Ieškojau savo šešiolikoje knygų lentynų kažko lengvo ir maloniai nuteikiančio. Neapsišoviau.
Jeanas Béliveau – kanadietis, 2000-aisiais nusprendęs pėsčiomis apeiti pasaulį iš pažiūros dėl ganėtinai banalios priežasties: norėjo išsikapstyti iš depresijos, atrasti gyvenimo prasmę. Vėliau žmonos paragintas savo kelionei priklijavo, o galiausiai ir prisijaukino etiketę „už taiką pasaulyje“, bet kai gimė kelionės idėja, tikslas buvo nuobodžiai savanaudiškas.
Vis dėlto vienuolika metų pėsčiomis mindamas apie pasaulį negali likti, koks buvai. Pasikeitė ir Jeanas, kelyje išgyvenęs nemažai sunkumų, liūdesio, skausmo, bet taip pat ir laimės, nušvitimo akimirkų, o galiausiai ir patikėjęs aukštesniu savo misijos tikslu.
Apie tuos nušvitimus: žinau, kad skamba, kaip baisiausia klišė, bet dievaži, vienatvė gamtos apsuptyje ar tik pusiau civilizuotoje aplinkoje turi kažkokį efektą, pats esu jį patyręs. Negali žiūrėti į šniokšiančią jūrą, leistis apgaubiamas gamtos garsų ir nieko nejausti. Pačiam dar neteko pakeliauti po kalnus, labai norėčiau ir ten išgyventi kažką panašaus.
Vienas įspūdingas Jeano istorijos aspektas: meilė vienuolika metų kantriai jo pralaukusiai žmonai. Skamba kaip iš pasakos ir tikrai įkvepia. Bet man užvertus šią knygą labiausiai įstrigo kita mintis: žmonių geranoriškumas. Tikrai ne sykį esu girdėjęs draugus ir pažįstamus skundžiantis, kokie visi aplinkui pikti, nejautrūs, nepaslaugūs ir panašiai. Bet juk pasaulyje aštuoni milijardai žmonių (tiesa, prieš dvidešimt penkerius metus Jeanui išėjus pro savo namų duris jų buvo apie šešis milijardus) ir tikrai galima sutikti visokių. Apie tai mąstydamas prisiminiau žmones, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusius žydus nuo Holokausto. Net ir tamsiausią valandą atsiranda gerumo spingsulių. Taip, pasitaiko visko. Štai dabar mano verčiamoje knygoje yra eilutė „Kur daugiausia žmonių, ten greičiausiai nebelieka žmogiškumo“. Atsidūrus tirštoje minioje kartais lengviau pasinaudoti kitų silpnumu arba išvis nekreipti į juos dėmesio. Tą pabrėžia ir šios knygos autorius, didmiesčiuose dažnai pasijusdavęs nematomu, o daugiausiai šilumos sulaukęs ten, kur pavienės lūšnelės ir žmonės ne kažin ką turi, tačiau mielai dalijasi viskuo.
Ši knyga – savotiškas veidrodis žmonijai. Štai, vienas žmogus su kitų pagalba gali įveikti visą pasaulį, pasiekti tikrai neįtikėtiną tikslą. Ir net kai tikrai sunku, gera širdis gali laukti čia pat, už kampo.