Nežinau kaip reikia vertinti tokias knygas, ar reikia jas vertinti ir ar reikia išvis komentuoti. Aš abejoju, kad būtų moralu žvaigždutėmis pamatuoti žmogaus kančią, įvertinti šį absurdo teatrą, traiškiusį žmonių sielas ir gyvybes. Tačiau vienareikšmiškai - tokie nuogi, atviri ir realūs pasakojimai, kuriuos paliko Stasys Yla, Balys Sruoga ir kitos geležinės tvirtybės karo aukos yra neišmatuojamos vertės liudijimai. Liudijimai, neleisiantys pamiršti, kokiu keliu ėjo tauta, kad šiandien būtų ne tik laisva, bet ir šviesi.
Kiek gyvybių, masių kainavo karas ir koks jis buvo vieno ir vienintelio žmogaus gyvenime. Čia apie tai. Be visų skausmingų išgyvenimų, kuriuos tau pasakoja autorius - mano jausmus visgi vainikavo vienas ir ryškiausias, ir tas jausmas - beprasmis. Absurdas, beprasmybė, visų linksių klausimai: kam? kodėl? ir kas iš to? labiausiai kėlė tiek pyktį, tiek liūdesį.
Knyga visiems tiems, kam nebus nuobodu klausytis iš pirmų lūpų - kaip buvo iš tikro, be išgalvotų scenarijų. Visiems tiems, kam norisi įsileisti ir pamėginti suprasti tuos, kurie tame negailestingame teatre gavo vaidmenį. Visiems, kas vertina tai ką turime ir kur gyvename šiandien.
Knyga, kurios vienu prisėdimu neperskaitysi. Sudaryta iš atskirų pasakojimų su veikėjų psichologiniu portretu, charakteristikomis, pamąstymais kodėl taip nutiko. Žiauri Štuthofo koncentracijos stovyklos kasdienybė, bei gyvenimas išlikusių. Skaitoma lengviau nei Sruogos, nors ir apie tą patį, tiesiog parašyta paprasčiau, suprantamiau.