What do you think?
Rate this book
Glesum
ISBN 9785415024322, 2018 metų leidimas: Glesum.
Glesum (lot. „gintaras") – genties moteris, motina, atsiduodanti ir pasiduodanti, pareiginga ir aistringa, valinga ir žvaigždžių vedina, taip, kaip aisčiams įprasta. Romano veiksmas vyksta II a. tuometinėse aisčių žemėse.
Autorės stiliui būdingi paradoksai, „sveikas" humoras, filosofinis „pamušalas", vizuali, poetiška kalba. Anot Emilijos Visockaitės, „lietuvių literatūroje analitiška, skalpeliu besidarbuojanti Aškinytė nelabai į ką nors panaši. Turinti potencialo būti skaitoma ne tik mokslininkų, bet ir hipsterių. Tai komplimentas."
Glesum (lot. „gintaras") – genties moteris, motina, atsiduodanti ir pasiduodanti, pareiginga ir aistringa, valinga ir žvaigždžių vedina, taip, kaip aisčiams įprasta. Romano veiksmas vyksta II a. tuometinėse aisčių žemėse.
Autorės stiliui būdingi paradoksai, „sveikas" humoras, filosofinis „pamušalas", vizuali, poetiška kalba. Anot Emilijos Visockaitės, „lietuvių literatūroje analitiška, skalpeliu besidarbuojanti Aškinytė nelabai į ką nors panaši. Turinti potencialo būti skaitoma ne tik mokslininkų, bet ir hipsterių. Tai komplimentas."
- GenresHistorical Fiction
176 pages, Hardcover
First published June 15, 2016
12 people are currently reading
196 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 75 reviews
November 19, 2021
No vienas puses labs vēsturiskais romāns ar savu vīziju par seno baltu (aistu) dzintara tirdzniecību ar Seno Romu. No otras puses - vēstījums par sievietes emocionālo pasauli un izvēlēm, ko ietekmē viņas loma sabiedrībā. Ļoti apsveicami, ka sieviete nav izvirzīta vēsturiska vēstījuma centrā mākslīgi (jo feminisms) un tas nav izdarīts salkani.
January 9, 2019
Įvertinimas: 4 žvaigždutės
Siužetas: 3.5
Veikėjai: 5
Rašymo stilius: 4
„Taip nebuvo, bet galėjo būti" - žodžiai, kuriais prasideda Rasos Aškinytės kūrinys "Glesum". Tas pirmasis sakinys iš karto sukėlė susidomėjimą. Skaitant būtent taip ir atrodė - lyg skaitytum kažkieno atsiminimus, o ne fikciją. Jaučiasi, kad autorė įdėjo daug darbo susipažindama su senovės aisčių gyvenimu ir tradicijomis.
"Glesum" - istorija apie 2 amžiaus aisčių genčių kasdienį gyvenimą, papročius, Gintaro kelią, to meto politinius santykius, tikėjimą ir prietarus, o svarbiausia, moters dalią, kuri ar prieš tūkstantį metų ar dabar - visad panaši, artima.
Viena pagrindinių kūrinio veikėjų yra Glesum (lot. gintaras) - rudaplaukė, rudaakė kitatautė, pagrobta aisčių. Apie ją ir sukasi istorija, bet ir kiti veikėjai labai ryškūs - įtakingiausias genties vyras Gondas, jo pavydi žmona Selija, ištikimas karys Kirnis, senė vilkų nugraužta koja. Visų veikėjų istorijos įdomios, gyvos bei supintos tarpusavyje.
Labai patiko ryškūs veikėjų portetai, vaizdinga kalba. Rašymo stilius poetiškas, malonu skaityti, bet vietomis man pasirodė per daug lakoniškas. Kai kuriuose skyriuose norėjosi daug daugiau iš istorijos.
Šiais metais buvau sau užsibrėžusi tikslą skaityti daugiau lietuvių autorių knygų. „Glesum“ - geriausia perskaityta šiais metais. Dabar, kai kas nors prašys lietuvių autorių rekomendacijų, žinosiu, ką siūlyti, nes lig šiol rekomenduodavau vien klasiką.
Be to, negaliu nepaminėti kokio gražumo yra šis viršelis! Žinau žinau, svarbiausia, kas viduje, bet juk knyga gali būti meno kūriniu ir vizualiai. O dar kai viršelis siejasi ir su istorija viduje. Nu nes viršeliai su stock photos netraukia nors tu ką. Tokias imu tik, kai žinau, kas per knyga, bet žvalgantis knygyne kažko negirdėto, akys traukia prie originalių dizainų. Su šiuo viršeliu dizaineriai tikrai labai pasistengė.
Siužetas: 3.5
Veikėjai: 5
Rašymo stilius: 4
„Taip nebuvo, bet galėjo būti" - žodžiai, kuriais prasideda Rasos Aškinytės kūrinys "Glesum". Tas pirmasis sakinys iš karto sukėlė susidomėjimą. Skaitant būtent taip ir atrodė - lyg skaitytum kažkieno atsiminimus, o ne fikciją. Jaučiasi, kad autorė įdėjo daug darbo susipažindama su senovės aisčių gyvenimu ir tradicijomis.
"Glesum" - istorija apie 2 amžiaus aisčių genčių kasdienį gyvenimą, papročius, Gintaro kelią, to meto politinius santykius, tikėjimą ir prietarus, o svarbiausia, moters dalią, kuri ar prieš tūkstantį metų ar dabar - visad panaši, artima.
Viena pagrindinių kūrinio veikėjų yra Glesum (lot. gintaras) - rudaplaukė, rudaakė kitatautė, pagrobta aisčių. Apie ją ir sukasi istorija, bet ir kiti veikėjai labai ryškūs - įtakingiausias genties vyras Gondas, jo pavydi žmona Selija, ištikimas karys Kirnis, senė vilkų nugraužta koja. Visų veikėjų istorijos įdomios, gyvos bei supintos tarpusavyje.
Labai patiko ryškūs veikėjų portetai, vaizdinga kalba. Rašymo stilius poetiškas, malonu skaityti, bet vietomis man pasirodė per daug lakoniškas. Kai kuriuose skyriuose norėjosi daug daugiau iš istorijos.
Šiais metais buvau sau užsibrėžusi tikslą skaityti daugiau lietuvių autorių knygų. „Glesum“ - geriausia perskaityta šiais metais. Dabar, kai kas nors prašys lietuvių autorių rekomendacijų, žinosiu, ką siūlyti, nes lig šiol rekomenduodavau vien klasiką.
Be to, negaliu nepaminėti kokio gražumo yra šis viršelis! Žinau žinau, svarbiausia, kas viduje, bet juk knyga gali būti meno kūriniu ir vizualiai. O dar kai viršelis siejasi ir su istorija viduje. Nu nes viršeliai su stock photos netraukia nors tu ką. Tokias imu tik, kai žinau, kas per knyga, bet žvalgantis knygyne kažko negirdėto, akys traukia prie originalių dizainų. Su šiuo viršeliu dizaineriai tikrai labai pasistengė.
March 24, 2021
Pāršķirot pēdējo lappusi pat nezināju ko teikt.
Skaista grāmata. Lakonisks vēstījums (tā, kā man patīk). Stāstījums stilistiski nedaudz atgādināja citas lietuviešu autores darbu - Radzevičūtes "Asinis zilas, debesis pelēkas".
Taču klikšķa nebija. Šķita, mēs ar grāmatu esam gājušas blakus kā divas paralēles, kas nesaskaras.
Un tomēr, tomēr - autore un tulkotāja ir pelnījušas, lai par grāmatu uzraksta kaut nedaudz vairāk:
https://lililasa.wordpress.com/2021/0...
Skaista grāmata. Lakonisks vēstījums (tā, kā man patīk). Stāstījums stilistiski nedaudz atgādināja citas lietuviešu autores darbu - Radzevičūtes "Asinis zilas, debesis pelēkas".
Taču klikšķa nebija. Šķita, mēs ar grāmatu esam gājušas blakus kā divas paralēles, kas nesaskaras.
