Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas

by Ričardas Gavelis

Dar iki garsiojo 1989 metais periodikoje spausdintas Ričardo Gavelio romanas „Jauno žmogaus memuarai“ (atskira knyga išleistas 1991 m.) tapo tikru literatūros įvykiu. Jis žymėjo laisvos, kritiškos sąmonės atbudimą, žmogaus atsisakymą paklusti ideologiniam smurtui, paverčiančiam jį „belyčiu metafiziniu slieku“.

Tuo metu Ričardas Gavelis buvo vienas iš nedaugelio, sugebėjusių rašyti apie galingų permainų purtomą dabartį – keturiolikoje laiškų iš anapus, pagrindinio romano veikėjo rašytų draugui, galima atpažinti tokias aktualijas kaip anuomet visuomenę sukrėtęs rytiečių ekstrasensų procesas ar tokio masto reiškinius kaip Sąjūdžio pradžia. Rašytojas kalba tvirtai, aiškiai ir atvirai. Kaip ir visa jo kūryba, „Jauno žmogaus memuarai“ patraukia menininko minties drąsa ir universalumu.

Genres: Fiction, School, Read For School, Historical Fiction

140 pages, Paperback

First published January 1, 1991

About the author

Ričardas Gavelis – prozininkas, dramaturgas, eseistas, griežčiausias totalitarizmo kritikas lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas pagrindinės savo metaforos – Vilniaus kaip Visatos subinės – kūrėju. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei.

1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus Universitete ir gavo fiziko teoretiko diplomą. 1973 m., baigęs studijas, pradėjo dirbti Mokslų Akademijos Fizikos institute, vėliau – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. Taip R. Gavelis nejučia įsitvirtino literatūriniame gyvenime, tapdamas profesionaliu rašytoju (prozininku, dramaturgu, publicistu).

R.Gavelio kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius. Vieniems romanų herojams jis yra it šmėkla, supuvęs organizmas, nuodijantis gyvenimą, kitiems - ištikimas draugas, gelbstintis nuo pavojų, o dažniausiai Vilnius - tai varnas: ramus, išmintingas, stebintis žmonių gyvenimą, padedantis iškilus tam tikriems pavojams.

R. Gavelis sumaniai skelbė laisvo, veiklaus ir atsakingo žmogaus gyvenimą. Jo meninė kalba racionali, laužydamas tabu jis atskleidžia intymaus gyvenimo epizodus. Savo kūryba rašytojas bandė išvaduoti gimtąją literatūrą iš provincialumo.

Neapdovanotas jokiomis premijomis ar kitais apdovanojimais, bet sulaukęs didžiulių tiražų (vien „Vilniaus pokerio“ parduota apie 100 000 egzempliorių) ir mylimas skaitytojų.

Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Neprasidėjusi šventė“ (1976 m.). Iš viso išleido 4 novelių rinkinius ir 7 romanus, parašė keletą pjesių.

R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikai atvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą, nevengė atviros erotikos. Kvestionuojamos tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Vaizduojamas pasaulis primena kafkiškąjį, novelių fabula pajungta giluminiams psichologijos siūbavimams, kuriuos valdo likimo neišvengiamybė.

„Sąmoningas provokatorius“, „novelės meistras“, „nešvankybių platintojas“, „degradavęs fizikas“ – taip apibūdinamas jo talentas.

R. Gavelis netikėtai mirė būdamas 52-ejų metų. Mirties priežastis — sustojusi širdis.

Reviews

[*Jurgita · Rating 5 out of 5]

„Būti savim anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat galo išlikti pačiu savimi.“

[Indrė Tumosienė · Rating 5 out of 5]

Keliasluoksnė, gili knyga, apimanti temas nuo visuomenės iki individo. Daug norėtųsi parašyti, bet apsieisiu kukliai.

Knyga apie tragišką likimą žmogaus, kuris intelektinio sąstingio visuomenėje siekė idėjiškumo, tikrumo, išlikti savimi. Niūri, slogi, kaip pats aprašomasis vėlyvojo sovietmečio laikmetis, kurio vaizdavimas primena T. Vaisetos monografiją "Nuobodulio visuomenė".

Kokia kaina mokama už tikėjimo protu išlaikymą, už norą kurti prasmę, mylėti, būti asmenybe, gyventi ir būti pripažintam visuomenėje (būti pripažintam uź realius pasiekimus)? Gyvenimo kaina.

