What do you think?
Rate this book
Silva rerum #4
Silva Rerum IV
„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.
Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.
Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?
Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.
Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?
400 pages, Hardcover
First published November 22, 2016
50 people are currently reading
1169 people want to read
About the author
Kristina Sabaliauskaitė
10 books749 followersDailės istorikė dr. Kristina Sabaliauskaitė gimė Vilniuje, nuo 2002 dirba Londone didžiausio Lietuvos dienraščio užsienio korespondente.
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga
2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija
2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga
2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija
2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 130 reviews
November 7, 2023
5/5
Koks nuostabus serijos užbaigimas, koks didingas, įkvepiantis – o tie paskutiniai puslapiai, kuriuos išvien norisi cituoti, o ta meilė Lietuvai, o pasaulietiškumas, kuris puikiai su ta meile dera – viskas čia taip gražu, kad net truputį skauda, truputį gumulas gerklėj. Ir net gaila tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neleidžia sau Silva rerum džiaugtis, nes istorijos, kurias Sabaliauskaitė padovanojo, yra tokios, kurios dar ir po dešimtmečių, jei ne šimtmečių, bus aktualios, ir įspūdingos, ir reikalingos, ir primenančios – iš kur mes, kokie mes ir ką padarė tie, kurie buvo prieš mus, kad dabar galėtume būt kur esam ir kokie esam. Nesitikėjau, kad čia bus ir LGBTQ istorija, bet ne tik su ja, o su viskuo man šioje Silvoje pakeliui – ir su meilės apibūdinimu, ir su kelionėmis, ir net su mintimis apie religiją, ir patriotiškumu, ir tuo, kad jokio ruso paso neprašysim, joks rusas man nepasakos, kam turiu teisę ir kam ne.
Veikėjai, o ypač pagrindinis, nes gi kaip kitaip (nors jei gali ir atrodyt, kad kunigas – nebūtinai įdomiausias įmanomas pasirinkimas, bet gi anaiptol!) , čia tokie ryškūs, o jų išgyvenimai – lyg čia pat, viename kambaryje su skaitančiuoju vykstantys. Matai tas pūsles ant veido vargšei gražuolei, tą besistanginančią moterį, kurios dvyniai vis negimsta, tą kenčiantį jaunuolį, kuriam botagu jėzuitai vanoja kur tik pataiko. Ir jei Kristina Sabaliauskaitė apdovanotų mus dar Silvomis, nes dar, rodos, tokių ir keturias, ir keturiolika perskaityčiau, išties tai būtų džiaugsmas ir gėris ir didžiulis, jei ne didžiausias, šiuolaikinės Lietuvos literatūros pasididžiavimas.
Koks nuostabus serijos užbaigimas, koks didingas, įkvepiantis – o tie paskutiniai puslapiai, kuriuos išvien norisi cituoti, o ta meilė Lietuvai, o pasaulietiškumas, kuris puikiai su ta meile dera – viskas čia taip gražu, kad net truputį skauda, truputį gumulas gerklėj. Ir net gaila tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neleidžia sau Silva rerum džiaugtis, nes istorijos, kurias Sabaliauskaitė padovanojo, yra tokios, kurios dar ir po dešimtmečių, jei ne šimtmečių, bus aktualios, ir įspūdingos, ir reikalingos, ir primenančios – iš kur mes, kokie mes ir ką padarė tie, kurie buvo prieš mus, kad dabar galėtume būt kur esam ir kokie esam. Nesitikėjau, kad čia bus ir LGBTQ istorija, bet ne tik su ja, o su viskuo man šioje Silvoje pakeliui – ir su meilės apibūdinimu, ir su kelionėmis, ir net su mintimis apie religiją, ir patriotiškumu, ir tuo, kad jokio ruso paso neprašysim, joks rusas man nepasakos, kam turiu teisę ir kam ne.
Veikėjai, o ypač pagrindinis, nes gi kaip kitaip (nors jei gali ir atrodyt, kad kunigas – nebūtinai įdomiausias įmanomas pasirinkimas, bet gi anaiptol!) , čia tokie ryškūs, o jų išgyvenimai – lyg čia pat, viename kambaryje su skaitančiuoju vykstantys. Matai tas pūsles ant veido vargšei gražuolei, tą besistanginančią moterį, kurios dvyniai vis negimsta, tą kenčiantį jaunuolį, kuriam botagu jėzuitai vanoja kur tik pataiko. Ir jei Kristina Sabaliauskaitė apdovanotų mus dar Silvomis, nes dar, rodos, tokių ir keturias, ir keturiolika perskaityčiau, išties tai būtų džiaugsmas ir gėris ir didžiulis, jei ne didžiausias, šiuolaikinės Lietuvos literatūros pasididžiavimas.
January 10, 2017
Give me 95 more stars, because 5 is a pathetic nothing for this book.
Now off to cry my silent tears in some dark corner.
Now off to cry my silent tears in some dark corner.
August 15, 2017
Apie šią Silva Rerum dalį, kaip ir apie kitas, galima būtų pasakyti labai daug. Bet net nesu įsitikinęs, ar verta. Sabaliauskaitė visoje lietuvių literatūroje, mano akimis, yra atskirame lygyje, kuriame - tik ji viena ir bet kokia konkurencija šiuo metu galima tik Sabaliauskaitė vs. Sabaliauskaitė lygmenyje.
Iš pradžių bandžiau šios knygos nepamėgti taip labai, kaip ankstesnių trijų dalių, o ir priežasčių rasti pavyko, pavyzdžiui, kunigas pagr. herojaus vaidmenyje - o aš šiai sociumo daliai jokių sentimentų, tuo labiau, šiltų jausmų, visiškai nejaučiu. Ir veiksmo vietos - kai tuo tarpu visose trijose ankstesnėse knygose viskas vykdavo išimtinai LDK ribose, ir man tas labai imponavo, čia turime Nancy, Amsterdamą, Paryžių, Londoną - taip pat pliusų, atrodė, nepridėjo. Taip pat atradau, jog ši dalis turi vieną nemenką panašumą su anksčiau šiemet skaityta ir mane labai sužavėjusia knyga Stouneris. Ir vienoje, ir kitoje jaučiamas labai staigus šuolis laike - daug, išsamiai, intensyviai rašoma apie visus lyrinio herojaus gyvenimo tarpsnius, bet pasiekus ~50-55 metų amžių staigiai "nukertamas" visas pasakojimas, ir likę gyvenimo metai (o Norvaišos atveju jų buvo likę dar bene 35) perpasakojami vos keliais puslapiais. Toks jausmas, kad autoriams labai norėjosi, bet jie paprasčiausiai nebetilpo/nespėjo/nepasiryžo paliesti viso savo herojų gyvenimo nuo..iki.
Bet iš tiesų, visa tai tik smulkus paburbėjimas, kabinėjimasis prie smulkmenų, o labiausiai - nusivylimas, kad štai, dar viena Silva perskaityta, dar vienas visiško panirimo į knygos pasaulį procesas pasibaigė, ir baisus noras dar, DAR Silvos.
Iš tiesų, kas skaitė ankstesnes knygas, tam beprasmiška pasakoti apie autorės stilių, sakinius, jų konstrukciją, žodyną, inteligenciją - visi ir taip žino: #wordgourmet. O naujokams galima pasakyti tik viena: ne nuo ketvirtos knygos reikia pradėt ciklus skaityt - marš prie Silva Rerum, ir be kalbų.
Taigi, nepaisant visų kunigų (beje, labai malonu buvo sekti Norvaišos progresą iš kunigo į pasaulietį), nepaisant visų londonų ir paryžių, nepaisant noro daugiau gauti Vilniaus, ši knyga yra tokia pati puiki, kaip ir visos kitos jos seserys, ir nelabai ką daugiau ir belieka pridurti. Tik nusiimti skrybėlę ir nusilenkti autorei.
