Vieno žmogaus bohema

by Ugnė Barauskaitė

O mes, moterys, jaučiam savo esmę nematydamos. Pasiduodam Mėnulio ritmams, verkiam tamsoje, sapnuojam ateitį ir mylimuosius, ieškom slaptųjų prasmių mažaraščiuose jų laiškuose. Kai vyras padeda tašką, mes jį apraizgom prasmių labirintais. Ir taškas jau nebe taškas, o meno kūrinys.
Radijo laidų vedėja Ugnė Barauskaitė 2002 metais į literatūros pasaulį įsiveržė jaunatvišku, šmaikščiu romanu „O rytoj vėl reikės gyventi“. 2005 metais pasirodė antrasis romanas „Dešimt“. O štai trečiosios knygos teko laukti daugiau nei dešimtmetį. Kodėl taip ilgai? „Nes kartais gyventi yra svarbiau nei rašyti“, – sako autorė. Kelionės po Artimuosius Rytus, kitų kultūrų patirtys, vaikystės įspūdžiai, skaudžios išpažintys ir, žinoma, vyrai. Poetiškai, lakoniškai ir paprastai.
Kas yra bohema? Toks gyvenimo žanras. Laisvė būti kitaip.

Genres: Nonfiction, Audiobook

141 pages, Hardcover

First published January 1, 2016

Reviews

[Caro the Helmet Lady · Rating 4 out of 5]

Pamačius viršelį, pamaniau, kad čia dar vienas "pasimatymas paryžiuje" arba koks nors "itališkas meilužis", ar kita panašaus pobūdžio bobiška (taip, taip!) knyga. Žiūriu, ne, Barauskaitės. Prisėdau ir perskaičiau. Moka Barauskaitė rašyti, rašo gerai, moka prajuokinti, yra ironiška ir lyriška po lygiai. Ir labai atvira. Ačiū jai už tai.

[Bent.viena.puslapi · Rating 3 out of 5]

Dar viena atsitiktinė lietuvių autoriaus knyga, kuri man PATIKO!

💬Knygoje man patiko:
⚜️lengvi pasakojimai apie gyvenimo ir  požiūrį į jį;
⚜️lengvumas, su humoru žiūrima į tam tikras gyvenimiškas situacijas;
⚜️pasakojimai apie keliones, žmones, save ir daug kitų įdomių istorijų; 

💬Knygoje man ne patiko:
⚜️nebuvo kas nepatiktų. Gal tik tai, kad realiai visą knygą klausiau vairuodama ir negalėjau pasižymėti įdomių autorės minčių, kurių ten tikrai netrūko😊  

Negalėčiau pasakyti, kad knyga buvo geriausias mėnesio skaitinis, bet labai patiko ir susiklausė tikrai smagiai. Būtinai pasidomėsiu šia autore ir jeigu turi išleidusi daugiau knygų, manau jas tikrai paskaitysiu/paklausysiu.

P. S porą citatu uzsirasiau, nes tuo metu klausiau namuose:

📚"Mano knygos nėra daiktai. Jos mano mamos ir tėčiai. Jos niekada nesakė, kad neturi man laiko ar, kad esu bėda, kuri ne valo dulkių. Mano knygų prasmės augo kartu su manim."
"Mano knygos nėra daiktai. Daiktai galėtų atspindėti mane, o as atspindžiu savo knygas."

[Alatea · Rating 3 out of 5]

Pagaliau suskaičiau. Pamažu pamažu, po 20-30 psl vienu prisėdimu. Vakarais, prieš miegą... Nesuprantu, kodėl skaitėsi taip lėtai. Gal dėl to, kad pati knyga reikalauja kažkokios rimties ir suaugimo tam, kad ją skaitytum - ji žaisminga, tačiau pilna suaugusiam žmogui būdingo ilgesio šalims, kurių aš niekada nemačiau, ir laikams, kuriuose negyvenau. Ne ne - apie sovietmetį kalbama nedaug (tačiau kalbama). Kalbama ir apie laikus, kai aš dar mokiausi mokykloje, ir apie laikus, kai arabų pavasaris dar nebuvo užvėręs sienų į kai kurias labai egzotiškas šalis, apie kurias knygos autorė kalba kaip kažką prarasto ir brangaus --- ir nors žavėjausi jos stiliumi ir požiūriu, nejaučiau to artumo su knyga, kurį paprastai jaučiu skaitydama tokius žurnalistinio pobūdžio užrašus.

