Kęstutis Navakas – žinomas poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas. Už savo kūrybą yra pelnęs daugybę puikių įvertinimų, 2007 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. „Vyno kopija“ – pirmasis rašytojo romanas.
Romano pasakotoją apibūdinčiau knygos žodžiais: „Žlugę žmonės man gražūs.“ Klajojantis – vienu metu dabar ir atmintyje – po miesto alėją, nereprezentacines kavines, Muzikinį teatrą, užkaborines erdves ir kambario kosmosą stebėtojas įrodo, kad valkatavimas ir prasigėrimas gyvenimą gali paversti svaiginančiu meno faktu, jei bandoma numalšinti, bet nenugalima fantazija įspūdžius fermentuoja teisingai. Vynas neturi kopijų, tik nuodijančius falsifikatus, jų pavyzdžių pilnos knygotekos. Navakas falsifikato pagaminti nepajėgus.
Taigi, svaiginkitės, kol pajusite „nežinia ko alsavimą į mentis“. Tik po mažą gurkšnį, dideliu galite užspringti. Nes šioje knygoje net degtukai ant stalo kadaise yra šlamėję mišku. Giedra Radvilavičiūtė, rašytoja
Tekstinės realybės šlovinimas, sunkiasvoris frazių barokas, sodrus minties minimalizmas, pasaulio literatūros montažas, kinematografas, skambus žodžių šlamėjimas, gyvenimo spektakliai, jausmų špagos ir skiautiniai, įvairiausio masto fantazijos bei (nusi)svaigimai – štai kas gyvena šiame ne-romane, kuris yra tikriausia kopijų kopija, o jo autorius jau yra gyvasis tekstas. Jame gyvenimas sulig kiekvienu žodžiu susigalvojamas, kuriamas ir tą pačią žodinę akimirką plagijuojamas, mat kiekvienam puslapiui, jo veikėjams ir autoriui galioja tokia „made of literature“, lygiai kaip ir… Jūratė Čerškutė, literatūrologė
Knygos herojus miršta, nesusigaudo, kur jis, bet stebi savo laidotuves pro skylutę širmoje, atsipalaiduoja ir džiaugiasi pomirtiniais nuotykiais, linksmina skaitytojus netikėtais viražais. Navakas kuria koliažą iš rastų daiktų, sutiktų žmonių, muzikos (žinoma, vinilų), tapybos, literatūros (kaipgi be jos) ir rašytojų, filmų (kaipgi be jų) ir aktorių, filosofijos ir filosofų. Veidaknygės sekėjai atpažins pakabintus, ne, ne makaronus (o gal?), bet visokius internetinius kuriozus, šmaikščius juokelius iš K tikrovės. Linksmo skanavimo! Violeta Kelertienė, literatūrologė
Man atrodo, nepavykęs pirmas romanas. Sakiniai neįgyja turinio, situacijos lieka tik užuomazginės, siužetas neišsivysto, gausiai minimi vardai ir kūriniai neturi reikšmės.
Simboliška, kad šitą knygą pradėjau skaityti dar praeitais metais, o baigiau jau šiais. O gal ir ne, gal nieko čia simboliško. Gal tik rodo, kad ilgai skaičiau. Bet ne dėl to, kad buvo sudėtinga ar neįdomu, šiaip. O apskritai, man tai patiko. Nors nesu nei rašytoja, nei p. Navako bičiulė, kaip kad vienoje recenzijoje, ar kur ten, skaičiau, - esą tik tokie žmonės gali apie šitą knygą atsiliepti gerai, - na, jei bičiuliškumu nelaikysime to fakto, kad bičiuliaujamės su juo feisbuke. Bet čia nesiskaito. Jei knyga būtų nepatikusi, taip ir sakyčiau. Arba nesakyčiau nieko. Bet dabar sakau, kad man labai, labai patiko. Dzin, kad daug kas neaišku, o kas atrodo aišku - neaišku, ar tikrai yra aišku. Žodžiu, būtent dėl to ir patiko. Irrr dar dėl to skanaus humoro. Nu ir šiaip. Mano dūšios knyga.
