What do you think?
Rate this book
Istorijos detektyvai. Viduramžiai. Nuo galvų kapojimo iki meilės intrigų
„Istorijos detektyvai" – nenuginčijamas įrodymas, kad istorijoje užfiksuota tikrovė toli pranoksta žmogaus vaizduotę ir gali intriguoti kur kas labiau nei meistriškai parašytas romanas.
Koks buvo kasdienis lietuvių gyvenimas XIII amžiuje? Kodėl lietuviai po mūšio nukirsdavo priešams galvas? Kaip jie sudarydavo sutartis ir kaip jas nutraukdavo? Karaliaus Mindaugo dvaro paslaptys: gimimo istorija, vardo paslaptis, karaliaus gyvenimo meilė – Morta. Kaip karaliaus žudikas tapo šventuoju? Kada mirtini priešai – lietuviai ir kryžiuočiai – susitikdavo prie puotos stalo? Kaip čia nutiko, kad Vytauto sesuo ištekėjo už vyskupo? Kodėl būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV Vilniuje nusipirko du berniukus? Kokią genialią politinę kombinaciją surezgė Vokiečių ordino magistras Vinrichas iš Kniprodės? Kaip į Lietuvą atkeliavo pirmasis viduramžių euras?
Jei „Istorijos detektyvai" būtų romanas, jį perskaitęs galėtum pamanyti, kad čia pasakojamos istorijos yra išgalvotos. Tačiau visi aprašyti įvykiai yra tikri ir paliudyti patikimų šaltinių. Žurnalistas, istorikas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas knygoje atskleidžia visai kitokią XIII–XIV a. Lietuvą, nei esame įpratę įsivaizduoti.
„Istorijos detektyvai" – pats paslaptingiausias Lietuvos istorijos tarpsnis ir geram detektyvui prilygstančios intrigos.
Koks buvo kasdienis lietuvių gyvenimas XIII amžiuje? Kodėl lietuviai po mūšio nukirsdavo priešams galvas? Kaip jie sudarydavo sutartis ir kaip jas nutraukdavo? Karaliaus Mindaugo dvaro paslaptys: gimimo istorija, vardo paslaptis, karaliaus gyvenimo meilė – Morta. Kaip karaliaus žudikas tapo šventuoju? Kada mirtini priešai – lietuviai ir kryžiuočiai – susitikdavo prie puotos stalo? Kaip čia nutiko, kad Vytauto sesuo ištekėjo už vyskupo? Kodėl būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV Vilniuje nusipirko du berniukus? Kokią genialią politinę kombinaciją surezgė Vokiečių ordino magistras Vinrichas iš Kniprodės? Kaip į Lietuvą atkeliavo pirmasis viduramžių euras?
Jei „Istorijos detektyvai" būtų romanas, jį perskaitęs galėtum pamanyti, kad čia pasakojamos istorijos yra išgalvotos. Tačiau visi aprašyti įvykiai yra tikri ir paliudyti patikimų šaltinių. Žurnalistas, istorikas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas knygoje atskleidžia visai kitokią XIII–XIV a. Lietuvą, nei esame įpratę įsivaizduoti.
„Istorijos detektyvai" – pats paslaptingiausias Lietuvos istorijos tarpsnis ir geram detektyvui prilygstančios intrigos.
- GenresHistory
296 pages, Paperback
First published January 1, 2016
7 people are currently reading
23 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
September 25, 2018
Jei tarp knygos personažų (istorinių!) yra tokie juokingi vardai kaip Daugerutis ir Lengvenis, o skyreliai vadinasi, pavyzdžiui, "Kodėl nukirsta Cėsio komtūro galva buvo gabenama Lietuvon" ir "Kada į Lietuvą atjojo pirmasis Landsbergis", tai ta knyga jau pritraukė mano dėmesį.
Truputį žurnalistiniu, bet labai pagauliu stiliumi autorius pasakoja apie Lietuvos Viduramžius ir pateikia daug citatų iš metraščių, kas jau savaime paprastai būna labai juokinga.
Pavyzdžiui iš Hipatijaus metraščio:
"Vaišvilkas ėmė valdyti Naugarduką ir pradėjo lieti daug kraujo, nes kas dieną užmušdavo po tris keturis žmones. Jeigu kurią dieną ko nors neužmušdavo - liūdėdavo, o kai užmušdavo - džiaugdavosi."
