What do you think?
Rate this book
Žemaitės paslaptis
Žymantienė nenutuokia Konstantino klastos. Vyras nedegina nė vieno jos laiško, deda į krūvelę, jau bene pora dešimčių spintoje po marškiniais pakišęs. Niekam nerodo, nesigiria, bet nedegina. Kodėl taip elgiasi? Ar nebijo, jeigu kas perskaitys, sužinos?
Kai Julija sutinka Konstantiną, visada klausia, ar degina jos laiškus, prašo žiūrėti į akis, prisiekti, kad taip darąs. Bet vyras šypsosi, pabučiuoja jai ranką, šelmiškai sako – betgi laiškai man skirti, darau, ką noriu. Ak, tu, šokasi moteris, neklausai manęs, tučtuojau degink, gali išeiti į svietą! Na ir kas? Nepasiduoda jis, ko tamsta bijai, ar mes kokie vagys, ar žulikai? Ar kam rūpime? Kai Julija ima iš rimtųjų širsti, sako, jog gėda jai ir dėl savo metų, ir jam prieš žmones nesmagu būtų, jis numoja ranka, tepriduria – gerai, gerai, nebijok...
Kai Julija sutinka Konstantiną, visada klausia, ar degina jos laiškus, prašo žiūrėti į akis, prisiekti, kad taip darąs. Bet vyras šypsosi, pabučiuoja jai ranką, šelmiškai sako – betgi laiškai man skirti, darau, ką noriu. Ak, tu, šokasi moteris, neklausai manęs, tučtuojau degink, gali išeiti į svietą! Na ir kas? Nepasiduoda jis, ko tamsta bijai, ar mes kokie vagys, ar žulikai? Ar kam rūpime? Kai Julija ima iš rimtųjų širsti, sako, jog gėda jai ir dėl savo metų, ir jam prieš žmones nesmagu būtų, jis numoja ranka, tepriduria – gerai, gerai, nebijok...
- GenresBiography
230 pages, Hardcover
First published January 1, 2015
3 people are currently reading
128 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 21 of 21 reviews
September 8, 2019
Pirma skaityta Ruseckaitės knyga, įsikvėpiau iš Ringos :)
TL;DR: Žemaitė buvo pirmoji Lietuvos hipsterė ir freelove atstovė, dėl to ji aktuali ir šiandien. NE DĖL TO!
Kad Žemaitė buvo faina ir su įdomesne biografija, nei atrodo iš jos public image, - kažkada, bet ne mokykloj, o jau univere, sužinojau su nuostaba ir tai iš tiesų žavėjo. Šiems laikams ji atrodo labai hip: 70-metė moteris turėjo 40-metį meilužį, kuris piršosi jos anūkei, paskui vedė jos dukrą. Kelionės po Ameriką, pasėdėjimas kalėjime (LT), pykčiai ir draugystės - viskas labai gyva ir knygoj smarkiai atpasakota. Kadangi Žemaitė yra ir dar ilgai turbūt bus mokyklinėj programoj, tai reikalinga knyga, tikrai "paįdominanti" ir suaktualinanti rašytoją.
Geros vietos: labai įdomus visas laikotarpis Amerikoje, Žemaitės "santykiai" su Marxu ir socializmu, su tuometinėm Lietuvos išeivijos feministėm aktyvistėm. Gražiai parodytas visas Žemaitės aktyvizmas - ne tik kaip Amerikoj rinko pinigus skurstantiems, bet ir kaip Lietuvoj karo metais rūpinosi vargstančiais, kaip šiandien sakytume - savanoriavo-labdariavo. Edukaciškai visai naudingi intarpai apie kitus rašytojus: Vaižgantą, Putiną, Maironį, Mačernį; nors kartais tai vargiai susiję su Žemaitės gyvenimu (kaip kad spėlionės, ar galėjo Putinas sutikt Žemaitę, ar ne), bet visgi jungia veikėjus į vientisesnį kultūrinį paveiksliuką ir neizoliuoja Žemaitės kažkur abstrakčioj paralelinėj visatoj (kaip kartais būna įžymybių biografijose).
Man nepatikusios vietos: pirmiausia nuolat kildavęs klausimas, ar suaktualinti Žemaitę būtinai reikia ją suhipsterinant, o ypač kai tai daroma wannabe hipsteriniu, bet labiau globėjišku, sentimentaloku stiliumi. Meilė Konstantinui paverčiama didžių didžiausia drama, apie ją sukasi visa pirma knygos pusė, atrodo, žmogus nieko daugiau neveikė - tik dūsavo, nešiojo JO padovanotą žiedelį, svarstė tai šį tai tą - ką tas Konstantinas veikia, kokias panas kibina, apie ką galvoja, ko nerašo. Pvz, situacija - Žemaitė dirba "Lietuvos žinių" atsakingąja redaktore ir įvyko skandalas, už kurį paskui ji sės į kalėjimą. Tai aprašoma šitaip:
Nieko blogo - gal iš tikrųjų tai buvo didžiausia gyvenimo drama, prieš kurią nublanko ir nelaiminga santuoka (o kas realiai toj santuokoj vyko? nepasakojama), ir visas kilmingas backgroundas (nepasakojama). Bet skaitant visgi kyla nuojauta, kad tai - ne tiek gyvenimo, kiek redakcinis sprendimas, ir tas pasitvirtina autorės žody pabaigoje: Žemaitės laiškai Konstantinui pasirinkti kaip pagrindinė knygos medžiaga. Visi kiti biografijos dalykai ne organiškai sugula į pasirinktą portretą, o prirašomi kaip trivia, kaip būna kai rašai univere atsiskaitymo darbą, daug priskaitai ir gaila nepaminėti (arba būtinai reikia ką nors pacituoti). Pvz, Žemaitei liūdna, kad per Kalėdas 1914 m nieks nerašo, neramumai, nešventiška nuotaika. Tada iškart:
Dėl šitų neretų intarpų knyga vietom ima panėšėt ne į romaną (kurį turėtų valdyti veiksmas ar šiaip vidinė logika), o į wannabe monografiją, kurią dar galima užskaityt ir kaip tiriamąjį darbą. Tai rodo ir jos struktūra: pasakojimą apie Žemaitę (= apie jos romaną su Konstantinu) pertraukia INTARPAI, Balsas, muziejaus eksponatų "pasisakymai" (kalba Žemaitės pirštinės, skarelė, rankinukas, batai...). Spėju, taip populiarinamas Maironio literatūros muziejus, kurio direktore ilgus metus dirbo autorė. Tas ir faina (visai užsinorėjau pamatyti batukus), ir.... nelabai, nes ir pirštinės, ir skarelė, kaip ir reikia tikėtis, nuolat užsiima spekuliacija: gal mus daug dėvėjo? gal mažai? gal su mumis fotkinosi? garantuotai mus mėgo? jau aš tai belekaip krūta skarelė, nes mane dovanojo sūnus ir aš esu fotkėj = tikrai tikrai mane labai mėgo.
