Ko negalima sakyti merginai bare

by Povilas Šklėrius

„Visi mes ieškom vieni kitų, vaikščiodami iš vieno baro į kitą, per naktį laukdami netikėtai palankiai susiklosčiusios situacijos. Ir moterys sėdi įsitempusios kaip styga, ir vyrai pasitaiso švarkus, ir visiems koktu, bet niekas neina namo, nes bijo, kad bus nesurasti arba nesuras patys."

Autorius: Povilas Šklėrius – gimęs 1987 m. Marijampolėje, augo Alytuje. Sveria 75 kilogramus, ūgis 1,78 metro, plaukai tamsiai rudi, akys žalios. Darželio nebaigė, baigė mokyklą. Povilas užaugęs norėjo būti alergologas, pulmonologas, lenktynininkas, žvejys, sodininkas, detektyvas, krepšininkas arba roko muzikantas, tačiau taip jau susiklostė, kad įgijo archyvaro specialybę. Povilas mėgsta mineralinį vandenį, pieną ir apelsinus. „Ko negalima sakyti merginai bare" – pirmoji Povilo Šklėriaus knyga.

Veikėjai: autoriaus alter ego Povilas, jo draugai ir merginos. Merginos, su kuriomis Povilas draugavo, su kuriomis ką tik susipažino ir iš karto jas paliko, merginos iš vaikystės, iš picerijos, iš gretimo namo, iš sapno. Visos, kurias jis mylėjo ar norėjo mylėti. Visos, kurios jį mylėjo ir kurios jo netraukė. Romane – sapnai ir vienatvės realybė, sklidina tragikomiškų pasakojimų apie žmones ir jų santykius. Ir Povilas, nuolat ieškantis Tos. Taip ir nesuprantantis, kad ją jau rado.

Povilas saviironiją laiko kišenėje kaip ginklą – kaip peiliuką, kai grįžti naktį namo. Toji saviironija netikėtai smygteli pro teksto audinį, įdurdama ir aplinkiniams, ir skaitytojui. Pažadindama ir kartais priversdama kvatotis.

„Ko negalima sakyti merginai bare" – vyriškas, sarkastiškas ir atviras pasakojimas apie meilės ir nuoširdumo paieškas. Merginoms tai – proga pažiūrėti į pasaulį vaikino akimis, vaikinai apie tai viską žino ir patys.

Genres: Fiction

232 pages, Hardcover

First published January 1, 2016

About the author

Gimiau vienais metais Alytuje, man davė vardą ir pavardę. Užaugęs norėjau būti alergologas, pulmonologas, lenktynininkas, žvejys, sodininkas, detektyvas, krepšininkas arba roko muzikantas, tačiau taip jau susiklostė, kad įgijau visai kitą specialybę.

Mėgstu mineralinį vandenį, pieną ir apelsinus.

Reviews

[cypt · Rating 2 out of 5]

visai gerai skaitosi tie moterų sąrašai: vardas amžius ūgis svoris kojų forma išsilavinimas. tik ne ironiškai-linksmai, kaip gal buvo užmanyta, o biški patologiškai, kaip mėsos parduotuvėje. arba byloje. nepatikėjau, kad jau su paskutine taip laimingai ir baigėsi ir sąrašas nebuvo tęsiamas..
bet kuriuo atveju, įdomus tas buitinis ciniškas (o gal nuobodžiaujantis) realizmas tų vadinamųjų "jaunųjų" romanuose, pradedant grušaite. tokie herojai-mėmės, pavargusioji karta.

[Rimantė :) · Rating 5 out of 5]

POVILAS ŠKLĖRIUS "KO NEGALIMA SAKYTI MERGINAI BARE"

Kad toks lietuvių rašytojas egzistuoja, sužinojau, tik jam išleidus antrąją knygą. Prisimenu praėjusiais metais Facebook pasipylusius Povilo Šklėriaus "Mano tėvas, mano sūnus" knygos pristatymus. Pagirimus rašytojui ir knygai.
Praėjo daugiau nei metai ir mano mėgstamiausių lietuvių rašytojų sąrašą papildė Povilas Šklėrius.

