Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus

by Aurimas Švedas

„Patirtys, apie kurias aš Jums ką tik papasakojau, leido man suvokti, kad gyventi irgi yra menas, kad gyvenimui irgi reikalinga prasmė, tema ir ritmas.“
Irena Veisaitė

Istoriko Aurimo Švedo knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ atskleidžiamas neeilinio žmogaus – germanistės, teatrologės, ilgametės Atviros Lietuvos fondo pirmininkės Irenos Veisaitės – likimas. Praeities tyrinėtojo ir savąsias patirtis apmąstančios asmenybės dialoguose atsiveria įvykių prisodrinta vieno gyvenimo istorija, aprėpianti keturias, radikaliai skirtingas, epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinimą.

Istorijos ir atminties akistatoje išryškėja ne tik Irenos Veisaitės biografijos kontūrai, bet ir XX amžiaus akivaruose dingusio Lietuvos žydų pasaulio vaizdai, atkuriami knygos herojės sutiktų iškilių kultūros pasaulio asmenybių portretai, atgyja jos matytų legendinių spektaklių fragmentai, suskamba prieš daugelį dešimtmečių pasakyti ar išgirsti prasmingi žodžiai.

Knygoje taip pat pateikti profesorės Irenos Veisaitės tekstai, pasisakymai, laiškų ištraukos, kurie papildo, pagilina, padeda naujai interpretuoti pokalbiuose gimusią gyvąją istoriją.

*

„Ši ilgojo pokalbio žanrui priklausanti knyga būtina kiekvienam skaitytojui, kurį domina pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija. Irena Veisaitė – vienas iš šviesiausių mūsų krašto žmonių, tolerancijos ir sveiko proto įkūnijimas. Daugiausia dėmesio ji skiria kultūrai, ypač teatrui, ir sovietmečio kultūrinei opozicijai, bet itin išmintingai, vengdama kraštutinumų ir tuščiažodžiavimo, gvildena ir painius filosofinius klausimus.“
Poetas, vertėjas, kultūros tyrinėtojas Tomas Venclova

„Čia atsiveria nepamirštami XX a. Lietuvos istorijos vaizdai: žydiškasis ir lietuviškasis tarpukario Kaunas, nuožmi karo ir Holokausto tikrovė, išsigelbėjimas ir atgimimas. Ši jaudinanti žymios kultūrologės epopėja – tai ne istorinė monografija ar vadovėlis, tai tiesiog sąlytis su praeitimi.“
Istorikas Saulius Sužiedėlis

„Profesorė Irena Veisaitė per savo Vakarų literatūros paskaitas mums, studentams, padėjo gilius ir esminius Vakarų minties suvokimo pamatus. Teatrą ji vertina ne kaip pigią pramogą, bet kaip aukštąjį meną, stengiasi, kad Lietuvos scenoje atsirastų visuomenei reikšmingų, gilių kūrinių. Irena Veisaitė – tikras Apšvietos žmogus XX–XXI a. Lietuvoje, daug prisidėjęs prie termino Homo Sovieticus virsmo Homo Europaeus.
Teatro režisierius Gintaras Varnas

APIE AUTORIŲ

Aurimas Švedas – kultūros istorikas, sakytinės istorijos (oral history) metodu kuriantis iškilių Lietuvos mokslo ir meno pasaulio asmenybių portretus, analizuojantis pasakojimų apie praeitį kūrimo strategijas bei jų raišką akademinėje ir meninėje plotmėse, tyrinėjantis istorinės vaizduotės teritoriją. Turi savo skiltį kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, yra parašęs ir sudaręs aštuonias knygas.

Genres: Nonfiction

384 pages, Paperback

First published January 1, 2016

Reviews

[cypt · Rating 4 out of 5]

Pildau spragas, pagaliau perskaičiau Veisaitę.

TL;DR: knygos nuotaiką geriau negu kas kitas apibūdins Prufrockas:
But though I have wept and fasted, wept and prayed,
Though I have seen my head (grown slightly bald) brought in upon a platter,
I am no prophet — and here’s no great matter;
I have seen the moment of my greatness flicker,
And I have seen the eternal Footman hold my coat, and snicker,
And in short, I was afraid.


Tai gyvenimo pasakojimas, kurį organizuoja istorikas Aurimas Švedas, imantis interviu ir visus gautus atsakymus, kaip supratau, paverčiantis nuosekliu tekstu. Nemažai klausimų nukreipiantys, kylantys ne iš pasakojimo, o iš paties klausėjo (pvz, jam įdomu, kaip buvo vertinamas Marcinkevičius, tai to ir klausia), bet vis tiek įdomu ir neatrodo dirbtina.

And when I am formulated, sprawling on a pin,
When I am pinned and wriggling on the wall,
Then how should I begin
To spit out all the butt-ends of my days and ways?
And how should I presume?