Tas nedamuštas, nedabaigtas (gal: bandytas nuslopinti?) akademinis žvilgsnis suteikia knygai vieną bruožą, kuris mane neįmanomai erzino. Tai pasakotojos atstumas, globėjiška-mokytojiška-geriaužinanti intonacija, nuolatiniai užbėginėjimai už akių, kas ką pražudys ar kas kam bus svarbu. Man regis, kad romanui, kurio ašimi pasirinkta liūdna, neįmanoma meilės istorija, tai netinkamas stilius. Nei ta meilės istorija atsiskleidžia, nei pats žmogus, nei apskritai koks nors likimas. Lyg ir norima papasakoti apie Žemaitės "ne/laimę ne/nutekėjimo" (o pasakoti yra apie ką - tas išsvajotas Konstantas atrodo gana bjaurus ir visai netgi vertas pačios Žemaitės ironiškos plunksnos), bet įspūdis, liekantis po to pasakojimo, tik toks: kad tau cekava dėstytoja apie bendrus pažįstamus gal savaitę pasakojo pletkus (ir dar remdamasi laiškais, kurie aiškiai buvo neskirti svetimoms akims, ir dar tą nuolat komentuodama). O paskui ir tiems pažįstamiems nėra kaip į akis pažiūrėti, ir pati sau atrodai kokia tai susiteršusi, ir pikta, kad nenumetei tų pletkų į šalį, kol dar galėjai (bet juk jauteisi tokia svarbi ir reikalinga, kad tau išskirtinius dalykus pasakoja!). Meh...
Knygos Liapsusas - Unės Babickaitės incestai. Pasakoja, kaip ji JAV gyvena pas dėdę Andrių, paskui vis atvyksta Unės pusbrolis Vytautas Graičiūnas, paskui Unė įsimyli, Žemaitė klausia ką, Unė sako: Andrių. Bet negerai, nes pusbrolis (???). Paskui Unė susituokia su Vytautu. Beveik kaip su Konstantinu, kuris mylėjo Žemaitę, kabino Žemaitės anūkę, bet galiausiai vedė jos dukrą. Pagūglinusi radau, kad Vytauto Graičiūno antras vardas - Andrius, tai gal Unė tikrai sakė "Andrių". Bet iš knygoj pateiktos info tai viskas čia gerokai susimalę, kaip sakoma, keeping it in the family.
Knygos Išmintis (labai tinka pabaigai, taip pat ir autoironiškai (čia sau prisitaikiau)):
TL;DR: Žemaitė buvo pirmoji Lietuvos hipsterė ir freelove atstovė, dėl to ji aktuali ir šiandien. NE DĖL TO!
Kad Žemaitė buvo faina ir su įdomesne biografija, nei atrodo iš jos public image, - kažkada, bet ne mokykloj, o jau univere, sužinojau su nuostaba ir tai iš tiesų žavėjo. Šiems laikams ji atrodo labai hip: 70-metė moteris turėjo 40-metį meilužį, kuris piršosi jos anūkei, paskui vedė jos dukrą. Kelionės po Ameriką, pasėdėjimas kalėjime (LT), pykčiai ir draugystės - viskas labai gyva ir knygoj smarkiai atpasakota. Kadangi Žemaitė yra ir dar ilgai turbūt bus mokyklinėj programoj, tai reikalinga knyga, tikrai "paįdominanti" ir suaktualinanti rašytoją.
Geros vietos: labai įdomus visas laikotarpis Amerikoje, Žemaitės "santykiai" su Marxu ir socializmu, su tuometinėm Lietuvos išeivijos feministėm aktyvistėm. Gražiai parodytas visas Žemaitės aktyvizmas - ne tik kaip Amerikoj rinko pinigus skurstantiems, bet ir kaip Lietuvoj karo metais rūpinosi vargstančiais, kaip šiandien sakytume - savanoriavo-labdariavo. Edukaciškai visai naudingi intarpai apie kitus rašytojus: Vaižgantą, Putiną, Maironį, Mačernį; nors kartais tai vargiai susiję su Žemaitės gyvenimu (kaip kad spėlionės, ar galėjo Putinas sutikt Žemaitę, ar ne), bet visgi jungia veikėjus į vientisesnį kultūrinį paveiksliuką ir neizoliuoja Žemaitės kažkur abstrakčioj paralelinėj visatoj (kaip kartais būna įžymybių biografijose).
Man nepatikusios vietos: pirmiausia nuolat kildavęs klausimas, ar suaktualinti Žemaitę būtinai reikia ją suhipsterinant, o ypač kai tai daroma wannabe hipsteriniu, bet labiau globėjišku, sentimentaloku stiliumi. Meilė Konstantinui paverčiama didžių didžiausia drama, apie ją sukasi visa pirma knygos pusė, atrodo, žmogus nieko daugiau neveikė - tik dūsavo, nešiojo JO padovanotą žiedelį, svarstė tai šį tai tą - ką tas Konstantinas veikia, kokias panas kibina, apie ką galvoja, ko nerašo. Pvz, situacija - Žemaitė dirba "Lietuvos žinių" atsakingąja redaktore ir įvyko skandalas, už kurį paskui ji sės į kalėjimą. Tai aprašoma šitaip:
Atidariusi redakcijos duris, darbuotojus pamatė susigrūdusius į vieną kambarį, kas sėdėjo, kas parimęs prie lango stovėjo, nosys nukabintos, veidai ištįsė. Pasirodo, spaustuvėje konfiskavo "Lietuvos žinių" devyniasdešimtąjį numerį. Visi išsigandę sužiuro į Žymantienę, dabar jai teks aiškintis, provotis, gintis. [...] Bet atsakingoji redaktorė nei išsigando, nei ašarų liejo, tegul rūpinasi, kas tuos reikalus išmano, tegul gelbstisi. Ji turėjo savų sumanymų. Vėl suko plauką aplink pirštą, kaip susitikti su Konstantinu. (p. 58-59)
Nieko blogo - gal iš tikrųjų tai buvo didžiausia gyvenimo drama, prieš kurią nublanko ir nelaiminga santuoka (o kas realiai toj santuokoj vyko? nepasakojama), ir visas kilmingas backgroundas (nepasakojama). Bet skaitant visgi kyla nuojauta, kad tai - ne tiek gyvenimo, kiek redakcinis sprendimas, ir tas pasitvirtina autorės žody pabaigoje: Žemaitės laiškai Konstantinui pasirinkti kaip pagrindinė knygos medžiaga. Visi kiti biografijos dalykai ne organiškai sugula į pasirinktą portretą, o prirašomi kaip trivia, kaip būna kai rašai univere atsiskaitymo darbą, daug priskaitai ir gaila nepaminėti (arba būtinai reikia ką nors pacituoti). Pvz, Žemaitei liūdna, kad per Kalėdas 1914 m nieks nerašo, neramumai, nešventiška nuotaika. Tada iškart:
Beje, jeigu dar sugrįžtume prie kalėdinių giesmių, reikėtų pasakyti, jog Žymantienė turėjo puikų basą, mokėjo daug giesmių, gyvendama kaime eidavo laukti kunigo pas ligonį, giedoti, o gegužės mėnesį su kaimynėmis per mojavas irgi traukdavo giesmes. (p. 72)
Dėl šitų neretų intarpų knyga vietom ima panėšėt ne į romaną (kurį turėtų valdyti veiksmas ar šiaip vidinė logika), o į wannabe monografiją, kurią dar galima užskaityt ir kaip tiriamąjį darbą. Tai rodo ir jos struktūra: pasakojimą apie Žemaitę (= apie jos romaną su Konstantinu) pertraukia INTARPAI, Balsas, muziejaus eksponatų "pasisakymai" (kalba Žemaitės pirštinės, skarelė, rankinukas, batai...). Spėju, taip populiarinamas Maironio literatūros muziejus, kurio direktore ilgus metus dirbo autorė. Tas ir faina (visai užsinorėjau pamatyti batukus), ir.... nelabai, nes ir pirštinės, ir skarelė, kaip ir reikia tikėtis, nuolat užsiima spekuliacija: gal mus daug dėvėjo? gal mažai? gal su mumis fotkinosi? garantuotai mus mėgo? jau aš tai belekaip krūta skarelė, nes mane dovanojo sūnus ir aš esu fotkėj = tikrai tikrai mane labai mėgo.