Iš pradžių bandžiau šios knygos nepamėgti taip labai, kaip ankstesnių trijų dalių, o ir priežasčių rasti pavyko, pavyzdžiui, kunigas pagr. herojaus vaidmenyje - o aš šiai sociumo daliai jokių sentimentų, tuo labiau, šiltų jausmų, visiškai nejaučiu. Ir veiksmo vietos - kai tuo tarpu visose trijose ankstesnėse knygose viskas vykdavo išimtinai LDK ribose, ir man tas labai imponavo, čia turime Nancy, Amsterdamą, Paryžių, Londoną - taip pat pliusų, atrodė, nepridėjo. Taip pat atradau, jog ši dalis turi vieną nemenką panašumą su anksčiau šiemet skaityta ir mane labai sužavėjusia knyga Stouneris. Ir vienoje, ir kitoje jaučiamas labai staigus šuolis laike - daug, išsamiai, intensyviai rašoma apie visus lyrinio herojaus gyvenimo tarpsnius, bet pasiekus ~50-55 metų amžių staigiai "nukertamas" visas pasakojimas, ir likę gyvenimo metai (o Norvaišos atveju jų buvo likę dar bene 35) perpasakojami vos keliais puslapiais. Toks jausmas, kad autoriams labai norėjosi, bet jie paprasčiausiai nebetilpo/nespėjo/nepasiryžo paliesti viso savo herojų gyvenimo nuo..iki.
Bet iš tiesų, visa tai tik smulkus paburbėjimas, kabinėjimasis prie smulkmenų, o labiausiai - nusivylimas, kad štai, dar viena Silva perskaityta, dar vienas visiško panirimo į knygos pasaulį procesas pasibaigė, ir baisus noras dar, DAR Silvos.
Iš tiesų, kas skaitė ankstesnes knygas, tam beprasmiška pasakoti apie autorės stilių, sakinius, jų konstrukciją, žodyną, inteligenciją - visi ir taip žino: #wordgourmet. O naujokams galima pasakyti tik viena: ne nuo ketvirtos knygos reikia pradėt ciklus skaityt - marš prie Silva Rerum, ir be kalbų.
Taigi, nepaisant visų kunigų (beje, labai malonu buvo sekti Norvaišos progresą iš kunigo į pasaulietį), nepaisant visų londonų ir paryžių, nepaisant noro daugiau gauti Vilniaus, ši knyga yra tokia pati puiki, kaip ir visos kitos jos seserys, ir nelabai ką daugiau ir belieka pridurti. Tik nusiimti skrybėlę ir nusilenkti autorei.
August 7, 2022
lietuvos meilės istorija
Paskutinė Silvos Rerum keturlogijos dalis, stebėtina, bet jaukinosi mane pamažu, reikėjo iš naujo priprasti prie Sabaliauskaitės rašymo stiliaus, surankioti bent mažas praeities daleles iš atminties, susipažinti su nauju veikėju – vėl vyriškiu ir dar kunigu, taigi skaičiau labai saikingai, po skyrelį kitą. Jau buvau bepagalvojanti, kad nors meistriškumu kaip visuomet nenusileidžia, ši neįsimins taip, kaip kitos, bet klydau. Pabaiga, kaip žinia, viena svarbiausių man knygos vietų, o dar turint omenyje kad tai ir visų keturių knygų pabaiga, tiesiog užgriuvo susižavėjimo banga.
Jeigu apie viską nuo pradžių, tai kas gi naujo ketvirtoje Norvaišų istorijos dalyje? Ogi, praktiškai, viskas. Jeigu jau trečioje dalyje teko išvykti iš Lietuvėlės ir apsilankyti kur toliau nuo mylimojo Vilniaus, tai šį kartą dėmesio centre buvo nebe Vilnius ar LDK, o Europa, kartu gal kiek ir pasaulis. Paskutinis Norvaiša, kurį turėsime garbės artimai pažinti, tai prisimena savo jaunystės studijas Prancūzijoje, tai po ją ar Amsterdamą keliauja, tai gyvena Londone. Nebuvau labai entuziastinga tokių posūkių atžvilgiu iš pradžių, bet tas platesnis žvilgsnis, leidžiantis iš pasaulio perspektyvos pažvelgti į Lietuvą buvo kaip tik tai, ko trūko visai Silvos Rerum simfonijai. Leidžiantis Lietuvos savarankiško gyvenimo saulei, nelabai jau kas beliko ir pasakoti, o toks kontrastais varomas pasakojimas tėškė visas tragedijos priežastis tiesiai į veidą, ją dar labiau išryškino, bet drauge ir dar kartą priminė, kodėl kartais visgi galime savimi didžiuotis. O nemaišo ir ta kiekviename žodyje spindinti Sabaliauskaitės erudicija, kuri visus palyginimus ir pasišaipymus paverčia tikrai vertingais pamąstymais, o ne emigrantiškais trumparegiškais šūdo pylimais, kurių tiesiog pakęsti neįmanoma. Galbūt vietomis trikdė toks lekiantis, skriejantis pasakojimas, kai šiaip Sabaliauskaitės tekstas kiekvieną mažiausią detalę smulkiai nagrinėja ir apdainuoja, bet tai matyt tiesiog iš trumparegiško noro supinti visus keturis pasakojimus į vieną, kai nėra tam jokio pagrindo. O prie šitos knygos, jos idėjų ir nuotaikos tas lėkimas buvo kaip tik pats tas.
Kaip visuomet neapleido tam tikros gana stiprios, bet vis tiek antraeilės sąsajos su ankstesne knyga, kas aišku žinant Sabaliauskaitės polinkį į paslaptis ir mįslingas apgaules kartais erzino mano kartais trumpos atminties galvą. Vis dėl to nuostabu buvo vėl pajusti Uršulės dvasią, kuri čia vėl lyg atgimė iš naujo, pirmiausia jėzuitiškose Pranciškaus kančiose, o galiausiai ir dailiai, subtiliai, prasmingai perbėgant per svarbiausius visos giminės gyvenimo momentus, kaip ir dera pabaigiant šeimos epopėją. O pabaiga! Paskutiniai du skyreliai tiesiog klaikiai užgriuvo savo sunkumu, be kita ko taip puikiai suteikusių naujų prasmių visam knygos pasakojimui. Turiu pasakyti, kad esu nepaprastai dėkinga autorei už galingą pabaigą.
Gaila tik, kad ta pabaiga, kaip dažnai nutinka, nėra iš laimingųjų. Ne, ne, spoilinti nieko nespoilinsiu, nes aš čia apie pagrindinę sagos veikėją – Lietuvą, o kas galiausiai XVIII amžiaus pabaigoje ją ištinka iki skausmo žinoma visiems. Viso romano metu lyg pamažu ir labai nežymiai eita tos tragedijos link, bet galiausiai prieita tik pačioje pačioje pabaigoje, kur galutinį pasakojimo akordą autorė lyg pleistrą nuo žaizdos nuplėšė staigiu judesiu, turbūt keliose dešimtyse puslapių išdėsčiusi išvadas, plaukiančias iš plačiai nagrinėtų pakeliui priežasčių. Kadangi tekstas ten šitaip koncentruotas, kiekvienas net menkiausias žodis ten turi savo misiją – smeigti durklą kuo giliau į širdį ir Lietuvos karstą, taigi pasisekimas tikrai didžiulis.