(paskui, priėmęs tikrąjį tikėjimą):
"Vaišvilkas pradėjo kunigaikščiauti visoje Lietuvos žemėje ir ėmė žudyti savo priešus. Prižudė jų nesuskaičiuojamą galybę, o kiti išsibėgiojo, kur akys veda; ir tą Eustatijų užmušė, bedievį, nusidėjėlį."
fakin Eustatijus.
Na, neapsakomai man patinka tie metraščių brutalumai:
"Vienas sūduvių karys, stiprus vyras, leidosi paskui vieną krikščionę, kuri tuo metu spruko į pelkes; kai jau ketino ją nužudyti, ši, užmiršusi savo lyties trapumą, pasipriešino. Karys, įniršęs dėl tokio jos elgesio, dantimis nukando didįjį pirštą, o ji, savo ruožtu įtūžusi, prigrūdo jam į burną bei ausis dumblo ir jį mirtinai užtroškino."
You go girl!
Autorius ir pats nevengia papokštauti:
"Garbė ir galia, tarpusavio kovos, nelaisvė, brolio žūtis, neviltis ir bandymas nusižudyti, milžiniška išpirka ir žiaurus kerštas... Visa tai XIII a. teko patirti lietuvių kunigaikščiui Lengveniui. Regis, nelabai lengvas buvo jo gyvenimas."
Beje, Lengvenis, anot "Eiliuotosios Livonijos kronikos", brolio mirtį išpranašavo žiūrėdamas į kumpį.
Iš tiesų nemažai ir sužinojau - pavyzdžiui, lietuviai XIII a. daugiausia gyveno maždaug 12-20 kv. m. namukuose (tai kaip Paryžiuje, tik mokėjo mažiau), tik su visa šeima, o žiemą ir gyvulius atsivesdavo. Dieną sėdėdavo ant suolų, o nkatį sustumdavo juos ir visi kartu miegodavo. Namukų nestatydavo labai tvirtų, nes priešui užėjus pasitraukdavo į mišką, o namukus padegdavo - paskui naujų pasistatys.
Aišku, istorija yra spekuliatyvus dalykas ir nieko čia nepadarysi. Autorius stengiasi pakalbinti įvairius istorikus, bet kartais išeina labai jau šakėm ant vandens. Mano istorijos žinios - vien bendro išsilavinimo, tai nelabai turiu bullshit detector šioje srityje, bet pvz skyrelis apie lietuvių religiją man pasirodė gerokai įtartinas.
"Kapinės atsirado ne vien kaip pagarbos mirusiesiems ženklas. Taip gimė meilė savo kraštui. Mirusieji siejo gyvuosius su žeme, kad gyvieji tą žemę mylėtų, gerbtų ir nebijotų jos ginti net savo gyvybės kaina. Turbūt dėl to lietuviai taip atkakliai gynėsi nuo kryžiuočių <...>"
em... Ką?
Bet faina, kad, pasinaudojant metraščiais ir visokiais radiniais, paneigta ir daug mitų. Pvz lietuviai su Ordinu ne tik kariavo, bet ir prekiavo, bendravo, rezgė intrigas. Net mūšio metu lietuvių valdovas pasikviesdavo ordino magistrą pavakarieniaut, prisigerdavo abu smagiai, ir kitą dieną toliau sau kariauja.
Dar, pasirodo, jau tyada atvykdavo britų "turistų" pas mus kaip į laukinių kraštą. Tipo eina į kryžiaus žygį, bet iš tikrųjų - šiaip pabandyt susitikti su pagonimis, kad paskui būtų ką papasakoti, dar ir vergų porą nusipirkti į dvarą.
Vienas toks Izenburgo kunigaikštis pavėlavo į mūšį (kuriame turėjo muštis su Jogaila), bet paskui taip įžūliai ir atkakliai prašėsi pas Jogailą vakarienės, kad tas neapsikentęs jį priėmė ir visai gerai praleido laiką.
Žodžiu, labai linksmai susiskaitė, vietom priminė Beresnevičiaus "Pabėgusį dvarą", vietom Hunt "Hanibalą", bet išsitenka kažkur tarp abiejų.