Un tomēr, tomēr - autore un tulkotāja ir pelnījušas, lai par grāmatu uzraksta kaut nedaudz vairāk:
https://lililasa.wordpress.com/2021/0...
March 17, 2019
Šią lietuvių autorės knygą skaitau jau antrą kartą – tik neapsirikite, tikrai ne dėl to, kad knyga būtų labai patikus ir įsiminus, o priešingai – universiteto paskaitoms reikia būti perskaičius šią knygą, o aš, nors ir visai nesenai buvau ją „suėdus“ – niekaip neprisiminiau siužeto, tik keistą šios knygos poskonį mintyse – ne taip jau ir mėgavausi.
+, už pastangas išgauti kuo tikslesnių faktų apie tuometinį gyvenimą. Labai jaučiasi autorės kruopštus darbas, renkant medžiagą apie to meto žmonių kultūrą, papročius;
+, už sveiką ir gerą sarkazmą, kurio niekada nebus per daug. Aišku, kūrinyje per dažnai jis nepasirodė, bet jau vien tos minutės, kuriame jauti užslėptą ironiją buvo tikra atgaiva sielai po ilgų ir nuobodžių puslapių;
-, už tai, kad taip ir nepagavau knygos siužeto prasmės nei anuomet, nei dabar. Maždaug nuo vidurio viskas ima viskas tik dar labiau jauktis, kad net nesupranti kodėl ir kur, o svarbiausia KAM ši knyga skirta, kuo ja nori paveikti auditoriją;
-, už veiksmo, cinkelio trūkumą – manęs ši knyga visiškai neįtraukė. Visada laukiau netikėto veiksmo posūkio, labiau iššokančio iš įprastų, jau iš vadovėlio žinomų baltų gyvenimo būdo, bet deja...;
-, už rašymo toną, kuris buvo per globėjiškas man ir labai labai jau erzino viso kūrinio skaitymo metu. Iš pradžių šį toną laikiau gana pagarbiu ir, prisipažįstu, jis man visai patiko, tačiau, kas per daug – tas nesveika. Tas ypač galioja šio tono atveju – jo ryškiai buvo per daug, o nuo saldumo net norėjosi vimtelėti.
Pagirti šią knygą dar galiu už beprotiškai gražų viršelį – tikrai kviečia paimti knygą į rankas. Buvo akimirkų, kai vieni veikėjai tiesiog labai labai nervindavo savo veiksmais (Selija, moterie, raminkis gal). Labai gaila, kad kūrinys nesukėlė jokių gilesnių emocijų ir nuoširdžiai mėgautis jau iš nuobodumo neįstengiau.
+, už pastangas išgauti kuo tikslesnių faktų apie tuometinį gyvenimą. Labai jaučiasi autorės kruopštus darbas, renkant medžiagą apie to meto žmonių kultūrą, papročius;
+, už sveiką ir gerą sarkazmą, kurio niekada nebus per daug. Aišku, kūrinyje per dažnai jis nepasirodė, bet jau vien tos minutės, kuriame jauti užslėptą ironiją buvo tikra atgaiva sielai po ilgų ir nuobodžių puslapių;
-, už tai, kad taip ir nepagavau knygos siužeto prasmės nei anuomet, nei dabar. Maždaug nuo vidurio viskas ima viskas tik dar labiau jauktis, kad net nesupranti kodėl ir kur, o svarbiausia KAM ši knyga skirta, kuo ja nori paveikti auditoriją;
-, už veiksmo, cinkelio trūkumą – manęs ši knyga visiškai neįtraukė. Visada laukiau netikėto veiksmo posūkio, labiau iššokančio iš įprastų, jau iš vadovėlio žinomų baltų gyvenimo būdo, bet deja...;
-, už rašymo toną, kuris buvo per globėjiškas man ir labai labai jau erzino viso kūrinio skaitymo metu. Iš pradžių šį toną laikiau gana pagarbiu ir, prisipažįstu, jis man visai patiko, tačiau, kas per daug – tas nesveika. Tas ypač galioja šio tono atveju – jo ryškiai buvo per daug, o nuo saldumo net norėjosi vimtelėti.
Pagirti šią knygą dar galiu už beprotiškai gražų viršelį – tikrai kviečia paimti knygą į rankas. Buvo akimirkų, kai vieni veikėjai tiesiog labai labai nervindavo savo veiksmais (Selija, moterie, raminkis gal). Labai gaila, kad kūrinys nesukėlė jokių gilesnių emocijų ir nuoširdžiai mėgautis jau iš nuobodumo neįstengiau.
October 9, 2021
Mani vienmēr sajūsmina pašapzinīgas grāmatas, kurās pārdomāts gan saturs, gan forma, kurās forma piešķir saturam vēl kādu līmeni, vēl kādu nozīmi. "Glesum" zvaigžņotais vāks un nodaļu izkārtojums atbilstoši Mazajiem Greizajiem ratiem grāmatas saturu par aistu cilts sadzīvi un tirdzniecību ar dzintaru kaut kad ap mūsu ēras 3.gadsimtu padara tikpat neticamu un vienlaikus neapstrīdamu kā zvaigžņu gaisma, kuru redzam ar simtiem gadu ilgu nobīdi. Lai visu padarītu vēl konceptuālāku, nodaļas sagrupētas 7 reizes pa 7, turklāt katrā grupā dažādās variācijās atkārtojas 7 nosaukumi - migla, lietus, ūdens, asinis, asaras, medalus, sniegs - kas uzsver visa visuma vienotību un to, ka cilvēks ir veidots no tās pašas matērijas, kas eksistēja Lielā sprādziena laikā un no kura veidotas zvaigznes. Arī cilts vadoņa, viņa sievas un meitenes vārdā Glesum ("dzintars" latīņu valodā) attiecību drāma ir veidota no tām pašām sastāvdaļām, kuras izmantojam 21.gadsimtā.
Valdzinošs, mistisks, vēsturisks ("Tā nebija, bet varēja būt") darbs, sižets met lokus laikā un telpā, skatās no dažādu personāžu viedokļiem, jo visumā tāpat viss ir vienots. Lieliska valoda, lielisks Daces Meieres tulkojums.
"Kad nekas nenotiek, viegli var nogulēt pašu svarīgāko."
Valdzinošs, mistisks, vēsturisks ("Tā nebija, bet varēja būt") darbs, sižets met lokus laikā un telpā, skatās no dažādu personāžu viedokļiem, jo visumā tāpat viss ir vienots. Lieliska valoda, lielisks Daces Meieres tulkojums.
"Kad nekas nenotiek, viegli var nogulēt pašu svarīgāko."
September 9, 2016
Šią ir kitas mano apžvalgas galima rasti štai čia: http://knygoholike.blogspot.lt/2016/0...
Žavus viršelis, ar ne? Turbūt tik dėl jo surizikavau skaityti Rasos Aškinytės "Glesum", nes kitą jos knygą ("Rūko nesugadinti") padėjau į šoną po kelių puslapių. O "Glesum" siūlau pasidomėti: įdomu ir skaitymas tikrai neprailgs.
Žavi ir knyga. Įdomi tema, kurios lietuvių rašytojai retokai imasi. Tai romanas apie Gintaro kelią ir jo keliautojus. Veiksmas vyksta II-III amžiuje aisčių žemėse. Pasakojama apie vieną iš genčių ir jos gyvenimą: genties vadą Gondą, turtais apsikarsčiusią jo žmoną Seliją, pagrobtąją Gondo sugulovę Glesum. Yra ir daugiau veikėjų: jie labai saviti, ryškūs, įdomūs, skirtingi.
Ir veiksmas įdomus: aisčiai kaunasi, grobia, myli, nekenčia, keliauja, prekiauja gintaru.
"Einam, tai stebimės, tai šiaip žioplinėjam, viską, ką atsivežėm, pardavėm, gintarus čia graibstyte graibsto, tik nepaleisk per pigiai, moterys žiūri į mano vyrus, ir yra ko, gražūs, stiprūs, po šarvais nesulindę, raumenys marškinius plėšia, monetos kapšuose žvanga, plaukai sušukuoti ir dailiai surišti, ko nežiūrėsi..."