Tas nedamuštas, nedabaigtas (gal: bandytas nuslopinti?) akademinis žvilgsnis suteikia knygai vieną bruožą, kuris mane neįmanomai erzino. Tai pasakotojos atstumas, globėjiška-mokytojiška-geriaužinanti intonacija, nuolatiniai užbėginėjimai už akių, kas ką pražudys ar kas kam bus svarbu. Man regis, kad romanui, kurio ašimi pasirinkta liūdna, neįmanoma meilės istorija, tai netinkamas stilius. Nei ta meilės istorija atsiskleidžia, nei pats žmogus, nei apskritai koks nors likimas. Lyg ir norima papasakoti apie Žemaitės "ne/laimę ne/nutekėjimo" (o pasakoti yra apie ką - tas išsvajotas Konstantas atrodo gana bjaurus ir visai netgi vertas pačios Žemaitės ironiškos plunksnos), bet įspūdis, liekantis po to pasakojimo, tik toks: kad tau cekava dėstytoja apie bendrus pažįstamus gal savaitę pasakojo pletkus (ir dar remdamasi laiškais, kurie aiškiai buvo neskirti svetimoms akims, ir dar tą nuolat komentuodama). O paskui ir tiems pažįstamiems nėra kaip į akis pažiūrėti, ir pati sau atrodai kokia tai susiteršusi, ir pikta, kad nenumetei tų pletkų į šalį, kol dar galėjai (bet juk jauteisi tokia svarbi ir reikalinga, kad tau išskirtinius dalykus pasakoja!). Meh...
Knygos Liapsusas - Unės Babickaitės incestai. Pasakoja, kaip ji JAV gyvena pas dėdę Andrių, paskui vis atvyksta Unės pusbrolis Vytautas Graičiūnas, paskui Unė įsimyli, Žemaitė klausia ką, Unė sako: Andrių. Bet negerai, nes pusbrolis (???). Paskui Unė susituokia su Vytautu. Beveik kaip su Konstantinu, kuris mylėjo Žemaitę, kabino Žemaitės anūkę, bet galiausiai vedė jos dukrą. Pagūglinusi radau, kad Vytauto Graičiūno antras vardas - Andrius, tai gal Unė tikrai sakė "Andrių". Bet iš knygoj pateiktos info tai viskas čia gerokai susimalę, kaip sakoma, keeping it in the family.
Knygos Išmintis (labai tinka pabaigai, taip pat ir autoironiškai (čia sau prisitaikiau)):
Kiek kam duota sveikatos, ištvermės, gyvenimo optimizmo, tiek tas ir turi... (p. 101)
August 1, 2016
Šita istorija mane paliko be žado. "Buč! Buč! Buč! Buč! Myl! Myl! Myl!" - Žemaitė taip savo laiškus baigdavo savo mylimam Petrauskui (Pikantiškumo dėlei galima pridurti, kad jis buvo 30 metų už ją jaunesnis, o jai jau buvo netoli 70 metų). ŽE-MAI-TĖ! Ta boring bobutė rimtu veidu, be šypsenos veide ir amžinai su skarele.
Jei tai būtų nutikę Amerikoj, Holivudas jau seniai būtų sukūręs filmą apie jos gyvenimą. Tai yra tiesiog neįtikėtina, koks buvo jos gyvenimas ir kokį jos įvaizdį nešiojamės savo galvose.
Jei tai būtų nutikę Amerikoj, Holivudas jau seniai būtų sukūręs filmą apie jos gyvenimą. Tai yra tiesiog neįtikėtina, koks buvo jos gyvenimas ir kokį jos įvaizdį nešiojamės savo galvose.
July 12, 2019
Pirma A. Ruseckaitės knyga, kurią skaičiau. Tikėjausi sauso traktato, todėl maloniai nustebau. Naujienų apie Žemaitę nesužinojau, kadangi teko garbė turėti puikų lietuvių k. ir literatūros mokytoją, kuris visokių įdomybių apie rašytojų gyvenimus pripasakodavo. Bet jei kas nežinote apie Žemaitės meilę trimis dešimtimis metų jaunesniam vyrui ar kelionę Amerikon, tai imkit ir skaitykit.
Kodėl ne 5*? Tik todėl, kad ne Nobelio vertas šedevras :)
Kodėl ne 5*? Tik todėl, kad ne Nobelio vertas šedevras :)
August 31, 2022
Ne kartą jau esu minėjęs, kad daugiausia paslapčių slypi kapinėse ir jas atskleisti jau beveik neįmanoma. Ši knyga dar kartą tai patvirtina: jei ne per stebuklą išlikę Žemaitės rašyti laiškai (kuriuos ji nespėjo sudeginti), šio biografinio (bet labai meniško) romano neturėtume. Visa laimė, kad yra jau senokai (1988 m.) išleista labai išsami (412 psl.) meninė monografija – Adolfas Sprindis, „Žemaitė“, – bet abi knygos tarpusavyje nekonkuruoja, nes A. Ruseckaitės romanas apie gan neilgą Žemaitės gyvenimo tarpsnį, kai jau buvo parašyti visi svarbiausi kūriniai.
