Šią knygą paėmiau daug nesvarstęs, nes anksčiau perskaityti A. Morua kūriniai labai patiko. Juk André Maurois (1885-1967) parašė ne tik puikias (tikrai!) beletrizuotas garsių rašytojų ir poetų (G. Byron'o, M. Proust'o, G. Sand, V. Hugo, Balzac'o) biografijas, bet ir gerų esė, novelių bei romanų. Autorius – vienas iš Prancūzų klasikų, akademikas. Romanas "Rugsėjo rožės" sukurtas 1956 m. – iš vėlyvųjų rašytojo kūrinių, deja, tikrai ne pats geriausias, nors parašytas meistriškai, skaitosi lengvai. Knygoje jokiu būdu ne tradicinis meilės trikampis. Ir ne daugelyje įvairių rašytojų romanų aprašoma vėlyva senyvo vyriškio meilė jaunai moteriai. Perskaičius knygą, suvokiama, kad rašytojas teigia, jog galima antrą kartą įsimylėti savo žmoną. Toks “happy end” šiek tiek nuvilia...
Autorius siužeto pradžią pateikia gan įdomiai: tai katalizatoriaus vaidmuo meilės chemijoje. Ne vienas rašytojas netikėtą meilę, keistą aistrą bando pateisinti žmogaus (nesvarbu – vyras ar moteris) atsibudimu, praregėjimu, kurį inspiruoja netikėtas atradimas: aš dar galiu mylėti! Po viso to, kas gyvenime buvę, kai gal meilės būsenos atsižadėta, bijoma, vengiama. Katalizatorius – kitos lyties atstovas, kuris suvaidina svarbų, bet kartais ir nepastebimą vaidmenį – tik pažadina jausmus, kurie tęsinį jau turi su kitu asmeniu. Tokia ir romano “Rugsėjo rožės” pirma dalis. O kai romano herojus rašytojas Gijomas Fontanas vienas, be žmonos, leidžiasi kelionėn į Pietų Ameriką, ta, katalizatoriaus pasėta sėkla, suveši... Prieš gražią, aktyvią Peru aktorę Doloresą jau sunku atsispirti... Tuo labiau, kad Gijomas – nuotaikos žmogus. Prieš kelionę jo nuotaika depresinė: "Manau, kad gyvenimas - graudus ir tuščias, štai ir viskas... Man lieka galbūt dešimt, penkiolika metų. Rašau knygą, kuria netikiu; priimu užsieniečius, kurie manęs nesupranta, nors aš norėčiau ramiai mėgautis paskutiniais saulės spinduliais, iš naujo perskaityti kai kuriuos poetus, kai kuriuos filosofus ir atrasti gyvenimo skonį, bendraudamas su jaunimu". Polinkis į jaunimą – ne atsitiktinis, šie pamąstymai – iki Doloresos.
Autorius bando kiek ironiškai žvelgti į savo herojų, bet kaltina ir jo žmoną Poliną: "ji pjauna tai, ką pasėjo. Ji norėjo savo vyrą laikyti už pasaitėlio; ji paakino jo poreikį sprukti. Būdama kiek atlaidesnė ir turėdama bent kiek humoro, ji būtų išsaugojusi esmę. Norėdama išsaugoti viską, šiandien ji rizikuoja prarasti tai, ką turi.” <...> “Jei Polina pasistengtų suprasti, kad kartais man reikia linksmybių, fantazijos, švelnumo, ir jei ji pabandytų pati man tai suteikti...”
Gijomas Fontanas labai realistiškai vertina save, Doloresos dėmesį ir neabejoja meile žmonai: “Tai nebe mano amžiaus žmogui. Ją apėmė svaigulio akimirka, bet ji greitai pabustų senio glėbyje. Kerai baigtųsi, ir aš kankinčiausi. Ponia Fontan nuostabi moteris, ir aš ją myliu iš visos širdies. Taigi aš nesiruošiu jos mirtinai įžeisti dėl sutiktos čigonės akių, kad ir kokios jos įtaigios.” Autorius labai tiksliai apibūdina Doloresą: “Ji, būdama visų pirma aktorė, vaidina kiekvieną meilę kaip naują vaidmenį ir stengiasi jį suvaidinti tobulai. Išvykus Gijomui, ji galbūt sutiko kitą vyrą ir taip pat tobulai ėmė vaidinti šiajam visai skirtingą vaidmenį.” Ir vis dėlto Doloresa atvyksta į Paryžių...
Jeigu romaną būtų rašęs ne toks meistras kaip Morua, būtų paprasčiausia muilo opera. Morua kitoks – romano veikėjų poelgiai gan motyvuoti, charakteriai įtikinami. Knygoje nedaug graudžių ašarų ir kitų banalybių. Nors kai kurios romano vietos labai labai arti to... Mano nuomone, knygoje gan silpni epistoliniai intarpai, poetiniai bandymai, nenustebina pabaiga. Bet romanas gan nuoširdus, net norisi tikėti, kad Morua buvo Peru sostinėje Limoje, susižavėjo šiuo miestu, o gal ir sutiko ten Doloresos prototipą... Knyga parašyta nepriekaištingai profesionaliai, jos trys dalys logiškos, gan nuosekliai (nors ne visad psichologiškai pagrįstai) atskleidžiamas veikėjų elgesys ir mintys; pakanka humoro, ironijos, įdomių minčių. Pvz., “Mūsų gyvenimas yra upeliai, kurie įtekės į jūrą, kuri reiškia mirti”. <...> “Meilė tveria lyg stebuklą prisiminimus apie nuostabią praeitį, kurios visai nebuvo.” <...> “Ar tik tai, kas nepažinta, gali pažadinti pažinimo troškulį? Be abejo... Bet ar nelieka nepažintų kiekvienos būtybės kertelių?..”
Mėgstantiems romanus apie meilę – tai gera, kokybiška šio žanro knyga. Mano vertinimas – keturi su minusu (penkiabalėje sistemoje).
P. S. Tiek skaitant, tiek perskaičius šią knygą kilo asociacijos su Hemingvėjaus romanu “Anapus upės medžių ūksmėje” (ne Morua naudai), bet dar labiau – asociacija su padėtimi, kurioje buvo Hemingvėjus, jo žmona Meri ir jauna grafaitė Adriana Ivančič. Kaip puikiai sudėtinga padėtimi mylimo rašytojo labui pasinaudojo Meri! – suvokusi, kad Adriana skatina vyro kūrybiškumą, ji pasistengė susidraugauti su jaunąja varžove, subtiliai kontroliavo situaciją ir taip gimė “Senis ir jūra”, apysaka, atnešusi šlovę bei Nobelio premiją. Literatūros tyrinėtojai neabejoja, kad šis įvertinimas – ir abiejų moterų nuopelnas. Ar Morua herojus rašytojas Gijomas parašys kūrinį, vertą Nobelio premijos? – tikrai ne. Nors jo nuotykis ir su laiminga pabaiga...