Gal aš ir perdedu, gal ir matau tai, ko ten visai nėra, bet šiandien kaip niekada ankščiau kasdieną su neaprėpiamu nusivylimu ir šiurpinančiu susitaikymu esama padėtimi stebint tai, kas darosi Lietuvoj ir kaip tie patys durniai kaip visuomet skandina visą potencialą kurį turim kaip tauta ir valstybė, aš tuose keliuose skaudžiuose puslapiuose matau eilinį įspėjimą, kurio niekas niekad neišgirsta, bet kuris visuomet laukiamas ir spaudžia gerklas. Stipri, tikrai labai stipri pabaiga.
Filosofinis toks šį kartą aprašymas, bet ką gi daug techniško apie tas Silvas ir bepasakysi. Tekstas vėl tas pats su tankiais ilgais sakiniais, riebiais pasakymais ir nuostabiu sąmoju, kuris aplanko kiekvieną kartą išlindus kažkam panašiam į tiesioginę kalbą. Vėl nuostabiai suręstas. Ir štai baigusi visas keturias knygas galiu drąsiai pasakyti, kad mane iki smulkmenų žavi visa puikiai įgyvendinta idėja, su visomis tomis būtent keturiomis knygomis, skirtingomis jų nuotaikomis, neryškiomis sąsajomis surištomis istorijomis ir visas jas vienijančia ode Lietuvai. Pirmiausia man ši saga yra meilės istorija. Visai ne kuri nors iš ne vienos vykusios jos puslapiuose. Meilės Lietuvai. O svarbiausia – ne nostalgiškos, sentimentalios ir, pripažinkim, dažnai aklos, žodžiu mergaitiškos meilės, o brandžios, gyvenimiškos, neužsimerkiant prieš ydas, bet ir neleidžiant joms užgožti to, dėl ko myli. Sabaliauskaitė neidealizuoja Lietuvos, piešia ją tokią, kokia yra, ir būdama kupina savo intelektualios įtaigos moko mus iš naujo ją pažinti ir pamilti.
Paskutinė Silvos Rerum keturlogijos dalis, stebėtina, bet jaukinosi mane pamažu, reikėjo iš naujo priprasti prie Sabaliauskaitės rašymo stiliaus, surankioti bent mažas praeities daleles iš atminties, susipažinti su nauju veikėju – vėl vyriškiu ir dar kunigu, taigi skaičiau labai saikingai, po skyrelį kitą. Jau buvau bepagalvojanti, kad nors meistriškumu kaip visuomet nenusileidžia, ši neįsimins taip, kaip kitos, bet klydau. Pabaiga, kaip žinia, viena svarbiausių man knygos vietų, o dar turint omenyje kad tai ir visų keturių knygų pabaiga, tiesiog užgriuvo susižavėjimo banga.
Jeigu apie viską nuo pradžių, tai kas gi naujo ketvirtoje Norvaišų istorijos dalyje? Ogi, praktiškai, viskas. Jeigu jau trečioje dalyje teko išvykti iš Lietuvėlės ir apsilankyti kur toliau nuo mylimojo Vilniaus, tai šį kartą dėmesio centre buvo nebe Vilnius ar LDK, o Europa, kartu gal kiek ir pasaulis. Paskutinis Norvaiša, kurį turėsime garbės artimai pažinti, tai prisimena savo jaunystės studijas Prancūzijoje, tai po ją ar Amsterdamą keliauja, tai gyvena Londone. Nebuvau labai entuziastinga tokių posūkių atžvilgiu iš pradžių, bet tas platesnis žvilgsnis, leidžiantis iš pasaulio perspektyvos pažvelgti į Lietuvą buvo kaip tik tai, ko trūko visai Silvos Rerum simfonijai. Leidžiantis Lietuvos savarankiško gyvenimo saulei, nelabai jau kas beliko ir pasakoti, o toks kontrastais varomas pasakojimas tėškė visas tragedijos priežastis tiesiai į veidą, ją dar labiau išryškino, bet drauge ir dar kartą priminė, kodėl kartais visgi galime savimi didžiuotis. O nemaišo ir ta kiekviename žodyje spindinti Sabaliauskaitės erudicija, kuri visus palyginimus ir pasišaipymus paverčia tikrai vertingais pamąstymais, o ne emigrantiškais trumparegiškais šūdo pylimais, kurių tiesiog pakęsti neįmanoma. Galbūt vietomis trikdė toks lekiantis, skriejantis pasakojimas, kai šiaip Sabaliauskaitės tekstas kiekvieną mažiausią detalę smulkiai nagrinėja ir apdainuoja, bet tai matyt tiesiog iš trumparegiško noro supinti visus keturis pasakojimus į vieną, kai nėra tam jokio pagrindo. O prie šitos knygos, jos idėjų ir nuotaikos tas lėkimas buvo kaip tik pats tas.
Kaip visuomet neapleido tam tikros gana stiprios, bet vis tiek antraeilės sąsajos su ankstesne knyga, kas aišku žinant Sabaliauskaitės polinkį į paslaptis ir mįslingas apgaules kartais erzino mano kartais trumpos atminties galvą. Vis dėl to nuostabu buvo vėl pajusti Uršulės dvasią, kuri čia vėl lyg atgimė iš naujo, pirmiausia jėzuitiškose Pranciškaus kančiose, o galiausiai ir dailiai, subtiliai, prasmingai perbėgant per svarbiausius visos giminės gyvenimo momentus, kaip ir dera pabaigiant šeimos epopėją. O pabaiga! Paskutiniai du skyreliai tiesiog klaikiai užgriuvo savo sunkumu, be kita ko taip puikiai suteikusių naujų prasmių visam knygos pasakojimui. Turiu pasakyti, kad esu nepaprastai dėkinga autorei už galingą pabaigą.
Gaila tik, kad ta pabaiga, kaip dažnai nutinka, nėra iš laimingųjų. Ne, ne, spoilinti nieko nespoilinsiu, nes aš čia apie pagrindinę sagos veikėją – Lietuvą, o kas galiausiai XVIII amžiaus pabaigoje ją ištinka iki skausmo žinoma visiems. Viso romano metu lyg pamažu ir labai nežymiai eita tos tragedijos link, bet galiausiai prieita tik pačioje pačioje pabaigoje, kur galutinį pasakojimo akordą autorė lyg pleistrą nuo žaizdos nuplėšė staigiu judesiu, turbūt keliose dešimtyse puslapių išdėsčiusi išvadas, plaukiančias iš plačiai nagrinėtų pakeliui priežasčių. Kadangi tekstas ten šitaip koncentruotas, kiekvienas net menkiausias žodis ten turi savo misiją – smeigti durklą kuo giliau į širdį ir Lietuvos karstą, taigi pasisekimas tikrai didžiulis.
Gal aš ir perdedu, gal ir matau tai, ko ten visai nėra, bet šiandien kaip niekada ankščiau kasdieną su neaprėpiamu nusivylimu ir šiurpinančiu susitaikymu esama padėtimi stebint tai, kas darosi Lietuvoj ir kaip tie patys durniai kaip visuomet skandina visą potencialą kurį turim kaip tauta ir valstybė, aš tuose keliuose skaudžiuose puslapiuose matau eilinį įspėjimą, kurio niekas niekad neišgirsta, bet kuris visuomet laukiamas ir spaudžia gerklas. Stipri, tikrai labai stipri pabaiga.
Filosofinis toks šį kartą aprašymas, bet ką gi daug techniško apie tas Silvas ir bepasakysi. Tekstas vėl tas pats su tankiais ilgais sakiniais, riebiais pasakymais ir nuostabiu sąmoju, kuris aplanko kiekvieną kartą išlindus kažkam panašiam į tiesioginę kalbą. Vėl nuostabiai suręstas. Ir štai baigusi visas keturias knygas galiu drąsiai pasakyti, kad mane iki smulkmenų žavi visa puikiai įgyvendinta idėja, su visomis tomis būtent keturiomis knygomis, skirtingomis jų nuotaikomis, neryškiomis sąsajomis surištomis istorijomis ir visas jas vienijančia ode Lietuvai. Pirmiausia man ši saga yra meilės istorija. Visai ne kuri nors iš ne vienos vykusios jos puslapiuose. Meilės Lietuvai. O svarbiausia – ne nostalgiškos, sentimentalios ir, pripažinkim, dažnai aklos, žodžiu mergaitiškos meilės, o brandžios, gyvenimiškos, neužsimerkiant prieš ydas, bet ir neleidžiant joms užgožti to, dėl ko myli. Sabaliauskaitė neidealizuoja Lietuvos, piešia ją tokią, kokia yra, ir būdama kupina savo intelektualios įtaigos moko mus iš naujo ją pažinti ir pamilti.
