'Ši knyga apie mano 'aš', apie sienas ir pastangas iš jų ištrūkti. Sienos yra ribos. Mes mąstome, jaučiame ar numanome savo ribas, kambario ribas, šalių ribas, pasaulio ribas, daiktų ribas, skirtingų kategorijų ribas, poezijos ribas, knygos ribas. Ribos ar net pats jų numanomo ar realaus egzistavimo faktas mus kuria, saugo, gina, atskiria vienus nuo kitų, įkalina. Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka aptrupėjusios sienos. Mąstymas visada turi ribas, dar daugiau -- jis yra pagrįstas ir save pagrindžia ribomis, kategorijomis. Kartais vaikštome po šiuos dvasios kambarius, o kartais beviltiškai trankomės į jų sienas, kurios ir esame mes patys.' -- autorė.
Aušra Kaziliūnaitė (gim. 1987) -- poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido tris poezijos knygas: 'Pirmoji lietuviška knyga' (2007), '20% koncentracijos stovykla' (kitos knygos, 2009), 'Mėnulis yra tabletė' (2014). Už pastarąją apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. 2016 m. Lietuvos kultūros ministerija poetei skyrė Jaunojo menininko premiją. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų kalbas. Aušra baigusi istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė. 'esu aptrupėjusios sienos' -- ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga.
Aušra KAZILIŪNAITĖ (poet; Lithuania) is an author of four books of poetry. Last year her selected poems, The Moon is a Pill (Parthian Books, 2018) was published in English. The book was listed among the five best works of Baltic literature recently translated into English by literature expert Jayde Will. Her texts have been translated into twelve other languages as well. Aušra Kaziliūnaitė has received numerous Lithuanian national awards including the Young Artist Prize from the Ministry of Culture (2016). She was invited to the International Writing Program 2018 (IWP) in the USA and participated courtsey of the Bureau of Educational and Cultural Affairs at the U.S. Department of State.
Mano pažintis su A.Kaziliūnaitės kūryba prasidėjo nuo jos knygos "Mėnulis yra tabletė". Suintrigavo pavadinimas ir aš pirmą kartą gyvenime (išskyrus mokyklos laikus) sėdėjau su poezijos knyga rankose. Patiko. Vėliau per LRT išgirdau Kaziliūnaitės pamąstymus apie Abramovič knygą "Eiti kiaurai sienas" - tada jau man buvo aišku - ši autorė man patinka su visam. Jos žvilgnis aštrus ir veria kiaurai lyg rentgenas.
"Eiti aptrupėjusios sienos" - antroji pažintis su autorės kūryba. Oi kaip bus neįdomu, nes liaupsinsiu. Bet kartais taip gailime vieni kitiems gerų žodžių, kad, manau, komplimentų, kai jie pelnyti, per daug nebus. Žodžiu, pirmas signalas, kad knyga bus nereali - leidykla. Išleido "Kitos knygos". Tai apie kokybę - na viskas 100%. Iliustruota Laimos Stasiulionytės nuotraukomis. O tekstai... Ach :)
Man labiausiai Kaziliūnaitės kūryboje patinka keli dalykai: - tai, jog padėjo atrasti ir pamilti poeziją; - netikėtumas - autorė visada savo kūryba sugeba nustebinti; - humoro jausmas - ne kartą ir ne du šyptelėsite iš jos išmonės; - šiuolaikinės kultūros ženklai - čia Jums ne Maironio kūryba, kvepianti monumentalumu (nieko prieš jį neturiu), čia yra gyvenimo stebėjimas DABAR. Galite aptikti ir "Maximą" ir dar daug daug šiuolaikinių nuorodų. Tai leidžia pajusti artumą jos kūrybai.
Kas mėgstate poeziją - pabandykit paragauti šio gurmaniško Kaziliūnaitės delikateso, o kas jos nemėgstate - pabandykite ir, tikiu, kad patiks. Skanaus.
