„Vytauto žemė" – lietuvybe pavergiantis romanas, lygintinas su legendomis apie iškiliausias mūsų valstybės istorines asmenybes. Žavi senieji lietuviški žodžiai ir personažų dialogai. Remiantis gausiais istoriniais šaltiniais nušviečiami pagoniškieji papročiai ir misticizmas, pateikiamos legendos ir senosios lietuvių dainos. Per Moterį, Vytauto Didžiojo žmoną Oną, jos santykius su mylimu kunigaikščiu, dukra Sofija, Jogaila, Skirgaila, Julijona ir kitais personažais išryškėja pagrindinės vertybės – meilė, ištikimybė, moteriška išmintis, tvirtas charakteris. Romaną įdomu skaityti, mėginan tatspėti vėliau sekančius įvykius.
Lengvai, tarsi vienu brūkšniu praplaukia esminiai XIV a. momentai: religinė krizė, santykiai su Lenkija ir Lietuvos valstybės kūrimas. Siužeto centre – įtaigus Vytauto Didžiojo paveikslas.
Edmundas Malūkas gimė 1945 m. balandžio mėn. 15 d. Skuodo rajono Ylakių kaime. Mokėsi Rietavo vidurinėje mokykloje. Baigė Veterinarijos akademiją. Dirbo Neringos veterinarijos stoties viršininku. Vėliau persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo Zoologijos ir parazitologijos institute. Baigė Maskvos patentologijos institutą.
Edmundas Malūkas rašytojas, kuris nuo 1992 metų beveik kasmet išleidžia po romaną, tampantį bestseleriu. E. Malūko išleisti romanai: Kraujo skonis (1992 m.), Juodieji želmenys (1996 m.), Moters kerštas (1994 m.), Šiukšlyno žmonės (1995 m.), Migla I- II dalys (2001m.), Duženos (2002 m.), apsakymų rinkinys Vilko duona (1998 m.).
Savo knygose Edmundas Malūkas pateikia tokią kasdienybę, kokia ji yra iš tikrųjų. Eilinius žmones Malūko siužetai tiesiog užvaldo. Ir čia nėra nieko keista, turint galvoje, kad rašytojas daugiausia knygų parašė apie nusikalstamą pasaulį. O jis, kaip rodo faktai, žmones domina labiausiai. Malūko knygų herojai, tai žmonės, nepatenkinti savo gyvenimu, ambicingi. Juos valdo beprotiška meilė, arba aistra pinigams. Jie vieniši, užsidarę, užsisklendę nuo aplinkinių.
Mes visi visą gyvenimą ieškome meilės, o neradę mirštame vieniši. Meilės nenusipirksi. – teigia rašytojas. Knygų herojai meta gyvenimui iššūkius, tad galima teigti, jog jie yra drąsūs. Tačiau gyvenimas turbūt dėl to jų ir nemyli. Viena po kitos, ant herojų pečių krinta įvairios negandos. Kai kurie po tokių likimo smūgių sugeba atsitiesti, kai kurie ne. Kaip tikrame gyvenime...
Malūko knygos atspindi žmonių gyvenimą. Galbūt dėl to, jos ir yra taip mėgstamos. Skaitydami jo knygas, galime stebėti Lietuvos gyvavimo raidą. Nuo pat nepriklausomybės laikų iki šių dienų. Tarsi netyčiom autorius į kūrinius įvelia įvykius, sukėlusius daug sujudimo Lietuvoje. Tokius, kaip Sekundės banko machinacijos ar prekyba merginomis. Ir visi tie įvykiai atskleidžiami iš kitos pusės. Iš tos, kurios niekas neafišuodavo. Iš nusikaltėlių pusės.
Vsikas gerai būtų su ta knyga, išskyrus, kad aš nepernešu Malūko rašymo stiliaus. Susikaupiau ir bandžiau, tikrai. Bet antra knyga keliauja šalin, nepaisant nei dominančių temų, nei spalvingų veikėjų…. Ne mano.
Labai mėgstu istorinius romanus, o jeigu dar apie Lietuvos iškilias istorines asmenybes... Per pasakojimą pakartoji istorines žinias, sužinai smulkesnių ir nežinotų dalykų, pajauti epochos dvasią, susipažįsti su pačia asmenybe, jos sprendimais, dilemomis, konfliktais, santykiais su jam artimais žmonėmis, siekiais ir t.t. O jeigu dar istorinis romanas tooooks geras, kaip „Vytauto žemė“, pakyli nuo žemės. :)
Prisipažinsiu, kad pradėjusi skaityti, sunerimau, nes tekstas labai ilgas, net 700 p., taip pat parašytas naudojant senuosius lietuviškus žodžius. Žinoma, kai kur jie paaiškinami (išverčiami ;) ), kai kur – ne. (Dar neteko skaityti knygos, kurios lietuviškas tekstas verčiamas į lietuvių kalbą :) ). Bet visgi kaip giliai įtraukė!
