Iškart prisipažinsiu - niekada nebuvau tikinti tuo Dievu, kurį mums nuo seno piršto protėviai, knygos ar mūsų senoliai. Man, nuo pat mažų dienų yra susiformavęs kažkoks nevalingas atstūmimo jausmas, tokia nuostata, kad bažnyčios lankymas ar 50 kartų pakartojimas "Šventa Marija..." nepadaro žmogaus šventesniu ir geresniu (ypatingai atsižvelgiant į vyresnio amžiaus žmones, nes didžioji dalis jų ir lankosi bažnyčioje (bentjau anksčiau)). Dabar pradėjau suvokti kodėl. Būdama vaikas niekaip negalėdavau suprasti, kaip žmogus vaikštantis į bažnyčią, melsdamasis ir tikėdamas Dievu, gali būti blogas, kenkti kitiems, skleisti apkalbas, šmeižtą ir kitus negerus dalykus... Taigi, atlikdamas visus tuos šventus dalykus, jis automatiškai turėtų būti GERAS! Ir prisipažinsiu, vaikystėje jausdavausi menkesnė bei labiau nusidėjusi už kitus vaikus, nes aš nebuvau priėjusi komunijos (kaip visi), sekmadieniais nevaikščiojau į bažnyčią, nekalbėjau poterių, netikėjau Dievu... Jaučiausi kalta ir nuodėminga. Vien dėl pradžioje išvardinto jausmo, aš nenorėjau elgtis veidmainiškai. Savarankiškai nusprendžiau, kad aš neprivalau vaikščioti į "šventą pastatą" ir klūpoti ant šaltų grindų, kad būčiau geresnis žmogus, kad galėčiau atjausti kitą, kad galėčiau nuoširdžiai išklausyti, patarti ir apkabinti. Galbūt dėl viso šito klaidingo įsivaizdavimo aš ir buvau kategoriškai nusistačiusi prieš tikinčiųjų politiką. BET atradusi kunigą Algirdą Toliatą, mano suvokimas apie tikėjimą pasikeitė kardinaliai (dėl ko esu labai laiminga). Šio žmogaus dėka aš pagaliau praregėjau ir suvokiau, ką Jėzus norėjo paaiškinti savo pamokymais, kokios yra evangelijos reikšmės, ką simbolizuoja Dievo namai ir pan.