January 11, 2018
Man atrodo, kad laikui bėgant aš prisijaukinau Silva rerum. O Sabaliauskaitei norisi dėkoti už tris dalykus: meilę kalbai, Vilniui ir be reikalo pseudopatriotų nevertinamam istoriniam laikotarpiui.
November 2, 2019
Silva rerum - 5/5 (neabejotinai skaitysiu kada nors vėl)
Silva rerum II - 5/5 (ir šią taip pat)
Silva rerum III - 3.49/5 (ši gerokai nublanko po pirmų dviejų)
Silva rerum IV - 4.4/5 (čia LDK ir pasaulio istorija sau nuėjo, romano veiksmas - sau, trūko neišnarpliojamo voratinklio, kuriame būtų dailiai suausti abu istorinio romano dėmenys, kaip kad pirmose dvejose dalyse).
Visa tetralogija - 4.47/5 ir manau, kad ji vis dar nelabai sau lygių turi lietuviškų istorinių romanų kategorijoje. Bravo!!!
Silva rerum II - 5/5 (ir šią taip pat)
Silva rerum III - 3.49/5 (ši gerokai nublanko po pirmų dviejų)
Silva rerum IV - 4.4/5 (čia LDK ir pasaulio istorija sau nuėjo, romano veiksmas - sau, trūko neišnarpliojamo voratinklio, kuriame būtų dailiai suausti abu istorinio romano dėmenys, kaip kad pirmose dvejose dalyse).
Visa tetralogija - 4.47/5 ir manau, kad ji vis dar nelabai sau lygių turi lietuviškų istorinių romanų kategorijoje. Bravo!!!
August 6, 2019
Mano nuomonė: Kristina Sabaliauskaitė yra fenomenas lietuvių literatūroje ir jos kūrinių negali lyginti su kitų lietuvių rašytojų kūriniais, tikriausiai sunkiai palyginsi ir su užsienio autoriais. K.Sabaliauskaitės knygas, geriausiu atveju, gali lyginti tik tarp jos pačios parašytų. Jau ne vieno skaitytojo pastebėtas rašymo stilius, ilgi sakiniai ir naudojami neįprasti ar primiršti žodžiai, tiesiog žavėjo. Skaičiau ir mėgavausi....Galiu drąsiai pasakyti, kad tai viena geriausių šių metų mano perskaitytų knygų.
Autorė labai pagirtinai ir ryškiai pavaizdavo veikėjus. Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša bene charizmatiškiausias sagos veikėjas. Nežinau, tikriausiai, kad apie jį paskutinė serijos knyga, o visi kiti ryškuoliai jau šiek tiek prisimiršo. Šiaip tai, manau daugelis sutiks su manimi, kad ir antraeiliai veikėjai knygoje, o ypač moterys (ir kitose dalyse), labai įdomūs. Na pavyzdžiui Antonina Sentimani ar Harrieta. Jos man pasirodė tokios mielos, talentingos ir be galo stiprios. Vienu žodžiu nors ir labai norėčiau, bet neturiu prie ko prikibti. Knyga nuostabi ir labai gaila, kad ši serija jau baigėsi. Džiugina tai, kad vėl greitai pasirodys nauja K.Sabaliauskaitės knyga, todėl nekantriai lauksiu jos. Tik šį kartą knygą skaitysiu su pirmasiais skaitytojais, noriu pratęsti skaitymo malonumą
Autorė labai pagirtinai ir ryškiai pavaizdavo veikėjus. Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša bene charizmatiškiausias sagos veikėjas. Nežinau, tikriausiai, kad apie jį paskutinė serijos knyga, o visi kiti ryškuoliai jau šiek tiek prisimiršo. Šiaip tai, manau daugelis sutiks su manimi, kad ir antraeiliai veikėjai knygoje, o ypač moterys (ir kitose dalyse), labai įdomūs. Na pavyzdžiui Antonina Sentimani ar Harrieta. Jos man pasirodė tokios mielos, talentingos ir be galo stiprios. Vienu žodžiu nors ir labai norėčiau, bet neturiu prie ko prikibti. Knyga nuostabi ir labai gaila, kad ši serija jau baigėsi. Džiugina tai, kad vėl greitai pasirodys nauja K.Sabaliauskaitės knyga, todėl nekantriai lauksiu jos. Tik šį kartą knygą skaitysiu su pirmasiais skaitytojais, noriu pratęsti skaitymo malonumą
July 21, 2017
visiems savaime aišku, kaip tatai įmantru ir nesulyginama su absoliučia dauguma šios kartos lietuvių rašytojų, kurie tik patys sau gali patikti, tačiau ši tetralogijos dalis nėra vien genialus istorinis romanas. kaip bebūtų keista, jame atsispindi universalios žmonijos problemos, jis kupinas aktualumo šiai dienai, ir kas vis dėlto baisiausia, kad mes nesimokome iš istorijos, iš praeities klaidų. toks tat varganas žmogaus gyvenimas, kuris save laiko protingiausia būtybe Visatoje, tačiau yra pasmerktas kvailybei.
June 10, 2024
Paskutinė dalis pasirodė lėtesnė, labiau išsklaidyta laike, nei ankstesnės. Kadangi nuo paskutinės skaitytos dalies praėjo keli metai, tai prireikė šiek tiek laiko, kad vėl prisijaukinti rašymo stilių, bet paskui jau negalėjau atsiplėšt.
Apskritai Silva Rerum ciklas tikriausiai geriausia, kas parašyta lietuvių kalba.
Apskritai Silva Rerum ciklas tikriausiai geriausia, kas parašyta lietuvių kalba.
January 13, 2023
Sunku buvo tikėtis kažko dar geriau,nei pirmosios trys dalys, bet turbūt jei ne geriausia, tai tokio pat lygio ir ketvirtoji knyga.
Jau senokai skaičiau ankstesnes dalis, ir buvo taip gera vėl pasinerti į Norvaišų giminės likimo vingius ir įmantrų tekstą, kurio kitaip neįmanoma pavadinti, kaip tik magišku- toks grožis, sąmojis ir gyvenimiška išmintis viename, kad užburia, įtraukia, momentais net kvapą gniaužia. Liūdėjau ir džiaugiausi su veikėjais kartu. Kaip įprasta rašytojai, knygoje daug nuogos tiesos apie žmogiškąją prigimtį, kuri gali trikdyti.
Man šios knygos tai vienas iš būdų pažinti ir pamilti istoriją, kurios šiaip nemėgstu, nes Silva rerum- tai reiškinys, tobulai apjungiantis istoriją ir meną, vaizduotę ir tikrovę.
Jau senokai skaičiau ankstesnes dalis, ir buvo taip gera vėl pasinerti į Norvaišų giminės likimo vingius ir įmantrų tekstą, kurio kitaip neįmanoma pavadinti, kaip tik magišku- toks grožis, sąmojis ir gyvenimiška išmintis viename, kad užburia, įtraukia, momentais net kvapą gniaužia. Liūdėjau ir džiaugiausi su veikėjais kartu. Kaip įprasta rašytojai, knygoje daug nuogos tiesos apie žmogiškąją prigimtį, kuri gali trikdyti.
