What do you think?
Rate this book
Sukilėliai
V. Mykolaičio-Putino romanas "Sukilėliai" - tai plati 1863 m. sukilimo panorama, paremta istoriniais faktais, dokumentų, spaudos, tų laikų tautosakos citatomis.
683 pages, Hardcover
First published January 1, 1967
5 people are currently reading
74 people want to read
About the author
Vincas Mykolaitis-Putinas
36 books36 followersVincas Mykolaitis known by his pen name Putinas (literally Viburnum; January 6, 1893 in Pilotiškės – June 7, 1967 in Kačerginė) was Lithuanian poet and writer. He was also a priest, but renounced his priesthood in 1935.
In 1909, Mykolaitis enrolled to the Seinai Priest Seminary, after few years he published his first poem. In 1915 he was ordained as a priest, however he questioned his mission as a priest. Later he continued studies at the Saint Petersburg Roman Catholic Theological Academy. In St. Petersburg, Mykolaitis published his first collection of poems in 1917. After St. Petersburg, Mykolaitis continued his studies at the University of Fribourg, Switzerland, and received doctoral degree in 1922.
After studies in western Europe Mykolaitis settled in Lithuania, teaching at the University of Lithuania. During his stay in France, Mykolaitis started to work on his the most famous novel – Altorių šešėly (In the Shadow of the Altars). The 3-part novel was published in 1933 and caused a scandal in Lithuania as it described a priest doubting and eventually renouncing his calling. In 1935 Mykolaitis renounced his priesthood. In 1940 he started to work at Vilnius University, there he became professor.
Mykolaitis died in 1967 and was buried in Rasos Cemetery, Vilnius. Among other notable works of Mykolaitis were novel Sukilėliai (unfinished), Tarp dviejų aušrų and others.
In 1909, Mykolaitis enrolled to the Seinai Priest Seminary, after few years he published his first poem. In 1915 he was ordained as a priest, however he questioned his mission as a priest. Later he continued studies at the Saint Petersburg Roman Catholic Theological Academy. In St. Petersburg, Mykolaitis published his first collection of poems in 1917. After St. Petersburg, Mykolaitis continued his studies at the University of Fribourg, Switzerland, and received doctoral degree in 1922.
After studies in western Europe Mykolaitis settled in Lithuania, teaching at the University of Lithuania. During his stay in France, Mykolaitis started to work on his the most famous novel – Altorių šešėly (In the Shadow of the Altars). The 3-part novel was published in 1933 and caused a scandal in Lithuania as it described a priest doubting and eventually renouncing his calling. In 1935 Mykolaitis renounced his priesthood. In 1940 he started to work at Vilnius University, there he became professor.
Mykolaitis died in 1967 and was buried in Rasos Cemetery, Vilnius. Among other notable works of Mykolaitis were novel Sukilėliai (unfinished), Tarp dviejų aušrų and others.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 2 of 2 reviews
February 3, 2020
1863m. sukilimas nėra taip toli laiko atžvilgiu. Tokia mintis sukosi galvoje pradėjus skaityti šį monumentą. Putinas mirė 1967m., o tais metais gimė mano mama. Žinoma, Putinas negyveno sukilimo metais, bet, pats gimęs spaudos draudimo laikotarpiu (1893m.), gyvus sukilimo liudininkus tikrai matė, kurie jam ir galėjo nupiešti aiškų sukilimo vaizdą. Tad beveik 160 metų istorijos atkarpa nėra tiek toli, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kas liečia patį kūrinį. Šaukštas deguto, kuris sugadino medaus statinę; taip apibūdinčiau romaną, bet tenka į tai nekreipti dėmesio, nes šio šedevro pliusai smarkiai nusveria minusus. Man tas degutas yra kūrinio antra dalis. Ar bent jau pati pabaiga (kūrinys nėra užbaigtas). Ilgai vikipedinau ir šiaip gūglinau visokiausios informacijos tiek apie kūrinį, jo personažus ir tiek apie patį Putiną. Visumoje vaizdas susidarė gan aiškus, kodėl antroji dalis tiek silpnesnė už pirmąją ir kaip toks kūrinys išvis galėjo praeiti cenzūros mechanizmus sovietiniais laikais. Tai aiškiai nupiešė kritikas Jonas Grinius (http://www.tekstai.lt/tekstu-naujieno...).
Putino tapatinimasis su kun. Antanu Mackevičiumi (kurgi tai girdėta?), realistiškumas, psichologiškumas ir šiek tiek istorinio romano bruožų - pagrindiniai varikliukai, suteikiantys šiam kultūros paminklui (drąsiai galiu taip pavadinti šį darbą) 4,5 iš 5 galimų.