"Ko negalima sakyti merginai bare" rašytojaus pirmoji knyga mane pagriebė nuo pirmųjų puslapių ir nepaleido iki pat pabaigos. Jei ne tie stabdę reikšmingu,dažniau nereikšmingu veikėjų biografijų faktai išnašose (geras bandymas, bet šitai nesuveikė dėl veikėjų kiekio) tai būčiau "prarijus" per vieną dieną. Buvo labai lengva susitapatinti su pagrindiniu veikėju Povilu, kuris vis ieško Tos - merginos, kuri jam puikiai tiktų ir trauktų jį. Vienatvės jausmas, nors Povilas nuolatos vaikšto į barus, susitinka draugus bei merginas, toks pažįstamas ir puikiai perteiktas. Visgi pasakojimas nėra vien liūdėjimas, nesėkmingų santykių kronika - Povilas nevengia pasišaipyti iš savęs, pasakoti tragikomiškas istorijas. Kartais net tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją tarsi jis būtų ta mergina, kurios Povilas ieško.

Pasakojimas tiesiog sužavėjo, turbūt dėl to, kad radau tiek daug panašumu su pagrindiniu veikėju. Dar ir dėl, kad pasakojimas vietomis prajuokindavo. Nors norėjosi kiek kitokios istorijos pabaigos, manau, kad paskutinė eilutė tobula.

Viena geriausių šiemet mano skaitytų knygų

5/5

[Živilė · Rating 4 out of 5]

Taip ir nesupratau, ko negalima sakyti merginai bare :D labai graži knyga, tiek daug nuoširdumo, tik galbūt kiek padrikas siužetas, nes viena mergina po kitos, bet patiko

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 3 out of 5]

www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
knyga linksma, įdomu paskaityti, bet į pabaigą knygos istorijos gavosi atsikėliau, nusimaudžiau, issiskalbiau ir tt. boring.. ;)
Plius dar nervino knygoje išnašos kur kiekvieną veikėją jose aprašydavo. Bet visumoje knyga skaitėsi lengvai.

[Rasa Antanavičiūtė · Rating 3 out of 5]

Pirmą kartą išvydus šį autorių ir sužinojus, kad jis yra parašęs knygą - degiau noru ją perskaityti. Šią knygą man padovanojo draugė ir nudžiugusi puoliau ją skaityti. Pirmus 100 puslapių tarsi 'ryjau'. Man buvo labai įdomu, lengvai skaitėsi ir negalėjau nuo šio kūrinio atsitraukti, tačiau versdama 150 puslapį aš supratau, jog susidomėjimas siužetu pradėjo kažkur nykti. Nesakau, kad ši knyga bloga, tačiau norimos siužeto kulminacijos baigus skaityti knygą aš pasigedau.
Vis dėl to, rekomenduoju ją perskaityti tiems, kurie mėgsta atvirą pasakojimo būdą, meilės istorijas ir šiaip yra susidomėję šia knyga ar jos autoriumi.

[Dovilė · Rating 2 out of 5]

Ne itin didelio dėmesio verta knyga. Visą laiką skaitant šią knygą neapleido mintis, kad joje pasakojama istorija jauno, gabaus, išvaizdaus, tačiau kiekvieną savo gyvenimo sekundę begalinį nepilnavertiškumo kompleksą patiriančio jaunuolio istorija. Visas knygos turinys skamba kaip nuolatinis skundimasis gyvenimu. Atsižvelgiant į tai, kad praktiškai kiekviename puslapyje buvo rašoma, kaip "vargšą" Povilą paliko mergina, dėl kurios jis buvo pametęs galvą ir kuri, visgi, pametė dėl jo paties ne galvą, o jį patį, prajus keletui mėnesiui nuo draugystės pradžios, knygos pabaiga turėjo būti kiek kitokia..

[Eglė · Rating 2 out of 5]

Knyga visiškai nesužavėjo.
Jausmas, kad skaityčiau 18-mečio dienoraštį. Buvo įdomių minčių, bet tik tiek, nieko įsimintino.
Lengvas skaitinys skrendant lėktuvu.