Tai mano pirmoji pačios nusipirka poezijos knyga. Pirmasis pasimatymas, kurį iniciavau jau pati. Anksčiau kažkaip viskas vykdavo iš reikalo arba netyčia. Mokyklos laikais poezija man buvo nesuvokiamas reiškinys, na bet ir joje paliečiamos temos būdavo ne tos, kurios galbūt būtų manyje radusios atsaką. Bet dabar jau vis dažniau pagaunu save, kad įtaigūs trumpučiai kūriniai manyje kažką atrakina ir taip atsiranda noras lopyti savo neišprūsimo spragas.
Na, bet grįžkim prie šios knygos. Užtenka ją tik pavartyti, kad pastebėtum jos estetinę vizualinę vertę. Man tikrai labai patiko viršelis ir nuotraukos, kurios praturtina ir patį knygos turinį ir suteikia jam daugiau jėgos. Knygoje radau pakankamai eilėraščių, kurie man nuoširdžiai patiko ir prie kurių ateityje dar grįšiu. Aišku, tenka prisipažinti, kad buvo ir nemažai tokių, kurie šiame mano gyvenimo etape buvo tik eilutės prabėgusios pro mano akis, taip ir neprasibrovusios gilyn. Visgi poezijos kontekste manau, kad tai nėra minusas, nes galutinis rezultatas labai priklauso nuo skaitytojo patirties, nuotaikos ir pastangų įsiklausyti į tai, ką tau norima pasakyti. Na ir šiaip, žmogaus gyvenime storoms prastoms knygoms gal ir gali būti mažai laiko, bet vienas nepatikęs eilėraštis tikrai nenuvarys jūsų į kapus:)
Ši knyga man parodė kitokį, purvinesnį, nenudailintą ir atviresnį, lietuviškos poezijos veidą nei mačiau mokykloje ir pažadino norą lįsti giliau į šią nepažintą, bet daug žadančią literatūros pasaulio dalį. O Aušrai norėtųsi palinkėti neblėstančio įkvėpimo ir sėkmės kūryboje. Mane vis labiau žavi tai, kad jos kūriniai ne tik nelieka nepastebėti Lietuvoje (kur visgi dominuoja vyriška poezija), bet ir vis dažniau pasiekia tolimiausių pasaulio kampelių gyventojų ausis, akis ir širdis.
Nors knygoje dominuoja niūrios spalvos, po tokios pavasariškai žavingos dienos norisi grįžti prie šio eilėraščio:
*** tik šį pavasarį pagaliau pamačiau, kaip nuostabiai ir godžiai žydi pienės
tik šį pavasarį supratau, kiek daug pavasarių jų nė nepastebėdavau
tik šį pavasarį suvokiau, kiek daug išvaisčiau pavasarių
Skaitant susisupus į šiltą antklodę šį šviesų ir nebyliu džiugesiu kvepiantį žiemos rytą ėmė deginti jausmas, lyg būčiau pasikuitus pas mane viešinčios draugės, kuri tuo tarpu naudojosi mano vonios kambariu, rankinėj ir paskubomis perskaičius čia rastą nedidukę užrašinę su poezija sau, rašyta nedžiaugsmingomis sielos valandomis: apatiška, slogi, abejinga supančiam pasauliui. Nereikėjo man šįryt raustis jos reikaluose. Fotografijos gražios, kiek įžiūrėjau telefono ekranėlyje.
Nelaikau savęs poezijos entuziaste, mokyklos laikai su visomis "motulių, parimusių prie sodžiaus vartų" analizėmis paliko (per gilų) pėdsaką mano smegenėlėse. Bet eilės turi kažkokią magiją. Jos mane randa, kai tam būna pats tinkamiausias metas. Nuo pat pirmų žodžių tiesiog pasileidau pasroviui ir taip plaukiau iki pat kūrinio galo.
