Ši knyga parengta Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuoto projekto „Lietuvos vaizduojamojo meno antrinė rinka: raida, ypatumai, tendencijos" (2014–2015 m.) metu parengto tyrimo pagrindu. Knygos leidybą dalinai finansavo: Lietuvos kultūros taryba (logo) Kunstkamera (logo) Iliustracijų šaltiniai, autoriai ir fotografai nurodyti po iliustracijomis. Jeigu nuotraukos autorystė nenurodyta, reiškia, ji daryta teksto autoriaus. Iliustracijų panaudojimui buvo gautos LATGA licencijos. Jokios šios knygos dalies negalima reprodukuoti, dauginti ar kitaip platinti negavus raštiško Meno rinkos agentūros sutikimo. Cituojant spaudoje, studentų referatuose ar bet kur kitur, būtina nurodyti citatos šaltinį, įskaitant autorių, knygos pavadinimą ir leidėją, puslapio numerį. Knygoje aptariami įvairūs tiek Lietuvos, tiek pasaulinės meno rinkos aspektai: meno kūrinio vertė, meno rinkos dalyviai, kolekcijos formavimo principai. Trijų menotyrininkų žaismingu stiliumi parašyta knyga leidžia pažiūrėti į meno rinką iš įvairių perspektyvų ir yra skirta ne tik meno kolekcininkams, bet visiems meno mylėtojams, norintiems suvokti, kaip funkcionuoja meno rinka XXI a.
„Menas ir pinigai“ yra pirmoji lietuviškai parašyta knyga (arba, anot Monikos Gimbutaitės, „gidas po meno rinkos pasaulį“) apie meno kūrinio vertę, meno rinkos dalyvius ir kolekcijos formavimo principus. Ir parašyta ne šiaip sau susėdus, bet prieš tai atlikus Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuotą projektą „Lietuvos vaizduojamojo meno antrinė rinka: raida, ypatumai, tendencijos“ (2014–2015), kuris ir tapo leidinio pagrindu.
Ne taip seniai išleista, tačiau atgarsių pernelyg nesulaukusi knyga tiek profesionalą, tiek mėgėją džiugins dėl lengvai skaitomo, charizmatiško ir informatyvaus teksto (visi trys bendraautoriai yra puikiai rašantys meno pasaulio profesionalai), tačiau norintį sužinoti daugiau nuvils dėl tam tikro paviršutiniškumo. Bet ar galima už tai pykti? Tikrai ne! Į vieną knygą visko sudėti neįmanoma, tik kiek liūdnoka, kad ši apybraižų rinktinė nepadalinta į kelias dalis, taip sudarant tikrą lietuvišką meno ABC, o pats leidinys neišsirutuliojo į savotišką projektą (radijo laida, tinklaraštis, pasaulinės meno rinkos apžvalga ir t. t.), kuris būtų puikiai papildęs knygoje atrandamą pradžiamokslį.
Labai naudinga, patraukliai parašyta knyga, kurią skaičiau pasiskolinusi, o dabar mąstau, kad reikėtų susirasti ir įsigyti ir nuosavai bibliotekai. Galbūt kai kuriems profesionalams kels šypseną pasakojimas ir apie, atrodo, labai elementarius dalykus, bet man to supratimo, kad toli gražu ne kiekvienas yra meno ekspertas, ir kažko nežinoti ir klausti nėra gėda, labai trūksta. Tad čia tokia ABC, po kurios kiekvienas pradedantis domėtis gali jaustis drąsiau.
Kas šiek tiek kliuvo, kad kai rašo trys autoriai, ir, kaip jie patys dėsto įžangoje, visų stiliai skirtingi, tai kartais jau lyg įsijauti į pasakojimą, bet staiga nebesupranti, ko lyg pradedi strigti, ir tada pasitikrini, kad autorius pasikeitė, ir jau ritmas kitas. Na, bet ir pati nežinočiau, kaip tokios problemos išvengti, tad, matyt, reikia priimti, kad labiau kaip atskirus straipsnius nei vientisą knygą galima skaityti.
Knyga lengvu paviršiumi praslyta pro meno pasaulį supažindindama su kūriniais nuo technologinės dalies iki autorių, meno rinkos ir jos dalyvių, kolekcionavimo ypatymų. Neblogas įvadas pirmai pažinčiai, galintis sužadinti norą nerti giliau arba atverti akis, kad ne, čia ne tau. O visa knyga baigėsi puikia Ernesto Parulskio įžvalga: “...trečia, šimtmečiais galiojanti kolekcionavimo strategija - akies šlifavimas. Kartais ji baigiasi ypač paradoksaliai - suvokimu, kad kolekcionuoti meną nėra privaloma. Juo galima tiesiog mėgautis ir grožėtis galerijų ir muziejų salėse”.
Aistes Paulinos tekstus jau seniai su malonumu seku Facebooke, todėl pamačiusi jos pavardę ant viršelio net nesudvejojau, kad bus įdomu.
Super lengvai persiskaičiusi knyga. Trijų autorių tekstai nors ir vietomis kartojo tas pačias temas, bet natūraliai susiliejo į vieną žaismingą Lietuvos ir tarptautinės meno rinkos apžvalgą.