Esi stipri naktis. Tavin neprasiskverbia
Nei lūpų liepsnos, nei ryto debesų dulsva,
Kur sapno pakraštys tamsus, ten girdis tavo balsas,
Tu taip švyti, lyg artintųs diena. <...>
***
Tėvas bibliotekoje
Aukšta kakta, o viršum jos sušiurę
Plaukai, ant jų pro langą krinta saulė.
Ir viskas kuria jam pūkų karūną,
Kuomet jis knygą paima į saują.
Raštuotais rūbais kaip anas būrėjas
Kimiu balsu jis užkeikimą burba,
Kokie stebuklai, kas toj knygoj dėjos
Patirs, kurį pats Dievas mokė burti.
***
Tikėjimas
Tikime tąsyk, kada pamatom
Lapą beplaukiant arba rasos lašą
Ir žinom – jie yra neišvengiami.
Kad ir mūs akys aptemtų, mirgėtų,
Žemėj tai bus, o daugiau nieko kito,
Lašą tolyn nuplukdys upės vandenys.
Tikime taipgi, kada susižeidę
Koją į akmenį, žinom, kad akmenys
Tam ir yra – nusimušti kojelėmis.
Žvelkit, kaip medis meta šešėlius,
Metam šešėlį ir mes, o ir gėlės,
Jei nė šešėlio, tai būti nėr galios.
***
Viltis
Viltis yra, kuomet kas nors tiki,
Kad žemė ne joks sapnas – gyvas kūnas,
O akys, ausys, pirštai nemeluoja.
Visi daiktai iš mano pažinimo
Yra kaip sodas, arkoj atsistojus.
Įeiti nevalia. Tačiau, ko gero,
Jei tik giliau ir įdėmiau stebėsi,
Tau atsivers žvaigždė, gėlyno keras
Pasaulio sodo slapiame pavėsy.
Kai kas dar kalba, kad akis – tai triukas,
Kad nieko nėr, o mums tik taip atrodo,
Bet tiems jokia viltis nebegalioja.
Jie mano, žmogui nugarą atsukus,
Pasaulis visas liaujas egzistuoti,
Tarsi ranka nutraukė nelaboji.
***
Europos vaikas
<...> Tegu žodžiai tavo reiškia ne pačia prasme
Bet tuo ko nepaisant jie pavartoti.<...>
***
Įvadas
Gimtoji kalba paprasta ir skaidri tebus.
Kad kiekvienas, kurs išgirs žodį,
Paregėtų obelis, upę, kelio vingį,
Tartum vasaros žaibo blyksnio nutviekstus.
Tačiau kalba negali būti vien atvaizdas
Ir nieks daugiau. Per amžius ją kerėjo
Ritmo bangavimas, sapnas, gaida.
Beginklę aplenkia sausas, dygus pasaulis.
Ne vienas šiandien klausia, ką reiškia
Ta gėda, kai skaitai eilėraščių knygą
Tarsi autorius, siekdamas tikslų neaiškių,
Kreiptųsi į blogesniąją prigimties dalį,
Šalin mintį stumdamas ir apgaudamas jąją
Poezija dar tebemoka patikti paskaninta
Sąmoju, juokdario pokštais, satyra.
Tada įvertinamas ir jos didus žavesys.
Tačiau tie mūšiai, kurių kaina – gyvybė.
Verda prozoje. Ne visad taip buvo.
Ir lig šiol neišpažintas yr gailumas.
Romanai, traktatai tarnauja, bet neišlieka.
Nes daugiau sveria viena gera strofa
Nei prakaituotų puslapių sunki našta.
***
Ars poetica?
<...> Iš poezijos tiek naudos, kad mums primena nuolat,
kaip sunku išlikti yra tuo pačiu asmeniu,
nes namai atviri mūs, duryse jokio rakto,
o neregimieji svečiai įeina, išeina.<...>
***
Kad parašytum gilų eilėraštį, reikia žinoti daugiau, nei jame išreikšta. Sąmonė aplenkia bet kokias išraiškos priemones. <...>
***
Labirintas. Kad dieną renčiamas iš žodžių, muzikos garsų, tapybos linijų ir spalvų, skulptūros ir architektūros luitų.
Toks amžinas, toks įdomus žiūrinėti, ir jei jau kas į jį panyra, tam nebereikia pasaulio, jis yra tvirtovė, sumūryta ginčiai nuo pasaulio. Ir turbūt didžiausia nuostaba: kai jau imi mėgautis juo pačiu, jis išsisklaido tarsi rūmai, nuausti iš miglos. Ir tik siekis išeiti anapus, kažkur, kiton pusėn jį išlaiko.
***
Nuo pat jaunystės žodžiais mėginau sugaut tikrovę – tokią, apie kurią galvojau vaikščiodamas žmonių sukurto miesto gatvėmis, bet niekad man tai nepavyko, todėl kiekvieną savo eilėraštį laikau neatlikto darbo pradmenimis. Anksti atradau, jog kalba ir tai, kas esam iš tikrųjų, nesutampa, o knygos ir laikraštinė spauda maitina kažkokį didelį tarytum. Ir kiekvienas mano bandymas pasakyti kažką tikra pasibaigdavo vienodai – lyg atsiskyrus nuo bandos avis aš būdavau įvaromas į formos aptvarą.
***
Kokia poezija bus ateityje, ta, apie kurią mąstau, bet kurios jau nebeatpažinsiu? Žinau, kad ji galima, nes pažinau trumpų akimirkų, kai ji jau beveik kūrėsi po manąja plunksna, bet tuojau pat ir pranykdavo. Kūno ritmai – širdies plakimas, pulsas, prakaitavimas, mėnesinių kraujas, spermos klampumas, poza šlapinantis, žarnyno judėjimas – poezijoje niekada nebus atskirti nuo iškilių dvasios poreikių, ir mūsų dvilypumas atras savąją formą neatsižadėdamas vienos arba kitos sferos.
***
Lanka
Tai buvo paupio lanka, vešli, dar nešienauta,
Skaisčiausiąją birželio saulės dieną.
Aš jos ieškojau visą amžių, radau, atpažinau,
Ten tarpo žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.
Pro primerktus vokus siurbiau tą šviesumą,
Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas liovės.
Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.
***
Allenui Ginsbergui
Kadangi neieškome to, kas tobula, ieškome to, kas išlieka iš nuolatinio siekimo.
***
Ko išmokau iš Jeanne‘os Hersch?
Kad žmonių veiklos hierarchijoje menas yra aukščiau nei
filosofija, tačiau prasta filosofija gali pagadinti meną.
***
Poetui mirus
Išeidamas jis užtrenkė gramatikos varčias.
Dabar ieškokit jo žodyno miškuose ir giriose.
***
Po
Nusimečiau požiūrius, įsitikinimus, tikėjimus,
nuomones, aksiomas, taisykles,
nuostatas ir įpročius. <...>
***
Jeigu nėra
Jeigu Dievo nėra,
tai ne viskas dar žmogui leista.
Jis yra savo brolio sargas,
ir neturi jis liūdinti savojo brolio,
aiškint, girdi, Dievo nėra.
***
Orfėjas ir Euridikė
<...> Lyriniai poetai
Paprastai turi ledines širdis, jis tai žinojo.
Tai beveik sąlyga. Meno tobulumas dažnai
Gaunamas už tokį luošumą. <..>
***
Įgulos miestas
<..> Burzgė kino aparatas ir švietė svajonę
Apie Gretą Garbo ir Rudolfą Valentino.<..>