Parašyta gerai. Kalba taupi, konkreti, dialogai, nors jų labai mažai, trumpi ir aiškūs. Rašytojos stilius labai savitas ir įdomus, nors gal kartais per taupus. Ji nesileidžia į didesnius aprašymus, nors kartais ir norėtųsi.
Tačiau trūko kažkokio uff. Pabaiga išskydusi ir neaiški. Kažkaip blėso, blėso ir išblėso. Norėjosi kažko konkretesnio.
Ir man žiauriai priminė "Vikingus". Tai net nežinau, ar ir rašytoja žiūri šį serialą ir iš jo sėmėsi įkvėpimo, ar tiesiog apie panašų laikmetį ir rašoma panašiai.
Žavus viršelis, ar ne? Turbūt tik dėl jo surizikavau skaityti Rasos Aškinytės "Glesum", nes kitą jos knygą ("Rūko nesugadinti") padėjau į šoną po kelių puslapių. O "Glesum" siūlau pasidomėti: įdomu ir skaitymas tikrai neprailgs.
Žavi ir knyga. Įdomi tema, kurios lietuvių rašytojai retokai imasi. Tai romanas apie Gintaro kelią ir jo keliautojus. Veiksmas vyksta II-III amžiuje aisčių žemėse. Pasakojama apie vieną iš genčių ir jos gyvenimą: genties vadą Gondą, turtais apsikarsčiusią jo žmoną Seliją, pagrobtąją Gondo sugulovę Glesum. Yra ir daugiau veikėjų: jie labai saviti, ryškūs, įdomūs, skirtingi.
Ir veiksmas įdomus: aisčiai kaunasi, grobia, myli, nekenčia, keliauja, prekiauja gintaru.
"Einam, tai stebimės, tai šiaip žioplinėjam, viską, ką atsivežėm, pardavėm, gintarus čia graibstyte graibsto, tik nepaleisk per pigiai, moterys žiūri į mano vyrus, ir yra ko, gražūs, stiprūs, po šarvais nesulindę, raumenys marškinius plėšia, monetos kapšuose žvanga, plaukai sušukuoti ir dailiai surišti, ko nežiūrėsi..."
Parašyta gerai. Kalba taupi, konkreti, dialogai, nors jų labai mažai, trumpi ir aiškūs. Rašytojos stilius labai savitas ir įdomus, nors gal kartais per taupus. Ji nesileidžia į didesnius aprašymus, nors kartais ir norėtųsi.
Tačiau trūko kažkokio uff. Pabaiga išskydusi ir neaiški. Kažkaip blėso, blėso ir išblėso. Norėjosi kažko konkretesnio.
Ir man žiauriai priminė "Vikingus". Tai net nežinau, ar ir rašytoja žiūri šį serialą ir iš jo sėmėsi įkvėpimo, ar tiesiog apie panašų laikmetį ir rašoma panašiai.
October 24, 2016
Viskas gerai, tik trūko pabaigos. Norėjosi vis dėlto sužinoti, koks tolimesnis veikėjų likimas, ypač Benčio, kurį palikom, rodos, viduryje jo istorijos.
Tokio tipo kūrinio, ir dar rašyto lietuvių rašytojos, skaityti dar neteko. Įdomi mintis, toks trumpas ir konkretus rašymo stilius, kaip ir pritinkantis to meto žmonėms. Žodžiu, kadangi aš retai lietuvių kūrinius skaitau ir dar rečiau jie man patinka, šis visai nustebino gerąja prasme.
Tokio tipo kūrinio, ir dar rašyto lietuvių rašytojos, skaityti dar neteko. Įdomi mintis, toks trumpas ir konkretus rašymo stilius, kaip ir pritinkantis to meto žmonėms. Žodžiu, kadangi aš retai lietuvių kūrinius skaitau ir dar rečiau jie man patinka, šis visai nustebino gerąja prasme.
October 19, 2021
Mani tā arī nepameta sajūta, ka grāmata ar tiešām ļoti skaisto, mirdzošo noformējumu, pretenciozo struktūru un skaļo pieteikumu uz pēdējā vāka, izliekas par to, kas tā nav, bet, ja pieņemam, ka šis ir viens no daudzajiem romāniem, kas pievēršas baltu senvēsturei, par kuru īsti daudz jau nekas nav zināms, tāpēc galvenokārt jāpaļaujas uz iztēli, jāatzīst, ka šis pat nav slikts mēģinājums. Lasās aizraujoši, tēli - interesanti un spilgti, tulkojums arī raits. Daži patīkami lasīšanas mirkļi garantēti, bet diži vairāk ko gaidīt te nav.
December 14, 2016
Tai yra knyga, kuria dalis mano pažįstamų suabejojo vien dėl to, kad jos viršelis yra su blizgučiais (įtartinai atrodo, matai).
Pačios nežino, kaip jos klydo. Tikiuosi, kad sužinos.
Pačios nežino, kaip jos klydo. Tikiuosi, kad sužinos.
September 25, 2022
Savdabīga un stipra dzīvības dziesma mūsu senčiem un mums, kas ir tagad.
September 5, 2021
Man būtu gribējies, lai kāds man ieliek klēpī šo grāmatu, klusējot, bez liekiem vārdiem, tādejādi pasakot to, ko nav nepieciešams izteikt skaļi. “Glesum” ir kaut kas mistisks, matēriski zvaigžņots un tieši tik nesatverams- kas tāls, pagaisis un reizē tik dzīvs. Cik daudz gan mēs sajūtam sevī mūsu baltu izcelsmes senču balsis, kas reizē ar jauno un materiālo dzīvoja ar dabas ritmiem, pielūdzot visu vareno dabas Dievu Māti, piekopjot dažādus rituālus un upurēšanas tradīcijas. Kas no viņiem mūsos atbalsojas šodienā?
Lietuviešu autore Rasa Aškinīte ir uzbūrusi maģisku darbu par aistu cilti pie Baltijas jūras I-III gs., kura piekopa dzintaru vākšanu un tirgošanu, radot tā saucamo dzintara ceļu, kas veda cauri visai Eiropai līdz pat tagadējai Romai. Neskatoties uz skarbo gadsimtu, kurā cilvēka dzīvības trauslums elpo pretnostatījumā ar dabas varenību, Rasa dzintara ceļa attēlošanu ir padarījusi poētisku un maģisku, pateicoties spilgtiem personāžiem, kuru iekšējā pasaule ar katru lappusi atklājas daudzkrāsaināka par sākotnējiem viengabalainajiem toņiem.
Varenais aistu cilts vadonis Gonds lielākoties pavada ceļā, lai Baltijas jūras dzintarus, dzīvnieku ādas un citas saimniecībā izstrādātās lietas, iemainītu pret vērtslietām un naudu. Mēnešos, ko viņš ar saviem labākajiem vīriem pavada bīstamajā ceļā, kur nākas cīnieties ar citām ciltīm, viņš izbauda arī lielpilsētu trokšņaino pārbagātību. Vienā no saviem ceļojumiem, atgriežoties pie sievas un dēla, viņš atved arī sagūstīto neparasto meiteni, ko nodēvē par Glesum (latīņu valodā-dzintars). Katram no galvenajiem varoņiem ir kāda ietekme, kā turpmāk risināsies cilts pastāvēšana un nākotne.
Katra nodaļa iesākas ar kādas zvaigznes kodolīgu aprakstu, kas cilvēkam, kas neko daudz par zvaigznēm nezina (kā es), ir patiesi pārsteidzoši. Savukārt pašas nodaļas nav hronoloģiskā notikumu secībā, bet gan lēkā laikos, tādejādi atklājot arvien jaunas detaļas par vieniem un tiem pašiem notikumiem.
Maģiska noskaņu grāmata, kas uzbur dzintarceļa pasauli, kurā daba un cilvēks mācās līdzpastāvēt.