Nesiverčia liežuvis (pirštai nesilanksto) vadinti Vyno kopiją romanu. Forma lyg ir yra, bet turinio - ne. Panašu, kad tekstas gimė iš sapnų ir prisiminimų, ir norint jį suprasti, tektų pačiai imti sapnuoti. Kaip ir įprastas sapnas, teksto (ne)veiksmas nesileidžia aiškinamas logiškai, nuosekliai ar suprantamai. Scenos ir veikėjai keičiasi, bet taip iki galo ir neįgauna formos. Knygų citatos nepastebimai įsilieja į pasakojimą, kartu atsinešdamos literatūrinius veikėjus, egzotiškus vardus ir vietas, kol galiausiai nebestebina nei K. sutinkami jo mėgstamiausių nespalvotų filmų personažai, nei japonų turistai, nešini graviūromis. Visa ta išorinių kontekstų visuma atrodo padiktuota to, ką tikras K. skaitė, žiūrėjo, prisiminė ar veikė prieš imdamas sapnuoti. Užmigimas kaip tarpinis veiksmas greičiausiai nebūtinas, nors. Trumpai tariant knygos žodžiais, čia voliojamas durnius ir pjaunamas grybas. Ir: "Man buvo keista, kad įmanoma šitiek visko susapnuoti, tačiau kartais sapnas trunka pusantros minutės, o jam smulkiai aprašyti prireikia šešių puslapių." (p. 164)
A.A. Navakas (kita AA prasmė irgi tinka) pasidavė pagundai rašyti tą minčių srauto marazmą, kurį išdrįso pavadinti romanu ir dar išleisti. Atseit baisiai modernu ir gilu. Sąmojinga ir intelektualu. Siužetas? Ne, negirdėjau apie tokį. Išliekamoji vertė ar bent jau moralizmas? Baikit juokus. Bent jau malonumas skaityti ir sekti tą minčių srautą? Ne, ne, ne.
Narcizo pasitikėjimas savo jėgomis išspardė šikną sveikam protui ir privedė prie šio šlamšto paleidimo į pasaulį. Gal tą rašytinę diarėją bent jau pavadinus prozine poetika (tik ne romanu) ar kažkuo, kas skaitytoją įspėtų, jog tai nė pro kur neatitinka romano apibrėžties, žmogų būtų galima išgelbėti nuo išmestų 6-8 valandų iš gyvenimo šito triedalo skaitymui?
Įdomu kas "įkvėpė" paskutinių dviejų šio niekalo "skyrių" pridėjimui pačiame niekalo gale. Ar tai buvo leidyklos prievarta, ar kažkurios iš jo mūzų (gyvenimo moterų) įtaka? (SPOILER ALERT) Paskutiniuose skyriuose p. Navakas lyg ir pradeda teisintis ir bandyti paaiškinti, ką čia per šūdą parašęs. Šios paskutinės pastraipos atrodo bent jau turinčios kažkokią žmogiškumo ir common sense kibirkštėlę. Ko taip trūksta šiame egocentriko performanse.
Vartosi Joyce'as ir Proust'as kapuose, žagsi ir vartosi. 0,5/5 alkoholiko ašarų. Linkiu tai paskaityti visiems mazochistams, kuriems daug skausmo gyvenime nėra pakankamai. Man tai skaityti skaudėjo.
Daug istorijų su žinomų literatūros veikėjų veiksmais, eksperimentais pasakojant, akimirkos išgyvenimo apmąstymymu. Deja, trūksta nuoseklumo pasakojimuose, skaitytoją įtraukančios intrigos.
"Mes nuolat kovosime vienas su kitu, tačiau tiktai kiekvienas savyje, išorėje to niekas, nei tu, nei aš, nematysime. Pikčiausias priešas yra žmogus, bandantis atimti mūsų vienatvę ir mūsų liūdesį. Tačiau tai tas priešas, be kurio mes negalime, tai mūsų mylimas priešas. Štai apie tai ta pjesė <...>"
Kad suprasti, reikia daug būti skaičius ir mačius. O neskaičiusiems tai gali būti puikus literatūros gidas. Iš pirmo puslapio, atrodytų, minčių srautas, tačiau tai klaidingas įspūdis, nes viskas pamažu įsibėgėja ir dėliojasi į įtraukiančią patyrimų, prisiminimų, iliuzijų, sapnų sumaištį, kuri žavi savo gilumu ir daugiasluoksniškumu. Labai patiko.
Meistriškai "susukta" istorija. Jei nebūčiau nusprendusi sumažinti nebaigtų skaityti knygų skaičiaus greičiausiai būčiau padėjusi po pirmojo atsikvėpimo, kuris įvyko ties trečdaliu knygos. Gan paini ir, atrodo, logikos neturinti istorija galiausiai įtraukia. Ir, kai jau pradedi suprasti, kur slypi knygos esmė, viskas staiga apsiverčia aukštyn kojom ir prasideda dar vienas naujas naratyvas. Autoriui tikrai pavyko iki pat pabaigos išlaikyti paslaptį.
Knyga-džiazas. Pasiduodi rašytojo žaidimui ir skrajoji ten, kur neša jo fantazija bei sapnai. Daug literatūrinių aliuzijų ir net pastraipų, organiškai įsiliejančių į Navako tekstą. "Vyno kopija" tai lyg knyga "vietoj vyno" - pritariu Giedros Radvilavičiūtės patarimui knyga mėgautis po truputį, neperdozuojant, kad per daug neapsvaigintų. Man patiko. Reiks paskaityti ir "Tarkim, aš Gantenbainas", kuri jau seniai laukia savo eilės mano knygų lentynoje.