Man šios knygos tai vienas iš būdų pažinti ir pamilti istoriją, kurios šiaip nemėgstu, nes Silva rerum- tai reiškinys, tobulai apjungiantis istoriją ir meną, vaizduotę ir tikrovę.
June 24, 2018
Pirmąją „Silva Rerum“ perskaičiau prieš penkis metus. Trečiąją – prieš du. Prisipažinsiu, išgirdus, kad trilogija tampa keturlogija, šiek tiek susierzinau, nes tai reiškė dar vieną knygą su ilgais sakiniais ir pasimetusiomis mano mintimis. Tačiau, matyt, per tuos metus šiek tiek subrendau rimtesnėms knygoms, o ir šiaip ėmiau skaityti įvairesnę literatūrą. Tad šį kartą mintį pamečiau tik kokius tris kartus. Bet net ir tą sugebėjau logiškai paaiškinti: jeigu du veikėjai susitikę kalbasi, o tiksliau vienas ištisai kalba, o kitam nusibosta ir jis nebeseka pokalbio – klausytojo emocijos tiesiogiai perteikiamos skaitytojui, tad jis irgi gali taip pat jaustis. Jeigu anksčiau tas mane nervindavo, dabar tai atrodo genialu.
Knygoje naudotas šriftas man pasirodė smulkesnis, tad skaitėsi lėčiau. Vieną skyrių sudaro 20-30 puslapių, tai vakarais prieš miegą pajėgdavau tik vieną skyrių perskaityti. Laimei, vieną savaitgalį važiuojant traukiniais gerokai pasistūmėjau į priekį ir nereikėjo nuolat galvoti, kad knyga lėtai skaitosi.
„Silva Rerum IV“ pagrindinis veikėjas yra Pranciškus Ksaveras Norvaiša – kunigas jėzuitas ir matematikos profesorius. O tiksliau: eks-jėzuitas, pasaulietiškas kunigas ir matematikos profesorius.
Nesu besidominti religija, tad pagrindinis veikėjas kunigas neturėtų manęs žavėti, bet panašu, kad ir Pranciškus Ksaveras ir pats ne itin religingas ir labiau linksta prie mokslo. Buvo labai įdomu skaityti jo potyrius išvykus pastudijuoti ir pakeliauti užsienyje. Tik vienoje vietoje man pasirodė, kad dingo pasakojimo nuoseklumas: Londonas buvo labai plačiai aprašomas, kur ėjo, kokias vietas lankė, bet nebuvo konkrečiai Pranciškaus Ksavero išgyvenimų – tai galėjo nutikti bet kokiam kitam to laikmečio turistui. (Tą patį galvojau ir apie dalį paskutinio skyriaus – per daug pasinerta į bendrus istorinės situacijos aprašymus, o ne veikėjo gyvenimą tame kontekste.) Bet, laimė, viskas grįžo į vietas ir netgi teko pasijaudinti dėl profesoriaus likimo.
Knygoje naudotas šriftas man pasirodė smulkesnis, tad skaitėsi lėčiau. Vieną skyrių sudaro 20-30 puslapių, tai vakarais prieš miegą pajėgdavau tik vieną skyrių perskaityti. Laimei, vieną savaitgalį važiuojant traukiniais gerokai pasistūmėjau į priekį ir nereikėjo nuolat galvoti, kad knyga lėtai skaitosi.
„Silva Rerum IV“ pagrindinis veikėjas yra Pranciškus Ksaveras Norvaiša – kunigas jėzuitas ir matematikos profesorius. O tiksliau: eks-jėzuitas, pasaulietiškas kunigas ir matematikos profesorius.
Nesu besidominti religija, tad pagrindinis veikėjas kunigas neturėtų manęs žavėti, bet panašu, kad ir Pranciškus Ksaveras ir pats ne itin religingas ir labiau linksta prie mokslo. Buvo labai įdomu skaityti jo potyrius išvykus pastudijuoti ir pakeliauti užsienyje. Tik vienoje vietoje man pasirodė, kad dingo pasakojimo nuoseklumas: Londonas buvo labai plačiai aprašomas, kur ėjo, kokias vietas lankė, bet nebuvo konkrečiai Pranciškaus Ksavero išgyvenimų – tai galėjo nutikti bet kokiam kitam to laikmečio turistui. (Tą patį galvojau ir apie dalį paskutinio skyriaus – per daug pasinerta į bendrus istorinės situacijos aprašymus, o ne veikėjo gyvenimą tame kontekste.) Bet, laimė, viskas grįžo į vietas ir netgi teko pasijaudinti dėl profesoriaus likimo.
April 14, 2022
Fantastiska saga, labai gaila, kad baigiau. Garbe Lietuvai tureti tokia rasytoja.
February 23, 2019
Par pirmo "Silvu Rerum" biju tik lielā sajūsmā, ka ieteicu to visiem un visur kur vien varēju. Tāpēc steidzu iegādāties otro, kas likās laba, bet vairs ne tik ļoti. Inerces pēc iegādājos trešo un to gan bija žēl, ka tērēju naudu, nevis paņēmu tikai bibliotēkā. Ceturto tad nu ņemu bibliotēkā - un šis bija 2. līmenī: man patika, bet katram neieteiktu viss. Lasīšanas process nav viegls - pirmkārt, teikumu garuma pēc un, otrkārt, īsta sižeta trūkuma pēc. Nē, nav tā ka sižeta nav vispār, tādi kā (izdomātas personas) memuāri. Katrā ziņā to, ka raksta kultūrvēsturnieks, jūt, jo liekas, ka galvenais ir atainot laiku un vietu, bet tēli tik tā, starp citu...
December 30, 2016
Taip kaip pirmoji Silva Rerum buvo nuostabi pradžia, šioji, ketvirtoji, knyga yra nuostabi serijos pabaiga. Šiame istoriniame romane sukosi tiek daug nūdienos Lietuvą užgriuvusių opių problemų, jog kartais, rodos, nustebęs svarsčiau apie istorijos cikliškumo galimybes.
Nežinau net kiek čia plėstis, mat šioje knygoje yra tiek daug istorijos, tam tikrų references į praėjusias knygas, jog dabar nieži rankos vėl griebti pirmąją dalį "prisiminimui". Džiugu, jog Lietuvoje yra autorių gebančių taip įtraukti į istoriją, išgyventi jų asmenines dilemas, bėdas ir laimingas akimirkas.
Nežinau net kiek čia plėstis, mat šioje knygoje yra tiek daug istorijos, tam tikrų references į praėjusias knygas, jog dabar nieži rankos vėl griebti pirmąją dalį "prisiminimui". Džiugu, jog Lietuvoje yra autorių gebančių taip įtraukti į istoriją, išgyventi jų asmenines dilemas, bėdas ir laimingas akimirkas.
July 27, 2021
viņa raksta apbrīnojami. lielisks tetraloģijas noslēgums, kurā saduras jaunā un vecā pasaule, un tā arī līdz galam netop skaidrs, kurš ir kuras pasaules reprezentācija.
September 7, 2024
Pēc Lietuvas brauciena nolēmu pielikt punktu šai tetraloģijai. Starp citu, lasīt ļoti palīdzēja Viļņas karaļu pils muzeja apmeklējums.
Grāmata savā ziņā tā kā apvieno visas daļas un iedod skatījumu par to kāda bija Lietuvas vēsture un kā to izdzīvoja viena dzimta. Un katrā dzimtā vienmēr ir tās personas, kas to virza uz priekšu.
Ai, būtu interesants vēsturisks seriāls.
Grāmata savā ziņā tā kā apvieno visas daļas un iedod skatījumu par to kāda bija Lietuvas vēsture un kā to izdzīvoja viena dzimta. Un katrā dzimtā vienmēr ir tās personas, kas to virza uz priekšu.