Tai yra trečiasis ir paskutinis Putino romanas (ir apskritai Putino prozos), kurį teko perskaityti. Džiaugiuosi, kad gyvenime susiklostė jo prozą skaityti tokiu eiliškumu, kokiu ji buvo parašyta.
Rekomenduoju pasiilgusiems estetiškos lietuvių kalbos ir nebijantiems beveik 700 puslapių.
P.S. Putinas niekada nebus taip prastai vertinamas kaip kūrva Neris.
Kas liečia patį kūrinį. Šaukštas deguto, kuris sugadino medaus statinę; taip apibūdinčiau romaną, bet tenka į tai nekreipti dėmesio, nes šio šedevro pliusai smarkiai nusveria minusus. Man tas degutas yra kūrinio antra dalis. Ar bent jau pati pabaiga (kūrinys nėra užbaigtas). Ilgai vikipedinau ir šiaip gūglinau visokiausios informacijos tiek apie kūrinį, jo personažus ir tiek apie patį Putiną. Visumoje vaizdas susidarė gan aiškus, kodėl antroji dalis tiek silpnesnė už pirmąją ir kaip toks kūrinys išvis galėjo praeiti cenzūros mechanizmus sovietiniais laikais. Tai aiškiai nupiešė kritikas Jonas Grinius (http://www.tekstai.lt/tekstu-naujieno...).
Putino tapatinimasis su kun. Antanu Mackevičiumi (kurgi tai girdėta?), realistiškumas, psichologiškumas ir šiek tiek istorinio romano bruožų - pagrindiniai varikliukai, suteikiantys šiam kultūros paminklui (drąsiai galiu taip pavadinti šį darbą) 4,5 iš 5 galimų.
Tai yra trečiasis ir paskutinis Putino romanas (ir apskritai Putino prozos), kurį teko perskaityti. Džiaugiuosi, kad gyvenime susiklostė jo prozą skaityti tokiu eiliškumu, kokiu ji buvo parašyta.
Rekomenduoju pasiilgusiems estetiškos lietuvių kalbos ir nebijantiems beveik 700 puslapių.
P.S. Putinas niekada nebus taip prastai vertinamas kaip kūrva Neris.
October 19, 2018
Vis dar nebaigęs suvedinėti literatūrinių, poezinių "sąskaitų" su vienu iškiliausių Lietuvos rašytojų EVER - V. Mykolaičiu - Putinu - užsinorėjau perskaityti jo istorinį romaną "Sukilėliai", glaudžiai susijusį su skaudžiais, neretam vis dar skausmingą, tarytum praeities žaizdos, kuri pilnai niekados nepagis, dilgsėjimą primenančiais įvykiais. Įvykiais, kurių eigą ir baigtį ir pats narpliojau dar gimnazijos suole, o konkrečiau - 1863 m. įvykusiu sukilimu. Pamėginsiu pratęsti savojo apžvalgos išskaidymo būdo įrėžimą į šias apžvalgas. Skirstysiu ir vėl viską į kategorijas "Kas buvo gerai?" ir "Kas buvo blogai?". Tetaps tai mano "išskirtiniu" apžvalgų struktūrizavimo bruožu. Pasistengsiu nespoil'inti ir palikti Jums ne skaniausius, tačiau daugiausia "maistinės vertės" turinčius knygos kąsnelius vis dar nekramtytus.
Kas buvo gerai?
Itin vaizdžiai aprašomi reikšmingo kiekvienam iš mūsų istorinio įvykio užkulisiai (jei taip galima pavadinti sukilimo, vykusio atviroje erdvėje (miške, laukuose ir t.t.) aplinką), taip leidžiant atsidurti šių nutikimų šerdyje. Niekada manęs neapvylė Putino gebėjimas vizualizuoti mūšių, buities, kelionių, dialogų ir kt. scenas taip kokybiškai ir apreikšti ne tik vyksmo fizinę, gamtinę aplinką, bet ir herojų dvasinius jutimus.
Pasakotojas visažinis - mėgstamiausia mano pasakojimo forma. Būtent taip parašyta ši epopėja. Nors dažnai "šokinėjama" iš vienos scenos į kitą, tačiau autorius puikiai aprašo visų jų herojų mąstymo raidą, apsaugodamas skaitytoją nuo savo minčių padrikumo, neleidžia išklysti iš bendrojo konteksto ir viską labai sklandžiai apjungia.