Susižavėjau kita istorine asmenybe, apie kurią žinome mažiau, – Vytauto pirmąja žmona Ona. Juk ne veltui sakoma, kad šalia kiekvieno stipraus vyro yra stipri moteris. Taip galima pasakyti ir apie Oną. Per jos nuojautas, sapnus ir proto įžvalgas ji prisideda prie Vytauto veiksmų strategijų ir pergalių. Jis tampa didis, kuriuo ir siekia būti. Apie Oną sakoma: „Nežinau nė vienos Lietuvos moters, kuri mokėtų ir rašyti, ir skaityti, ir skaičiuoti“. O dar ir užsienio kalbas. Vytautas dažnai su ja tariasi, klausia patarimų, netgi siunčia derėtis ar sužinoti reikšmingų dalykų. Dažnai prie derybų stalo kviečiasi ir savo žmoną, kas yra neregėta ir nematyta to laikmečio vyrų pasaulyje.
Knygoje pasakojama apie Vytauto santykius su žmona, iškilimą, karus, veiksmų strategijas, konfliktus su pusbroliais (ypač Jogaila, Lenkijos karaliumi, ir jo broliu Skirgaila), kerštą, išdavystes ir viltis! Knygos tekstą puošia aprašomos įvairios lietuvių pagonių apeigos, tradicijos, tikėjimai, meilė gamtai. Neapsakomai magiškai aprašyta Vytauto ir žemaičių kariuomenės pasirengimo mūšiui apeigos, šokiai ir dainos. Taip pat aprašomas to laikotarpio maistas, drabužiai, buitis, gydymas (pvz., kaip buvo gydomos žaizdos, plaučių uždegimas ir pan.). Visa tai sukuria tikrą jausmą, įtraukia ir užburia. Gali pajausti tą laikotarpį ir išgyventi jausmus kartu su Vytautu ir jojo mylista Ona.
Tekstas ilgas, reikia kantrybės skaityti dėl nežinomų ir negirdėtų žodžių, tačiau vertas! Kai kur tekstas itin išraiškingas: „Na, kitaip nepasakysi: sunkiasi kažkoks ryškėjantis smirdalas“ (apie artėjančią negandą). :)
Nuostabus romanas kupinas Lietuvos istorijos faktų, tikėjimo ir papročių! Rašymo stilius nukelia skaitytoją į praeitį, rodos, klausytum tame laikmetyje gyvenusio žmogaus prisiminimų. Aprašymai, istorijos išdėliojimas, išbaigtumas palieka didelį įspūdį. Dėkoju už tokią puikią knygą! Tarp daugybės sausos istorijos knygų apie brangios Lietuvos istoriją be galo malonu rasti tikrais faktais paremtą romaną apie didinguosius mūsų kunigaikščius. Lietuvos istorija išties verta daug daugiau romanų kaip šis!
Malukas parase puiku istorini, isliekamosios vertes kurini. Gilus, ne tipiniai to meto charakteriai, labai gerai atskleisti moteru - Onos, Julijonos, Sofijos paveikslai ir budai. Vytautas, Jogaila, Skirgaila - tokie skirtingi, stiprus ir velgi ne visai tipiniai vyrai.Keliavau, jaudinausi ir dumojau kartu su jais.Nusikeliau i to meto Lietuva, sunkius ir ziaurus karus, medziokles.Geriau supratau pagoniskus paprocius ir tikejimo tvirtybe. Zmones, kurie buvo tik migloti istoriniu vadoveliu veikejai, atsiskleide neeilinem spalvom. Zaviuosi ir didziuojuosi, ypac Vytautu ir magiskaja Ona.
Du metus mėginau pabaigti skaityti šią knygą ir dabar tiesiog nusprendžiau padėti į šalį ir nebesikankinti. Atrodo, kad tokia įdomi tema būtų ir taip įdomu būtų įsitraukti į veikėjų gyvenimus ir nuotykius, bet rašytojo rašymo stilius tiesiog meta iš vežių. Smagu, kad vartojami senoviniai žodžiai, bet tikrai ne visi suprantami, kai kurie žodžiai paaiškinti, o kiti ne. Trūksta nuoseklumo. Jeigu trumpai, tai jaučiausi taip lyg skaityčiau knygą kalba, kurios nelabai moku, jokio malonumo, tik vargas.
Istorinio romano apie LDK valdovą Vytautą bandymas panaudojant romantišką, mistinę meilės istoriją, interpretuojant istorikų (A. Bumblausko, T. Baranausko ir kt.) mintis apie pagonybę, piliakalnius, kovas.
XIV amžiaus Lietuva. Vytauto Didžiojo metai. Pasakojimas per moters kunigaikštienės Onos prizmę. Senoji kultūra, tikėjimas, gamtmeldžiai ir meilė. Neskubus gilus romanas, kuris užburia, ir kviečia i istorinę Lietuvã.