"Didžiausia mano nelaimė - kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti.

Tačiau niekada nemokė būti savimi.

Būti savimi anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat galo išlikti pačiu savimi".

[Viktorija Baikauskaitė · Rating 4 out of 5]

Apie politinius idiotus. Kalbu apie tą graikišką idios, buvimą privačiu piliečiu. Tomas Kelertas buvo tas pirmasis ir paskutinis idios, kurį sutiko Leonas Ciparis (pasakotojas). Kiti Leono mokytojai, kaip dvasinis mokytojas Didysis Li ir Uošvis, galų gale susimažino iki mažojo Li ir uošviuko – atsidavė valdžios troškimui.

Ir man atrodo, kad tas idiotiškas pasirinkimas nepriklausyti daugumai ir neatsiduoti valdžios geismui yra viena iš pagrindinių šio romano idėjų. Pasirinkimas būti individu arba pasiduoti skruzdžių sindromui yra viena iš problemų, su kuriomis susiduria jaunas žmogus. Taip, Tomas Kelertas ir Leonas Ciparis galų gale nieko nepasiekė. Jie netapo nei aukštais valdžios pareigūnais, nei knygų bestseleriais, bet jie liko individais, kurie, pasikeitus režimui (atėjus Sąjūdžio laikams), netapo laiko įkaitais, nes nepardavinėjo savo įsitikinimų.

Nežinia, kokio likimo būtų sulaukęs Uošvis, romanas neaprėpia metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Gal kaip Tomo Kelerto darbe „Perversmas Albanijoje“ niekas nebūtų pasikeitę, gal jis vis dar liktų visos biurokratijos galva ir galėtų toliau sėti savo nuodingas sporas, o gal jis būtų tapęs ano meto įkaitu. To negalėjau sužinoti, bet galiu atsakyti žvelgdama iš šių laikų perspektyvos – kai kurie valdininkai nenukentėjo pasikeitus režimui, nors ir sovietmečiu jie pardavė savo įsitikimus (turiu omenyje tuos žmonės, kurie bet kokiu atveju troško valdžios, o ne tuos, kurie buvo ano meto aukos ir prisitaikė prie valdžios tik norėdami išgyventi).

Aiškus tik Didžiojo Li likimas – galų gale jis buvo suimtas. Net jeigu Uošvis ir nesulaukė savo budelio, jo sulaukė bent jau Didysis Li. Įsitikinimų pardavinėjimas dėl valdžios troškimo galų gale jį pražudė.

[Giedre · Rating 4 out of 5]

Su minusėliu.

O šiaip nelabai tinkamas išpuolė sutapimas, kad tuo pačiu metu teko skaityti šią ir Ulitskajos "Imagą". Kadangi veiksmai vyko tame pačiame laikmetyje, režime ir sąjungoje, tai abiejų knygų siužetas ir veikėjai labai jau maišėsi mano galvoje.

[Augustas · Rating 4 out of 5]

“Žemėje yra kur kas įdomiau negu anapus - net jei tau lemta gyventi Vilniuje.”

[Andrius Ledas · Rating 5 out of 5]

Fantastiška knyga, R. Gavelis vienas iš tų retų lietuvių autorių kurie kalbėdami apie tautą kalba ne vien tik apie tautą. Tačiau šis klausimas knygoje ne pagrindinis, romanas - (post)modernistinis egzistencializmo, absurdo ir bildungsromano mišinys, pateikiamas mirusio jaunuolio laiškų draugui ir mokytojui forma. Veiksmas vyksta (post)sovietinėje terpėje, tačiau autoriui pavyko pažvelgti kritiškai ne tik į sovietinės imperijos absurdą, bet ir į nepriklausomybės judėjimą.

[Neringa · Rating 5 out of 5]

Totali fantasmagorija!!! :))) vienas geriausių skaitinių paskutiniu metu 👌

[Almantė (Ravenclaw_of_Shire) · Rating 5 out of 5]

Lobis, kuris turėtų būti privalomuose sąrašuose, nors gal mokyklai dar per anksti - tik ,,pamatęs gyvenimo” galėsi suprasti. Be šių klišių tikrai negalėjau kitaip nusakyti, kaip jaučiausi, skaitydama šiuos laiškus. Į programas įtraukite bent jau puslapius 209-219. Į lietuvių kalbos ir pilietiškumo pamokas.