Nevaru nepiebilst, ka zvaigžņotais vāks komplimitē burvīgajam literārajam darbam, saules staru apspīdēts, tas mirdz un zaigo zilgani dzeltenās nokrāsās.
Lietuviešu autore Rasa Aškinīte ir uzbūrusi maģisku darbu par aistu cilti pie Baltijas jūras I-III gs., kura piekopa dzintaru vākšanu un tirgošanu, radot tā saucamo dzintara ceļu, kas veda cauri visai Eiropai līdz pat tagadējai Romai. Neskatoties uz skarbo gadsimtu, kurā cilvēka dzīvības trauslums elpo pretnostatījumā ar dabas varenību, Rasa dzintara ceļa attēlošanu ir padarījusi poētisku un maģisku, pateicoties spilgtiem personāžiem, kuru iekšējā pasaule ar katru lappusi atklājas daudzkrāsaināka par sākotnējiem viengabalainajiem toņiem.
Varenais aistu cilts vadonis Gonds lielākoties pavada ceļā, lai Baltijas jūras dzintarus, dzīvnieku ādas un citas saimniecībā izstrādātās lietas, iemainītu pret vērtslietām un naudu. Mēnešos, ko viņš ar saviem labākajiem vīriem pavada bīstamajā ceļā, kur nākas cīnieties ar citām ciltīm, viņš izbauda arī lielpilsētu trokšņaino pārbagātību. Vienā no saviem ceļojumiem, atgriežoties pie sievas un dēla, viņš atved arī sagūstīto neparasto meiteni, ko nodēvē par Glesum (latīņu valodā-dzintars). Katram no galvenajiem varoņiem ir kāda ietekme, kā turpmāk risināsies cilts pastāvēšana un nākotne.
Katra nodaļa iesākas ar kādas zvaigznes kodolīgu aprakstu, kas cilvēkam, kas neko daudz par zvaigznēm nezina (kā es), ir patiesi pārsteidzoši. Savukārt pašas nodaļas nav hronoloģiskā notikumu secībā, bet gan lēkā laikos, tādejādi atklājot arvien jaunas detaļas par vieniem un tiem pašiem notikumiem.
Maģiska noskaņu grāmata, kas uzbur dzintarceļa pasauli, kurā daba un cilvēks mācās līdzpastāvēt.
Nevaru nepiebilst, ka zvaigžņotais vāks komplimitē burvīgajam literārajam darbam, saules staru apspīdēts, tas mirdz un zaigo zilgani dzeltenās nokrāsās.
April 20, 2025
Vienareikšmiškai, netikėtas, nuostabus, mane sužavėjęs atradimas. Perskaičiau vienu ypu, nes negalėjau padėti. Tiek daug pasakyta tarp eilučių, nors sakiniai tokie aštrūs, trumpi. Nuostabus kūrinys!
August 11, 2017
Įdomiai parašyta knyga apie įdomų tolimą laikotarpį - aisčiai, Gintaro kelias.
Knyga man pasirodė moteriška - nuo žvaigždėmis blizgančio viršelio iki gamtos ritmu pulsuojančios knygos struktūros su pasikartojančiais "Sniegas", "Lietus", "Rūkas", "Vanduo"...
Tekstas tiesiog plaukte plaukia. Sužavėjo meistriškas stilius, dvelkiantis paprastumu ir primityvumu.
Na ir, žinoma, visada jaučiu prielankumą knygoms, kuriose yra žemėlapiai :)
Knyga man pasirodė moteriška - nuo žvaigždėmis blizgančio viršelio iki gamtos ritmu pulsuojančios knygos struktūros su pasikartojančiais "Sniegas", "Lietus", "Rūkas", "Vanduo"...
Tekstas tiesiog plaukte plaukia. Sužavėjo meistriškas stilius, dvelkiantis paprastumu ir primityvumu.
Na ir, žinoma, visada jaučiu prielankumą knygoms, kuriose yra žemėlapiai :)
September 7, 2021
Izteiksmē un sajūtās sasaucās ar Sjon "Skugabaldrs". Ne tik maģiski, bet tomēr.
June 10, 2020
Pradžioje knyga man nei patiko, nei nepatiko. Tiesiog skaičiau ir neturėjau jokių emocijų, nesidomėjau veikėjais. Ir rašymo stilius nelabai patiko. Bet paskui ėmiau labiau susigyventi su veikėjais, norėjau žinoti, kaip toliau pasisuks Selijos, Benčio, Glesum gyvenimai. Matant, kiek nedaug knygos beliko, ėmiau nerimauti, nes nemačiau jokios tam tinkamos pabaigos, kuri patenkintų mano smalsumą. Tačiau perskaičius paskutinį puslapį apėmė pasitenkinimas, toks lyg ir pilnatvės jausmas. Kuo pradėta, tuo ir pabaigta - tobulas atsisveikinimas.
-----
2020-ųjų skaitymo iššūkis
I lygis
15. Knyga, kurios pavadinime yra tik vienas žodis.
Knyga vadinasi "Glesum".
-----
2020-ųjų skaitymo iššūkis
I lygis
15. Knyga, kurios pavadinime yra tik vienas žodis.
Knyga vadinasi "Glesum".
March 31, 2019
Sakyčiau, užburiantis, įtraukiantis pasakojimo stilius. Skaitant vis labiau norisi pasinerti į paslaptingą, turtingą mitais, galinga lemties linija bei ryškiais charakteriais ir jaudinančiomis gyvenimo istorijomis pripildytą naratyvą.
Pasakojimo centre : II - III amžių aisčių genties gyvenimas. Vykstanti aktyvi prekyba su antikine Roma bei vyrų samdymasis pas romėnus kariais, kovos su nuožmiomis gentimis, vidinės intrigos, genties kultūrinis gyvenimas, atveriamas per papročius, tikėjimą. Taip pat atskleidžiama skirtis tarp vyriškojo ir moteriškojo pasaulio. Romane vaizduojamas archetipinis vyrų ir moterų santykis: "Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šį, turėjo ateiti diena, tinkama linksmintis, šokti ir dainuoti, tinkama Dievų Motinos valiai sužinoti, tinkama jos malonėms prašyti. Tai buvo moterų darbas, vyrai nesikišo, turėjo savo reikalų, karybos ir prekes mainyti, moterys jų ir nepriėmė, ne vyrų galioms tvarkyti gimimo, vaisingumo ir derliaus reikalus, ne vyrų galioms šnekėtis, tartis su gamta". Romane itin stiprus moters vaidmuo visuomenės ir vyro gyvenime ("Ir romieciai taip sako, ir Gondas pats žino, kad pajūrio moterys turi tiek pat galių, kiek vyrai <...>". Naratyve vaizduojamos dvi skirtingos civilizacijos: romėnų ir aisčių. Jei iš Antikos kultūros žinome, kad vaisingumo simbolis buvo falas, tai aisčių pasaulyje viskas priešingai: šiuos dalykus drauge su gamta valdo moteris.
Ne tik moterų padėtis skiria aisčių ir romiečių pasaulėžiūrą. Vertybės, požiūriai į gyvenimą, turtingojo padėtį (galią, garbę) kardinaliai kitokie. "O tada, Akvilėjoje, vaikštau sau su vyrais, miestas gražiausias, namai kelių aukštų, nors mes turtingesni už germanus, bet tikrai ne už romiečius, čia nepasilyginsi. O žmonės žmoneliai, ko tik čia nesutiksi, kiti ir turtingiausi, išsipustę ir auksais apsikarstę, ir iš šalių visokių, vienų tik plaukai juodi, kitų net oda. Ir vergai, ir jų ponai, ir moterys gražiausios, plaukai, ir tie nudažyti, tunikos tik plaikstosi. Vieni patys eina, kitus ,žiūrėk, ant pasisčių neša, iš pradžių maniau, gal ligoti, bet ne, patys stipriausi, tik prabangos įveikti. Kaip tu man vyrams paaiškinsi, kad čia ir yra didžiausia garbė, kai ne pats ant žirgo joji, o tik drybsai, ištižęs ant pasostės? Kam turtų tiek, jei pats nepaneši?". Toks aisčių genties vado Gondo samprotavimas pabrėžia vertybinę skirtį.