[Rasa Sagė · Rating 5 out of 5]

Ugnė Barauskaitė - pirmoji autorė, kuri mane privertė pamilti lietuvių autorius. Jos pirmoji knyga “O rytoj vėl reikės gyventi” man paliko neišdildomą įspūdį. Netikėtai pakliuvusi į rankas bibliotekoje maloniai nustebino parašyta va taip – paprastai, aiškiai ir artimai. Ačiū.

Net neabejoju, kad kai po šimto metų literatai nagrinės lietuviškų autorių pereinamojo laikotarpio knygas, parašytas per trisdešimt metų nuo nepriklausomybės, Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” stovės priekinėse gretose. Joje šviečia išmintis, patirtis, branda. Ji pilna auksinių frazių, kurias norisi cituoti.

Ugnės stilius paperka. Atrodo, ji visai nesistengia, žodžiai tiesiog sprūsta jai iš po pirštų. Bet tik patyrę rašytojai žino, kaip tai yra sunku, išsireikšti paprastai, be pompastiškų metaforų ir penkiaeilių sakinių. O Ugnė atėjo, pasakė. Visi suprato. Ir susimąstė.

Apie ką ši knyga? Ogi apie viską. Apie gyvenimą. Apie laikmetį. Apie žmones. Apie alkoholį. Apie rašytojus. Apie keliones. Apie principus. Apie draugystę. Apie vyrus.

Man visada patinka knygos, kuriose autorius parašo, ką reiškia būti rašytoju. Tarsi atveria savo kortas. Tarsi atskleidžia savo paslaptį.

Apie vyrus:

“Ko gero, mes visad iš vyrų tikimės per daug. Grožio, meilės ir aistros. O juk daug tikėtis reikia iš savęs: tą aistrą palaiko tik mūsų fantazijos ir nepagrįsti lūkesčiai. Guli sau naktį ir galvoji, kaip jis paskambins, parašys laišką, o gal net lips per balkoną su gėlėmis? Nupirks fantastišką kelionę į užsienį. Arba sakys: žinai, susituokime su džinsais! Va taip ir mylim juos, tuos prigalvotuosius. Kurie nei rašo, nei per balkoną lipa. Bet negali sakyti, kad tai fantazijos. Ne, tai – paralelinis pasaulis. Ne kitas, o būtent paralelinis. Visai šalia esantis. Na ir kas, kad šiame pasaulyje jis per balkoną nelipa? Bet tikim, kad galėtų!"

Skaičiau ir šypsojausi. Taip šypsomasi, kai staiga pasakoma tiesa, kurią visada žinojai, bet niekada nebuvai suvokusi ar girdėjusi. Žavi autorės apsinuoginimas. Ne kūno, bet sielos. Drąsa parodyti slapčiausias savo vietas. Tai – užburia.

Po dešimties metų rašymo gimė ši plona, bet sodri knyga. Lengva ir gili. Tikroviška ir artima. Kurios kiekvienas sakinys slepia prasmę. Kurioje nieko nėra nereikalingo, kurioje sudėtos talentingo žmogaus mintys. Ir jos tokios artimos, kad tampa savos, nepamirštamos. Aktualios.

Argi ne toks yra geros literatūros tikslas?

[Kristina Markeviciene · Rating 3 out of 5]

"Kaip žmonės skaito, taip ir juokauja. Humoro jausmas - giliai kultūrinis dalykas. Jei žmogus neskaito, greičiausiai jam juokinga tai, kad kitas nugriuvo. Įkrito į tortą snukiu. Bet žodžių žaismas ir lingvistiniai niuansai jam nereiškia nieko."