[Akvilė]

Nežinau, kiek šiandien dar esi jaunas, kai tau jau 20-keli. Bet su šita knyga susitapatinau dar tada, kai buvau perskaičius tik kelių sakinių ištrauką:
„Didžiausia mano nelaimė — kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti.
Tačiau niekad nemokė būti savimi.
Būti savimi anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat gali išlikti pačiu savimi.“
Ir iškart, be menkiausių pastangų, kaip pats šios knygos pagrindinis personažas pasakytų: „Ši knyga įsigėrė į mane kaip lietus į sausas samanas.“

[Emilija Mačionytė]

“Viena didžiausių žmogaus nelaimių yra ta, kad jo kūnas ir net smegenys kuo puikiausiai išsiverčia be jokios sielos”

[Justė V. · Rating 5 out of 5]

Iki šiol esu skaičiusi tik vieną Gavelio knygą - "Vilniaus pokerį" ir maniau, kad nieko panašaus turbūt skaityti jau neteks. Iš dalies buvau teisi, nes "Keturiolikos laiškų romanas" ir "Vilniaus pokeris" iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai panašūs nei siužetu, nei forma. Kita vertus, abi knygos palieka neišdildomą įspūdį. Jas abi norisi pradėti skaityti iš naujo dar net neperskaičius paskutinių puslapių.
"Keturiolikos laiškų romanas", prasidėjęs filosofiniais egzistenciniais apmąstymais vėliau virsta sukrečiančia drama, nuo kurios negalima atsitraukti.
Sakyčiau, viena geriausių Gavelio knygų, jei žinočiau, kad Gavelis yra parašęs ir blogų.

[Skaistė · Rating 2 out of 5]

Lietuvišku kisielium praskiesta „1984” su sauja šližikų, kurie norėtų kvepėt french macarons.

[Menuliete · Rating 5 out of 5]

Tai knyga, kurioje pirmu asmeniu aprašomas uždaro, intelektualaus ir į apmąstymus linkusio žmogaus gyvenimas tuometėje nelaisvoje Lietuvoje.
Šis žmogus gyvena nuolatinėje vidinėje kovoje, jis siekia išsiskirti iš minios, bet kartu nenumaldomai ieško bendrumo, kurio neranda šeimoje, universitete, darbe, savoje tautoje.
Šis žmogus savais metodais kovoja prieš sistemą, tačiau lygiai taip pat yra jos paveiktas. Jis nemoka tikėti savo sėkme, nes mano, kad kiekvienas jo pasiekimas yra "nupirktas" jo įtakingo, biurokratijai vadovaujančio uošvio. Lygiai taip pat jis negali pasipriešinti, nes net atviri jo išsišokimai prieš valdžią nesulaukia didesnio dėmesio ar bausmės, o yra tiesiog ignoruojami ir "užglaistomi".
Puiki knyga, parodanti vieno žmogaus kovą prieš sistemą ir kartu atskleidžianti amžinus ir natūralius žmogiškus troškimus - jaustis saugiam, mylėti, realizuoti save, gebėti keisti savo gyvenimą.

[Puslapių pelė · Rating 4 out of 5]

🐭Vieną vakarą važiuodama namo iš sporto salės įsijungiau LRT klasiką ir tuo metu transliavo rubriką “Vakaras su knyga”. Pamažu pajutau, kad vis didinu garsą, nes taip patiko mintys iš knygos ir supratau, kad turiu perskaityti šią knygą. Nustebau sužinojusi, kad tai Ričardo Gavelio “Jauno žmogaus memuarai”. Knygą radau pirkti tik sena.lt, nes knyga tikrai sena, leidžiama nuo 1985 m., o mano rankose 1991m. leidimas. Apie ką ši knyga? Vat turbūt apie viską pamažu. Ir nors nėra kažkokios įstabios siužeto linijos, daug veiksmo ar intrigos, bet mintys, Viešpatėliau, kokio gylio mintys! Rodos, imk pieštuką ir braukyk kas antrą sakinį. Tiesa, pabaiga šiek tiek man pasirodė jau nugrybauta, bet reziume knyga tokia melancholiška, tarsi liūdna, bet kartu ir labai labai gili.

[Urte Luksyte · Rating 1 out of 5]

A big WHAT THE FUCK.