Kas gi ta Žemaitė, kurią vyresnės kartos žmonės dar prisimena iš mokyklos laikų: ne tik privaloma buvo perskaityti jos svarbiausius kūrinius, bet ir nuotrauka puikavosi ant sąsiuvinių viršelių. Klasikė, kuri amžiams išliks, kaip ir Donelaitis, Valančius, Vaižgantas lietuvių literatūros istorijoje. Bet juk ji buvo – pirmiausia! – moteris: septyni gimdymai, šeši užaugę vaikai (du sūnūs ir keturios dukterys). Nudirbta daug sunkių ūkio darbų, nors rankas turėjo bajoriškas, mažais delnais. Puikaus balso, ir giedodavo, ir dainuodavo, o ir šokiui buvo pakabri – kojas eiklias turėjo (ir ne tik šokiui, bet ir darbui). Neįtikėtinai gyvybinga ir ištverminga, sudėtingo ir sunkaus gyvenimo užgrūdinta, bet judri ir linksma, iškalbinga ir artistiška, protinga ir gudri, užjaučianti ir užsispyrusi, nuoširdi ir paslaptinga – viskas tilpo joje. Dar XIX amžiaus pabaigoje perskaitė daugelį Šekspyro dramų – ar daug Lietuvoje tada buvo tokių žmonių? Gyventa ne tik Vilniuje, bet ir Peterburge, o kur dar penkeri metai Amerikoje? Bet jos kūrybai, be abejo, didžiausią įtaką padarė lietuviškasis kaimas. „Žemaitė buvo labiausiai sutapusi su liaudies gyvenimu ir pilniausiai jį atvaizdavo. <...> Ji nuosaikiausia, ryškiausia realistė, jos veikalai įdomūs visuomeniniu ir estetiniu atžvilgiu“ – rašė Vincas Mykolaitis – Putinas, dar jaunystėje aukštai vertinęs jos kūrybą ir niekad Žemaitės nepamiršęs (gal šiek tiek ir dėl to, kad Amerikos lietuvių fondas tuo metu, kai Žemaitė gyveno Amerikoje, skyrė jam stipendiją studijoms Šveicarijoje).
Kartais Žemaitė vadinama pirmąja Lietuvos feministe, bet ji ne tik gynė moterų teises ir skatino jas veikimui, bet ne kartą yra pabrėžusi ir tai, kad lietuvėse moteryse daug apsileidimo, tamsumo, pasidavimo, girtavimo. „Dabokis dvikojės nelaimės“ – rašo draugės sūnui Leonui Radzevičiui. Patirties išmintis (pati meilės kančias kenčianti, nori apsaugoti jaunuolį?) ar gudrumas, moteriškos prigimties labai geras suvokimas; gardus kąsnelis ir jauną ir seną traukia?.. Juk tai patvirtina ir jos kūryba.
Knygoje ji (manau, tokia buvo ir gyvenime) ilgesio širdagraužio iškankinta, suvokianti santykių beviltiškumą ir trokštanti laimingos meilės, gero gyvenimo 33 metais jaunesniam meilužiui Konstantinui Petrauskui (gal ne tiek meilužiui, kiek dvasios draugui), bet protą nustelbia jausmas – neatiduosiu! – geriau jau nelaiminga meilė negu nieko... „Gyvenkim dabartiniu laiku“ – rašo mylimajam – kas bus toliau, tegu ir bus... Bet „kas paskutinis pasiglemžė širdį, tas ir liks visuomet“ – ištikima iki pat mirties šiam pažadui. Reti pasimatymai ir galybė laiškų. Jei ne tie laiškai, daug kas būtų likę paslapty, kape palaidota, kaip ir daugelio kitų mirusiųjų neįtikėtinos paslaptys...
Įsimintini kunigo-rašytojo J. Tumo – Vaižganto žodžiai: „Iš Žemaitės esame gavę tikrų brangenybių mūsų literatūrai forma ir turiniu... Žemaitė stambus, nešlifuotas akmuo, kuris vertinamas ne mėtomais spinduliais, tik svoriu: Žemaitė – asmuo, Žemaitė – rašytoja, Žemaitė – menininkė, sverianti labai daug karatų“. Atskubėjo į laidotuves iš Kauno, kad palaimintų jos karstą, kad niekam nekiltų abejonių dėl jos krikščionybės, nes kūryboje ir kunigus paplakdavo...
Mirė Žemaitė staiga, nes pernelyg pasitikėjo savo gyvybingumu, deja, neįveikė stipraus plaučių uždegimo, o mirusi nustebino daktarus ir kūno plovėjas: jaunatviška, nesuvytusi, gražiai sudėta – galėjo ir šimto metų sulaukti...
Manau, kad šioje knygoje didžioji Žemaitės paslaptis – ne jos laiškai Konstantinui. Pagarba autorei, kad ji labai atsargiai, atsakingai juos cituoja, nepadaugina pikantiškumo, o romanas, pirmiausia, apie žmogų (ne ikoną, ne klasikę ant sąsiuvinio viršelio, o Moterį); žmogų, kaip gan retai būna, netilpusį į savo šimtmetį, į to meto visuomenės supratimą apie moterį, jos padėtį visuomenėje. Sunku gyventi, kai aplenki savo metą visu šimtmečiu – juk nedaug ką dabar stebina į septintą dešimtį įkopusios moters veiklumas, jaunatviškumas, meilė... O Žemaitės credo: „kovodama – kentėk, tikėk, mylėk ir viltį turėk“ ir dabar aktualu; ne tik moterims, bet ir vyrams.
P.S. Vis dėlto – te nesupyksta autorė – jos knyga apie Maironį (Šešėlis. J.M.M.) man padarė kur kas didesnį įspūdį. Gal todėl, kad buvau skaitęs A. Sprindžio „Žemaitė“.
Kas gi ta Žemaitė, kurią vyresnės kartos žmonės dar prisimena iš mokyklos laikų: ne tik privaloma buvo perskaityti jos svarbiausius kūrinius, bet ir nuotrauka puikavosi ant sąsiuvinių viršelių. Klasikė, kuri amžiams išliks, kaip ir Donelaitis, Valančius, Vaižgantas lietuvių literatūros istorijoje. Bet juk ji buvo – pirmiausia! – moteris: septyni gimdymai, šeši užaugę vaikai (du sūnūs ir keturios dukterys). Nudirbta daug sunkių ūkio darbų, nors rankas turėjo bajoriškas, mažais delnais. Puikaus balso, ir giedodavo, ir dainuodavo, o ir šokiui buvo pakabri – kojas eiklias turėjo (ir ne tik šokiui, bet ir darbui). Neįtikėtinai gyvybinga ir ištverminga, sudėtingo ir sunkaus gyvenimo užgrūdinta, bet judri ir linksma, iškalbinga ir artistiška, protinga ir gudri, užjaučianti ir užsispyrusi, nuoširdi ir paslaptinga – viskas tilpo joje. Dar XIX amžiaus pabaigoje perskaitė daugelį Šekspyro dramų – ar daug Lietuvoje tada buvo tokių žmonių? Gyventa ne tik Vilniuje, bet ir Peterburge, o kur dar penkeri metai Amerikoje? Bet jos kūrybai, be abejo, didžiausią įtaką padarė lietuviškasis kaimas. „Žemaitė buvo labiausiai sutapusi su liaudies gyvenimu ir pilniausiai jį atvaizdavo. <...> Ji nuosaikiausia, ryškiausia realistė, jos veikalai įdomūs visuomeniniu ir estetiniu atžvilgiu“ – rašė Vincas Mykolaitis – Putinas, dar jaunystėje aukštai vertinęs jos kūrybą ir niekad Žemaitės nepamiršęs (gal šiek tiek ir dėl to, kad Amerikos lietuvių fondas tuo metu, kai Žemaitė gyveno Amerikoje, skyrė jam stipendiją studijoms Šveicarijoje).