[Justinas · Rating 4 out of 5]

Sėkmingas autoriaus debiutas. Knyga patiko. Skaityti buvo įdomu. Buvo netgi šiek tiek geriau nei tikėjausi. O čia išsamiau, jei kam į-do-mu: http://trys-keturiose.blogspot.lt/201...

[penkeri · Rating 3 out of 5]

Skaitau ir jauciu, kad Sklerius is tikros mesos ir tikro kraujo - mes vaikstom tom paciom gatvem i tuos pacius barus //
kazkaip nejauku, ir siek tiek keista but taip toli, ir taip salia autoriaus (?) //
cia galetu but tik blogas, bet yra knyga //
ir viskas

[Otilija · Rating 5 out of 5]

Viena įdomesnių ir išskirtinesnių lietuvių autorių knygų. Ypač patiko kaip autorius pristatė pats save ir kitus knygos veikėjus. Siužetas gana lengvas, itin malonu ir paprasta skaityti.

[Marijus Gailius · Rating 4 out of 5]

P. Šklėriaus autobiografiškas kūrinys yra lyg „Panama Papers“, kai kažkas nuhakina tavo profilį ir visas žinutes iš srauto ir susirašinėjimų paskelbia viešai. Net atspausdina. Tik toks niuansas, kad šitaip su P. Šklėriaus biografija padarė ne koks Assange’as, o pats autorius. Šita knyga neapsimetinėja ir nestato iš savęs to, kuo nėra, – tai reto nuoširdumo knyga. Bandymas sugrįžti prie savęs. Todėl kiekvienam smalsiam jaunuoliui, paklydusiam stiklinėmis pagundomis užminuotoje apgaulingoje modernybėje, skaityti šį romaną yra privilegija.

(370 skaitykla)

[Ieva Pelekaite · Rating 3 out of 5]

A book which shows us a world from man's perspective. It is written in a style that is similar to a diary, it's simple, honest, and very realistic. It is the story of a man who finds himself very lonely. He dates a lot of women, tries his luck any time he can but it's hard, no relationship of his lasts. The problem is that he usually falls in love with women who are too perfect, he sees them as out of his league and that is what stops him from being truly happy, he cannot believe that a woman like that could ever love him. In the middle of the book, the narrator starts to address his stories to a woman who he has a crush on, and that kind of writing reminds me of the book "Tūla" by Jurgis Kunčinas a little bit. In general, I would say that "Ko negalima sakyti merginai bare" is quite a sweet and honest book about loneliness and life as it is, without any adjustments. Simple but sweet, a perfect book to read when you are in the mood for something light-hearted.

[Mindaugas · Rating 5 out of 5]

Knyga - "inside joke".

Smagiau skaitosi žinant, kad daugelis istorijų tikros (gal kiek pagražintos ar rekonstruotos). Ypač, kai merginai bare paklausus kaip Povilui sekasi, šis glaustai atpasakoja savo praėjusios savaitės beprasmybę (už ką yra pavadinamas nemandagiu).

Trumpai tariant, jei ne minėta scena ir komentras, kad kažkas turėtų parašyti knygą/vadovėlį apie tai, ko negalima sakyti merginoms bare, ši knyga galėjo būti visai kitokia.

[Andrius__K · Rating 4 out of 5]

Man patiko... Gal todėl kad yra pažystamu vietų, ir numanai apie ką vyksta pasakojimas

[Matas Ramanauskas · Rating 3 out of 5]

Ši knyga mane stebino viso skaitymo metu, tačiau ne visada maloniai.

[Darius Daugvila · Rating 3 out of 5]

Quite okeyish book as it is funny, ironic and sarcastic.

[Tomas Taškauskas · Rating 4 out of 5]

Labai šviesi istorija, paliekanti atviras į laimę duris!

[Ramune Kaz · Rating 4 out of 5]

Lengvas skaitaliukas, toks vat kaip sakant skaityt pleže. Tokių knygų irgi labai reikia.