[Ingrida · Rating 4 out of 5]

Turėjau keistų išankstinių nuostatų apie tai kaip ir ką Gavelis rašo bei neteisingų įsivaizdavimų apie jo pačio asmenybę, todėl ilgai neprisiliečiau prie jo darbų, o dabar pagaliau perskaityti romaną paskatino lauktas spektaklis - man jau ne pirmas toks atvejis pastaruoju metu.

Išoriškai pirmiausią į akis krenta ir užkabina teksto forma - laiškai iš anapusinio pasaulio. Įdomu, kad ir pomirtiniame gyvenime Gavelis pagailėjo pagrindiniam veikėjui visažiniškumo ir paliko jį priklausomą nuo kitų veikėjų prisiminimų. Nors tekstas nėra perdėtai intelektualus iki nepaskaitomumo, man pradžioje kiek užtruko pagauti visas pasikartojančias metaforas ir prie jų priprasti; visgi įsijautus į gavelišką pasaulėžiūrą, tekstas skaitosi gana natūraliai.

Romano centre - intensyvus vidinis konfliktas tarp naivaus Leono Cipario idealizmo, atkaklių teisybės paieškų ir noro atrasti savo vietą pasaulyje bei jame įsitvirtinti, siekis atrasti pusiausvyrą tarp asmeninio augimo, pastangų “susigrąžinti savo paklydusią sielą” ir saugumą teikiančio žmogiško noro priklausyti. Istoriškai palaužtos, dvasiškai, emociškai, vertybiškai skurdžios visuomenės kontekste tapatybės jausmo, savasties stoka sukuria tuštumą, kurią Leonas bando užpildyti tapatindamasis su literatūriniais veikėjais ir jų kančiomis, su studijomis bei darbu, savo pasiekimais, politinėmis idėjomis ir struktūromis, daugiau ar mažiau to vertais autoritetais, netgi sektomis, bet per neilgą gyvenimą tai tik vis giliau veda jį į skaudų neteisybės ir vienišumo liūną.

Natūralu, kad tokia vidinių įtampų ir sovietinių suvaržymų persmelkta atmosfera protarpiais tampa gana slegianti, bet ne tiek, kad būtų atstumianti, nes vis vien prasiskverbia intelektualaus gaveliško humoro jausmo gaidelės. Tam tikrą absurdo atspalvį įgyja ir romano pabaiga, kuri man asmeniškai pasirodė keistoka, bet negaliu sakyti, kad neįsipaišanti į romano visumą.

Taigi, šie “memuarai” - taiklus pjūvis, galintis padėti bent apgraibomis įsijausti į tuometinės sistemos aplamdyto žmogaus vidines dilemas, neieškant juodai baltų teisiųjų ir kaltininkų. Geriau vėliau nei niekada, džiaugiuosi susipažinusi, o šiam pirmajam kartui - 4 iš 5.

[Gerda · Rating 5 out of 5]

*UPDATE* gal po trijų metų.
Vis dar patiko. Vis dar yra tokių minčių, kurių niekur kitur nesutikau. Vis dar gaveliška ir protą įžiebianti knyga.

Dar viena Ričardo Gavelio knyga. Ją taip pat skaičiau du kartus - prieš ir po „Vilniaus pokerio". Pirmą kartą perskaičiusi šią knygą pamaniau, kad tai geriausia lietuvių literatūros knyga. Kaip jau minėjau, Ričardo Gavelio kūryba visuomet mane itin įkvepia rašyti, tad ši knyga buvo bemaž pirmoji, kurią perskaičiusi ėmiau ir parašiau tai, kas jau seniai kirbėjo mano galvoje.

Man labai patiko pagrindinio veikėjo Leono Cipario asmenybė. Jo siekis gyventi dorai, daryti gera savo bendruomenei, sutelkti žmones darbui ir net troškimas tapti tam tikru pranašu man pasirodė tokie dori ir nekalti, tačiau tvarūs bruožai, kurių taip pasigendu skaitydama modernistinę literatūrą, nes šiuolaikiniai protagonistai retai kada gali didžiuotis tokiomis savybėmis.