Kaip jau rašiau pradžioje. Pasakojimo stilius yra tiesiog kerinčiai gražus. Dalinuosi viena iš vietų, kuri man atrodo jautriai, jausmingai "išrašyta": "Kirnis iki šiol gali prisiminti jos rankas <...>Didelės, sugrubusios, vandeny išmirkusios, o tokios gražios, tokios švelnios, kai paliečia, rodos, glosto pačią širdį. Kirnis tokių į nieką nekeistų, kad ir labiausiai išpopintų kaip Selijos. Po rūbais oda baltutė, net šviečia į mėnulį. Dieną nelabai buvo ją matęs, nebent iš tolo. Aukšta, liekna, lanksti kaip gyvatė, kai apkabina, rodos, lyg užraktas, lyg niekada nebeleis iš jos išeiti. O Kirniui tik to ir reikėjo, būtų galėjęs taip ir per amžius, pavirtęs akmeniu ar dar kuo tik norit, svarbu - šalia jos. <...> Kartkartėmis grįždavo vyras, parsibastydavo iš tolybių pasipūtęs, arklys žvilga, kalavijas nematytas, jis - Romos karys, suprask, ne šiaip kas. Vaikščiodavo aukštai iškėlęs galvą, stumdydavo savo moterį kaip prasčiausią vergę, tą paduok, ano atnešk, tavo ponas sugrįžo, tavo geradaris ir gynėjas".
Pasakojimo centre : II - III amžių aisčių genties gyvenimas. Vykstanti aktyvi prekyba su antikine Roma bei vyrų samdymasis pas romėnus kariais, kovos su nuožmiomis gentimis, vidinės intrigos, genties kultūrinis gyvenimas, atveriamas per papročius, tikėjimą. Taip pat atskleidžiama skirtis tarp vyriškojo ir moteriškojo pasaulio. Romane vaizduojamas archetipinis vyrų ir moterų santykis: "Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir šį, turėjo ateiti diena, tinkama linksmintis, šokti ir dainuoti, tinkama Dievų Motinos valiai sužinoti, tinkama jos malonėms prašyti. Tai buvo moterų darbas, vyrai nesikišo, turėjo savo reikalų, karybos ir prekes mainyti, moterys jų ir nepriėmė, ne vyrų galioms tvarkyti gimimo, vaisingumo ir derliaus reikalus, ne vyrų galioms šnekėtis, tartis su gamta". Romane itin stiprus moters vaidmuo visuomenės ir vyro gyvenime ("Ir romieciai taip sako, ir Gondas pats žino, kad pajūrio moterys turi tiek pat galių, kiek vyrai <...>". Naratyve vaizduojamos dvi skirtingos civilizacijos: romėnų ir aisčių. Jei iš Antikos kultūros žinome, kad vaisingumo simbolis buvo falas, tai aisčių pasaulyje viskas priešingai: šiuos dalykus drauge su gamta valdo moteris.
Ne tik moterų padėtis skiria aisčių ir romiečių pasaulėžiūrą. Vertybės, požiūriai į gyvenimą, turtingojo padėtį (galią, garbę) kardinaliai kitokie. "O tada, Akvilėjoje, vaikštau sau su vyrais, miestas gražiausias, namai kelių aukštų, nors mes turtingesni už germanus, bet tikrai ne už romiečius, čia nepasilyginsi. O žmonės žmoneliai, ko tik čia nesutiksi, kiti ir turtingiausi, išsipustę ir auksais apsikarstę, ir iš šalių visokių, vienų tik plaukai juodi, kitų net oda. Ir vergai, ir jų ponai, ir moterys gražiausios, plaukai, ir tie nudažyti, tunikos tik plaikstosi. Vieni patys eina, kitus ,žiūrėk, ant pasisčių neša, iš pradžių maniau, gal ligoti, bet ne, patys stipriausi, tik prabangos įveikti. Kaip tu man vyrams paaiškinsi, kad čia ir yra didžiausia garbė, kai ne pats ant žirgo joji, o tik drybsai, ištižęs ant pasostės? Kam turtų tiek, jei pats nepaneši?". Toks aisčių genties vado Gondo samprotavimas pabrėžia vertybinę skirtį.
Kaip jau rašiau pradžioje. Pasakojimo stilius yra tiesiog kerinčiai gražus. Dalinuosi viena iš vietų, kuri man atrodo jautriai, jausmingai "išrašyta": "Kirnis iki šiol gali prisiminti jos rankas <...>Didelės, sugrubusios, vandeny išmirkusios, o tokios gražios, tokios švelnios, kai paliečia, rodos, glosto pačią širdį. Kirnis tokių į nieką nekeistų, kad ir labiausiai išpopintų kaip Selijos. Po rūbais oda baltutė, net šviečia į mėnulį. Dieną nelabai buvo ją matęs, nebent iš tolo. Aukšta, liekna, lanksti kaip gyvatė, kai apkabina, rodos, lyg užraktas, lyg niekada nebeleis iš jos išeiti. O Kirniui tik to ir reikėjo, būtų galėjęs taip ir per amžius, pavirtęs akmeniu ar dar kuo tik norit, svarbu - šalia jos. <...> Kartkartėmis grįždavo vyras, parsibastydavo iš tolybių pasipūtęs, arklys žvilga, kalavijas nematytas, jis - Romos karys, suprask, ne šiaip kas. Vaikščiodavo aukštai iškėlęs galvą, stumdydavo savo moterį kaip prasčiausią vergę, tą paduok, ano atnešk, tavo ponas sugrįžo, tavo geradaris ir gynėjas".
April 25, 2021
Iesākot lasīt pirmo nodaļu, es uzreiz tiku atmiņās iemests Džeka Londona stāstos, uzreiz atradu lielu līdzību. Ziemeļi. Sniegs. Aukstums. Cīņa par izdzīvošanu. Vilki.. Vēlāk gan līdzība pierima, bet nodaļu nosaukumi palika tik vienkārši, cik vien iespējams. Ūdens. Sniegs. Asaras. Asinis. Medalus. Migla.
Lietuviešu autores darbs, bet es to nelasīju oriģinālvalodā, lasīju latviešu tulkojumu. Stāsts ir par seno baltu cilšu - aistu - dzīvi mūsu ēras pirmajos gadsimtos, kādu to varam vērot arī, piemēram, filmā "Baltu ciltis". Dzīve droši vien stipri līdzīga bija arī mūsu senčiem, kuru valodas arī tik tuvas, ka viens otru pa lielam varējuši saprast.
Par aistiem, šķiet, senie ģermāņi dēvēja visus baltus kopumā, tāpēc nevaram droši zināt, vai stāstā runāts tieši par lietuviešiem vai kādiem citiem baltiem (lai gan grāmatas pēcvārdā atklāts, ka runa tiešām bijusi par mūsdienu Lietuvas teritoriju, kaut aisti esot aizgājuši pat līdz Daugavai un Gaujai). Vikipēdijā (https://lv.wikipedia.org/wiki/Aisti) atrodams, ka romiešu orators Kornēlijs Tacits ap 98. mūsu ēras gadu par aistiem rakstījis šādi:
„Tad nu jau pa labi Svēbu jūŗa savā piekrastē apskalo aistiešu ciltis, kas paražās un izskatā nešķiŗas no svēbiem, valodā tuvākas britiem. Pielūdz tie dievu māti. Kā ticības zīmi nēsā kuiļu tēlus: tie ieroču vietā un kā aizsarglīdzeklis pret visu ko nodrošina dieves cienītājus arī ienaidnieku vidū. Reti ķeras pie dzelzs, vairāk — pie rungām. Ap labību un citiem augļiem pūlas ar lielāku pacietību, nekā no parastās ģermāņu nevīžības gaidāms. Bet arī jūŗu pārmeklē un vienīgie no visiem lasa dzītaru, ko paši sauc par „glēsu”, sēkļos un pašā krastā. Un — kā jau barbari — tie nav pētījuši, nei uzzinājuši, kāda tam daba vai kādā kārtā tas rodas; ilgi pat gulēja tas starp citiem jūŗas izmesliem, līdz mūsu greznība cēla to godā. Paši to nekur nelieto: jēlveidā salasa, neapstrādātu nes tirgū un maksu sajem brīnīdamies.”