[Emilija Skridlaitė · Rating 5 out of 5]

Kūrinys įtraukė ir nepaleido iki paskutinio žodžio. Rašymo stilius ir pati istorija turėjo kažką tokio savyje, kas jautėsi be galo artima ir nuostabu. Ši knyga yra viena tų, kuria perskaičius šypsaisi dar ilgą laiko tarpa.
„Gyvenimas išmoko mus bijoti, bijoti laimės, o pati didžiausia mano baimė, galiu tau prisipažinti,- būti laimingam.”

[Menuliete · Rating 5 out of 5]

Tai viena iš tų knygų, kuomet skaitydamas pamiršti, kad skaitai. Knyga įtraukia nuo pat pirmo puslapio, skaityti lengva: nereikia po kiekvieno sakinio mąstyti, ką autorius turėjo galvoje.
Knyga prajuokina, kartais priverčia nusiprunkšti iš aprašytos situacijos paradoksalumo, o labai dažnai ir susimąstyti: tai štai kaip liūdnai gyvenime būna.

[Agnė Cesiulė · Rating 4 out of 5]

2017-07-25

Povilo Šklėriaus romano „Ko negalima sakyti merginai bare“ personažas Povilas atvirai pasakoja savo jausmų, išgyvenimų ir santykių istorijas. Kaip vėliau paaiškėja, pasakoja ne mums, skaitytojams, o draugei, kurią slapta įsimylėjęs. Betgi knygą parašyti lengviau, nei prisipažinti meilėje.


Personažo ir autoriaus vardas toks pats, išnašose sužymėtos veikėjų biografinės nuotrupos, o ir pasakoja pirmuoju asmeniu, taigi, iškart kyla asociatyvinė prielaida, kad Povilas Šklėrius knygoje iškloja tikrus savo gyvenimo nutikimus bei jausmus, o toji draugė yra tikrų tikriausia, realybėje egzistuojanti mergina (įdomu, kaip ji jaučiasi, skaitydama šią knygą, juk skaito turbūt?), kaip ir visi kiti ten apipasakotieji. Bet autorius ir pats pripažįsta, kad jo kūrybą galima vadinti išpažintine. Stebėdama Šklėrių ekrane ar gyvai, matau filosofiškai kuklų vaikiną, besišypsantį iš paties savęs. Tokį pat jį skaitau knygoje, ir jaučiu, kaip būtų galima jį įsimylėti, jei negertų tiek daug. Jį galėtų įsimylėti daugelis merginų, net ir tos, kurios įsimyli visokius leknickus. Tačiau turbūt stabdo neišsakyta, bet labai akivaizdi Povilo pozicija: „aš ne kažkas, bet ir man ne bet kas“. Nes pasakojimas ir prasideda tuo, kad susipažinęs bare su mergina, Povilas atvirai iškloja jai savo gyvenimo subtilybes, o šioji pašiurpsta ir dezertyruoja iš galimybės megzti su juo santykį. Ir gerai, nes tokia „bet kas“ Povilui netinka. Tinka tokia, kuriai nebūtų gėda pasakyti absoliučiai viską, nes ji nepaliks, nepasmerks ir nepažemins. Tebūnie ji bus nepasiekiama, ar net šiek tiek išgalvota, užtat su ja bus saugu. Nesu tikra, ar to saugumo ieškojimas kituose yra visų žmonių bruožas, ar tik šios (mūsų?) kartos, masiškai užaugusios disfunkcinėse šeimose (apie savo disfunkcinę šeimą, kurioje užaugo, Šklėrius vis užsimena šioje knygoje ir dar labiau atvirauja kitame, dar naujesniame, romane „Mano tėvas, mano sūnus“). Tačiau skaitydama romaną, Povilo personažą prisijaukinu, kaip namo pensininkė prisijaukina benamį katiną, ir linkiu jam tik vieno, kad būtų laimingas bei mylimas. Ar knygoje yra hepyendas? O gyvenime?

[Agne · Rating 4 out of 5]

Nuoširdi knyga:)