Žinoma, perskaičius „Vilniaus pokerį" mano nuomonė kiek pasikeitė. Pagalvojau, kad galbūt „Jauno žmogaus memuarai" tebuvo generalinė „Vilniaus pokerio" repeticija - be kruvinų skerdynių, be per daug atvirų sekso scenų, be jokių paranoiškų nusistatymų ir nesukelianti tokio slegiančio susimąstymo. Suprantama, dabar rašau kaip skaitytoja, skaičiusi „Vilniaus pokerį". Deja, kitaip rašyti negaliu. Net pastebėjau, kiek daug panašumų turi abu šie kūriniai. Pavyzdžiui, veikėjai: protagonistas Levas (kurį „VP" atitinkta Martis) trokštantis mąstyti, daryti gera ir gyventi dorai, tačiau galų gale puikiai suprantantis, kad sovietinėje santvarkoje tai neįmanoma; Birutė (a.k.a. Lolita), kurios grožis toks dieviškas, kad jo net paliesti niekam nedera; galiausiai Tomas Kelertas (a.k.a. Vytautas Vargalis) - didingas žmogus, kurių taip maža, suprantantis, kas čia vyksta, ir dar neapniktas fantasmagoriškųjų sporų, deja, su kartėliu nujaučiantis, kad jame nelemta tapti jokiu pranašu.

Taigi ši knyga man pasirodė tarsi kiek adaptuota bei supaprastinta (jei tik įmanoma supaprastinti R. Gavelio kūrinį) „Vilniaus pokerio" versija, kuri išrankiam skaitytojui veikiausiai tiks daug labiau nei groteskiškas ir ne toks lipšnus „Vilniaus pokeris".

Dėkoju už dėmesį.

[nekko · Rating 5 out of 5]

ak, tai vienas iš lietuvių literatūros kūrinių, kurį aš tiesiog dievinu!! su šita knyga tiek daug kankiniesi, bet ji tiek daug duoda atgalios.
gavelio psychinis rašymas tikrai nepatiks visiems, bet man žiauriai patiko.

[Ieva Lenkutytė · Rating 5 out of 5]

"Aš manau, kad visas žmogaus gyvenimas - tai pastangos susigrąžinti savo pasiklydusią sielą."

[Arnas Čičinskas · Rating 5 out of 5]

Gavelis - 5 žvaigždutės. Tomas Kelertas jėga. Rekomenduoju spektaklį Jaunimo teatre

[Jessie Adamczyk · Rating 4 out of 5]

Levas, the writer of post mortem memoirs, a perpetual no-one. He's smart enough to know his limitations, which is, I think, one of the more useful forms of intelligence. In some ways he's reflecting Lithuania's cultural struggle during the brezhnev era, but he's predominantly struggling with his own personhood and value. One of my favorite scenes of cruelty in this is when Levas finds himself breaking laws of censorship, an act he finally finds pride in, only to have it ripped away when his father in law and local party leader dismisses the act as meaningless, so unimportant as to even merit punishment. Even in death he chooses a cynical audience, representing the meaninglessness he sees.

"Back then you taught me that the inner changes of a person or community of people are first of all revealed by language. All you have to do is carefully follow what new words, sayings, grammatical constructions, and comparisons appear in the language, and you'll figure out at once how people's way of thinking has changed or what the new government's ambitions are. You examined the classic example of bureaucratic newspeak with relish. At that time this made a big impression on me, I followed the speech of all of my acquaintances for a few weeks and joyfully reached some conclusions, some of which were too sweeping."

"At first true love seems like a joke, but it ends far too seriously, tragically even. It breaks out during a time of inner turmoil, hatches like a wet little bird, it's unexpected and inexplicable, because the time of turmoil itself is inexplicable, it is itself like an unfunny and stupid joke."

" Without each of you the wheel of the world would stop," the Great Li taught. "Each person is indispensable, each is the most important. Incorrect thinking often forces you to feel remorse that you are worthless, insignificant, unwanted. Incorrect thinking lies. Each person is worthy, great and indispensable. Everyone needs him. He has to share his wealth, his health, his very being with others."

" "There is no such thing as God's Grand Injustice," the Great Li taught me patiently. "God is neither right, nor wrong. A person is not good, bad, weak or great. A person is who he is, and should be proud of that. You lament that you didn't find a place in the world of incorrect thinking. That's nonsense. After all, you don't hang yourself because you don't know how to play chess, while others do. Why do you lament that you don't know how to play the chess of incorrect thinking? Why do you blame poor God? In the world, there is not only chess - you see that yourself now, you feel that yourself, you smell that yourself. There is no God's Grand Injustice. You are just you, and you are right."

How much Levas wants to believe these, and yet he cannot. We, the audience, see the courage he has and the great injustice he faces.