Ai, būtu interesants vēsturisks seriāls.
October 7, 2024
Tikras malonumas skaityti tokias knygas. Is sitos serijos sita maziausiai patiko, nes daugiausiai rasoma buvo tik apie Prancisku Ksavera ir jo keliones. Kiek maziau apie likusius Norvaisas.
March 10, 2020
Taip jau nutiko, kad po trečiosios Silva Rerum dalies iki ketvirtosios, kurią skaičiau visai neseniai, praskriejo bene kokie 4 metai. Baiminausi, bijojau juk šios sagos tikrai nepavadinsi lengvai besirutuliojančia. Bet išvada už tai labai paprasta - o kaip aš buvau pasiilgusi Sabaliauskaitės!
Kol nepaėmiau ir vėl į rankas jos ilgų, apgalvotų, turtingų sakinių ir pastraipų, kol neteko prisiminti, kiek daug autorė turi žinių, kaip ji moka perduodi istoriją su visais jos vaizdiniais - tikrai nežinojau, kad taip stipriai ilgėjausi Sabaliauskaitės ir Lietuvos herojų.
Aš manau, kad turbūt net neverta kvestionuoti nei rašymo stiliaus, nei fikcijos santykio su istoriniais faktais - visiems ir taip turi būti aišku - tai nepriekaištingi istoriniai romanai, Lietuvoje savo žanro literatūroje apskritai neturintys sau konkurentų, tai tobulas balansas tarp rimtosios ir populiariosios grožinės literatūros.
Nors turiu prisipažinti, kad pirmose trijose dalyse pasakotas Norvaišų šeimos istorijas aš pamenu sunkiai - labiau likęs neišdildomas įspūdis, ketvirtoji knyga, nepaisant daugumos nusivylimo lyginant su praėjusiomis - man patiko beprotiškai. Turbūt labiausiai pamilau šįkart net ne neįtikėtiną siužeto liniją, ne įspūdingą autorės braižą, tačiau - pagrindinį šios istorijos herojų - Pranciškų Ksaverą Norvaišą. Jis tapo toks artimas, man buvo taip lengva jį suprasti, jis kėlė tokį begalinį pasididžiavimą, žavesį - ne savo žygdarbiais ar garsumu, o būtent tuo žmogiškumu ir tykia, gilia išmintimi. Ir juk Jūs žinote, kad tokia persona, laikoma labiausiai išsilavinusiu žmogumi tuometinėje Lietuvoje - ne vien autorės fantazija, tiesa? Na turbūt, skaitant mano mintis, aišku kaip dieną - kad jei esate vienas tų retų egzempliorių, kuris dar neskaitė šios sagos - tikrai turite tai padaryti.
https://www.instagram.com/p/B9jIZCpAiNs/
Kol nepaėmiau ir vėl į rankas jos ilgų, apgalvotų, turtingų sakinių ir pastraipų, kol neteko prisiminti, kiek daug autorė turi žinių, kaip ji moka perduodi istoriją su visais jos vaizdiniais - tikrai nežinojau, kad taip stipriai ilgėjausi Sabaliauskaitės ir Lietuvos herojų.
Aš manau, kad turbūt net neverta kvestionuoti nei rašymo stiliaus, nei fikcijos santykio su istoriniais faktais - visiems ir taip turi būti aišku - tai nepriekaištingi istoriniai romanai, Lietuvoje savo žanro literatūroje apskritai neturintys sau konkurentų, tai tobulas balansas tarp rimtosios ir populiariosios grožinės literatūros.
Nors turiu prisipažinti, kad pirmose trijose dalyse pasakotas Norvaišų šeimos istorijas aš pamenu sunkiai - labiau likęs neišdildomas įspūdis, ketvirtoji knyga, nepaisant daugumos nusivylimo lyginant su praėjusiomis - man patiko beprotiškai. Turbūt labiausiai pamilau šįkart net ne neįtikėtiną siužeto liniją, ne įspūdingą autorės braižą, tačiau - pagrindinį šios istorijos herojų - Pranciškų Ksaverą Norvaišą. Jis tapo toks artimas, man buvo taip lengva jį suprasti, jis kėlė tokį begalinį pasididžiavimą, žavesį - ne savo žygdarbiais ar garsumu, o būtent tuo žmogiškumu ir tykia, gilia išmintimi. Ir juk Jūs žinote, kad tokia persona, laikoma labiausiai išsilavinusiu žmogumi tuometinėje Lietuvoje - ne vien autorės fantazija, tiesa? Na turbūt, skaitant mano mintis, aišku kaip dieną - kad jei esate vienas tų retų egzempliorių, kuris dar neskaitė šios sagos - tikrai turite tai padaryti.
https://www.instagram.com/p/B9jIZCpAiNs/
December 27, 2016
The final accord of Silva Rerum series - a jewel of Lithuanian literature.
A family saga of few generations of Lithuanian-Polish aristocrats, fighting for their country, principles, family, and privileges. That, of course, is only one - solemn and ceremonial - side of things, hiding passionate affairs and other indiscretions behind the curtain.
The story develops in highly detailed historic context, filled in with signs of the time - in interiors of rich city estates, provincial manors, universities, and their laboratories ... in the streets of Vilnius, Warsaw and other European capitals - Amsterdam, London, Paris... in bedrooms and libraries, in churches and monasteries, in fashionable kofenhouses and cheap roadside taverns.
The fascinating quality of historic detail would be almost enough itself, but the story is also told through captivating characters and their lives brilliantly paced in time - jumping from the past to the future with bits of present tense somewhere in between the lines. Reader is constantly spoiled with one more detail from lives of past generations (from the previous parts of the series), with one more secret revealed, one more distant memory reflected on, one more glimpse to some of the past lives after their happy or not so happy "endings" (weddings, achievements, mysterious escapes without a trace, or survival of one of many wars). The vividness of those characters, of course, is only reinforced by placing them among true historic figures "in real time".
Those characters stay with me long after finishing four Silva Rerum books - each and altogether. I walk in streets of Vilnius constantly looking for hints of continuation of the saga in narrow streets of the old-town.
One can only hope that one day, properly translated, this series get their chance on a world stage.
A family saga of few generations of Lithuanian-Polish aristocrats, fighting for their country, principles, family, and privileges. That, of course, is only one - solemn and ceremonial - side of things, hiding passionate affairs and other indiscretions behind the curtain.
The story develops in highly detailed historic context, filled in with signs of the time - in interiors of rich city estates, provincial manors, universities, and their laboratories ... in the streets of Vilnius, Warsaw and other European capitals - Amsterdam, London, Paris... in bedrooms and libraries, in churches and monasteries, in fashionable kofenhouses and cheap roadside taverns.
The fascinating quality of historic detail would be almost enough itself, but the story is also told through captivating characters and their lives brilliantly paced in time - jumping from the past to the future with bits of present tense somewhere in between the lines. Reader is constantly spoiled with one more detail from lives of past generations (from the previous parts of the series), with one more secret revealed, one more distant memory reflected on, one more glimpse to some of the past lives after their happy or not so happy "endings" (weddings, achievements, mysterious escapes without a trace, or survival of one of many wars). The vividness of those characters, of course, is only reinforced by placing them among true historic figures "in real time".
Those characters stay with me long after finishing four Silva Rerum books - each and altogether. I walk in streets of Vilnius constantly looking for hints of continuation of the saga in narrow streets of the old-town.
One can only hope that one day, properly translated, this series get their chance on a world stage.