Grāmatai ir ļoti interesanta struktūra. Tai ir septiņas daļas, no kurām katra sastāv no septiņām nodaļām, tādējādi kopā veidojot manu mīļāko skaitli - kvadrātsakni no 2401. Visu septiņu nodaļu nosaukumi katrā daļā ir vieni un tie paši (nu - gandrīz), taču izkārtoti septiņās dažādās secībās tā, kā arī nevienas i-tās nodaļas nosaukumi pa visām septiņām nodaļām nevienam i neatkārtojas. Visas septiņas daļas kopā veido Mazo Greizo ratu zvaigznāju, un arī grāmatas vāks ir ar ļoti patīkamu zvaigžņotā debesu juma faktūru. Visbeidzot - pirmo drukas kļūdu grāmatā piefiksēju tieši.. 49. lappusē.
Kā izriet no augstākminētā Vikipēdijas citāta, senie balti dzintaru esot dēvējuši par "glēsu". Latīņu valodā tas ir "glesum", un par to arī ir šī grāmata, kurā galvenā varone nosaukta dzintara vārdā. Lasīt bija ļoti interesanti - par to senseno laiku dzīvi un sadzīvi, kas daudzējādā ziņā, protams, tik ļoti atšķirīga no mūsdienu ieražām, bet citā ziņā mums vēl arī tik daudz kā kopīga.
Lietuviešu autores darbs, bet es to nelasīju oriģinālvalodā, lasīju latviešu tulkojumu. Stāsts ir par seno baltu cilšu - aistu - dzīvi mūsu ēras pirmajos gadsimtos, kādu to varam vērot arī, piemēram, filmā "Baltu ciltis". Dzīve droši vien stipri līdzīga bija arī mūsu senčiem, kuru valodas arī tik tuvas, ka viens otru pa lielam varējuši saprast.
Par aistiem, šķiet, senie ģermāņi dēvēja visus baltus kopumā, tāpēc nevaram droši zināt, vai stāstā runāts tieši par lietuviešiem vai kādiem citiem baltiem (lai gan grāmatas pēcvārdā atklāts, ka runa tiešām bijusi par mūsdienu Lietuvas teritoriju, kaut aisti esot aizgājuši pat līdz Daugavai un Gaujai). Vikipēdijā (https://lv.wikipedia.org/wiki/Aisti) atrodams, ka romiešu orators Kornēlijs Tacits ap 98. mūsu ēras gadu par aistiem rakstījis šādi:
„Tad nu jau pa labi Svēbu jūŗa savā piekrastē apskalo aistiešu ciltis, kas paražās un izskatā nešķiŗas no svēbiem, valodā tuvākas britiem. Pielūdz tie dievu māti. Kā ticības zīmi nēsā kuiļu tēlus: tie ieroču vietā un kā aizsarglīdzeklis pret visu ko nodrošina dieves cienītājus arī ienaidnieku vidū. Reti ķeras pie dzelzs, vairāk — pie rungām. Ap labību un citiem augļiem pūlas ar lielāku pacietību, nekā no parastās ģermāņu nevīžības gaidāms. Bet arī jūŗu pārmeklē un vienīgie no visiem lasa dzītaru, ko paši sauc par „glēsu”, sēkļos un pašā krastā. Un — kā jau barbari — tie nav pētījuši, nei uzzinājuši, kāda tam daba vai kādā kārtā tas rodas; ilgi pat gulēja tas starp citiem jūŗas izmesliem, līdz mūsu greznība cēla to godā. Paši to nekur nelieto: jēlveidā salasa, neapstrādātu nes tirgū un maksu sajem brīnīdamies.”
Grāmatai ir ļoti interesanta struktūra. Tai ir septiņas daļas, no kurām katra sastāv no septiņām nodaļām, tādējādi kopā veidojot manu mīļāko skaitli - kvadrātsakni no 2401. Visu septiņu nodaļu nosaukumi katrā daļā ir vieni un tie paši (nu - gandrīz), taču izkārtoti septiņās dažādās secībās tā, kā arī nevienas i-tās nodaļas nosaukumi pa visām septiņām nodaļām nevienam i neatkārtojas. Visas septiņas daļas kopā veido Mazo Greizo ratu zvaigznāju, un arī grāmatas vāks ir ar ļoti patīkamu zvaigžņotā debesu juma faktūru. Visbeidzot - pirmo drukas kļūdu grāmatā piefiksēju tieši.. 49. lappusē.
Kā izriet no augstākminētā Vikipēdijas citāta, senie balti dzintaru esot dēvējuši par "glēsu". Latīņu valodā tas ir "glesum", un par to arī ir šī grāmata, kurā galvenā varone nosaukta dzintara vārdā. Lasīt bija ļoti interesanti - par to senseno laiku dzīvi un sadzīvi, kas daudzējādā ziņā, protams, tik ļoti atšķirīga no mūsdienu ieražām, bet citā ziņā mums vēl arī tik daudz kā kopīga.
September 19, 2017
labai mėgstu baltų istoriją, tad skaityti buvo lengva ir malonu, tikra atgaiva po grafomaniškų ir netalentingų lietuvių rašytojų knygų su trivialiomis nūdienos aktualijomis apie nepavykusią meilę.
nemažai abstrakcijos, charakteriai veik giliau nepaliečiami, apart Glesum, nors turbūt viskas gerai, kokia apimtis, tokie ir charakteriai.
nemažai abstrakcijos, charakteriai veik giliau nepaliečiami, apart Glesum, nors turbūt viskas gerai, kokia apimtis, tokie ir charakteriai.
March 3, 2022
skaisti savīts mitoloģiskais un sievišķais spēks, ciešanas un mūžīgā cīņa gan ar saviem dēmoniem, gan iekļaušanos sabiedrībā. lasās raitāk par raitu.
September 12, 2019
Būna knygų, kurios palieka stiprų emocinio pasitenkino jausmą. Praėjus kažkuriam laikui siužetas gali išblėsti: užsimiršti veikėjai, detalės ir veiksmo vingiai, bet tu žinai, kad tai įsimintina knyga. Man asmeniškai "Glesum" bus viena iš jų.
Pirmiausia mane papirko savitas rašymo stilius, su aštriais žodžių ir minčių kirčiais; antra, įdomu buvo persikelti į 2-ajį amžių, keliauti gintaro keliu su aisčių gentimi, šiek tiek prisiliečiant prie to laikmečio papročių ir gyvenimo sąlygų. Tekstas neapkrautas sausais istoriniais faktais; trečia, mėgstu knygas su mistikos prieskoniais, o čia net herojė - boba su vilkų apgraužta koja, genties šamanė, su savo žolelėmis, burtais ir paslaptimis; ketvirta, visada įdomu skaityti apie moteris ir jų santykius su vyrais, vaikais ir konkurentėmis, ypač tais patriarchato laikais; penkta, patrauklus ir traukiantis akį knygos viršelis.
Skaitant iškilo keletas klausimų, galbūt norėjosi išsamesnio paaiškinimo, bet tai tokie menki priekabiai, kai suvoki, kad aprašomas laikmetis yra vos antras mūsų eros amžius, turintis savo neatskleistų praeities paslapčių.
Pati istorijos pabaiga lyg ir be pabaigos. Palikta daug vietos kiekvieno skaitytojo fantazijai ir interpretacijai, kas nutiko knygos herojams. Aš labai lengvai susikūriau savo alternatyviąją šio romano pabaigą, nes nemėgstu per daug nugludintų ir "išcackintų" finalų. Be to atrodo, kad yra potencialas ir knygos tęsiniui.