"Anksčiau man reikėjo draugų. Gal labiau draugių. Tačiau ne tiek draugijos, kiek pačios idėjos: turėti artimiausią draugę. Su ja dalintumeis viskuo - remontais, katinais, darbais. Balkonais Barselonoje ir Užupio stogais, naminėmis virtuvėmis ir taip toliau. Naujaisiais metais (skaipu), knygomis, kvatojimu ir kartais kruvinais jausmais. Tačiau užvis svarbiausia - tais pačiais minčių zigzagais tuo pačiu greičiu! Nes niekas taip manęs neerzina, kaip žmonės, mąstantys lėtai. Tai dar gerai, jei mąstantys! - dažniau tiesiog galvojantys paviršiuje, apie kažkokius pirmo plano dalykus, vienintele kalba."

"Kai iškuopiau vaikystės rūsį ir lioviausi gerti, bendravimo gerokai sumažėjo. Ne tik todėl, kad išsiblaivius tie žmonės mane nuvylė ar tapo neįdomūs. Išsiblaivius dingo mano poreikis. Tas tąsus, troškus ir varginantis noras emociškai priklausyti, įsiprasminti draugystės idėjoje. Dabar užtenka ir savęs pačios. Mane džiugina draugija - kai ji įdomi. Myliu savo uraganines tetas, kai sėdamės kartu prie vieno stalo - esant progai. Bet vis dėlto dabar daugiausia savęs atrandu internete. Ten filmai, serialai, dokumentika ir muzika. Geriausia draugija!"

[Emilija Čeponė · Rating 2 out of 5]

Per gyvenimą nesu parašiusi tokio prasto įvertinimo. Šitos Barauskaitės rašliavos kaip copy/paste Erikos Umbrasaitės stiliaus ir manieros. Tik "paste" funkciją kažkoks virusas nukramtė. Atrodo, kad autorė bando pateikti savo gyvenimiškas patirtis. Bet trūksta gilumo, parašyta striukai... Toks įspūdis, kad pritrūko laiko ir pradėjo spausti leidėjas jau, arba tiesiog nemoka išvystyti istorijų, užkabinti. Kadangi klausiau audioknygos, įgarsinimas pačios autorės kaip ir gerai, bet balso tembras nėra malonus, šaižus, šiek tiek rėžia ausį.

[Manjana · Rating 4 out of 5]

Kiekvienas vertinsime savaip, per savo patirčių prizmes, vienoms(-iems) patiks, kitioms(-iems) - ne. Man daugelis autorės aprašytų išgyvenimų labai pažįstami(išskyrųs priklausomybę alkoholiui),artimi, nes panašiai daug kas išgyventa. Todėl man asmeniškai skausmingai nuoširdi ir patikusi knyga. Ačiū.

[Mantas Giga · Rating 3 out of 5]

Hmm.. Barauskaite man patinka.. Ypac josios pirmoji knyga. Tokia nostalgija.
Sita nusipirkau iskart po isleidimo, bet vis nebuvo progos jaja paskaityt, zinojau kad bus gera.
Tai vakar damusau.. ir ka.
Nu gerai gerai parasyta, pradzia labai kabino, poto biski nuveso ir deja - mazumele nusivylimas. Nors paskutiniai puslapiai dar pakaitino susidomejima.. bet bet bet..

[Neringa Binkė · Rating 5 out of 5]

Barauskaite, įsimylėjau nuo pirmos perskaitytos knygos ir eisiu skaityt kitų! Puikumėlis, mintys lengvos kaip pūkelis, laisvos kaip švelnus brizas nuo jūros... o kaip viskas pažįstama nuo pat vaikystės ir iki šiolei... Neįtikėtina, kaip mėgavausi skaitydama, 10 žvaigždučių!

[Kamylikamile · Rating 5 out of 5]

Kartais gyvenime tenka išgerti. Tenka rūkyti be saiko. Ir netgi bučiuotis su moterimis! Pasitaiko beveik nemiegoti, o paskui valandų valandas maltis Barselonos gatvėmis ir drebančiom rankom kilnoti fotoaparatą. Juoktis sukryžiavus kojas, nes juokinga, o ir šiaip šikna.

