Vingiuoti tie mano santykiai su M.J. Arlidge ir jo Helena Greis. Vienos jos bylos labai šiaip sau, kitos - super smagiai skaitosi. Ši buvo viena iš jų. Patiko, kad veiksmas vyniojosi super greit, patiko, kad vykdomi nusikaltimai originalūs ir tikrai šiurpinantys, patiko, kad asmeninių tyrėjų gyvenimo aprašymų buvo, bet ne per daug.
Sautamptoną ima siaubti padegėjas. Bet ne šiaip šiukšliadėžes uždegantis, o pleškinantis iš esmės: per vieną naktį tris milžiniški gaisrai pasiglemžią gyvybių. Tyrimas parodo, jog nusikaltimas buvo atliktas profesionaliai, apskaičiuotai ir tikintis maksimalios žalos. Deja, jokių užuominų kieno tai galėtų būti darbas nėra. Ir nors atrodo, kad per kelias valandas padegt kelis milžiniškus namus ir dingt nepastebėtam yra neįmanoma, arba tiesiog blogiwčiui laimė nusišypsojo, bet jis smogia ir antrą kartą. Vėl keli milžiniški gaisrai, vėl sudegę žmonės ir jų gyvenimai.
Išskirtinis M.J. Arlidge bruožas - trumpi, koncentruoti knygos skyriai. Grynai, ilgiausias skyrelis jo knygose kokių trijų puslapių būna :D Ir kone kiekvienas baigiasi užuomina į kažką mįslingo, tai tu nori nenori sau sakai „nu dar vieną skyrių" ir taip vienu ypu perskaitai visą knygą. Man taip ir buvo. Juolab, kad ši tikrai labai patiko: pabaigos nenuspėjau, įtampa išlaikyta iki galo, motyvai nusikaltėlio įtikinami, o ir prie atsakymų rašytojas vedė labai painiodamas ir vis apgaudamas. Kol kas ši ir „Juoda širdis" - labiausiai patikusios autoriaus knygos.