August 17, 2019
Grāmata par laikmetu. Grāmatu cikls par laikmetu. Par to, kā spēja piedzimt viena no visu laiku visskaistākajām parādībām - Apgaismība. Arī Lietuvā. 4.daļa - vienlaikus ir skaista atsevišķi lasāma grāmata, vienlaikus brīnišķīgs cikla noslēgums. Netraucēja ne laika distance starp grāmatām, ne attālums līdz grāmatas autorei - intelektuālais un emocionālais.
March 20, 2021
3.5 zvaigznes
Tāds smeldzīgs kopsavilkums par iepriekšējās grāmatās iepazītajiem dzimtas personāžiem, par viņu likteņiem un dzimtas nostāstiem, kurus lasītājam atklāj caur Pranciška Ksavera dzīves līkločiem.
Grāmata sākās ar grandiozu dzimtas aprakstu Petra Antana bērēs, bet pēc tam nāk tāds kā kopsavilkums.
Pirmās divas daļas ir vislabākās šajā sērijā. Tajās varoņi bija dzīvīgāki.
Tāds smeldzīgs kopsavilkums par iepriekšējās grāmatās iepazītajiem dzimtas personāžiem, par viņu likteņiem un dzimtas nostāstiem, kurus lasītājam atklāj caur Pranciška Ksavera dzīves līkločiem.
Grāmata sākās ar grandiozu dzimtas aprakstu Petra Antana bērēs, bet pēc tam nāk tāds kā kopsavilkums.
Pirmās divas daļas ir vislabākās šajā sērijā. Tajās varoņi bija dzīvīgāki.
January 31, 2022
“.. Londone esu girdėjęs, jog pasaulis - tai teatras, o aš manau, kad gal vis dėlto - kortų žaidimas, kaip kiekvienam padalijamos kortos, su tuo ir turim bandyti išlošti,..”
Pati įdomiausia iš visų keturių Silva Rerum dalių. 👌❤️
Pati įdomiausia iš visų keturių Silva Rerum dalių. 👌❤️
February 7, 2021
Štai ir pabaiga. Meilė, Tėvynė, pasaulis, tikėjimas, liūdesys, gyvenimas. Visa tai apima ketvirtąją Silva Rerum knygą.
Paskutinieji skyriai, paskutinieji puslapiai kėlė begalę jausmų. O pabaiga - visiška ramybė.
Knyga su emocija.
Rekomenduoju.
Paskutinieji skyriai, paskutinieji puslapiai kėlė begalę jausmų. O pabaiga - visiška ramybė.
Knyga su emocija.
Rekomenduoju.
November 8, 2025
Pagaliau pasigriebiau paskutiniąją epo knygą. Ji - puiki.
Esu sakiusi ne kartą, kad Sabaliauskaitė yra viena mano gyvenimo rašytojų, kurios darbai visada palieka tą gerą jausmą, kad, štai, patyrei kažką vertingo.
Nežinau, ar tiesiog buvau pasiilgusi jos rašymo, ar ši knyga išties buvo nerealiai stipri, bet tituluoji ją geriausia, ką perskaičiau šiemet. Net kyla noras pasiimti ankstesnes knygas ir prasukti šią istoriją iš naujo...
Esu sakiusi ne kartą, kad Sabaliauskaitė yra viena mano gyvenimo rašytojų, kurios darbai visada palieka tą gerą jausmą, kad, štai, patyrei kažką vertingo.
Nežinau, ar tiesiog buvau pasiilgusi jos rašymo, ar ši knyga išties buvo nerealiai stipri, bet tituluoji ją geriausia, ką perskaičiau šiemet. Net kyla noras pasiimti ankstesnes knygas ir prasukti šią istoriją iš naujo...
November 10, 2019
Nors nė viena Silva Rerum man asmeniškai neaplenkė pirmosios šios sagos dalies, visgi visai serijai drąsiai skiriu 4,5 iš 5. Ką Sabaliauskaitė moka daryti, tai perteikti XVI-XVIII a. Vilniaus ir Lietuvos dvasią. Jokie istorijos vadovėliai taip neparodo to meto realijų, kaip šios knygos. Ir net ne meilės istorijos, giminių vaidai ar išdavystės mane taip pakerėjo, o būtent tų laikmečių dvasios perkėlimas. Tikrai LABAI LABAI rekomenduoju!
December 27, 2016
Reikia filmo!
February 20, 2023
„<...> Londone esu girdėjęs, jog pasaulis – tai teatras, o aš manau, kad gal vis dėlto – kortų žaidimas, kaip kiekvienam padalijamos kortos, su tuo ir turim bandyti išlošti <...>. <...> jūs čia knygų prisiskaitę prisigalvojat teatrų ir kortų, o iš tikrųjų – čia tik žmogaus gyvenimas su visais jo cūdais ir šūdais.“
Paskutinioji sagos dalis turbūt labiausiai sužavėjo. Ji prasidėjo taip, kaip ir tikėjausi - Petro Antano Norvaišos laidotuvėmis, nes trečioji dalis baigėsi jo mirtimi. Nereikėjo sukti galvos - kas čia, kaip, kodėl? Paskutinės dvi dalys susiskaitė tarsi vientisas kūrinys.
Ketvirtojoje dalyje besikeičiantis XVIII amžius veriasi Petro Antano Norvaišos sūnėno Pranciškaus Ksavero Norvaišos akimis. Pasaulis ima keistis, laisvėti, žmonės ima keliauti, įgyti žinių. Labiausiai patiko knygoje, kad Pranciškaus Ksavero gyvenimas klojosi tarsi filme. Jeigu jau atrodo, kad artėja nelaimė, kažkaip viskas gerai susidėlioja. Bent jau dvejose knygos vietose taip yra ir taip pakilu buvo tai skaityti.
Apibendrintai - visos keturios knygos patiko. Gal kiek mažiau įdomi buvo trečioji dalis. Labai patiko, kad kiekviena dalis turi savo veidą ir yra savaip išskirtinė. Ir dar vienam man patikęs dalykas - tiek antrojoje, tiek trečiojoje ir ketvirtojoje dalyje rašytoja vis surado kažkokių sąsajų su praėjusiomis Norvaišų giminės kartomis: ar prisiminimai, ar keisti sutapimai.. Ir ketvirtojoje dalyje tas yra - taip visos dalys tampa vieniu. Išvada - patiko ir rekomenduoju skaityti.
„<...> mūsų meilės jausmai yra kaip tekanti upė, juk ji nepasirenka, ji tik skirtingais tarpsniais teka skirtingomis vietomis, jei savo ištakose upė srovena per kalnus, ar šitai reiškia, kad jau niekada nebegali tekėti per lygumą? Kas ji tuomet – kalnų ar lygumų upė? O gal ji vien toji pati galinga tekanti žmogaus meilės upė, vis kitokia skirtingais tėkmės tarpsniais...“
Paskutinioji sagos dalis turbūt labiausiai sužavėjo. Ji prasidėjo taip, kaip ir tikėjausi - Petro Antano Norvaišos laidotuvėmis, nes trečioji dalis baigėsi jo mirtimi. Nereikėjo sukti galvos - kas čia, kaip, kodėl? Paskutinės dvi dalys susiskaitė tarsi vientisas kūrinys.
Ketvirtojoje dalyje besikeičiantis XVIII amžius veriasi Petro Antano Norvaišos sūnėno Pranciškaus Ksavero Norvaišos akimis. Pasaulis ima keistis, laisvėti, žmonės ima keliauti, įgyti žinių. Labiausiai patiko knygoje, kad Pranciškaus Ksavero gyvenimas klojosi tarsi filme. Jeigu jau atrodo, kad artėja nelaimė, kažkaip viskas gerai susidėlioja. Bent jau dvejose knygos vietose taip yra ir taip pakilu buvo tai skaityti.