Skaityti malonu, lengva - dukart tos pačios dalies neteko skaityti, nors skaičiau darbe, kurio metu bet kurią akimirką mano dėmesys nuo knygos gali būti atitraukiamas - drąsiai galite skaityti autobuse ar miesto šurmulio skalaujamoje kavinėje.
Aprašomas tiek liaudies (valstiečių), tiek ir bajorijos (dvarininkų, ponų, caro) charakteris, prioritetų skirstymas ir elgsenos motyvas. Svarbu pabrėžti, jog tokiu būdu galima pamėginti suvokti abiejų nesutariančiųjų pusių elgesio priežastis, įsigilinti į sukilimo pretekstus ir eigą dar tiksliau.
Baudžiavos sunkumai, ponų amoralumas, valstiečių tikėjimo geresne ateitimi nepalaužiamumas - pagrindinis kūrinio leitmotyvas. Tekste itin vaizdžiai (juk tai V. Mykolaičio - Putino kūrinys, tad telieka pasidžiaugti jo pastovumu šiuo aspektu) pateikiami šių visuomenės sluoksnių nesutarimai. Nesunku pajusti, kokia slogi ir pilka kasdienybė slėgė baudžiauninkus, kaip prievaizdo, žandarų grasinimai ir rykštės kirčių vagelės ant nepaklusnių valstiečių nugarų pamažu iškėlė didžiumos baudžiauninkų pasąmonėn pasipriešinimo negailestingai rutinai bei ponų sauvaliavimui ideologiją.
Be galo buvo įdomu prisiliesti prie to laikmečio tautosakos lobyno - dainų, kurias traukdavo valstiečiai darbymečio metu, ilsėdamiesi ar kovon kildami (skaitydamas mintyse jas net niūniavau, mėgindamas atrasti joms taikytą skambesį), eilėrasčių, kuriuos slėpė ir skaitė labiausia caro valdymo principams neprijaučiantieji, knygų, kuriomis buvo formuojamas individo - ypač baudžiauninko, valstiečio - savitumas, pasąmoningas laisvės ir išsivadavimo troškis.
Gebėjimas išsilaisvinti plačiąja prasme paliečiamas nemenkoje dalyje V. Mykolaičio kūrybos, šis romanas - ne išimtis. Autorius siekė užžiebti mumyse nepalaužiamą kovotojo dėl savo svajonių dvasią net kai mūsų (kaip anuomet baudžiauninkų) visuomenė suformuoja mums tam tikrą vidinę stigmą, nuteikiančią pirmalaikiam fiasko. Šiai stigmai nemenka dalis valstiečių pasidavė, nutildydami savo vidinį karį ir leisdami likimui priimti sprendimą už juos. Tačiau kur kas didesnis dėmesys skiriamas kitiems - maištininkams, sukilimo kurstytojams, vadams ir strategams, kurie viso romano metu išliko varančiąja, sukilimą skatinusiąja grandimi, pritraukusia minias pasekėjų (tačiau pastariesiems tiek liaupsių nebeskiriama, nes juk daug paprasčiau yra paklusti autoritetingai besielgiančiam, nei imti iniciatyvą į savo rankas ir kurstyti aplinkinius, potencialius bendraminčius).
Grįžtu prie to, jog puikiai išdėstomas ir antiherojaus - bajorijos ir kitų caro sėbrų plačiausia prasme - požiūris. Mane žavi autoriaus nešališkumas ir gebėjimas tai nusakyti itin korektiškai, nedemonizuojant sukilimo malšintojų. Nubrėžiama aiški koreliacinė linija tarp šeimyninio artumo ir politinio diskurso (vykstančio tarp šeimos narių). Spoiler alert: štai ponas Skrodskis buvo visiškai griežtai nusistatęs prieš valstiečius, net laikė juos nepataisomais chlopais, tačiau grįžus namo išsimokslinusiai dukrai Jadvygai, jo pozicija šiuo klausimu sušvelnėjo idant meilės savo dukrai, jos argumentų svarumo ir nusistatymo pastovumo.
Pabaigai atitrūksiu kiek nuo sukilimo problematikos ir pažymėsiu, kad daug dėmesio buvo skirta ir valstiečių (o šiek tiek ir dvarininkų) kasdienybės buities apipavidalinimui. Man, kaip negyvenusiam aname laikmetyje, sužinoti daugiau apie tai buvo tikrai smagu. Senų rakandų veikimo principai, siekio išgyventi aplinkoje, kurioje gyvenimas neteikia džiaugsmo (tikintis ir siekiant geresnio rytojaus) paradoksas, šeimyniniai santykiai ir kivirčai, tyros meilės prado apibūdinimas (tarp Balsių Petro ir Kedulių Katrės, jaunojo Survilos ir Jadvygos) suteikia daug aktualios informacijos besidomintiems protėvių praeitimi.
