė, kad ši knyga - daugiau pramanyta istorija valstybinėje įstaigoje. Stilius lengvas ir smagus, kiek kandokas, tačiau skaitėsi lengvai kaip užsienio rašytojų romanai (tik lietuviškoje aplinkoje, kas šiuo atveju, visai nekliuvo) ir norėjosi nepaleisti knygos - žodžiu - tikrai geras rudeniško vakaro skaitalas :)
Ypatingai lengva ir be jokių nenuspėjamų siužeto vingių. Kai kuriose vietose jaučiasi bandymas kelti įtampą, bet po keletos tokių “pakilimų” visi kiti įvykiai lengvai numatomi iš anksto. Labai prastai atskleisti veikėjų portretai, norėjosi labiau juos pažinti.
Susiskaitė smagiai. Lengvas, gana greitas skaitinys, ypač jei žinai panašių personažų darbovietėse. Graži ir mūsų tam tikros visuomenės dalies parodija. Ačiū autorei.
Man patiko. Kai pati esi neseniai iš uabėlio įkėlusi koją į valstybinę įstaigą, knygoje atpažįsti daaaaug situacijų apie tai kaip ten viskas veikia. Skaitydama keliose vietose kvatojausi. Žodžiu, lengvas, linksmas skaitinys.