Labai dviprasmiškas įspūdis. Viena vertus, knygoje esama daug gerų įžvalgų ir struktūriškai su gyvenimo patirtimi surištų apmąstymų, leidžiančių geriau suprasti žmogaus kentėjimą, kita vertus, netrūksta klišėmis tapusių, o gal jau tada tokiomis buvusių nuostatų, laikomų visiškai akivaizdžiomis, nors jos kaipmat tą akivaizdumą praranda tolstant nuo labiau tipinių situacijų, problemų ar žmonių.
Man atrodo visai klaidingas psichoterapijos siejimas su fenomenologija, kurią apskritai laikyčiau didžiausiu filosofiniu nusivylimu ir sofisitikuotai atrodančia, bet ne tokia jau sofistikuota patina padengta tuščiakalbyste, pastarąjį šimtmetį kažkodėl tapusia viena didžiausių filosofijos madų. Tačiau psichoterapijos sąjunga su egzistencine filosofija atrodo išties produktyvus kelias, kuriuo ir eina tarp psichoterapijos ir filosofinio konsultavimo pasukę žmonės.
Franklis pabrėžia, kad endogeninė depresija žmoguje iškelia ir iškreipia tai, kas jame jau glūdėjo – stiprų kaltės jausmą turintis žmogus, susirgęs tokia depresija, tą kaltę ims patirti kaip neišperkamą. Galbūt todėl aš ilgą laiką nesupratau katalikiškose mišiose akcentavimo, kad esu kaltas, nes man niekada netrūko tokio suvokimo, o pradėjus eižėti sveikatai ir tą kaltės jausmą ėmus patirti kaip neišperkamą, nuolatinis akcentavimas, kurio manyje ir taip jau buvo per daug, ne tik pražudė mano religingumą ir panaikino bet kokią pagarbą visam tam rituališkumui, kurio niekada negalėjau racionaliai, o dabar jau – ir moraliai pateisinti, bet ir pastūmėjo link savižudiškų borų išgyvenimų ir išgyvenimų. Dievas tarė žodį, ir mano siela susirgo – visiškai atvirkščiai, nei deklaruojama šiais ritualais.
Būtent dėl to man keista Franklio mintis, kurią jis pateikia kaip nekontroversišią akivaizdybę, esą religingam žmogui prasmės klausimas nekyla, nes jo mąstymo ir išgyvenimo sistemoje prasmės struktūra visada yra nukreipta į Dievą ir jo tvarką. Deja, vienas skausmingiausių patyrimų, aplankančių mąstymo nenustojusį tikintįjį, yra būtent prasmės užklausimas Dievo egzistavimo perspektyvoje. Jeigu šis gyvenimas yra tik priemonė išganymui ir Dievo valiai pasiekti, tai gyvenimas prasmingas tik kaip tikslą išpildanti funkcija, bet ne savaime, ir jeigu šis gyvenimas prasmingas tik amžino išganymo perspektyvoje, tai amžinasis išganymas irgi tampa beprasmis, nes jis įklimpęs toje pačioje prasmės kaip funkcijos struktūroje, ir todėl negali pats savęs pateisinti. Religinė perspektyva man neatrodo laiduojanti daugiau prasmės nei nereliginė ar antireliginė, nors dauguma žmonių religinę perspekryvą ir išgyvena kaip prasmingą, bet manęs ta prasmė neįtikina. Gal todėl aš toje perspektyvoje ir nesugebėjau išsilaikyti, nors ją ir supratau.
Čia pat ir savižudybę Franklis mato kaip prasmingą aktą, kurio savižudis nesirinktų, jei netikėtų to prasme. Labai nerealistiškas požiūris, nes savižudis, jei žudosi nei iš idėjos, garbės ar įsisąmonintos kančios ir beprasmybės, o iš gryno kentėjimo, jis nusižudo panašiai kaip pajutęs karštį ir skausmą žmogus atitraukia ranką nuo deginančio objekto – tai instinktyvi reakcija, kuri nėra paženklinta prasmės stigma. Nutraukti kentėjimą nėra prasminga, tai yra tiesiog instinktyvu. Nepakeliama kančia tuo ir pasižymi, kad ji – nepakeliama, todėl žmogus nuo jos pasitraukia, nes jis nepakelia, net jei tai reiškia pasitraukimą iš gyvenimo. Traukiamasi ne su tikslu, kad bus geriau, ir tuo tai esą prasminga. Traukiamasi, nes norima nebebūti toje būsenoje, panašiai kaip nebesulaikomas kosulys išsprūsta iš krūtinės. Ne dėl to, kad tame matoma prasmė, o dėl to, kad nebepajėgiama to sulaikyti.
Kaip žmogaus, išgyvenusio lagerį ir mačiusio mirtį, kaip gyvai užjaučiančio kenčiančiuosius ir atradusio būdą gydyti juos tikėjimu prasme ir šios prasmės terapija, Franklis ne kartą pasirodo labai naivus ir paviršutiniškas. Liūdna, kad dažnai yra vertinamas būtent už tą naivumą ir paviršutiniškumą, o ne didžiąsias savo įžvalgas ir darbus, kurių vertės tai, žinoma, nenuneigia.