Taip pat tai - privilegijuotas gyvenimas; ta privilegija suvokiama, neapsimetama, kad jos nėra, bet sykiu vietomis būtent dėl to imi abejoti kai kuriais teiginiais apie skaidrumą, bekompromisiškumo būtinybę ir asmeninį pasirinkimą būti laisvai/laisvam. Pvz: iš Kauno geto Veisaitė išsigelbėjo per aklą drąsą (tiesiog išėjo iš rikiuotės, einančios darban), bet ne tik - jai buvo atėjęs asmeninis laiškas, kur suplanuotas pabėgimas, dėl jos buvo vykdoma gelbėjimo operacija. Ji galėjo studijuoti Maskvoje ir šiaip iš vieno univero varinėti į kitą, nes pažinojo Sniečkų ir kai kada tai palengvindavo reikalus. Galėjo studijuoti doktorantūroje Maskvoje, nes šeimos draugai pinigais rėmė jos šeimą (vyrą + 3m dukrą, dukros auginimu taip pat buvo pasirūpinta) Vilniuje, pati irgi turėjo pinigų. Ir tt. Visa tai - privilegija, leidžianti atsiskleisti ir drąsai, ir bekompromisiškumui, ir kitoms savybėms.

Should I, after tea and cakes and ices,
Have the strength to force the moment to its crisis?

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad privilegija evil, o gyvenimas nulenkus galvą, ieškant "prasisukimų" ar tiesiog vargstant - true; tikrai ne. Tiesiog tai nėra savaime suprantami dalykai. "Self-made man" - amerikietiškoji svajonė, filmų ir knygų siužetas; gyvenime jis retesnis ir tikrai nėra toks paplitęs, kaip šiandien kasdien girdime iš reklamų: TU GALI.

Is it perfume from a dress
That makes me so digress?

PATIKO:

1. Visos pasakojimo konkretybės, mikropasakojimai - pabėgimas iš geto, gyvenimas mieste, kur gatvėse kasdien kariaujama (kažkaip karą, kaip, tfu tfu, nemačiusi, visada įsivaizduodavau kaip mūšį - plynam lauke), apie mokymąsi pokariu. Apie teatrą sovietmečiu, Jurašo spektaklius (visada tik labai bendrai žinojau apie jo "legendą", bet konkrečiau nesidomėjau - labai įdomu jį pamatyt kaip gyvą). Faina, kad kalba tiek apie meną, tekstus, tiek apie gyvenimus..šiaip tai pletkus - kas su kuo užmezgė romaną, kaip čia nutiko. Pletkai visada įdomu, o pletkai apie praeitį - +++.

2. Sąžiningumas - visi atvejai, kai Veisaitė pasakoja, kaip išsigando, neišdrįso pasipriešinti, nuėjo į kompromisą, nutylėjo - atrodo kažkaip garbingai ir apmąstytai. Vienas iš pvz (apie gyvenimą, ne apie prisitaikymo dalykus): "Deja, negaliu pasigirti turinti didelį humoro jausmą, nors pati nepaprastai jį vertinu ir išgyvenu, kad man jo trūksta." (p. 214)

I should have been a pair of ragged claws
Scuttling across the floors of silent seas.

3. VIRŠELIS. Vienas gražiausių ir konceptualiausių matytų knygų viršelių ever.

Do I dare
Disturb the universe?

NEPATIKO:

1. STARS ARE OUT TONIGHT. Kai dar buvo gyvas Donskis ir buvo galima apie jį juokauti, dažnai, kalbėdami apie kokį jo straipsnį, žmonės šaipydamiesi cituodavo: "kai mes su mano artimu bičiuliu Zygmantu Baumanu/Vytautu Kavoliu/etc .....". (Kai Donskis/Mekas mirė, beveik tie patys žmonės FB rašė: kai mes su Donskiu, Meku, ....) Tai tas pats - Veisaitės gyvenimo pasakojime. Kiekvienas daugiau aprašomas žmogus, su kuriuo susipažįsta, yra žymus, jau tapęs ar vėliau taps tuo ar anuo. O gyvenimo pasakojimas vietomis ima priminti aukštuomenės balių iš Mrs Dalloway arba Downton Abbey.

2. Mesianistinis elementas. "Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją" - bet ar ne kiekviena/s, dirbanti/s mėgstamą ir, savo akimis, reikalingą darbą, taip žiūri? Tyliosios rezistencijos aspektas sovietmečiu taip pat atrodo labai sureikšmintas (galbūt tik toks įspūdis iš formulavimo, nežinau).
Apskritai ten, kur knygoje atsiranda vertinimas (kitų, savęs) - jis atrodo vos perspaustas, įreikšmintas - o, priešingai, ten, kur nuo vertinimo susilaikoma, vien konstatuojami faktai - išlieka pavadinimu deklaruotas skaidrumas ir labai labai ryškėja to pasakojimo (kaip ir kiekvieno papasakoto, pernelyg nenudailinto gyvenimo!) grožis.

[Dar vieną puslapį · Rating 4 out of 5]

Su kokiu didžiuliu malonumu sklausiau šią audio knygą net nemoku apsakyti. Tiesa, negaliu pasakyti, kad klausiau kaip knygą - veikiau kaip ilgą ilgą dvylikos valandų podcastą, kuriame pats autorius įgarsina savo užduotus klausimus Irenai, o jau aktorė Jūratė Onaitytė savo žemu sodriu balsu skaitė Veisaitės atsakymus. Tas balsų keitimasis, ramus aktorės skaitymo tonas ir turinys mane be galo domino. Jau kažkada žinojau, kad yra tokia Irena Veisaitė, kuri man paliko itin šviesaus žmogaus įspūdį, tad dabar nekantravau įsigilinti į jos išgyvenimus bei mintis.