Kartais Žemaitė vadinama pirmąja Lietuvos feministe, bet ji ne tik gynė moterų teises ir skatino jas veikimui, bet ne kartą yra pabrėžusi ir tai, kad lietuvėse moteryse daug apsileidimo, tamsumo, pasidavimo, girtavimo. „Dabokis dvikojės nelaimės“ – rašo draugės sūnui Leonui Radzevičiui. Patirties išmintis (pati meilės kančias kenčianti, nori apsaugoti jaunuolį?) ar gudrumas, moteriškos prigimties labai geras suvokimas; gardus kąsnelis ir jauną ir seną traukia?.. Juk tai patvirtina ir jos kūryba.
Knygoje ji (manau, tokia buvo ir gyvenime) ilgesio širdagraužio iškankinta, suvokianti santykių beviltiškumą ir trokštanti laimingos meilės, gero gyvenimo 33 metais jaunesniam meilužiui Konstantinui Petrauskui (gal ne tiek meilužiui, kiek dvasios draugui), bet protą nustelbia jausmas – neatiduosiu! – geriau jau nelaiminga meilė negu nieko... „Gyvenkim dabartiniu laiku“ – rašo mylimajam – kas bus toliau, tegu ir bus... Bet „kas paskutinis pasiglemžė širdį, tas ir liks visuomet“ – ištikima iki pat mirties šiam pažadui. Reti pasimatymai ir galybė laiškų. Jei ne tie laiškai, daug kas būtų likę paslapty, kape palaidota, kaip ir daugelio kitų mirusiųjų neįtikėtinos paslaptys...
Įsimintini kunigo-rašytojo J. Tumo – Vaižganto žodžiai: „Iš Žemaitės esame gavę tikrų brangenybių mūsų literatūrai forma ir turiniu... Žemaitė stambus, nešlifuotas akmuo, kuris vertinamas ne mėtomais spinduliais, tik svoriu: Žemaitė – asmuo, Žemaitė – rašytoja, Žemaitė – menininkė, sverianti labai daug karatų“. Atskubėjo į laidotuves iš Kauno, kad palaimintų jos karstą, kad niekam nekiltų abejonių dėl jos krikščionybės, nes kūryboje ir kunigus paplakdavo...
Mirė Žemaitė staiga, nes pernelyg pasitikėjo savo gyvybingumu, deja, neįveikė stipraus plaučių uždegimo, o mirusi nustebino daktarus ir kūno plovėjas: jaunatviška, nesuvytusi, gražiai sudėta – galėjo ir šimto metų sulaukti...
Manau, kad šioje knygoje didžioji Žemaitės paslaptis – ne jos laiškai Konstantinui. Pagarba autorei, kad ji labai atsargiai, atsakingai juos cituoja, nepadaugina pikantiškumo, o romanas, pirmiausia, apie žmogų (ne ikoną, ne klasikę ant sąsiuvinio viršelio, o Moterį); žmogų, kaip gan retai būna, netilpusį į savo šimtmetį, į to meto visuomenės supratimą apie moterį, jos padėtį visuomenėje. Sunku gyventi, kai aplenki savo metą visu šimtmečiu – juk nedaug ką dabar stebina į septintą dešimtį įkopusios moters veiklumas, jaunatviškumas, meilė... O Žemaitės credo: „kovodama – kentėk, tikėk, mylėk ir viltį turėk“ ir dabar aktualu; ne tik moterims, bet ir vyrams.
P.S. Vis dėlto – te nesupyksta autorė – jos knyga apie Maironį (Šešėlis. J.M.M.) man padarė kur kas didesnį įspūdį. Gal todėl, kad buvau skaitęs A. Sprindžio „Žemaitė“.
November 10, 2022
Kaip gerai suskambėjo šis biografinis romanas apsilankius Puziniškio dvare ir Joniškėlyje!
A. Ruseckaitė, besiremdama istoriniais šaltiniais, "nuleido" Žemaitę ant žemės, priartino ją lyg kokią kaimynę ir pasodino kitapus stalo. Skaičiau romaną ir atrodė, lyg pati Žemaitės batais minčiau Vilniaus, Kauno, Amerikos grindinius. O kur dar galimybė nosį įkišti į laiškus, skirtus mylimajam Konstantinui.
Vis negalėjau patikėti, ar galėjo tai būti nuoširdi judviejų meilė, kai jai 67-eri, o jam tik 34-eri? Bet galiausiai vis tik buvau įtikinta, kad "nei Žymantienės metų kupeta, nei Petrausko jaunystė nepakišo kojos, širdys buvo veiklesnės, greitesnės, nesileidžiančios į pokalbius su proto balsu."
"Nes kaip jau įkrenta meilė - tai aršiau trydos🤭". Ir nieko čia nepaveiksi...
A. Ruseckaitė, besiremdama istoriniais šaltiniais, "nuleido" Žemaitę ant žemės, priartino ją lyg kokią kaimynę ir pasodino kitapus stalo. Skaičiau romaną ir atrodė, lyg pati Žemaitės batais minčiau Vilniaus, Kauno, Amerikos grindinius. O kur dar galimybė nosį įkišti į laiškus, skirtus mylimajam Konstantinui.
Vis negalėjau patikėti, ar galėjo tai būti nuoširdi judviejų meilė, kai jai 67-eri, o jam tik 34-eri? Bet galiausiai vis tik buvau įtikinta, kad "nei Žymantienės metų kupeta, nei Petrausko jaunystė nepakišo kojos, širdys buvo veiklesnės, greitesnės, nesileidžiančios į pokalbius su proto balsu."
"Nes kaip jau įkrenta meilė - tai aršiau trydos🤭". Ir nieko čia nepaveiksi...
September 15, 2016
Ooo... Oho. Ohoho. Labai patiko ir nustebino. Dabar turbūt dažnai pagalvosiu, kad Žemaitė lygiai prieš 100 metų, keliaudama Amerikon, lankėsi Bergene, vaikščiojo čia, kur vaikštau aš.
June 27, 2016
Labai apgailestauju, kad tokios knygos neteko skaityti anksčiau, kuomet mokyklos programoje privalomu būdu reikėjo skaityti ir analizuoti Lietuvos kaimo realijas net neatsižvelgiant į pačios rašytojos asmenybę ir jos gyvenimą, pažiūras bei siekius. Jokio konteksto, jokios galimybės plačiau suvokti Lietuvos žmonių kasdienybę ir supratimo, tik bobutės su skarele rašinėliai, kurie atrodė toookie nuobodūs, tai viskas, ką galima prisiminti iš mokyklos lieuvių literatūros pamokų. O juk ši "bobutė" gyveno, jautė, kūrė ir tikėjo Lietuvos ateitimi, jos pažanga, kaip ir žmonių meile, nors pati pastarąją patyrė tik gyvenimo pabaigoje. Žemaitė, kurios atvaizdas kažkodėl buvo nusipelnęs būti tik ant 1 lito kupiūros, ne tik lietuvių literatūros klasikė, bet ir moteris, kurios gyvenimas tikrai nelepino, tačiau kuri rado jėgų, laiko ir noro bandyti tokį gyvenimą keisti. Perskaičius šią knygą, tegul ir ne paremtą visu šimtu procentu dokumentais, visai kitaip turėtų suskambėti "Marti", "Petras Kurmelis" ir visi kiti rašytojos kūriniai.