[Giedre Balciute · Rating 3 out of 5]

Nebloga dienoraščio tipo knyga, kurioje yra visai gražių autorės minčių. Tiesa, kartais pasvarstymai atrodo kiek naivoki. Nuostabą sukelia ir autorės aprašomas pomėgis keliauti į pavojingais laikomus kraštus ir nepažįstamųjų ar mažai pažįstamų žmonių namus. Atrodo, ei, moterie, kur tavo savisaugos instinktas? Bet po to kažkaip nusprendi, kad tai tiesiog kitoks žmogaus požiūris, negu tavo ir savaip įdomus. Jeigu ne tsi, juk būtų daug kas nepatirta. Man patiko Ugnės Barauskaitės pagarba kitiems kraštams, kitoms kultūroms, gebėjimas įžvelgti grožį ten, kur kiti paniekinamai numotų ranka, kad et, čia gi tik skurdas. To subtilumo ir pagarbos daug kam verta pasimokyti. Tai lengva knyga, sakyčiau, labiausiai tinka atostogoms.

[Vita Mikuličiūtė · Rating 2 out of 5]

Per daug paskutiniu metu skaičiau-klausiau Ivanauskaitės-Umbrasaitės-Rykštaitės, todėl šitoji knyga tiesiog ištirpo tarp jų visų. Gal todėl, kad neturi aiškiai išgrynintos idėjos, gal dėl to, kad tie pasvarstymai apie gyvenimą-vyrus-alkoholį be aiškaus konteksto skamba kaip papilstymas iš tuščio į kiaurą. Gal kiek įdomesnė buvo kelionių įspūdžių dalis, bet vėlgi. Matyta-girdėta-nieko naujo.

[Šeida Kauzonė · Rating 4 out of 5]

"Kartais gyvenime tenka išgerti. Tenka rūkyti be saiko. Ir netgi bučiuotis su moterimis! Pasitaiko beveik nemiegoti, o paskui valandų valandas maltis Barselonos gatvėmis ir drebančiom rankom kilnoti fotoaparatą. Juoktis sukryžiavus kojas, nes juokinga, o ir šiaip šikna."

[Indrė Pliukštaitė · Rating 4 out of 5]

Knyga apie autorės asmenines patirtis. Atrodo lyg padrikų minčių kratinys, kol suvoki kas tai jungia. Patiko dėl atskirų labai įdomiai suskambėjusių minčių ir kelionių fragmentų.

[Andrius__K · Rating 4 out of 5]

Happy...

[Milda Mt · Rating 4 out of 5]

Vienintelis minusas- per plona,per greit suskaičiau. Lyg pokalbis su drauge. Tik meniškai,poetiškai.

[Jurgita · Rating 2 out of 5]

Tarkim parašydavau žinutę feisbuke. Po trijų dienų jis atsakydavo: "Aš, žinok, nesupratau. Kokią ten nesąmonę suvėlei?" Štai, galvoju, mūsų santykių esmė: jei nesupranta jis - tai kvaiša aš!

[Egidija Vaitkiene · Rating 3 out of 5]

So so....

[Kurtis Andrew · Rating 1 out of 5]

Vis tiek pirma rasytojos knyga geriausia

[Edith · Rating 5 out of 5]

Labai patiko. Susiskaitė greitai, lengvai. Pasakojimai apie keliones labai užkabino.

[Agnė Bružaitė · Rating 2 out of 5]

"Kai susitikome paskutinį kartą, jau žinojau, kad greitai nepasimatysim, ir stebeilijausi taip, kad visam laikui įsidėmėčiau tą veidą, kad niekada niekada nepamirščiau ir ypatingos vienatvės valandomis galėčiau gardžiuotis tomis atmintyje iškylančiomis padūmavusiomis akimis".

"Kita vertus, gal mes pasiilgę papraščiausio nuoširdumo? Tiktai nedrįstame sau prisipažinti? Žiūrėkite - nusitrenki kažkur į pasaulio kraštą. Kažkas tau šypsosi ir bent kažkiek supranta, ką sakai. Ir viskas, draugas! Nes tai bendravimas, nuslystantis paviršiumi - bet iki esmės. Iki to keisto palankumo, kurio netemdo nei lingvistinės mandrybės, nei principiniai klausimai apie kažką. Būtent - tik kažką".