„Berlyno romanas“ – tai istorija, sukurta stebint realius žmones realiame jų pasaulyje. Beveik visi vardai ir personažai tikri, aprašytas vaikų darželis Berlyne ir žavus jo auklėtojas iš tiesų egzistuoja, pasivaikščiojimai po Berlyną – tikri. Gal net ir aprašyta istorija kam nors yra nutikusi, o gal dar kam nors nutiks? Tai pasakojimas apie didelę uždraustą meilę. Juk įsimylėti savo vaiko darželio auklėtoją – beveik tokia pat nuodėmė, kaip įsimylėti kunigą. O jeigu herojė dar ir sėkmingai ištekėjusi? Rinktis širdies ar proto balsą? Pareigą ar malonumą? Patogų gyvenimą ar žadą atimančią meilę? Kokia gali būti laiminga pabaiga?
Lina Ever (Neverbickienė) gimė Panevėžy 1970 m. Studijuodama žurnalistiką Vilniaus Universitete pradėjo dirbti Respublikoje. Vėliau jai teko išbandyti ryšių su visuomene konsultantės, verslininkės, įmonės vadovės, valdininkės kėdes,tačiau ji sakosi širdyje likusi žurnaliste ir geriausiai jaučiasi tarškindama klavišais. Todėl neatsitiktinai jos pirmasis romanas - apie žurnalistų darbo užkulisius. Dabar Lina su vyru fotografu ir jauniausiuoju sūnumi gyvena Berlyne ir rašo antrąjį romaną. Savo įspūdžiais pasidalina žurnale „Moteris“ ir savo bloge berlynodienorastis.blogspot.com
Lengvas, tinkantis norint atsipalaiduoti ir apie nieką negalvoti. Tačiau per daug nuspėjamas, nebuvo jokios intrigos. Greitai jau atsibodo ir pradėjo erzinti tiek nesugebėjimas pasirinkti, melavimas sau, tiek tos meilės lėkštumas.
Man patinka laužyti savo pačios nusistatymus. Kai anksčiau pamačiau šią knygą, jos viršelį kažkodėl numykiau ir pasakiau blah. O prieš kelias dienas dairantis po Pegaso lentynas pamačiau akciją šiai knygai ir nusigriebiau. Kodėl? Nežinau, sakyčiau, jog taip mane nuvedė vidinė jėga, šeštasis pojūtis, kaip bepavadinsi apvaizdos prisilietimą, bet jam stengiuos nesipriešinti. Pagalvojau, jog ši diena, kaip tik toji diena kai imsiu skaityti ką nors lengvo, moteriškai šilto, kartais būna tokios dienos kai norisi meilės. Ir nesuklydau. Jau nuo pirmų puslapių man patiko veikėją. Kikenau keliaujant puslapiais, šypsojausi, kaip ir joje atradau save (kartais taip pat plaukiu kažkokiu susitaikymo su gyvenimo įvykiais pasroviu, viskas nurašoma ir nejaučiama jokio pasitenkinimo gyvenimu). Šypsojausi jos kūrybos plotmėms, vaizduotės vaisiams, nes tai ir pačiai artima. Juk taip lengva įsimylėti savo pačios kuriamą objektą, kai realiame gyvenime matai prototipą, gyvą asmenį, kuris net nenumano, jog jo vaizdas, manieros, pomėgiai panaudojami romanui. Kaip ir buvau sužavėta lengva mistika persipynusia su gyvenimu, tuo rytietišku dvelktelėjimu, kurį į Rūtos gyvenimą įnešė Džo. Trumpai apie šį romaną galima pasakyti taip - jei dėl žmogaus nepameti galvos ir nesielgi kvailai, nejauti jausmų pertekliaus, vadinasi tai tik patogus gyvenimas, o ne meilė. Vat būtent tai Rūtą ir išgyveno, nors iki to, nueinat kelias buvo pusiau užmerktomis akimis.
Berlyno romanas - tai lengvas, melodramiškas romanas, kuriame į Berlyną atsikrausčiusi lietuvių rašytoja įkvėpimo naujai knygai ieško jos aplinkoje ir nejučia įsivelia į romaną su jos knygos pagrindiniu veikėju - dukros darželio auklėtoju.
Nors aš nesu didelė šio žanro gerbėja, man Berlyno romanas pasirodė visai neblogas. Patiko tai, kaip rašytojos gyvenimas virto knyga, o romano scenarijus virto jos gyvenimu, ir viskas ganėtinai realistiška, bet perpinta šiek tiek mistikos ir magijos.
Nors pagrindinės veikėjos aš neįsimylėjau, jos poelgius buvo galima suprasti, nes gerai išplėtotas jos vidinis pasaulis ir jos vidinis dialogas.