" "My biggest misfortune is that I didn't become myself at all. No one taught us to be ourselves. We were taught to be this and that, to mold ourselves according to some dry or otherworldly ideal model that we did not come up with. We were taught to change, to fix ourselves, to adapt."

[Elžbieta Lesmo · Rating 5 out of 5]

„Aš niekur nedingau, aš tebesu. O svarbiausia – galiu rašyti tau laiškus. Tikiu, kad tu juos perskaitysi. Žinau, kad būtinai juos perskaitysi.“

,,Didžiausia mano nelaimė — kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti.

Tačiau niekad nemokė būti savimi.

Būti savimi anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat galo išlikti pačiu savimi.”

,,Gerai įsiminiau ir šį tavo pamokymą: ge­riau nutylėk ir pagalvok. Protingą mintį ne vėlu pasakyti ir kitą
dieną, o kvailai išsišokti visad kenksminga. Pagalvok tris kartus, tik paskui sakyk.”

,,Žemėje yra kur kas įdomiau negu anapus – net jei tau lemta gyventi Vilniuje. Gyvendamas visuomet dar turi kažką prieš akis, anapus viskas jau likę tau už nugaros. Nieko nebegali keisti, gali tik vartyti ir vartyti tą pačią jau parašytą knygą. (…) Aš pavydžiu jums, ypač dabar, kada galite daryti tai, ko aš kitados negalėjau. Aš pasitraukiau, nes ilgiau gyventi nebeįstengiau. Nenusižudžiau, tačiau pasidaviau. O pasidavusiam vis vien teliktų negyvenimas, net jei egzistuotų žemėje.
       Net laiškus rašyti tegali mintyse. (…) Aš neleisiu tau nurimti. Jeigu susitaikysi, aš tau vaidensiuos.
       Negalima ramiai dūlinti link mirties, anaiptol ne todėl, kad anapus suvis nieko nėra. Kaip tik todėl, kad čia šis tas yra, bet yra taip maža, kad čia, anapus, nelieka nieko kito, kaip beviltiškai ilgėtis žemiškojo gyvenimo.
       Neduokdie tau kada taip ilgėtis gyvenimo, kaip ilgiuosi aš. (…) Net tave beįžiūriu vis rečiau ir rečiau. Žinau, kad greit suvis nieko nebeįžiūrėsiu. Greit visas pasaulis galutinai išnyks. (…) Pagalvok apie mane, prisimink mane – nors retkarčiais. Daugiau aš nieko neprašau. Gal dar galėsi mane prisišaukti. Gal aš dar pajėgsiu nors sykį išvysti tave. Dabar tavęs nebematau, nieko nebematau. Nepajėgiu nieko daugiau pasakyti. Galbūt tai paskutinieji mano žodžiai.


The rest is silence.”

[Urtė · Rating 2 out of 5]

Ričardo Gavelio romanas „Jauno žmogaus memuarai“ – tai ne tik vieno žmogaus gyvenimo pasakojimas, bet ir gilus žvilgsnis į visuomenę bei jauno žmogaus vidinį pasaulį. Knyga atskleidžia, kokie trapūs gali būti žmogaus idealai, kai susiduriama su tikru gyvenimu. Joje vaizduojama jaunuolio kova su sunkumais, kai svajonės susiduria su griežta realybe.

Pagrindinis veikėjas susiduria su melu, veidmainyste ir visuomenės reikalavimais. Jo gyvenimas tampa tarsi veidrodžiu, kuris parodo laikmečio problemas – nuo diktatūros poveikio iki moralinio nuosmukio. Gavelis įtaigiai parodo veikėjo svajones, baimes ir nusivylimus, kartu kritikuodamas visuomenės ydas ir žmonių silpnybes.

Knygoje ypač svarbi kova tarp idealų ir realybės. Jaunystė vaizduojama kaip metas, kai žmogus tiki savo svajonėmis, tačiau gyvenimas dažnai tuos idealus griauna. Veikėjas siekia prasmingo gyvenimo, bet nuolat susiduria su absurdiška ir kartais žiauria tikrove. Šis konfliktas parodo ne tik veikėjo dramą, bet ir gilesnį klausimą – kaip išlikti savimi pasaulyje, kuris verčia atsisakyti savo vertybių.