Aušros Kaziliūnaitės fenomenas kažkuo įtraukia, kažkuo pririša prie savęs ir nepaleidžia. Taip ir su šia poezijos rinktine. Kažkas tokio joje savo, atpažįstamo, statiškai dinamiško, stovinčio ir judančio, beverkiančio ir besijuokiančio. Kartais tiesiog neina aprašyti ir žodžiais išreikšti to, ką kažkada jautei ar jausi. Bet taip jau yra. Gal tai ir yra tikroji minties meistrystė?
Uff. Pradėsiu gal nuo to, kad nustebino, nes autorės vardas lietuviškos literatūros padangėse linksniuojamas itin pagarbiai. Tad pati dabar nežinau, ar tos mano 3.5* iš žiūrėjimo kritiškiau, ar vis tik aplaidžiau…
Jei reiktų apibūdinti vizualiai, tai imčiau medžio gabalą, tokį pusiau apdirbtą, tačiau grubiai, su galimybe įsivaryti rakštį… Gal galima kalbėti apie stilių, prisiminti Bukowski ir sakyti “poezija, kuri yra arčiau kasdienybės”. Gal.
Ir man visai patiko neįmantrumas, grotesko, absurdo elementai. Tik kad maža svorio. Kažkas nuslėpta, kažkas uždangstyta. Fasadai. Skyrius perskaitomas vienu prisėdimu. Dalis eilėraščių tarsi apie tą patį, keli mėginimai, vis nerandant to tikrojo.
O tema, apipavidalinimas, man primena ex klasiokus, kurie nieko bendro neturi su menu, bet čia pavartotų žodį “meniška”. Kažkaip taip kaip turi atrodyti saviraiška.
Tik tie veidrodžiai, išsitrynusios ribos jau girdėti, jau praeiti. Antra vertus, vargu ar kūrėjas įsipareigoja būti orginalus, jis tiesiog kuria, kaip jam kuriasi. Ir turbūt gali nuo savęs pridėti, net ir gausiai išmindžiotame take… jei nesislapstai.
Tiesa, čia apie knygelę kaip visą. Jokiais būdais nemenkinant. Tikrai būta kur palietė, kur atliepė, kur stabtelėjau ir pabuvau kartu. Tik norėtųsi tų akimirkų daugiau.
Knyga man patiko, bet kažkodėl didesnį įspūdį darė jos apipavidalinimas (nuotraukos), nei pati poezija. Iš eilių tikėjausi kažko stipresnio, tamsesnio.
Skaičiau mokslams ir įsimylėjau 😍. Nemėgstu poezijos, nemoku jos skaityti, būdama akademiniu kiaurasamčiu jos nesuprantu — visada jaučiuosi taip, lyg skaityčiau brailio raštą. Visgi, Aušra ją pateikia taip įdomiai, drąsiai ir filosofiškai, kad negali jos nemylėti.
Nors ankstesni jos darbai — agresyvesni, dabar Aušra ne tik stebi aplinką, bet ir į ją reaguoja, apmąsto, yra jos dalis. Labiausiai man įsiminė eilėraščiai: "Meilė", "Atostogos", "Aš būsiu tavo vyras" ir "Viltis". Vieną 🌟 atėmiau dėl to, kad palyginus su kita autorės knyga "Jūros nėra", ši — silpnesnė, ne tokia paveiki.
Patiko man autorės mintys, sužavėjo išdėstomos temos, tačiau kad pasakyčiau "wow" pritrūko kažkokio stipraus punch line'o. Mano skoniui kiek, sakykim, saldu, nors šis įvardinimas turbūt nelabai tinka autorės poezijai. Todėl viskas, ką galiu pasakyti dabar yra "BRAVO". Ši autorė įkvėps ir suras savo auditoriją tarp žmonių, savo idealais laikančių tokius asmenis kaip A. Tapinas ar B. Tiškevič.