Pabaiga tai tikrai kaip iš meksikietiškos melodramos. Kiek nesusipratimų būtų galima išvengti, jei tik žmonės būtų atviresni ir geriau komunikuotų. Vis tikėjausi kokio žiauraus likimo pokšto, kad būtų realiau. Kita vertus, smagu verkti iš laimės, o ne iš liūdesio. :)
Beje, knygoje buvo mažų neatitikimų, kurie mane prajuokino. Gal kažką klausydama ne taip supratau, bet vienu metu pagrindinė herojė vegetarą pavalgydino dešrelėmis su bulvių koše :D
Kalbant apie audioknygą, įgarsinimas šį kartą nesužavėjo, bet labai ir netrukdė. Tik kažkaip taip kapotai ir be intonacijos...
Kiek išmokau iš "Grey's Anatomy" ir Google, pateikti aborto faktai labai stereotipiniai ir neteisingi. Ir neprofesionalus daktarų bei seselių elgesys tiesiog pašiurpino. Tikiuosi, tikrovėje tikrai taip nėra.
Duoti 2 žvaigždutes ar 3? Vis dėlto pasirinkau pastarąjį variantą. Po 'Paskutinės apeigos' norėjosi ko nors lengvesnio, greitai skaitomo. Čia kaip ir su sveiku maistu - po to vis tiek norisi nusipirkti kokį 'Kit Kat' ar dėžutę 'Ben and Jerry's'. Taip ir man su knygomis. Ir šiam atvejui 'Berlyno romanas' puikiai tam tiko. Skaitėsi greitai, lengvai, be minutės pertraukėlių, reikalingų permąstyti tam, ką perskaitei. Be to, nemeluosiu, bet suviliojo dar ir tai, kad pamačiau žodį 'Berlynas', o tie, kurie mane pažįsta žino, ką tai man reiškia. Bet tai ir viskas... Plius [SPOILER ALERT] būtent dėl pabaigos ir norėjau duoti 2 žvaigždutes. Net ir 'Twilight' arba '50 Shades of Grey' perskaičiau nuo A iki Z, nepraleisdama nė vieno puslapio, tuo tarpu čia norėjosi kuo greičiau perbėgti akimis tas eilutes, puslapius. Galvojau, kad kariesas atsiras nuo saldumo. Pardon, bet not my cup of tea.
Hm. Pamačiau ją bibliotekoje ir atrodė visai įdomi. Tik besinešdama namo pastebėjau, jog tai lietuvių autorės kūryba. Apėmė bloga nuojauta, bet galvojau pabandysiu, nes tikrai esu skaičiusi gerų mūsų rašytojų kūrinių. Tačiau, kai atėjau į "Goodreads" pažymėti apie šios knygos skaitymą, pamačiau dar ir labai žemą vertinimą... Pradėjau skaityti ir tiesą sakant pradžia buvo visai nieko - net neabejojau, kad man patiks, tačiau... didesnės tuštybės nesu skaičiusi. Duodu 2 žvaigždutes, o ne 1 tik dėl to, jog pradžia buvo visai nieko ir apskritai rašymo stilius man visai patiko, bet siužetinė linija... Ko gero, nepamenu, kada skaičiau kažką tokio nuobodaus. Visi 270 puslapių apie tą patį - ar man būti su juo, ar nebūti? Nusivylimas visiškas. Nesuprantu, kaip pabaigiau šią knygą. Nerekomenduoju.
Dar viena knyga, kurios pradžioje žibėjo perspektyva, kad va visai neblogas kūrinys bus, o baigta ji vartant akis.
Tikrai neblogas rašymo stilius, o ir veikėja iš pradžių pasirodė įdomi, daugiasluoksnė. Vėliau prasidėjo visa drama ir ėmė atrodyt, kad skysta pagrindinis personažas, istorija darosi pernelyg lėkšta, bet nagi, juk meilės romanas! Lūkesčius sumažinau. Tačiau kas ėmė darytis link pabaigos... neatleistina ir meilės romanui. Autorė sau leido nusisvajot į lankas, pamiršusi, kad vis dėlto ne dienoraštį rašo, o lietratūrą.
Tad nerekomenduoju net lengvų kūrinių gerbėjams, yra geresnių.
Meilės romanas, bet... geras meilės romanas. Lietuviškoj padangėj tokios rūšies knygų viena iš nedaugelio ryškiųjų žvaigždžių tūrėtų būti. Yra meilės, intrigų, įtampos. Sakinukai ir mintys sudėlotos gražiai, paprastai, bet ne banaliai seiliojantis. Atsipalaiduot nuo, sunkios dienos, įtempto darbo ar rimtos literatūros vakare šis romanas labai skaniai skaitosi.
Jos knyga" Ruduo Berlyne" buvo daaaug geresnė nei ši. Įsijaučiau, skaičiau vos ne vienu prisėdimu, bet kad būtų baisiai patikusi, tai tikrai ne. Ši yra paprasta, lengvam skaitymui. Kartais reikia ir tokio.:)
Įtraukė rašymo stilius, tas pasakojimas pirmuoju asmeniu įtikino ir nuteikė taip, kad tikrai atrodė skaitai realią tikros meilės istoriją. 3.22 įvertinimas kiek per žemas, skiriu tikrai daugiau.