Pradėkime nuo Aurimo Švedo, kuris yra šios knygos autorius ir galimai visai Jums bus girdėtas Lrt radijuje vedantis istorines laidas. Pažįstamas balsas kitaip sakant. Tikriausiai nesuklysiu Aurimą pavadinusi vienu ryškiausių šių dienų humanitarų, istorikų, kuris sugeba įtraukti klausytojus bei skaitytojus ir populiarina istoriją kaip tokią, paneigdamas daugelio iš mokyklų atsineštą klaidingą suvokimą, kad istorija yra be galo nuobodus reikalas. Kiek teko domėtis, Aurimo interesų laukas gana platus, bet pagrindinės jį dominančios temos - kolektyvinė atmintis, tapatybės formavimas, šiuolaikinės kultūros istorija. Kuo unikalus šis autorius? Jis sugeba puikiai komunikuoti ir akademinei bendruomenei ir paprastam skaitytojui, o be to, manau, kad tą daro vienodai puikiai.

Knygos žanrą apibrėžti gana sudėtinga - gal koks interviu pagrindu sudėliotas esė rinkinys? Jame autorius analizuoja sau aktualias temas ir su neslepiamu smalsumu užduoda Irenai klausimus apie jos asmeninį gyvenimą, atsiminimus, žinomus jos aplinkos žmones, o kartu reflektuoja - ką gi daryti ir kaip gyventi, kad gyvenimas būtų skaidrus. Man pasirodė, kad esminis knygos tikslas - diskusijos skatinimas apie tai, koks mūsų kiekvieno santykis su istorija, raginimas būti sąmoningam bei atviram.

Knygą sudaro keliolika autoriaus ir Irenos susitikimų. Knygoje jie pamini, kad visa tai truko trejus metus ir peraugo į draugystę, kuri tęsėsi. Suprantama, kad autorius čia svarbus įvedant struktūrą, nes įtakoti Veisaitės atsakymų negali, tad didžioji knygos dalis - niekaip jo neįtakota. Tikrai bus minėtinų žmonių apie kuriuos galime nežinoti, bet tai netrukdo mėgautis pasakojimu ir, kaip minėjau, parodo, kad akademikas gali puikiai pasakoti ir platesnei auditorijai.

Sakyčiau ši knyga yra trisluoksnė refleksija. Istoriją čia mes paanalizuosime kultūriniu, istoriniu bei filosofiniu pjūviu. Daug žinomų vardų literatūroje, filosofijoje ir pan - tad suprantame, kad Veisaitė nebuvo eilinė moteris ir jos gyvenimas tą liudija. Nepaisant jos gyvenime buvusių iššūkių, nemažai žmonių jai padėjo, nes turėjo ryšių ir įtakos, o tas buvimas šalia išskirtinių asmenybių ją lydėjo visą gyvenimą. Vieni padėjo išsisukti sudėtingose situacijose, kiti įkvėpė mąstyti, dar kiti gyventi su polėkiu. Tų įkvėpimo šaltinių niekad netrūko.

Klausant nepaleidžia jausmas - kokia intelektuali ir apsiskaičiusi pašnekovė, bet visą šį patyrimą lydi ir kitas suvokimas - kokia žemiška, žmogiška ir paprasta buvo Irena. Jokio pasipūtimo, jokios arogancijos, o ir nuoskaudų. Nėra čia kažkokia savipagalbos knyga, bet tikrai privers pagalvoti kiek sąmoningi mes patys, kiek atsakingi už savo kuriamą gyvenimą, nes prieš akis moteris, išgyvenusi didžiulę skriaudą, Holokaustą, ir sugebanti skaidriai žiūrėti ir džiaugtis gyvenimu. Negali nesižavėti jos didžiule širdimi.

Manau, dabartiniame nacionalizmo kilimo etape verta atsigręžti į istoriją. Nežinau ar galime iš jos mokytis, bet nepakenks. Kai tautinė idėja atgauna populiarumą dėl savaime suprantamų priežasčių, galime žvilgtelti keli dešimtmečiai atgal ir pažiūrėti kas iš to buvo. Nesakau, kad sveikas nacionalizmas negerai, bet yra pavojinga riba jo įsisiūbavimui ir tai neramina. Suvokimas, kad Holokaustas išties vyko man visuomet kelia siurrealų jausmą, nes protas negali suvokti, širdis negali priimti - tai taip absurdiška, kad, rodos, negali būti tiesa. Ir vis tik buvo.

Knyga tiems, kurių vaikščiojimas paviršiumi netenkina. Patiks įvairaus plauko intelektualams, humanitarams, studentams ir tiesiog žmonėms, pasigendantiems atvirumo bei sąmoningumo. Tai nėra itin sudėtingas tekstas. Manau, bus perprantamas visiems, kurie atvira širdimi į jį eis ir norės pažinti.

📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi

[Greta]

Įstabi knyga. Tetampa šitie keli algoritmo į feedą išmesti sakiniai paskata ją perskaityti.