Beje, labai gražus knygos dizainas, bet viršelis mane trikdo. Jame pavaizduotas riteris, kuris darosi selfį telefonu. Ok - gal čia tokia užuomina, kad mūsų žvilgsnis į praeitį vis tiek visada bus per dabarties prizmę + šiaip juokinga. Bet kodėl, o kodėl aplinkui dienos šviesa, o telefono ekrane matosi riterio veidas, apsusptas liepsnų nakties tamsoje?? Gal jis žiūri anksčiau padarytas nuotraukas? Bet atrodo, kad fotografuojasi. Gal jis užsidėjo tokį efektą? Jei taip, kodėl? Pridėkime tai prie kitų istorijos mįslių.
Truputį žurnalistiniu, bet labai pagauliu stiliumi autorius pasakoja apie Lietuvos Viduramžius ir pateikia daug citatų iš metraščių, kas jau savaime paprastai būna labai juokinga.
Pavyzdžiui iš Hipatijaus metraščio:
"Vaišvilkas ėmė valdyti Naugarduką ir pradėjo lieti daug kraujo, nes kas dieną užmušdavo po tris keturis žmones. Jeigu kurią dieną ko nors neužmušdavo - liūdėdavo, o kai užmušdavo - džiaugdavosi."
(paskui, priėmęs tikrąjį tikėjimą):
"Vaišvilkas pradėjo kunigaikščiauti visoje Lietuvos žemėje ir ėmė žudyti savo priešus. Prižudė jų nesuskaičiuojamą galybę, o kiti išsibėgiojo, kur akys veda; ir tą Eustatijų užmušė, bedievį, nusidėjėlį."
fakin Eustatijus.
Na, neapsakomai man patinka tie metraščių brutalumai:
"Vienas sūduvių karys, stiprus vyras, leidosi paskui vieną krikščionę, kuri tuo metu spruko į pelkes; kai jau ketino ją nužudyti, ši, užmiršusi savo lyties trapumą, pasipriešino. Karys, įniršęs dėl tokio jos elgesio, dantimis nukando didįjį pirštą, o ji, savo ruožtu įtūžusi, prigrūdo jam į burną bei ausis dumblo ir jį mirtinai užtroškino."
You go girl!
Autorius ir pats nevengia papokštauti:
"Garbė ir galia, tarpusavio kovos, nelaisvė, brolio žūtis, neviltis ir bandymas nusižudyti, milžiniška išpirka ir žiaurus kerštas... Visa tai XIII a. teko patirti lietuvių kunigaikščiui Lengveniui. Regis, nelabai lengvas buvo jo gyvenimas."
Beje, Lengvenis, anot "Eiliuotosios Livonijos kronikos", brolio mirtį išpranašavo žiūrėdamas į kumpį.
Iš tiesų nemažai ir sužinojau - pavyzdžiui, lietuviai XIII a. daugiausia gyveno maždaug 12-20 kv. m. namukuose (tai kaip Paryžiuje, tik mokėjo mažiau), tik su visa šeima, o žiemą ir gyvulius atsivesdavo. Dieną sėdėdavo ant suolų, o nkatį sustumdavo juos ir visi kartu miegodavo. Namukų nestatydavo labai tvirtų, nes priešui užėjus pasitraukdavo į mišką, o namukus padegdavo - paskui naujų pasistatys.
Aišku, istorija yra spekuliatyvus dalykas ir nieko čia nepadarysi. Autorius stengiasi pakalbinti įvairius istorikus, bet kartais išeina labai jau šakėm ant vandens. Mano istorijos žinios - vien bendro išsilavinimo, tai nelabai turiu bullshit detector šioje srityje, bet pvz skyrelis apie lietuvių religiją man pasirodė gerokai įtartinas.
"Kapinės atsirado ne vien kaip pagarbos mirusiesiems ženklas. Taip gimė meilė savo kraštui. Mirusieji siejo gyvuosius su žeme, kad gyvieji tą žemę mylėtų, gerbtų ir nebijotų jos ginti net savo gyvybės kaina. Turbūt dėl to lietuviai taip atkakliai gynėsi nuo kryžiuočių <...>"
em... Ką?
Bet faina, kad, pasinaudojant metraščiais ir visokiais radiniais, paneigta ir daug mitų. Pvz lietuviai su Ordinu ne tik kariavo, bet ir prekiavo, bendravo, rezgė intrigas. Net mūšio metu lietuvių valdovas pasikviesdavo ordino magistrą pavakarieniaut, prisigerdavo abu smagiai, ir kitą dieną toliau sau kariauja.