April 21, 2019
Biografinis romano žanras išbandytas! Tikrai nenuvylė, buvo įdomu. Apie Žemaitę, dar iš mokyklos laikų pamenu tik tiek, kad ji pradėjo rašyti gan vėlyvame amžiuje. Galvojau kad ta močiutė su skarele ir visą savo gyvenimą pragyveno ir mirė kaime.. O pasirodo, ji daug keliavo,visuomenine veikla užsiėmė, politikavo ir net senatvėj jauną vyrą įsimylėjo.
Smagu, kad knygoje įdomiai paminėti ir pacituoti garsiausi Žemaitės kūriniai. Pateikti per autorės ir jos kurtų veikėju ginčus. Rekomenduoju susipažinti su kitokia Žemaite.
Smagu, kad knygoje įdomiai paminėti ir pacituoti garsiausi Žemaitės kūriniai. Pateikti per autorės ir jos kurtų veikėju ginčus. Rekomenduoju susipažinti su kitokia Žemaite.
February 19, 2018
Nors man niekas nepralenks Žemaitės iš A. Tapino knygos "Maro diena", kur ji kaip sukilėlė drąsiai kovojo su siaubingais padarais, A. Ruseckaitės parodyta Žemaitė mano hierarchijoje yra antroje vietoje :)
Jei rimtai, tai manau, kad A. Ruseckaitė nuveikė puikų darbą, nupūsdama dulkes nuo rimtosios rašytojos iš vadovėlių ir pagaliau parodydama ją ryškiomis spalvomis, kokios jai ir buvo būdingos. Tikriausiai tai prie jos kūrinių skaitymo prisidės kur kas daugiau nei įgrisę kartojimai, kad ji labai svarbi Lietuvos literatūros istorijai ir t. t.
Man patiko, kad buvo daug to meto kultūros istorijos, nes - pripažinsiu - neatrodo, kad pakankamai laiko tam skyrėme mokykloje. Taigi, kai kurias vietas tiesiog ryte rijau, vis patikrindama per "Google" kas čia tie vis minimi žmonės, ką jie padarę, kaip atrodė ir pan.
Buvo puiku, kad nebandyta maskuoti ir blogų lietuvių visuomenės pusių: susiskaldymo, Žemaitės nesutarimo su kunigais, kurie buvo ant jos gerai "užsisėdę" (aišku, su kokiu fainuoliu Juozu Tumu-Vaižgantu ji sutarė puikiai). Tai daro istoriją kur kas įtikinamesne, suteikia daugiau konteksto, padeda geriau suprasti tam tikrus to meto priimtus/nepriimtus sprendimus.
Dabar būsiu nenuosekli savo vertinime: man patiko, kad knygoje yra įterpta ir senosios Žymantienės "rokavimosi" su savo kurtais herojais, kurie vis derasi, kad Rašytoja jiems geresnį gyvenimą sugalvotų. Nors tai laužta iš piršto, man pasirodė originalu, linksma, o ir geriau jos kūryboje susivokti padeda (pripažinsiu, skaičiusi kažkada gana daug, bet galvoje nieko per daug nelikę išskyrus Katrę iš "Marti :) ). Antra vertus, mane suerzino visokie intarpai su prakalbusiais Žemaitės daiktais (batais, rankine, pirštinėmis, skarele). Nesakau, kad mintis bloga, bet sakau, jog man jau per keista tapo (nors informacijos juose buvo pateikta visai įdomios).
Kitas dalykas - kažkur knygoje Žemaitė pavadinta pirmąja Lieuvos feministe :) Skamba pretenzingai, bet, kad ji buvo stipri ir įdomi moteris, kuriai rūpėjo ir moterų teisės, jų švietimas, tikrai nenuneigsi. Vis tik, man rodos, aplink ją buvo daug stiprių ir talentingų moterų, nebijančių imtis iniciatyvos, dalyvaujančių visuomeniniame gyvenime ir pan. Taigi, gal čia per stipriai skamba :) (Kita vertus, Žemaitės portretas buvo pirmosios moters portretas atsidūręs Čikagos galerijoje. Čia ne koks argumentas - šiaip įdomus faktelis).
Summa summarum - paskaitykite literatūros, istorijos ir keistokų meilės istorijų mėgėjai :) Verta.
Jei rimtai, tai manau, kad A. Ruseckaitė nuveikė puikų darbą, nupūsdama dulkes nuo rimtosios rašytojos iš vadovėlių ir pagaliau parodydama ją ryškiomis spalvomis, kokios jai ir buvo būdingos. Tikriausiai tai prie jos kūrinių skaitymo prisidės kur kas daugiau nei įgrisę kartojimai, kad ji labai svarbi Lietuvos literatūros istorijai ir t. t.
Man patiko, kad buvo daug to meto kultūros istorijos, nes - pripažinsiu - neatrodo, kad pakankamai laiko tam skyrėme mokykloje. Taigi, kai kurias vietas tiesiog ryte rijau, vis patikrindama per "Google" kas čia tie vis minimi žmonės, ką jie padarę, kaip atrodė ir pan.
Buvo puiku, kad nebandyta maskuoti ir blogų lietuvių visuomenės pusių: susiskaldymo, Žemaitės nesutarimo su kunigais, kurie buvo ant jos gerai "užsisėdę" (aišku, su kokiu fainuoliu Juozu Tumu-Vaižgantu ji sutarė puikiai). Tai daro istoriją kur kas įtikinamesne, suteikia daugiau konteksto, padeda geriau suprasti tam tikrus to meto priimtus/nepriimtus sprendimus.
Dabar būsiu nenuosekli savo vertinime: man patiko, kad knygoje yra įterpta ir senosios Žymantienės "rokavimosi" su savo kurtais herojais, kurie vis derasi, kad Rašytoja jiems geresnį gyvenimą sugalvotų. Nors tai laužta iš piršto, man pasirodė originalu, linksma, o ir geriau jos kūryboje susivokti padeda (pripažinsiu, skaičiusi kažkada gana daug, bet galvoje nieko per daug nelikę išskyrus Katrę iš "Marti :) ). Antra vertus, mane suerzino visokie intarpai su prakalbusiais Žemaitės daiktais (batais, rankine, pirštinėmis, skarele). Nesakau, kad mintis bloga, bet sakau, jog man jau per keista tapo (nors informacijos juose buvo pateikta visai įdomios).
