Tautos šauklys, dainius, žadintojas. Dažnai šie nuvalkioti apibūdinimai – tai viskas, ką žinome apie vieną garsiausių Lietuvos istorijos asmenybių Maironį. Jis mums yra tapęs patriotiškumo, lietuvybės bei pareigos simboliu, tačiau tikrame poeto, kunigo gyvenime netrūko triukšmingų menininkų susibūrimų, moterų draugijos, meilės istorijų ir garbės troškimo. Galbūt metas savo didvyrį pažinti iš naujo?
Kartą žiūrėdama į prieš muziejų sėdintį granitinį Maironio paminklą supratau, kad jis per tiek metų pavirto šalta akmenine skulptūra, tam tikra ikona. Todėl mano siekis buvo suteikti klasikui gyvybės, kad žmonės labiau pamiltų Maironį, susidomėtų, pamatytų, kad jis buvo labai žemiškas, kad darė tas pačias klaidas, turėjo tų pačių aistrų, jį daug kas kankino, kad troško ir garbės, ir dėmesio, norėjo aukštų apdovanojimų, kad norėjo gyventi nesuvaržytas. Bet, kita vertus, jis buvo poetas, menininkas, komplikuota asmenybė, kuri savo eilėraščiuose labai kankinosi. Ši knyga tarsi bandymas suteikti klasikui dar vieną gyvenimą.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė
"Jaučiu didį dvasios badą" – ir tai Maironis. Poetas, Prelatas, Rektorius. O trūko vieno - širdingos draugystės... "Nenurimstanti ieško dvasia to, kas dora, gražu ir kilnu..." Kaip suderinti draugystę su moterimi ir nenumaldomą meilės troškulį? Kiekvienam menininkui būtina Mūza, nes be jos kūryba būtų negyva. Kas tai – įkvėpimas? Kiekvienas kuriantysis skirtingai atsako į šį klausimą, bet dauguma įvardija dvi būtinas sąlygas: skausmą ir džiaugsmą. Jų būtinai reikia, be jų nebūtų kūrybos – tik gražūs sakiniai, faktų konstatavimas. Kenčiu – gerai rašau; džiaugiuos – irgi neblogai parašau, tik nieko gero neparašau, kai esu abejingas. Tokios mintys kilo skaitant A. Ruseckaitės knygą apie Maironį.