Dar, pasirodo, jau tyada atvykdavo britų "turistų" pas mus kaip į laukinių kraštą. Tipo eina į kryžiaus žygį, bet iš tikrųjų - šiaip pabandyt susitikti su pagonimis, kad paskui būtų ką papasakoti, dar ir vergų porą nusipirkti į dvarą.
Vienas toks Izenburgo kunigaikštis pavėlavo į mūšį (kuriame turėjo muštis su Jogaila), bet paskui taip įžūliai ir atkakliai prašėsi pas Jogailą vakarienės, kad tas neapsikentęs jį priėmė ir visai gerai praleido laiką.
Žodžiu, labai linksmai susiskaitė, vietom priminė Beresnevičiaus "Pabėgusį dvarą", vietom Hunt "Hanibalą", bet išsitenka kažkur tarp abiejų.
Beje, labai gražus knygos dizainas, bet viršelis mane trikdo. Jame pavaizduotas riteris, kuris darosi selfį telefonu. Ok - gal čia tokia užuomina, kad mūsų žvilgsnis į praeitį vis tiek visada bus per dabarties prizmę + šiaip juokinga. Bet kodėl, o kodėl aplinkui dienos šviesa, o telefono ekrane matosi riterio veidas, apsusptas liepsnų nakties tamsoje?? Gal jis žiūri anksčiau padarytas nuotraukas? Bet atrodo, kad fotografuojasi. Gal jis užsidėjo tokį efektą? Jei taip, kodėl? Pridėkime tai prie kitų istorijos mįslių.
August 7, 2016
Silpnokas turinys po intriguojančiomis antraštėmis
August 9, 2021
Pirmoji knygos pusė pasirodė įdomesnė, nei galas. Patiko rašymo stilius, pateikiama informacija.
July 13, 2017
Tokio tipo istorijos knygos dar nebuvau skaičiusi: šiek tiek faktų, daug daugiau pamąstymų ir hipotezių. Man patiko. Buvo būtent tas, ko ieškojau - literatūra leidžianti susipažinti ne tik su svarbiomis datomis, bet ir su senovės lietuvių gyvenimo būdu.
July 20, 2018
Lietuvos istorija nuo Mindaugo iki Vytauto. Daug istorikų komentarų, įterpiamos ištraukos iš įvairių kronikų. Skaitant metraščių ištraukas iš pradžių galvoje dar girdėdavosi tas žemas vyro balsas iš „Istorijos detektyvų” laidos.
January 19, 2019
Kažkaip šie metai prasidėjo nuo istorinių knygų skaitymo, bet tai tikriausiai gerai, nes, na, kiek galima tuos romanus skaityti :D. Juokauju, žinoma. Šią knygą man kone primigtynai rekomendavo paskaityti mama, bet ilgą laiką aš jos nesiryžau įtraukti į savo skaitomų knygų sąrašą (kurio, beje, neturiu, bet man patinka taip sakyti). Tačiau kai kurias šias knygos ištraukas ne kartą skaitėme per šeimos šventes, nagrinėjome nuotraukas, o mama citavo juokingas istorijas. Tad tikriausiai natūralu, kad po šių Kalėdų parsivežusi šią knygą į namus galų gale ją pradėjau skaityti ir jau ir pabaigiau. Knygą skaityti lengva - ji parašyta puikiu publicistiniu stiliumi, autorius nepatingėjo pririnkti ir pateikti įdomių faktų, yra puikus istorijų pasakotojas. Sužinojau perskaičiusi šią knygą dalykų, kurių negirdėjau per istorijos pamokas mokykloje, prisiminiau Lietuvos istoriją apksritai, nes nuo egzaminų praėjo nemažai laiko ir, gėda prisipažinti, bet daugybę dalykų buvau primiršusi. Taigi, mano išvada tokia: kartais tikrai verta ir reikalinga atsitraukti nuo grožinės literatūros ir patyrinėti kartu su tokiais autoriais kaip V. Savukynas istorijos kelius ir klystkelius. Ir visai nesvarbu, kad šimtmečio minėjimai jau baigėsi - istorinės knygos apie Lietuvos praeitį liks aktualios ir ne istorinėmis datomis :).
January 18, 2018
Ne nuobodžiai perteikta istorija
February 13, 2017
"Kai žinai, kad greta tavęs petys petin kovoja ne tik gyvieji, bet ir mirusieji, argi kas gali tave nugalėti?"
Displaying 1 - 8 of 8 reviews