Pirmiausia mane papirko savitas rašymo stilius, su aštriais žodžių ir minčių kirčiais; antra, įdomu buvo persikelti į 2-ajį amžių, keliauti gintaro keliu su aisčių gentimi, šiek tiek prisiliečiant prie to laikmečio papročių ir gyvenimo sąlygų. Tekstas neapkrautas sausais istoriniais faktais; trečia, mėgstu knygas su mistikos prieskoniais, o čia net herojė - boba su vilkų apgraužta koja, genties šamanė, su savo žolelėmis, burtais ir paslaptimis; ketvirta, visada įdomu skaityti apie moteris ir jų santykius su vyrais, vaikais ir konkurentėmis, ypač tais patriarchato laikais; penkta, patrauklus ir traukiantis akį knygos viršelis.
Skaitant iškilo keletas klausimų, galbūt norėjosi išsamesnio paaiškinimo, bet tai tokie menki priekabiai, kai suvoki, kad aprašomas laikmetis yra vos antras mūsų eros amžius, turintis savo neatskleistų praeities paslapčių.
Pati istorijos pabaiga lyg ir be pabaigos. Palikta daug vietos kiekvieno skaitytojo fantazijai ir interpretacijai, kas nutiko knygos herojams. Aš labai lengvai susikūriau savo alternatyviąją šio romano pabaigą, nes nemėgstu per daug nugludintų ir "išcackintų" finalų. Be to atrodo, kad yra potencialas ir knygos tęsiniui.
September 30, 2024
tāpat kā dzintara gabaliņā uz mūžu “iesaldēts” kukainis, tā arī šis īsais romāns kā saglabājusies pagātnes daļiņa ieritinājusies vēstures plauktiņā. tik pat mītiski, tik pat mirdzoši, bet neizdibināmi un noslēpumaini.
sievietes neizsīkstošais spēks un gars savīts sižetā par baltu tirgošanās ceļiem, cilšu sadzīvi, cīņu par varu ietekmi.
ļoti skaists vizuālais noformējums un romāna sasaiste ar mazo greizo ratu zvaigznēm katrā nodaļas sākumā.
“neiepazītu ienaidnieku neuzvarēsi.”
“sieviete neprata skumt. neprata raudāt. neprata nožēlot. neprata gaidīt un cerēt. mācēja tikai cīnīties un dzīvot.”
sievietes neizsīkstošais spēks un gars savīts sižetā par baltu tirgošanās ceļiem, cilšu sadzīvi, cīņu par varu ietekmi.
ļoti skaists vizuālais noformējums un romāna sasaiste ar mazo greizo ratu zvaigznēm katrā nodaļas sākumā.
“neiepazītu ienaidnieku neuzvarēsi.”
“sieviete neprata skumt. neprata raudāt. neprata nožēlot. neprata gaidīt un cerēt. mācēja tikai cīnīties un dzīvot.”
December 13, 2021
Autore iedziļinājusies baltu tautu vēsturē, atspoguļojot, kā cilvēki varētu būt dzīvojuši. Viss izklausās patiešām ticami - gan tēli, gan notikumi. Patika, ka nebija garu vēsturisko pārspriedumu, bet autores zināšanas bija jūtamas viņas prozā. Manai gaumei tomēr nodaļas bija pārāk īsas un saskaldītas. Tas traucēja uztvert stāstu. Arī nodaļu nosaukumi šķita vairāk konceptuāli un pārdomas raisoši, nevis kaut ko paskaidrojoši.
November 17, 2021
Interesanti, savdabīgi, nedzirdēti iepriekš, bet brīžiem apmaldījos autores un savās domās.
Diemžēl būtu gribējusi saprast beigas.
Grāmatas vāks toties vien ir tā vērts, lai tiktu apskatīts, aptaustīts ;)
Diemžēl būtu gribējusi saprast beigas.
Grāmatas vāks toties vien ir tā vērts, lai tiktu apskatīts, aptaustīts ;)
September 16, 2019
Galbūt kaip verstinę užsienio autoriaus knygą vertinčiau stipriom 4*, bet čia tikras lietuviškas gintaras Glesum. Labai patiko.
November 20, 2021
galėčiau Glesum skaityt ir skaityt be galo. Vienas nuostabiausiu romanu. 10 zvaigzduciu.
January 28, 2022
"Tā nebija, bet varēja būt".
Stāsts ir par aistu senvēsturi, kāda tā, iespējams, bija, bet tai pat laikā stāsts ir par to ka visi stāsta galvenie varoņi savā dzīvē ir ne tajā vietā kur gribētos un tad nu ko katrs dara, lai kaut kas mainītos.
Stāsts ir par aistu senvēsturi, kāda tā, iespējams, bija, bet tai pat laikā stāsts ir par to ka visi stāsta galvenie varoņi savā dzīvē ir ne tajā vietā kur gribētos un tad nu ko katrs dara, lai kaut kas mainītos.
January 2, 2021
Palinkeciau sau, kad nauji metai butu tokie, kaip pirma metuose perskaityta knyga: ramus, tvirti, izeminti, pakankamai filosofiski ir fantastiskai sarkastiski. Tiek pilni vidiniu kelioniu, tiek gausus ir tolimesnio empirinio pasaulio patyrimo.
Desimt is desimt.
Vau, net norisi skaityti daugiau lietuviu autoriu.
Desimt is desimt.
Vau, net norisi skaityti daugiau lietuviu autoriu.
October 17, 2018
Dažniausiai įspūdį apie knygą puolu rašyti tik perskaičius. O šita turėjo "susigulėti". Įdomi knyga. Ir parašymo stiliumi, ir pasirinktu siužetu. Siužetas, tiesa, ganėtinai skurdus. Iš esmės - ištrauka iš protėvių gyvenimo, gal labiau susitelkianti ties tos vienos veikėjos (Glesum) gyvenimo pokyčiais. Tarsi pradarytų autorė langelį beveik porą tūkstančių metų atgal ir leistų slapta pažiūrinėti.
Nesu mėgėja tokio glausto ir paprasto rašymo stiliaus, bet čia autorė su tuo stilium tartum kiek eksperimentavo ir jis vis kito. Iš tikrųjų, puikiai parašyti ir knygos dvasią atitinkantys pasirodė kai kurie skyreliai apie Glesum, apie senelį Kirnį ir bobą vilkų apgraužta koja (taip, ją taip ir vadina :) ). Tie iš vado Gondo perspektyvos, tiesa, dažniausiai nesužavėdavo. Gal dėl to, kad rašymas čia linkdavo prie enciklopedinių intarpų. Žinau, kad daugeliui skaitytojų jie patinka, bet ne man. Ko gero, labiausiai privertęs susiraukti buvo dialogas tarp Gondo ir jo žmonos, kur nesusilaikyta paaiškinti veikėjui dalykus, kurie tais laikais turėtų būti savaime suprantami, vien tam, kad tai būtų papasakota skaitytojui:
"Kokį belaisvį papjaunam iš kart po mūšio, jo paties žemėj, turim paprotį po laimėjimo atsidėkoti savo dievams. Arba čia, pas save, prieš svarbiausius karus, kad dievus numaldytume ir jiems įsiteiktume, bet ne taip, be priežasties"
Padariau dar kai ką ko paprastai nedarau - prieš rašydama savo nuomonę perskaičiau Goodreads'uose kitas. Todėl paprieštarausiu daugeliui dėl pabaigos: pabaiga gera. Tokia graži, subtili, be fanfarų, bet puikiai "išrišta" ir pritinkanti šiam kūriniui.