Kitas dalykas - kažkur knygoje Žemaitė pavadinta pirmąja Lieuvos feministe :) Skamba pretenzingai, bet, kad ji buvo stipri ir įdomi moteris, kuriai rūpėjo ir moterų teisės, jų švietimas, tikrai nenuneigsi. Vis tik, man rodos, aplink ją buvo daug stiprių ir talentingų moterų, nebijančių imtis iniciatyvos, dalyvaujančių visuomeniniame gyvenime ir pan. Taigi, gal čia per stipriai skamba :) (Kita vertus, Žemaitės portretas buvo pirmosios moters portretas atsidūręs Čikagos galerijoje. Čia ne koks argumentas - šiaip įdomus faktelis).
Summa summarum - paskaitykite literatūros, istorijos ir keistokų meilės istorijų mėgėjai :) Verta.
March 7, 2017
štai ir ji - Žemaitė! Kai kažkada man draugė, pažiūrėjus ar tai dokumentinį filmą, ar susitikimą su autore, jau pasakojo apie Žemaitės paslaptis, aš galvojau: whaaat? kažkaip mokykloj apie tai negirdėjau. O negirdėjau aš nei apie jos meilę jaunesniam vyrui, nei apie jos kelionę į Ameriką, nei apskritai, ką ji veikė ir kaip dalyvavo literatūriniame gyvenime. Prisiminimuose buvo likę tik vienas litas, "Marti" ir apsilankymas jos sodyboj-muziejuj, kur mums, paaugliams iš Aukštaitijos, muziejininkė, apsirėdžiusi kaip pati Žemaitė, žemaitiškai pasakojo apie jos gyvenimą, o mes bandėm kažką žemaitiškai suprasti. Kiek atsimenu, suprasti sekėsi nelabai... gal ir hormonai nelabai padėjo...
Ir dabar Aldona Ruseckaitė parašė šią knygą, kuri šiek tiek biografija, šiek tiek romanas, bet kuris atveria duris į Žemaitės pasaulį: žmogaus ir rašytojos pasaulį. Ten ir jausmai, ir kūryba, ir karas, ir rūpesčiai, ir žemaitiškas užsispyrimas. Daug įdomių detalių ne tik apie Žemaitę, bet ir apie laikotarpį apskritai, apie pirmą pasaulinį karą, apie lietuvius Amerikoje. Knyga aprėpia tik paskutinįjį Žemaitės gyvenimo dešimtmetį, bet to pakanka, kad Žemaitė pakiltų nuo to vieno lito ir taptų kažkokia kitokia - nebe tokia supaprastinta.
Ir dabar Aldona Ruseckaitė parašė šią knygą, kuri šiek tiek biografija, šiek tiek romanas, bet kuris atveria duris į Žemaitės pasaulį: žmogaus ir rašytojos pasaulį. Ten ir jausmai, ir kūryba, ir karas, ir rūpesčiai, ir žemaitiškas užsispyrimas. Daug įdomių detalių ne tik apie Žemaitę, bet ir apie laikotarpį apskritai, apie pirmą pasaulinį karą, apie lietuvius Amerikoje. Knyga aprėpia tik paskutinįjį Žemaitės gyvenimo dešimtmetį, bet to pakanka, kad Žemaitė pakiltų nuo to vieno lito ir taptų kažkokia kitokia - nebe tokia supaprastinta.
August 11, 2016
Ačiū autorei už prikeltą asmenybę, už įrodymą, kad didelė valios, meilės ir kūno jėga gali ryšėti nuobodžia skarele.
May 30, 2019
Įdomus ir savitas stilius, neįprastas žodynas (žematiški žodžiai). Skirtingi pasakojantys asmenys/daiktai. Šiek tiek faktų. Paskutinis Žemaitės gyvenimo dešimtmetis.
February 28, 2020
4 ⭐️ - išties gera knyga.
Apie Žemaitę - Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę - žinome išties nedaug – turbūt girdėję tik apie „Marčią“, “Petrą Kurmelį“ ar matę skarotą moteriškę ant popierinio 1 lito kupiūros, ne daugiau.
Todėl išties įdomu susipažinti su šios lietuvių rašytojos biografija, pateikta daugeliui skaitytojų priimtina (ne monografijos ar kito mokslinio veikalo) forma, ypač kai pasakojant istoriją nevengta šmaikščios liaudiškos tarmės leksikos.
Nustebino, kokia nepažįstama ir įvairiapusė buvo ši asmenybė: dalyvavo svarbiose visuomeninėse iniciatyvose, garbaus amžiaus – turėdama jau septyniasdešimt metų – išsiruošė už Atlanto, nuolat ir visur rašė, turėjo prieštaringą nuomonę apie kunigų luomą bei neslėpė tvirtų politinių pažiūrų, nebuvo abejinga Lietuvos politiniams įvykiams.
Šios charakterio savybės žavėjo labiau nei dažnai „išskydusia“ forma pristatyta meilės istorija daug jaunesniam vyrui Konstantinui Petrauskui - kartkartėm tie pasikartojantys rypavimai „vai, kas bus, jei tų mano siųstų laiškų nesudegins“, „ojojoj, kaip čia nedorai elgiamės“, trukdavę pastraipų pastraipas pakvipdavo muilo opera. Šiuo atžvilgiu buvo perspausta - galėjo būti mažiau tų pasikartojančių dejonių, - nereikėjo nupiginti neblogo teksto.
In general, džiaugiuosi, kad atsirado tokia knyga apie įdomios ir Lietuvos istorijai svarbios asmenybės išskirtinę gyvenimo istoriją.
Apie Žemaitę - Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę - žinome išties nedaug – turbūt girdėję tik apie „Marčią“, “Petrą Kurmelį“ ar matę skarotą moteriškę ant popierinio 1 lito kupiūros, ne daugiau.
Todėl išties įdomu susipažinti su šios lietuvių rašytojos biografija, pateikta daugeliui skaitytojų priimtina (ne monografijos ar kito mokslinio veikalo) forma, ypač kai pasakojant istoriją nevengta šmaikščios liaudiškos tarmės leksikos.
Nustebino, kokia nepažįstama ir įvairiapusė buvo ši asmenybė: dalyvavo svarbiose visuomeninėse iniciatyvose, garbaus amžiaus – turėdama jau septyniasdešimt metų – išsiruošė už Atlanto, nuolat ir visur rašė, turėjo prieštaringą nuomonę apie kunigų luomą bei neslėpė tvirtų politinių pažiūrų, nebuvo abejinga Lietuvos politiniams įvykiams.
Šios charakterio savybės žavėjo labiau nei dažnai „išskydusia“ forma pristatyta meilės istorija daug jaunesniam vyrui Konstantinui Petrauskui - kartkartėm tie pasikartojantys rypavimai „vai, kas bus, jei tų mano siųstų laiškų nesudegins“, „ojojoj, kaip čia nedorai elgiamės“, trukdavę pastraipų pastraipas pakvipdavo muilo opera. Šiuo atžvilgiu buvo perspausta - galėjo būti mažiau tų pasikartojančių dejonių, - nereikėjo nupiginti neblogo teksto.
In general, džiaugiuosi, kad atsirado tokia knyga apie įdomios ir Lietuvos istorijai svarbios asmenybės išskirtinę gyvenimo istoriją.