Kontroversiška knygą. Ją galima priimti kaip visišką briedą arba kaip kažką kitoniško. Pirmas įspūdis man buvo prastas, sunkiai priėmiau knygą. Kita vertus - kodėl turėtų būti eilinė tradicinė beletristika ? Nėra aiškaus siužeto, daug kas persipina, šokinėja mintys,epizodai. Per daug prigrūsta cituojamų garsių kūrinių, istorinių figurų. Patiko žodžių žaismas bei derinimas, vietomis filosifinis minčių dėstymas ir pateikiamas požiūris. Nerekomenduoju silpnų nervų skaitytojams 😅
Nėra lengvo turinio kūrinys, jo neįsisavinsi per vakarą. Skaitytojui gyvybiškai reikalingas kontekstinis suvokimas, kritinis mąstymas ir gebėjimas kūrinio turinį pritaikyti savo paties kontekstuose. Kitaip romano nesuprasi, arba net liksi pasipiktinęs “kas per bullshit čia parašyta?!” Žinoma, galima mėgautis Navako “minčių srautu”, bet tai prilyginčiau spoksojimui į sieną ir grožėjimuisi dažų spalva, o viso interjero taip ir nepamatai…
"Įsižiūriu į naktyje blykčiojančias šio miesto tolumas, kadaise ten šitiek kartų vaikščiota, patirta tai, ko neįmanoma patirti skaitant, atrasta tai, ką atsitiko atrasti, prarasta tai, kas ir turėjo išnykti"
Skaitant priešpaskutinį skyrių, iškilo prieš pora dienų mano pačios pasakyta mintis, kad rašytojas, neskaitantis kitų autorių knygų tam, jog kiti tekstai nepaveiktų jo unikalumo, tai kaip bibliotekininkas niekada neužsukantis į svetimas bibliotekas. Kuo tai susiję, ką aš žinau. Tų minčių milijonas buvo beskaitant. Kai kurias užsirašiau. Suvirškinsiu, gal išvesiu kokią reziumė, gal, sakau.
Papildymas po knygų klubo 2018-03-29:
Svarstom, kiek autorius arti/toli nuo personažo. Turbūt labiau arti, bet šiap toli. Ir ar reikėtų autorių paduoti į teismą už alkoholio propagavimą (o dar kažkas pasiūlė atsinešti vyno!) ar geriau duoti knygą filologijos studentams per žanrų paskaitą. 1 kodas - žanrai.
Kuo Navakas panašus į Beresnevičių (geria ir daug rašo, ir dar daugiau rašo? Atsinešame iš lentynų ir skaitome Marčėno eilėraštį „Važiuojam”). O Vyno kopija kuo panaši į Nuostabius Tomo Vagabundo nuotykius ir regėjimus? Ir kur kas kokioje recenzijoje Navaką palygino su Džoisu (skaičiuojam kultūrinę spaudą)? Man atrodo, Beresnevičius kiek džoisiškesnis, bet ką aš suprantu apie Ulisą. Ir nežinau, ar Džoisas daug svaiginosi. Bet navakiško sapno naratyvas yra tas pats, kaip naratyvas pasigėrus - dingsta laiko suvokimas ir erdvės, vaidenasi „arkliai”, izmienos ir smigęs, bet nelūžęs patenki į kitą vietą, to net nežinodamas. Tikras įvykis iš gyvenimo (girdėtas): vaikinas, šventęs septintame aukšte, per vakarėlį nusirado į cokolinį butą, ir iš ryto gavo šoką, kad prisnigta ligi langų (7-am aukšte?). 2 kodas - siužetas: būsena gerai išgėrus.
Klausimas - kuo skiriasi plagiatas, intertekstas ir teksto puošmenos? Kam visos gražios pavardės ir pavadinimai, ir kas ten po jomis. Ir ką Navakas valgė vakarienei (tiksliau, kaip tai pavadino). 3 kodas - puošmena, ne tekstas!
Ir galiausiai - verčiam DLK žodyną ir ieškom kas yra „pasaulis”, nes citata, kad kuriame pasaulį patys, anot skaitytojo, klaidina, nes pasaulis yra toks, koksai yra. Aštunta reikšmė yra kažkas apie vidinius arba skaičių pasaulėlius. Tai kas yra tikriau, o kas gi išgalvota - jausmai ar skaičiai. Ir ar galima sakyti, kad citata iš grožinės literatūros paveikesnė už citatą, kurią Valatka sakė per tv. 4 kodas - paveika.
nežinau, ar misija "sulaužyti" romano konstrukciją ir naratyvą, atėmė žvaigždučių, bet skaitymo malonumą teko gaudyti gal penkiuose puslapiuose knygos pabaigoje, kur susapnuotos pjesės forma išblanko ir įgijo liudijimų pavidalą
Apie viską ir apie nieką, kiekvienam, manau, ją skaitant individuali patirtis. Nors ir lengvai skaitoma yra linksmų "kabliukų", bet tikrai yra ir vietų į kurias reikia labiau įsigilinti.