Aš pati šiaip jau esu toks žmogus, kuriam apie save kalbėti nesunku - ir prijaučiu tokiems patiems. Kažką slėpti, nenorėti kažko apie save sakyti man iškart atrodo įtartina. Tačiau čia pat reik pridurti, kad nieko siaubingo gyvenime nesu patyrusi. Todėl I.Veisaitės pasakymas, kad ne viską apie save gali papasakoti, ne iki galo atsiverti, iškart papirko. Nuostabu yra skaityti save kritiškai vertinančio - savo galimybes suvokiančio ir jų neslepiančio - žmogaus mintis. Ne nuvertinančio, bet sugebančio nepasiduoti anie savimylai, anei savigraužai. Įmaišyk statinę meilės žmonijai ir atsiras nepapirkti negalinti asmenybė. O be asmeninių pastebėjimų ir artimumų knygoje pateikiama įžvalgi sovietmečio refleksija.

Iš tų knygų, kurias gailiuosi, kad ilgai delsiau perskaityti; liūdžiu, kad jau perskaičiau ir nebeteks pirmą kartą perskaityti; ir tokia, kurią dar tikrai ne kartą skaitysiu.

[Vygandas Ostrauskis · Rating 4 out of 5]

Labai sunku tinkamai įvertinti šią gan specifinę knygą (parašytą sakytinės istorijos – Irenos Veisaitės pasakojimų pagrindu), nes autoriaus – tik klausimai (be abejo, juos sugalvoti, suklasifikuoti ir pateikti tikrai buvo nelengva, tai truko beveik tris metus), o atsakymai nuo autoriaus nepriklausė, tuo labiau, kad pati pasakotoja knygą autorizavo, t.y. turėjo galimybę pakoreguoti savo atsakymus, kai jie jau rado savo vietą knygoje. Gali kilti klausimas, ar tokia knyga (tarsi interviu rinkinys) gali būti įdomi – atsakau: taip gali, ir net labai. Tam tikra grėsmė kyla dėl skaitytojo humanitarinio lygio, ypač kur (gan plačiai) pasakojama apie teatrų pastatymus, kalbama ir apie gan daug bent jau man nežinomų knygų autorių, nes I. Veisaitė buvo germanistė, apgynusi disertaciją apie Heinės poeziją, po to dėsčiusi Vakarų literatūros kursą, taip pat didelė jos veiklos dalis skirta spektaklių recenzijoms bei teatrų problemų nušvietimui. Tačiau net vien dėl to, kad I. Veisaitės gyvenimo kelias buvo ne rožėmis klotas, o kupinas mirtinų pavojų bei vingių, kurie tiktų romanui ar filmui, taip pat knygoje gausu gyvenimiškos išminties, įdomių pastebėjimų apie daugybę istorinių įvykių – jau vien todėl šią knygą verta perskaityti.
Nors ir nedidelė mūsų Lietuva, joje buvo (ir, ačiū Dievui tebėra) daug iškilių asmenybių, kurias visas neįmanoma žinoti, tad labai trumpai pateiksiu tik svarbiausius I. Veisaitės gyvenimo faktus: gimė 1928 m. Kaune, turtingoje šeimoje; vos jai sukakus 10 metų, tėvas paliko šeimą, emigravo; mama buvo nužudyta 1941 m., visi artimieji žuvo likviduojant Kauno getą; jai, penkiolikmetei, pavyko pabėgti ir ją priglaudė lietuvių šeima; po karo aukso medaliu baigė gimnaziją, mokėsi Vilniaus, Maskvos ir Leningrado universitetuose (ten apgynė disertaciją); ištekėjo besimokydama, pagimdė dukterį; vyras 1974 metais kartu su dukra emigravo, ji pati liko Lietuvoje; jau beveik penkiasdešimtmetę ją aplankė graži meilė, 1978 metais ištekėjo antrą kartą, deja, vyras mirė 1984 metais. Gyvenimas lėmė taip, kad turėjo labai daug draugų intelektualų tarpe tiek Lietuvoje, tiek buvusioje Tarybų Sąjungoje, tiek užsienyje. Dirbo dėstytoja, docente Vilniaus pedagoginiame institute, o visą laisvalaikį skyrė teatrologijai. Po nepriklausomybės atkūrimo – dar ir ilgametė Atviros Lietuvos Fondo vadovė.
Knygoje I. Veisaitė atvirai ir labai savikritiškai atsako į daugybę klausimų – ir tie skaitytojai, kurie apie ją anksčiau mažai buvome girdėję, suvokiame, kokią neeilinę asmenybę turėjo Lietuva: drąsią, mokančią apginti savo nuomonę, bet nekerštingą, labai tolerantišką humanistę, plačios ir gilios erudicijos, gyvenimo negandas atlaikiusią, mylimą ir gerbiamą. Gal todėl jai sunkiomis akimirkomis padėjo patys įvairiausi žmonės, net priešingybės (pvz., A. Sniečkus ir Marcelė Kubiliūtė). Kodėl ir kaip – sužinosite perskaitę šią tikrai dėmesio vertą knygą.
Kodėl ši labai literatūriškai išprususi moteris pati neparašė savo (gal būt beletrizuotos) biografijos? Knygoje ji atsako: „Jeigu negaliu rašyti visiškai atvirai – kam iš viso rašyti? Nemoku ir negaliu kalbėti apie kai kuriuos labai privačius, asmeninius išgyvenimus.“ Gal to atsiskleidimo šiek tiek ir trūksta šioje pakankamai įdomioje knygoje, bet joje tikrai yra labai graži meilės istorija. Gal turėjo būti ne viena?
„Gyventi irgi yra menas, gyvenimui irgi reikalinga prasmė, tema ir ritmas“. O kodėl jos gyvenimas rutuliojosi būtent Lietuvoje – juk galėjo gyventi daugelyje užsienio šalių? Į šį, tik dar aštriau iškeltą klausimą: „Kaip tu gali gyventi Lietuvoje? Juk tai kruvina žemė!“ – atsakė: „Tai mano kraštas. Aš jį myliu, nepaisydama nieko. Čia yra mano gyvenimas, mano draugai ir mano kapai. Esu žydų kilmės lietuvė“. Vėliau dar priduria: „Kiekviena tauta turi ir šventųjų, ir budelių. Neapkęsti tautos, kaltinti tautą galima tik apakus. Kaltas visada konkretus žmogus“.
Įdomus atsakymas į klausimą, kokia knyga padarė didžiausią įtaką: „Hariet Bičer Stou „Dėdės Tomo trobelė“, visam gyvenimui įskiepijusi pasipriešinimą rasizmui, bet kokiam žmogaus žeminimui, lygybės troškimą, išlikusį iki šiandien“. O mylimiausias jos herojus (tai mane šiek tiek nustebino) – Don Kichotas...
Nesinori šios apžvalgos baigti liūdna nata, bet negaliu nepacituoti I. Veisaitės prisipažinimo: „Nieko nesigailiu, tik mano sprendimų kaina buvo ir yra labai aukšta... Gyvenu dabar, kai jau atsėlino senatvė, toli nuo mylimos vienturtės dukters ir savo mylimų anūkų...“