December 8, 2017
pusė knygos buvo įdomi, faktai ir taip toliau, visgi autorė ne šiaip rašytoja, o muziejininkė. Žemaitės charakteris puikiai atskleistas, pasakojama nuosekli gyvenimo istorija. antroje knygos dalyje daug kas kartojosi, toks jausmas, kad bandyta prailginti kūrinį (negi leisi ploną, kas čia per knyga tada bus), skaityti buvo nuobodu, „prašneko” skarelės ir pirštinės...
May 16, 2025
Man Žemaitė net mokykloje patiko, nežinau, ką tai apie mane sako. Visai neseniai perskaičiau "Marčią" ir poveikis tas pats: žiauriai geras tekstas. Sunkus, bet ir komiškas. Ir nors moterų seniai už vyrų tėvai savo nuožiūra nebetekina, bet nelaimingos santuokos tema, tas subtilus virsmas, kai geras žmogus, atsidūręs baisioje aplinkoje, pamažu persimaino, tampa baisus, nes kitaip neišliktų - wow. Taip pat ir "Petras Kurmelis", pragmatiška santuoka, įsukanti pragaro ratus. Va, atrodo, turėjo gi viskas derėti, o nedera, meilės nėra, purvo vis daugėja. Bet išlieka žemaitiška ironija ir tas spindulys kažkoks, net mirtyje. Žodžiu, Žemaitę rekomenduoju. Tačiau mums mokykloje apie pačią autorę tepasakojo tiek, kad kentėjo vyrą girtuoklį, užaugino vaikus ir tada jau rašė senatvėje ryšėdama ta skarele. Žodžiu, rašanti bobutė. Kažkas tokio. Ir universitete nekažką sužinojau. Šiaip pas mus vis dar gajus tarp literatūros istorijų požiūris, kad klasikai, o ypač klasikės (tos kelios, kurias turime) turi būti moterėlės tyros, doros, todėl visokie komplikuoti klasikų biografijos aspektai, tarkime, Maironio santykis su gausiu gerbėjų būriu ar Šatrijos Raganos gyvenamosios vietos keitimas, sutampantis su kunigo perkėlimu į kitą parapiją, nutylimi. Ir tai kvaila, mano manymu, nes rašytojų biografijos papildo jų kūrybą ir kartais net yra kūrybiškesnės, labiau įkvepiančios, įdomesnės nei jų tekstai. Bet čia jau labai ilga įžanga. Taigi, "Žemaitės paslaptis". Ruseckaitės romane Žemaitė ne kankinė sena bobelė, o gyva, aistringa, labai sociali, feministė, socialiai jautri, nors kilmė leido nepaisyti juodadarbių, avantiūristiška moteris. Beje, iki pat žilos senatvės išlaiko puikią išvaizdą, o skarelė buvo ne kaimiškumo, nes Žemaitė bajoraitė, o maišto ir ekscentrizmo ženklas. Žemaitė sėdėjo kalėjime (juokinga istorija), keliavo į Ameriką, jos mylimasis buvo keliasdešimčia metų jaunesnis vyras, o gyvenimas kupinas keisčiausių vingių. Aišku, "Žemaitės paslaptis" yra romanas, o ne biografija ar mokslinė studija - svarbu to paisyti. Dažnai sušiuolaikinimai būna nesėkmingi, bet šis man labai patiko, tiko autorės strategija Žemaitę suaktualinti, užaštrinti ir išryškinti tuos jos biografijos aspektus, kuriuos mokykliniai vadovėliai ir universitetų dėstytojai nutyli, tarsi būti gera rašytoja ir aistringa, avantiūristiška ir dar gražia moterimi vis dar tabu, neva, jei jau moteriai leidžiame klasike, tai tik tokiai, kuri motiniška ir su skarele, arba oriai senmergei (Šatrijos Ragana). "Žemaitės paslaptis" parašyta lengvai, pagaviai. Puikus istorinis jausmų romanas. Gera popliteratūra apie įdomią asmenybę ir įdomius laikus.
August 25, 2022
◼ Knyga apie paskutinį Žemaitės gyvenimo dešimtmetį, tačiau pateikiama ir detalių apie ankstesnį rašytojos gyvenimą.
◼ Perskaičius paaiškėjo, kad Žemaitė ne šiaip sau bobulytė su skarele, kuri parašė garsiąją „Marčią“, o moteris feministė, teisybės ieškotoja, aktyvi to meto parodų ir spektaklių lankytoja. Nors nuotraukose dažniausiai labai rimta, tačiau Žemaitė mėgdavo pajuokauti ir su jaunimu pašokti. Rašytoja nepabijojusi pamilti 33 metais už save vyresnį vyrą, tačiau apie tai plačiau knygoje. 😉
◼ Perskaičius paaiškėjo, kad Žemaitė ne šiaip sau bobulytė su skarele, kuri parašė garsiąją „Marčią“, o moteris feministė, teisybės ieškotoja, aktyvi to meto parodų ir spektaklių lankytoja. Nors nuotraukose dažniausiai labai rimta, tačiau Žemaitė mėgdavo pajuokauti ir su jaunimu pašokti. Rašytoja nepabijojusi pamilti 33 metais už save vyresnį vyrą, tačiau apie tai plačiau knygoje. 😉
January 6, 2025
Įtraukė ir sudomino Žemaitės istorija, biografijos faktai. Visgi ne viskas sutapo su jau žinomais faktais, papasakotais gidės vienos ekskursijos metu. Kaip ten buvo iš tiesų jau nebesužinosim :)
Tačiau nepatiko kaip parašyta knyga: ginčų intarpai (kur Žemaitė ginčijasi su savo personažais, arba personažai tarpusavyje - mintis gera, tačiau neišpildyta, nes tekstas pateiktas padrikai, nesuprantamai), žemaitės daiktų intarpai (istorija ir faktai pateikiami iš Žemaitės kelių daiktų „lūpų“), rašytojų nesusijusių su Žemaite intarpai ir tt.
Tačiau nepatiko kaip parašyta knyga: ginčų intarpai (kur Žemaitė ginčijasi su savo personažais, arba personažai tarpusavyje - mintis gera, tačiau neišpildyta, nes tekstas pateiktas padrikai, nesuprantamai), žemaitės daiktų intarpai (istorija ir faktai pateikiami iš Žemaitės kelių daiktų „lūpų“), rašytojų nesusijusių su Žemaite intarpai ir tt.
This entire review has been hidden because of spoilers.
April 13, 2020
Antra Ruseckaitės knyga, kurią perskaičiau ir antra 5 žvaigždutės :)
March 7, 2021
Puiki! Reiktų mokiniams perskaityti. Visiškai kitas Žemaitės veidas.
August 11, 2023
Nebuvo lengva skaityti, labai neįprastas rašymo stilius. Bet apie Žemaitę sužinojau daug įdomių faktų. Neeilinė asmenybė buvo.
October 17, 2025
Žemaitės gyvenimas per meilės prizmę. Gausu vaizdingų aprašymų ir posakių, aforizmų. Keletą užsirašiau atminčiai.
Displaying 1 - 21 of 21 reviews