Kas buvo blogai?
Kone vienintelis blogas dalykas visai nepriklausė nuo autoriaus. Liūdniausia, kad rašytojas mus paliko, nesuspėjęs užbaigti šio istorinio romano. Dabar, perskaitęs šią knygą, puikiai suprantu anuometinį aplinkinių "spaudimą" ir nesibaigiančius klausimus Putinui apie preliminarią "Sukilėlių" užbaigimo datą ir kūrybinį progresą. Šių klausimų laviną teko atlaikyti vis silpstančiam ir vis mažiau jėgų (fizinių jėgų - noro rašyti Mykolaičiui niekada netrūko) turinčiam prozininkui.
Trumpas apibendrinimas.
Ačiū Putinui už tai, kad paskutinius savo gyvenimo mėnesius jis skyrė šiam romanui, nesibodėjo rašyti net ir jusdamas neretai sunkiai pakeliamus skausmus.
Svarbu nepamiršti, jog šis romanas buvo rašomas tarpukariu - ypač sunkiu Lietuvai metu. Juo rašytojas išreiškė prielankumą maišto ideologijai ir kovai už laisvę - tai buvo puikus indėlis motyvuojant būsimą skaitytoją nenuleisti rankų bet kokiu atveju.
Knyga verta ypatingo dėmesio. Ją perskaitę, apie 1863m. vykusį sukilimą žinosite daugiau, nei daugelis istorijos mokytojų. Rekomenduoju, penki iš penkių.
Kas buvo gerai?
Itin vaizdžiai aprašomi reikšmingo kiekvienam iš mūsų istorinio įvykio užkulisiai (jei taip galima pavadinti sukilimo, vykusio atviroje erdvėje (miške, laukuose ir t.t.) aplinką), taip leidžiant atsidurti šių nutikimų šerdyje. Niekada manęs neapvylė Putino gebėjimas vizualizuoti mūšių, buities, kelionių, dialogų ir kt. scenas taip kokybiškai ir apreikšti ne tik vyksmo fizinę, gamtinę aplinką, bet ir herojų dvasinius jutimus.
Pasakotojas visažinis - mėgstamiausia mano pasakojimo forma. Būtent taip parašyta ši epopėja. Nors dažnai "šokinėjama" iš vienos scenos į kitą, tačiau autorius puikiai aprašo visų jų herojų mąstymo raidą, apsaugodamas skaitytoją nuo savo minčių padrikumo, neleidžia išklysti iš bendrojo konteksto ir viską labai sklandžiai apjungia.
Skaityti malonu, lengva - dukart tos pačios dalies neteko skaityti, nors skaičiau darbe, kurio metu bet kurią akimirką mano dėmesys nuo knygos gali būti atitraukiamas - drąsiai galite skaityti autobuse ar miesto šurmulio skalaujamoje kavinėje.
Aprašomas tiek liaudies (valstiečių), tiek ir bajorijos (dvarininkų, ponų, caro) charakteris, prioritetų skirstymas ir elgsenos motyvas. Svarbu pabrėžti, jog tokiu būdu galima pamėginti suvokti abiejų nesutariančiųjų pusių elgesio priežastis, įsigilinti į sukilimo pretekstus ir eigą dar tiksliau.
Baudžiavos sunkumai, ponų amoralumas, valstiečių tikėjimo geresne ateitimi nepalaužiamumas - pagrindinis kūrinio leitmotyvas. Tekste itin vaizdžiai (juk tai V. Mykolaičio - Putino kūrinys, tad telieka pasidžiaugti jo pastovumu šiuo aspektu) pateikiami šių visuomenės sluoksnių nesutarimai. Nesunku pajusti, kokia slogi ir pilka kasdienybė slėgė baudžiauninkus, kaip prievaizdo, žandarų grasinimai ir rykštės kirčių vagelės ant nepaklusnių valstiečių nugarų pamažu iškėlė didžiumos baudžiauninkų pasąmonėn pasipriešinimo negailestingai rutinai bei ponų sauvaliavimui ideologiją.
Be galo buvo įdomu prisiliesti prie to laikmečio tautosakos lobyno - dainų, kurias traukdavo valstiečiai darbymečio metu, ilsėdamiesi ar kovon kildami (skaitydamas mintyse jas net niūniavau, mėgindamas atrasti joms taikytą skambesį), eilėrasčių, kuriuos slėpė ir skaitė labiausia caro valdymo principams neprijaučiantieji, knygų, kuriomis buvo formuojamas individo - ypač baudžiauninko, valstiečio - savitumas, pasąmoningas laisvės ir išsivadavimo troškis.