[Diana Paulauskaite · Rating 4 out of 5]

Svarbiausias dalykas, kurį gavau iš šios knygos, tai įdomi, man nauja perspektyva. Ką reiškia būti lietuviu, kai etniškai nesi tipinis lietuvis? Čia gimti ir gyventi, pasinerti ir pildyti vietos kultūrinį, visuomeninį gyvenimą ir kartu būti kitos tradicijos dalimi? Pasirodė, jog baisiai sudėtinga.

Prieš skaitydama šią prisiminimų knygą, apie Ireną Veisaitę, galima sakyti, nieko nežinojau, tik buvau girdėjusi patį vardą kažkur svetimuose akademiniuose koridoriuose. O ponia Irena buvo literatūrologė, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorė ir daugybės visuomeninių veiklų kūrėja. Kartu buvo litvakė, Lietuvoje išgyvenusi holokaustą. Šiuose atsiminimuose ji pasakoja kaip pateko į Kauno getą, kaip iš jo pabėgo ir kaip viso WW2 metu toliau slapstėsi Vilniuje. Neįtikėtina istorija. Dar neįtikinamiau, kad tiek daug ir tokių karčių dalykų patyręs žmogus pats neapkarto, liko šviesus ir norintis dalintis. Vaikystėje buvo pamokyta mamos – niekada nekeršyk – panašu, kad taip ir vadovavosi šita taisykle visą amžių.

„Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ – jauki pokalbių ir prisiminimų knyga. Skaitosi labai lengvai, tarsi žiūrėtum gyvenimo būdo laidą. Daug Lietuvos kultūrinio gyvenimo užkulisių, name-drop’inimo (kas nėra blogai) ir ryškių asmeninių pasakojimų. Kartu tai nėra vien knyga apie karo siaubą, tai įvairiaspalvės būties šioje Žemėje gyvas prisiminimas (čia iš visų jėgų stengiausi išvengti žodžio „gyvenimas“ pakartojimo, todėl sakinys toks pretenzingas). Įdomu prie arbatos.

[Rasaxx · Rating 4 out of 5]

Pasakojimai apie teatrą, literatūrą. Visgi koks šviesus, skaidrus žmogus Irena Veisaitė.
Labai įdomu buvo skaityti įžvalgas apie sovietmečio teatrą, režisierius, pogrindinę literatūrą. Kai kuriuos spektaklius iki šiol prisimenu. Gal tą įspūdį kurį jie paliko.

Knyga mane privertė atkreipti dėmesį į estų literatūrą - Jaanas Kaplinskis, Jaanas Krossas.
Tiek mažai apie tai žinau.

Ypač paveikė pasakojimas apie masinę psichozę, kuri ištinka žmones kai pamato savo dievinamą vadą - Staliną. Ir kaip lengva pasiduoti kitų įtakai. Negi ir aš taip elgčiausi? Juk tai labai baisi patirtis.