P.s. viršelis man labai patiko :)
Nesu mėgėja tokio glausto ir paprasto rašymo stiliaus, bet čia autorė su tuo stilium tartum kiek eksperimentavo ir jis vis kito. Iš tikrųjų, puikiai parašyti ir knygos dvasią atitinkantys pasirodė kai kurie skyreliai apie Glesum, apie senelį Kirnį ir bobą vilkų apgraužta koja (taip, ją taip ir vadina :) ). Tie iš vado Gondo perspektyvos, tiesa, dažniausiai nesužavėdavo. Gal dėl to, kad rašymas čia linkdavo prie enciklopedinių intarpų. Žinau, kad daugeliui skaitytojų jie patinka, bet ne man. Ko gero, labiausiai privertęs susiraukti buvo dialogas tarp Gondo ir jo žmonos, kur nesusilaikyta paaiškinti veikėjui dalykus, kurie tais laikais turėtų būti savaime suprantami, vien tam, kad tai būtų papasakota skaitytojui:
"Kokį belaisvį papjaunam iš kart po mūšio, jo paties žemėj, turim paprotį po laimėjimo atsidėkoti savo dievams. Arba čia, pas save, prieš svarbiausius karus, kad dievus numaldytume ir jiems įsiteiktume, bet ne taip, be priežasties"
Padariau dar kai ką ko paprastai nedarau - prieš rašydama savo nuomonę perskaičiau Goodreads'uose kitas. Todėl paprieštarausiu daugeliui dėl pabaigos: pabaiga gera. Tokia graži, subtili, be fanfarų, bet puikiai "išrišta" ir pritinkanti šiam kūriniui.
P.s. viršelis man labai patiko :)
January 4, 2017
Pražiovauti istorijos pamokas mokykloje versdavo tik vienas skyrius – apie Baltų gentis. Knyga, kurioje veiksmas prikelia II amžiaus aisčių istoriją, suveikia atvirkščiai – norisi laižyti pirštus prieš verčiant naują puslapį. Papirko ir makabriškų genties ritualų aprašymai, ir dainingas kalbos stilius, ir uroboriška knygos struktūra.
July 8, 2021
Nav vārdu, vienas emocijas! Bet kaut ko ir tomēr jāpasaka. :)
Man nezināmu iemeslu dēļ ilgi vairījos no šī romāna, bet tad tās zvaigznes salikās kopā, ka nez no kurienes radās liela interese tajā ielūkoties. Maģija? Liktenis? Pienāca laiks? Kas zina!? Bet droši var teikt, ka tas bija lieliski pavadīts laiks. Šis romāns ir fantastiski neparasta parādība.
Lasītājs jau pašā sākumā apbrīnos grāmatu, pieskaroties tās vākam, mazliet grumbuļainam, bet tik patīkamam uz tausti. Uz vāka attēlots Visums, kas ir virs mūsu galvām un kam tagad īsti nepievēršam uzmanību. Esam aizmirsuši, pārstājām ticēt, ka viss ir ierakstīts zvaigznēs, viss sen jau ir noteikts un sakārtots. "Viņa zina, ko ļaudis grib: laiku kāro savaldīt, ūdeni grib apstādināt, lai tik viss ātrāk un pēc viņu iegribām, tak ne jau viņiem tas izlemjams, dzīve ir tāda, kāda ir, daudz kur nemaz jaukties nedrīkst, [..]."
Šķirstot tālāk un nonākot līdz satura rādītājam - seko izbrīns. Neparasts noformējums, cita pieeja - nav standartizēts, dažādas astroloģiskas nodaļas. Katrā no tām ietilpst 6-7 apakšnodaļas - asinis, asaras, sniegs, ūdens, migla, piens, medalus, lietus. Šie nosaukumi minēti katrā nodaļā, tikai tiek mainīta to secība. Un lasot romānu būs skaidrs, ka šīs lietas/parādības ir tās ar kurām cilvēks vienmēr saskārās, bez kurām nebija iedomājama viņu dzīve. Romānā autore ar šo saskares punktu palīdzību, ne tieši, ne arī kliedzoši, bet skaisti apzīmē cilvēka dvēseles stāvokli; paspilgtina ikdienas priekus un bēdas; izceļ atdzimšanas/piedzimšanas vai sabrukšanas/nāves mirkļus; norāda uz krasu notikumu plūsmu - iekšējo vai ārējo stagnāciju u.c. Viss ir pielāgots, saskaņots un plūstošs kā ūdens (kas ir satura nosaukuma pamatā).
Manuprāt, autore romānā meistarīgi samiksēja aistu vēsturi, dzintara izzvejošanu, tā popularizēšanu un tirdzniecību ārzemēs, ar tā laika varbūtējo sadzīves ainu, drāmu un mīlestības attēlojumu. Un tā vien niez mēle izteikt domu, ka - vai tad ir kas mainījies tagad?! Nē, viss tas pats! Tie paši komandējumi, tikai preces vairāk un jāreklamē sevi intensīvāk. Bez sievas un mīļāko kumēdiņiem un asākiem pavērsieniem arī neiztikt. Vīriešu pārākuma, dominēšanas un varas kāres simptomātika vēl joprojām acīmredzama. Sieviešu pucēšanās, greisirdības un viszināšanas līmenis arī bieži vien pārsniedz ieteicamo normu. Laiks mainās - cilvēks nē!
Man nezināmu iemeslu dēļ ilgi vairījos no šī romāna, bet tad tās zvaigznes salikās kopā, ka nez no kurienes radās liela interese tajā ielūkoties. Maģija? Liktenis? Pienāca laiks? Kas zina!? Bet droši var teikt, ka tas bija lieliski pavadīts laiks. Šis romāns ir fantastiski neparasta parādība.
Lasītājs jau pašā sākumā apbrīnos grāmatu, pieskaroties tās vākam, mazliet grumbuļainam, bet tik patīkamam uz tausti. Uz vāka attēlots Visums, kas ir virs mūsu galvām un kam tagad īsti nepievēršam uzmanību. Esam aizmirsuši, pārstājām ticēt, ka viss ir ierakstīts zvaigznēs, viss sen jau ir noteikts un sakārtots. "Viņa zina, ko ļaudis grib: laiku kāro savaldīt, ūdeni grib apstādināt, lai tik viss ātrāk un pēc viņu iegribām, tak ne jau viņiem tas izlemjams, dzīve ir tāda, kāda ir, daudz kur nemaz jaukties nedrīkst, [..]."
Šķirstot tālāk un nonākot līdz satura rādītājam - seko izbrīns. Neparasts noformējums, cita pieeja - nav standartizēts, dažādas astroloģiskas nodaļas. Katrā no tām ietilpst 6-7 apakšnodaļas - asinis, asaras, sniegs, ūdens, migla, piens, medalus, lietus. Šie nosaukumi minēti katrā nodaļā, tikai tiek mainīta to secība. Un lasot romānu būs skaidrs, ka šīs lietas/parādības ir tās ar kurām cilvēks vienmēr saskārās, bez kurām nebija iedomājama viņu dzīve. Romānā autore ar šo saskares punktu palīdzību, ne tieši, ne arī kliedzoši, bet skaisti apzīmē cilvēka dvēseles stāvokli; paspilgtina ikdienas priekus un bēdas; izceļ atdzimšanas/piedzimšanas vai sabrukšanas/nāves mirkļus; norāda uz krasu notikumu plūsmu - iekšējo vai ārējo stagnāciju u.c. Viss ir pielāgots, saskaņots un plūstošs kā ūdens (kas ir satura nosaukuma pamatā).
Manuprāt, autore romānā meistarīgi samiksēja aistu vēsturi, dzintara izzvejošanu, tā popularizēšanu un tirdzniecību ārzemēs, ar tā laika varbūtējo sadzīves ainu, drāmu un mīlestības attēlojumu. Un tā vien niez mēle izteikt domu, ka - vai tad ir kas mainījies tagad?! Nē, viss tas pats! Tie paši komandējumi, tikai preces vairāk un jāreklamē sevi intensīvāk. Bez sievas un mīļāko kumēdiņiem un asākiem pavērsieniem arī neiztikt. Vīriešu pārākuma, dominēšanas un varas kāres simptomātika vēl joprojām acīmredzama. Sieviešu pucēšanās, greisirdības un viszināšanas līmenis arī bieži vien pārsniedz ieteicamo normu. Laiks mainās - cilvēks nē!
Displaying 1 - 30 of 75 reviews