Apibendrintai - visos keturios knygos patiko. Gal kiek mažiau įdomi buvo trečioji dalis. Labai patiko, kad kiekviena dalis turi savo veidą ir yra savaip išskirtinė. Ir dar vienam man patikęs dalykas - tiek antrojoje, tiek trečiojoje ir ketvirtojoje dalyje rašytoja vis surado kažkokių sąsajų su praėjusiomis Norvaišų giminės kartomis: ar prisiminimai, ar keisti sutapimai.. Ir ketvirtojoje dalyje tas yra - taip visos dalys tampa vieniu. Išvada - patiko ir rekomenduoju skaityti.
„<...> mūsų meilės jausmai yra kaip tekanti upė, juk ji nepasirenka, ji tik skirtingais tarpsniais teka skirtingomis vietomis, jei savo ištakose upė srovena per kalnus, ar šitai reiškia, kad jau niekada nebegali tekėti per lygumą? Kas ji tuomet – kalnų ar lygumų upė? O gal ji vien toji pati galinga tekanti žmogaus meilės upė, vis kitokia skirtingais tėkmės tarpsniais...“
September 18, 2019
Ačiū Kristinai Sabaliauskaitei už nuostabius keturis tomus ATR istorijos, kupinus įdomių veikėjų, kruopščių aprašymų ir riebių juokelių. Šių knygų skaitymas man buvo labai unikali patirtis, autorės rašymo stilius - nepakartojamas. Jaučiuosi baigusi kelionę laiku per XVII ir XVIII ATR bei 4 tomo dėka - Europą. Istorijos vadovėliuose pažinti žmonės atgijo mano vaizduotėje, o Vilnius tapo dar spalvingesnis, nes vaikščiojant senamiesčio gatvelėmis prieš akis iškyla vienas ar kitas knygos epizodas. Nekantrauju pradėti skaityti “Petro impreratorę”!
February 20, 2017
Ši knyga man turbūt labiausiai patiko iš visos "Silva Rerum" serijos. Ankstesnės irgi sužavėjo, gal tik trečioji kiek mažiau.
Talentinga rašytoja, sukurianti įtraukianti pasakojimą, pilną daugybės autentiškų XVIII a. pabaigos Europos detalių - ir istorinių įvykių, ir kasdienybės, žmonių aprangos, buities...
Šioje knygoje išsiplečia geografija - daug autorės mylimo Vilniaus, bet nemažai ir Londono, kurį ji taip pat gerai pažįsta.
Stipru. Ačiū Kristinai Sabaliauskaitei už nuostabią "Silva Rerum" seriją!
Talentinga rašytoja, sukurianti įtraukianti pasakojimą, pilną daugybės autentiškų XVIII a. pabaigos Europos detalių - ir istorinių įvykių, ir kasdienybės, žmonių aprangos, buities...
Šioje knygoje išsiplečia geografija - daug autorės mylimo Vilniaus, bet nemažai ir Londono, kurį ji taip pat gerai pažįsta.
Stipru. Ačiū Kristinai Sabaliauskaitei už nuostabią "Silva Rerum" seriją!
August 9, 2025
1000/10
Kadangi 4 knygos done, o šita taip stipriai patiko, privalau iš širdies suplepėt.
Sunku net žodžiais nusakyti, kaip genialiai buvo pasirinktas paskutinis Norvaišų protagonistas. Nors po pirmųjų knygų trečioji knyga ir jos vienas POV pradžioje kiek trikdė, skaitant paskutinę dalį dėl to paties formato nebekilo jokių abejonių. Visas Pranciškaus Ksavero Norvaišos gyvenimas įamžintas šiuose puslapiuose - nuo pat vaikystės iki senatvės - leido jį pamilti ir susipažinti kaip dar nebuvo susipažinta su nei vienu veikėju. Jis ne tik tapo man artimiausiu Norvaišų "klano" asmeniu, bet ir sugebėjo nuoširdžiai ir įtikinamai širdį užtvinkdyti praeitų knygų nortalgija bei puikiai perteikti aplink save besikeičiantį pasaulį.
Nors ir žvelgiant iš šalies, buvo nuostabu vėl išvysti trečioje knygoje kiek apleistą moterų reprezenciją - dabar jau mažiau sukaustytą Vilniaus ar ATR tiek geografinių, tiek papročių sienų, nepaisant viduje glūdinčių stiprių, atsparių asmenybių.
Buvo malonu, kad pagrindinis veikėjas toks morališkai panašus į 21 amžiaus skaitytoją, tačiau tai perteikta taip įtikinamai ir neperžiangiant istorinio tikroviškumo (ypač Apšvietos epochos kontekste) ribų. Visų pirma, dėl to jis ir gebėjo tapti toks artimas. Bet svarbiausia, tai suteikė galimybę kitaip nei praeitose knygose pačią siužeto aplinką pažinti kiek kitokią - pastebint ir neteisybę, ir viltį ateitimi, nusikratant stereotipų.
Galiausiai, Vilnius, visas serijos dalis jungęs ne mažiau nei Norvaišų kraujas, čia, žvelgiant Pranciškaus akimis, atsiskleidė visu savo grožiu ir ši bendra, fikcijos ir realybės, ir net istorinio laiko ribų nepaisanti meilė sugebėjo dar labiau mane susieti su jau pamiltu veikėju.
Man ši knyga - tobulai perteikta nemirtinga amžinybės, kartu ir joje glūdinčio laikinumo, kontempliacija, kurios puslapiuose įmanoma įžvelgti dalelę savęs.
Kadangi 4 knygos done, o šita taip stipriai patiko, privalau iš širdies suplepėt.
Sunku net žodžiais nusakyti, kaip genialiai buvo pasirinktas paskutinis Norvaišų protagonistas. Nors po pirmųjų knygų trečioji knyga ir jos vienas POV pradžioje kiek trikdė, skaitant paskutinę dalį dėl to paties formato nebekilo jokių abejonių. Visas Pranciškaus Ksavero Norvaišos gyvenimas įamžintas šiuose puslapiuose - nuo pat vaikystės iki senatvės - leido jį pamilti ir susipažinti kaip dar nebuvo susipažinta su nei vienu veikėju. Jis ne tik tapo man artimiausiu Norvaišų "klano" asmeniu, bet ir sugebėjo nuoširdžiai ir įtikinamai širdį užtvinkdyti praeitų knygų nortalgija bei puikiai perteikti aplink save besikeičiantį pasaulį.
Nors ir žvelgiant iš šalies, buvo nuostabu vėl išvysti trečioje knygoje kiek apleistą moterų reprezenciją - dabar jau mažiau sukaustytą Vilniaus ar ATR tiek geografinių, tiek papročių sienų, nepaisant viduje glūdinčių stiprių, atsparių asmenybių.
Buvo malonu, kad pagrindinis veikėjas toks morališkai panašus į 21 amžiaus skaitytoją, tačiau tai perteikta taip įtikinamai ir neperžiangiant istorinio tikroviškumo (ypač Apšvietos epochos kontekste) ribų. Visų pirma, dėl to jis ir gebėjo tapti toks artimas. Bet svarbiausia, tai suteikė galimybę kitaip nei praeitose knygose pačią siužeto aplinką pažinti kiek kitokią - pastebint ir neteisybę, ir viltį ateitimi, nusikratant stereotipų.
Galiausiai, Vilnius, visas serijos dalis jungęs ne mažiau nei Norvaišų kraujas, čia, žvelgiant Pranciškaus akimis, atsiskleidė visu savo grožiu ir ši bendra, fikcijos ir realybės, ir net istorinio laiko ribų nepaisanti meilė sugebėjo dar labiau mane susieti su jau pamiltu veikėju.
Man ši knyga - tobulai perteikta nemirtinga amžinybės, kartu ir joje glūdinčio laikinumo, kontempliacija, kurios puslapiuose įmanoma įžvelgti dalelę savęs.
Displaying 1 - 30 of 130 reviews