[Virga · Rating 3 out of 5]

Vietomis tikrai patiko skaityti dėl įdomių ir kartais netikėtų laikmetį apibūdinančių detalių. trys žvaigždutės dėl to, kad pats personažas, pati pasakotoja išlieka visiškai abstrakčiame kilnumo/ dorumo/ išmintingumo/ etc. etc. vaidmeny visiškai visur - apie kokį savo amžių bepasakotų ir kokias situacijas beaprašinėtų. Tai tiesiog gyvybės smarkiai trūksta, ir sunku pasakyti, kuris iš autorių - ar pati pasakotoja, ar pasakojimo užrašytojas ir tvarkytojas to nepastebėjo.

[Laurynas La'Dieta · Rating 5 out of 5]

"Mes negalime pakeisti pasaulio, bet galime pakeisti savo sielą". I. Veisaitė

[Vaiva · Rating 4 out of 5]

“Kai kurie žmonės bėgant laikui tariasi sužinoję ir supratę viską arba neveik viską. Bet aš su kiekvienais pragyventais metais suvokiu, kad man kyla vis daugiau klausimų, o atsakymų - vis mažiau...”
Simboliška, užbaigiau knygą Irenos Veisaitės gimimo dienos išvakarėse, gimtadienio, kurio ji taip ir nesulaukė, nors tikrai tikiu, kad daugelis ją prisimins ne tik šią dieną. Asmeniškai niekuomet neteko sutikti, bet teko skaityti ar klausytis jos interviu, kuriuose ji visuomet kalbėjo apie gebėjimą suprasti bei atleisti, niekuomet nekeršyti ir neapleisti savo vertybių. Ši knyga tarsi visų jos, įvairuose interviu išsakytų minčių, koncentratas. Tarsi priesakas visuomenei, kaip ji turėtų elgtis jeigu nori ir ateityje išlikti kaip sociumas. Ir, puikus viso jos gyvenimo paveikslas, iš esmės nutapytas visa palete spalvų, nuo pačios juodžiausios iki šviesiausių tonų, kuriuos ji pati pasirinko.
“Bet viena aišku: mums duotas tik vienas gyvenimas, ir gyvename mes visi “mūsų miestelyje”. O miestelis - tai yra ir konkreti vietovė - mūsų gimtinė, ir motina Žemė, kuri visus mus maitina, ir tas per amžius sukrautas dvasinis turtas, ir moralinės vertybės, ant kurių laikosi žmonija ir pasaulis.”

[Rūta Gaškauskaitė · Rating 5 out of 5]

Šią knygą skaičiau prieš prasidedant karui, negalėjau patikėti, kokia aktuali kiekviena Irenos išsakyta mintis prieš 6-etą metų, o kartais suformuluota ir prieš gerus dešimtmečius. Tuo metu kai manyje plito pyktis, tamsa ir nesupratimas vis atsitrenkdavau į jos humanistines sienas: virš visko mylėti žmogų, gyventi su tiesa, niekada nekeršyti… Mažiausia ką galėjau padaryti - pabandyti įsiklausius išgirsti žmogų išgyvenusį šiandienos siaubą. Ši knyga manyje tikrai kažką pakeitė ir tikiuosi, kad dar ilgai palaikys mano moralinį stuburą.
“Žmogaus kelias yra atleidimo kelias ir tai vienintelis kelias į gyvenimą”
Nuoširdžiai, gydanti ir gili rekomendacija.

[Aurelija · Rating 4 out of 5]

4+

[Evelina Meskinyte · Rating 5 out of 5]

Koks gražus žmogus!

[Gintarė Lialienė · Rating 3 out of 5]

Pokalbiams pasirinkta įdomi asmenybė, per kurios gyvenimą atspindėtos didžiosios XX a. pervartos. Žavi platus akiratis, išlaikytos moralinės normos. Tačiau kalbinama moteris, manau, gerokai suplokštinama, perdėtai idealizuojama, o tai teksta daro nuobodų ir neįtikinantį.

[Rasa · Rating 4 out of 5]

Labai sukaustantis ir šviesus kelias ne tik per žmogaus, bet ir viso XXa Lietuvos raidą.

"Atmintis mus dažnai klaidina", sako I.Veisaitė, primindama, kad nėra vienos istorijos, yra tik istorijos.
Pasaulyje, kuriame vyksta tiesų kovos.

Prisidėjusi prie daugybės svarbių knygų ir tekstų atsiradimo, šią knygą I.Veisaitė paverčia atlaidumo ir žmogiškumo vadovėliu.

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 5 out of 5]

Koks praturtinantis gyvosios istorijos pasakojimas, per vieną asmenybę atskleidžiantis keturis Lietuvos istorijos laikmečius: tarpukarį, Antrąjį pasaulinį karą, sovietinę okupaciją, Lietuvos nepriklausomybę. Ir koks subtilus Aurimo Švedo tonas, atveriantis Irenos Veisaitės širdies duris.

Didelės dvasios žmogaus būta. Atrodo, kur bepasisuksi, visur gerosios Irenos ranka palytėta. Jos sąžiningumas prieš save pačią ir kitus, dėmesys, atjauta kitiems, žmonių „suklijavimas“, dvasinių tiltų tiesimas padarė neišdildomą įspūdį. Argi tai neasocijuojasi su pačios Irenos mėgstamiausiu personažu Don Kichotu?