„Jauno žmogaus memuarai“ išsiskiria ir savo rašymo stiliumi. Gavelis pasitelkia ironiją ir sarkazmą, kurdamas gilią, daugiasluoksnę istoriją. Jo kalba vaizdinga, kupina prasmingų metaforų ir simbolių, kurie dar labiau išryškina pagrindinio veikėjo išgyvenimus. Šis romanas ne tik įdomus, bet ir priverčia skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimą.

Knyga aktuali ir šiandien. Daug jaunų žmonių jaučia spaudimą ir iššūkius, o Gavelio kūrinys primena, kaip svarbu ieškoti savo kelio ir nepamiršti savo vertybių. Autorius subtiliai rodo, kad jauno žmogaus gyvenimas – tai kelionė tarp tikėjimo, nusivylimo ir naujų prasmių paieškų.

[Kelly · Rating 3 out of 5]

I have included the Publishers Description since there doesn’t seem to be an English version on Goodreads:

Levas Ciparis, the anti-hero of this masterly critique of life in the late Soviet Union, is a man alone and he desperately wants to belong. He is obstructed in this quest by his own innocence and decency, which occasionally cause him to act with absurd inflexibility. In fact, the irresolvable tension between moral probity and necessary compromise is one of the many themes of this novel: “Yes, I truly did believe, being an honest, sufficiently pure and persistent person, that if I took up the work of the Komsomol, I would most certainly be capable of changing and enriching that community.” In part, the first-person narration describes the process of being disabused of that delusion.

Ciparis is dead and writes letters to his estranged friend Tomas Kelertas, with whom he has something of a love-hate relationship, which became more obsessive after their estrangement. The randomness of life does not always work against Ciparis, as he recounts his experiences from sickly child in a basement flat to his final moments in Leningrad when all options fall away. The system can work in his favour – primarily through a marriage that gains him a father-in-law who is a powerful, intelligent and utterly corrupt politician at the very top of the Soviet regime in Lithuania – but ultimately there is no place for him in that society or perhaps anywhere.

Memoirs of a Life Cut Short is full of ideas, doubts and insightful observations on human behaviour borne along on a helter-skelter plot.

“Ever since I was at school I’ve wanted to know what it means to be ‘a good man’ in literature. I have to admit that I still don’t know. After becoming a writer, I wanted to write about a good man who is honest, has particular spiritual ideas and wishes everyone to be happy. Leonas Ciparis is essentially a man like that. Unfortunately such a man cannot exist in our world, and all we can do is write on his tombstone, ‘His life was a struggle’.” – the author on the protagonist of Memoirs of a Life Cut Short

*********
My Review

I don’t usually like books that are more like dissertations so the fact that this book held my interest throughout must mean it’s good! The book explores life under USSR rule with the narrators own search for identity mirrored by that of the nation. It really is an interesting exploration of imposed beliefs and protocols versus the human condition. I won’t give away the ending, but I will say it makes clear the narrators intentions with regard to the letters he is writing. The only part I found a bit underwhelming was the explanation of his actual death. Overall, I highly recommend this book.

[Greta Tautavičiūtė · Rating 4 out of 5]

Didžiausia mano nelaimė - kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti.
Tačiau niekad nemokė būti savimi.
Būti savimi anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat galo išlikti pačiu savimi.

[Gintarė · Rating 5 out of 5]

The book had a slow start. It was hard for me to finish this book but I don't regret it. I loved every part of it, the philosophy and the points of view. Some parts of the story were hard to understand but the issues addressed in the book were very serious and worth thinking about.

[Eglė Mineikaitė · Rating 5 out of 5]

nuostabi santykio su savim ir supančio pasaulio paieška neišsiųstais laiškais.

“Žmogui neturi rimtai rūpėti kasdieninės duonos pelnymas, antraip jis ieškos vien tos duonos, o ne savo pasiklydusios sielos”

[Gustas · Rating 5 out of 5]

Puiki sovietinio miesto žmogaus dekonstrukcija, nuostabūs ir über-tikroviški pagrindiniai personažai. Puiki inteligentiška miestietiška atsvara sovietinio kaimo lietuvių literatūrai. Būtinas skaitinys norint suprasti, ką teko išgyventi žmogaus sielai sovietų sąjungos Lietuvoje.

[Elivija · Rating 5 out of 5]

Leidžia susipažinti su Sovietiniu laikotarpiu. Provokuoja mąstyti ir pritaikyti mintis.

[Knygu žiurke · Rating 2 out of 5]

Depresija