Gebėjimas išsilaisvinti plačiąja prasme paliečiamas nemenkoje dalyje V. Mykolaičio kūrybos, šis romanas - ne išimtis. Autorius siekė užžiebti mumyse nepalaužiamą kovotojo dėl savo svajonių dvasią net kai mūsų (kaip anuomet baudžiauninkų) visuomenė suformuoja mums tam tikrą vidinę stigmą, nuteikiančią pirmalaikiam fiasko. Šiai stigmai nemenka dalis valstiečių pasidavė, nutildydami savo vidinį karį ir leisdami likimui priimti sprendimą už juos. Tačiau kur kas didesnis dėmesys skiriamas kitiems - maištininkams, sukilimo kurstytojams, vadams ir strategams, kurie viso romano metu išliko varančiąja, sukilimą skatinusiąja grandimi, pritraukusia minias pasekėjų (tačiau pastariesiems tiek liaupsių nebeskiriama, nes juk daug paprasčiau yra paklusti autoritetingai besielgiančiam, nei imti iniciatyvą į savo rankas ir kurstyti aplinkinius, potencialius bendraminčius).
Grįžtu prie to, jog puikiai išdėstomas ir antiherojaus - bajorijos ir kitų caro sėbrų plačiausia prasme - požiūris. Mane žavi autoriaus nešališkumas ir gebėjimas tai nusakyti itin korektiškai, nedemonizuojant sukilimo malšintojų. Nubrėžiama aiški koreliacinė linija tarp šeimyninio artumo ir politinio diskurso (vykstančio tarp šeimos narių). Spoiler alert: štai ponas Skrodskis buvo visiškai griežtai nusistatęs prieš valstiečius, net laikė juos nepataisomais chlopais, tačiau grįžus namo išsimokslinusiai dukrai Jadvygai, jo pozicija šiuo klausimu sušvelnėjo idant meilės savo dukrai, jos argumentų svarumo ir nusistatymo pastovumo.
Pabaigai atitrūksiu kiek nuo sukilimo problematikos ir pažymėsiu, kad daug dėmesio buvo skirta ir valstiečių (o šiek tiek ir dvarininkų) kasdienybės buities apipavidalinimui. Man, kaip negyvenusiam aname laikmetyje, sužinoti daugiau apie tai buvo tikrai smagu. Senų rakandų veikimo principai, siekio išgyventi aplinkoje, kurioje gyvenimas neteikia džiaugsmo (tikintis ir siekiant geresnio rytojaus) paradoksas, šeimyniniai santykiai ir kivirčai, tyros meilės prado apibūdinimas (tarp Balsių Petro ir Kedulių Katrės, jaunojo Survilos ir Jadvygos) suteikia daug aktualios informacijos besidomintiems protėvių praeitimi.
Kas buvo blogai?
Kone vienintelis blogas dalykas visai nepriklausė nuo autoriaus. Liūdniausia, kad rašytojas mus paliko, nesuspėjęs užbaigti šio istorinio romano. Dabar, perskaitęs šią knygą, puikiai suprantu anuometinį aplinkinių "spaudimą" ir nesibaigiančius klausimus Putinui apie preliminarią "Sukilėlių" užbaigimo datą ir kūrybinį progresą. Šių klausimų laviną teko atlaikyti vis silpstančiam ir vis mažiau jėgų (fizinių jėgų - noro rašyti Mykolaičiui niekada netrūko) turinčiam prozininkui.
Trumpas apibendrinimas.
Ačiū Putinui už tai, kad paskutinius savo gyvenimo mėnesius jis skyrė šiam romanui, nesibodėjo rašyti net ir jusdamas neretai sunkiai pakeliamus skausmus.
Svarbu nepamiršti, jog šis romanas buvo rašomas tarpukariu - ypač sunkiu Lietuvai metu. Juo rašytojas išreiškė prielankumą maišto ideologijai ir kovai už laisvę - tai buvo puikus indėlis motyvuojant būsimą skaitytoją nenuleisti rankų bet kokiu atveju.
Knyga verta ypatingo dėmesio. Ją perskaitę, apie 1863m. vykusį sukilimą žinosite daugiau, nei daugelis istorijos mokytojų. Rekomenduoju, penki iš penkių.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Displaying 1 - 2 of 2 reviews