Šią knygą Bitės knygų klube visiškai atsitiktinai pasirinkome skaityti per Irenos gimtadienį. Kažkoks mistinis sutapimas. Negana to, Irena tiesiog pradėjo „persekioti“ ir neįtikėtinai plačiai nuraibuliavo per mano kasdienybę.

Prabėgus savaitei per LRT žiūriu V. V. Lansbergio dokumentinį filmą „Antanas Sutkus: scenos iš fotografo gyvenimo“. Ten kalbinama Irena. Įsijungiu laidą „Stilius“ – ten kalba Irenos studentas Vytautas Toleikis, kuris, ko gero, kiekviename interviu užsimena apie savo legendinę dėstytoją. Dar po kelių dienų žiūrių laidą „Žinomos nežinomos moterys“, kurioje vyniojamas Stefanijos Ladygienės – Irenos gelbėtojos nuo holokausto gniaužtų ir globėjos, biografijos siūlas.

Negana to, tuo pačiu metu Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje atidaroma paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Šia paroda gal net ir nebūčiau susidomėjusi, jei ne knygoje Irenos skirtas išskirtinis dėmesys Jurašo asmenybei ir kūrybos dramai. O jau visai vyšnia ant torto – Aistės Stonytės apsilankymas Panevėžyje su dokumentiniu filmu apie Jurašą „Mamutų medžioklė“. ŠAKĖS, negaliu😊, kaip gražiai nuvilnijo ir mane praturtino viena knyga.

Beje, ir dar... Niekaip negaliu atsiklausyti Avro Part tintinnabuli stiliumi Irenos dukrai sukurtos kompozicijos “Für Alina“. Ir vėlgi, šis muzikinis šedevras į mano gyvenimą „įkrito“ knygos dėka.

Imkit ir skaitykit. Plačiais žingsniais besiplečiantis akiratis jums už tai padėkos.

[Kristina · Rating 5 out of 5]

per šią knygą atradau pokalbių knygų žanrą apskritai. Irenos Veisaitės gyvenimas išsitenka keliose skirtingose epochose, okupacijose, laisvėje, nelaisvėje ir vėl laisvėje. Bet ne tik dėl to ši knyga vertinga - dar ir dėl to, jog šis žmogus kiekvieną kitą priima atidžiai, stebėdama, į gyvenimą žiūri ne priešindamasi jam, o veikiau patirdama, skanaudama, gyvenimas tarsi teka per ją - galbūt ir tas knygas pavadinimas būtent toks - apie gyvenimo skaidrumą. Atrodo, kad kiekvienas pyktis, santykis su kitu žmogumi, kitaip nei tikėtasi pasikreipęs gyvenimas yra - suprantamas, priimamas, permąstytas.

Jeigu kalbant apie knygos turinį - vieni įdomiausių pasažų vis dėlto yra apie sovietmetį ir tuometinius žmonių santykius, jų kito ir laisvės alkį, nuolatinius susitikimus ir artumą. Matyt, žmonių, su kuriais norėjai ir galėjai bendrauti, buvo tiek mažai, kad visuomet norėjosi susitikti ir būti kartu. Nežinau, ar galima priešpriešinti tų laikų bendravimą su dabartiniu, tačiau kartais atrodo, kad žmogus dabar - kur kas daugiau būna vienas, kur kas mažiau draugai ir buvimas su jais įsiterpia į jo buitį. Galbūt tai tik subjektyvi impresija, neturinti jokio sąlyčio su tikrove.

[Reda · Rating 2 out of 5]

Na, kas aš tokia, kad smerkčiau kito žmogaus gyvenimą ir pasirinkimus. Asmenybė tikrai įdomi, intelekto, erudicijos neatimsi. Bet galiu įvertinti knygą ir jos turinį. Labai nepatiko. Susidaro įspūdis, kad apie sovietinį laikotarpį pasakojama gerokai savo naudai pagražinta istorija. Akivaizdu, kad prie sistemos buvo prisitaikyta gerokai daugiau, nei pripažįstama, o humanistinis tonas dažnai naudojamas kaip moralinis šydas(na taiiiip, gal Sniečkus ir prisidėjo prie režimo masiškai trėmusio lietuvius į Sibirą, bet HEY, koks apsiskaitęs ir malonus žmogus jis buvo!). Šių dienų kontekste, rusijos invazijos fone, išvis koktu klausyti agresoriaus ir okupanto kultūrą ir literatūrą šlovinančių pasisakymų, aiškinimų apie „nepertraukiamą Lietuvos ir rusijos kultūrinį ir kt. ryšį“, lyg tas „ryšys“ nebuvo per prievartą sukurtas.

[Ilona · Rating 4 out of 5]

Labai tinkama metų pabaigai, kai sau pačiai reziumuoju praėjusius metus ir atsargiai braižau ateinančių kontūrus. Knygos pabaigoje pateiktos I.V. -gimnazistės ir aštuoniasdešimtmetės - mintys, kurios tarsi reziumuoja visą gyvenimą. Ir pavydu to išsipildymo, to gyvenimo vientisumo (stengiantis negalvoti apie kainą).

"Visada, kiekvienoj situacijoj ir kiekviename laike, stengiuosi surasti ką nors pozityvaus.<...> Kada tau jau aštuoniasdešimt ar aštuoniasdešimt penkeri metai, kaip kam duota, kiekvieną dieną ką nors prarandi - galimybę judėti, prisiminti, veikti, - ir tai yra natūralu. Tai reikia priimti kaip duotybę ir neišvengiamybę, nes, ačiū Dievui, esame mirtingi. <...>Mokytis reikėtų iki paskutinio atodūsio... Senatvė duoda Tau galimybę tai realizuoti."(psl. 308)

[Marina Pukele · Rating 5 out of 5]

Labai daug žmonių, su kuriais man teko dirbti nuoširdžiai žavisi ir gerbia Ireną Veisaitę, todėl jaučiau, kad negaliu likti nuošaly nesužinojus daugiau apie ją. Patiko knygos formatas pokalbio forma, kurioje pati Irena pasakojo, svarstė, atskleidė savo požiūrį. Pripažinsiu, kad karo prieš Ukrainą kontekste sunku susitapatinti su jos giliu atleidimu ar su mintimi, kad žmonės turi būti matomi atskirai nuo valdžios. Bet tuo pačiu, per jos asmeninę istoriją, suprantu, kiek mažai žinau litvakus ir jų patirtis.

[Agne Kudarauskiene · Rating 5 out of 5]

Knyga, kurią rekomenduočiau kiekvienam.
Šios iškilios asmenybės, Irenos Veisaitės pasakojimai, tai ne tik jos gyvenimo istorija, kuri yra išties sukrečianti. Žvelgiant iš šių dienų perpektyvos - tiesiog sunkiai įtikima, ką teko iškęsti Irenai vaikui, paauglei, jaunai moteriai.
Tačiau ši knyga taip pat yra apie idėjas, apie siužetus. Jos pasakojimai - tai ir Lietuvos XXa. mentaliteto, kasdienybės, kultūros istorija.
Nors klausiau audio formatu, būtinai įsigysiu egzempliorių į šeimos biblioteką.

[Dzina · Rating 5 out of 5]

Tekstas labai skaidrus, puikus istoriko Aurimo Švedo darbas. Įkvepianti, o tarpais ir kvapą gniaužianti Irenos Veisaitės istorija - pabėgusi iš Kauno geto, Vilniuje slapstėsi, išgyveno Holokaustą. Išvyko studijų, bet grįžo ir liko, nors ir krauju permirkusioje žemėje. Ir daug, labai daug dėl mūsų padarė. Reikėtų paskaityti visiems liežuviais piktai malantiems apie sorošo sąmokslą.

[Emilija · Rating 4 out of 5]

“Taigi, nematuokime kitos epochos remdamiesi tik savojo laikmečio žiniomis, vertybėmis ir idėjomis.”

Dviejų skirtingų asmenybių ilgas pokalbis, atveriantis Lietuvos istoriją Lietuvos žydės akimis: geto ir pabėgimo istorijos, pokaris, mokslas sovietiniame Vilniuje (V. Zaborskaitė prisimenama kaip mokytoja) ir Maskvoje, Sankt Peterburge, darbas cenzūros ir saugumo spaudžiamame Edukologijos universitete, Lietuvos Atvirto fondo istorija.
Irena Veisaitė (kartais per mažai skatinama Aurimo Švedo) leidžiasi į tolimiausius savo atminties kambarius ir pristato kai kurių Lietuvos intelektualų jr kūrėjų iškilimą, Kauno ir Vilniaus kūrybininkų, susibūrimus, meilę estų režisieriui Grigorijui Kromanovui.
Pokalbyje nedrąsiai aptariama ir dabartinė Lietuvos teatro situacija, Atviro fondo baigtis.

[Mintaute · Rating 4 out of 5]

Ačiū Aurimui Švedui už tuos šiltus ir gilius pokalbius su Irena. Jaučiausi lyg sėdėdama trečia prie stalo. Gaila, kad Ireną atradau jau po to, kai ji mus paliko. Tiek daug šviesos, išminties ir būties lengvumo ji man atnešė. Tamsiausią naktį viskas šiek tiek skaidriau atrodo.

[Alda Eik · Rating 5 out of 5]

Labai graži knyga.

[Kata Bitowt · Rating 4 out of 5]

Perėjus tankų datų ir pavardžių mišką, kuris yra šio tikrai labai vertingo darbo pamatas, priedo tekstai, o ypač laiškai pripildė širdį šilumos ir keisto gyvenimo džiaugsmo.

[Gabriele · Rating 4 out of 5]

Skaidrus, mielas, pagaunantis, bet labai atsargus pasakojimas.

[Lolita iš Kauno · Rating 4 out of 5]

Koks sutapimas! Knygą baigiau sausio 9-per Irenos Veisaitės gimtadienį. Įdomiausios buvo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės detalės.

[Jonas Moonstomper · Rating 4 out of 5]

Sakykim, kad, tai pirmasis dokumentuotas podcastas, bet ne debilu per yt kur šneka sudus, o čia gilu, prasminga ir mūsų istorija...

[Nomeda · Rating 4 out of 5]

Įdomu.