Skruzdžių skandinimas

by Vytautas Stankus

Pirmoji Vytauto Stankaus poezijos knyga „Vaikščiojimas kita ledo puse“ (2009) tapo stipriu debiutu ir rimta paraiška į tikrą dalyvavimą lietuvių literatūros procese. Antroji poeto knyga „Iš veidrodžio, už“ buvo išrinkta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o „Metų knygos“ rinkimuose pripažinta 2014-ųjų Metų poezijos knyga. Tai – faktai, patvirtinantys tiek Vytauto Stankaus poetinį talentą, tiek sąžiningą ir atsakingą požiūrį į literato darbą. To darbo rezultatas - trečiasis poezijos rinkinys „Skruzdžių skandinimas“.

Jame, lyginant su ansktesnėmis poeto knygomis, randasi daugiau pasitikėjimo savimi, savo poetine klausa, savo atrasta stilistika ir autentiška estetika. Tik, kaip ir turi būti autoriui bręstant, tai užrašoma labiau artikuliuotai, rafinuočiau, gryniau – bręsta autorius, bręsta ir jo poezija. Nesušukuota ir rupi, iš pirmo žvilgsnio – visiškai fragmentiška, tačiau vidinių etikos ir pasaulėjautos jungčių susiejama itin glaudžiai ir harmoningai. Galima tai laikyti tiek lietuvių „neornamentuotos kalbos generacijos“, tiek XX a. 8-ojo dešitmečio modernistų poetine mokykla, tačiau toks apibrėžimas V. Stankaus poezijai būtų pernelyg siauras. Naujas autorius rašo nauja kalba, tuo pačiu parodydamas ir įrodydamas, kad lietuvių kalba ir lietuvių poezija nėra vien estetizuotos lyrikos erdvė, kad lietuvių kalba yra atvira poetiniam performansui, žaidimams, eksperimentams – gyvybei, kurios bet kokioje kultūroje niekada nebūna per daug. O tai – jau svarbu ir vertinga ne tik V. Stankaus kūrybinei biografijai, bet ir visai lietuvių literatūrai, literatūros istorijai.

Ištrauka:

-Guliu čia tamsoje ir laukiu mirties.
Džozefas Konradas

I. skruzdžių skandinimas
*
mes palikome giedančius angelus degančio medžio
šešėly ir išėjom iš sodo ir tyliai užvėrėm
vartus ėmė lyti dangus buvo juodas buvo
juodas mėnulio vyzdys aklai stebintis
mus kurie lenkės ir žvelgė į šulinio burną
murmėdami kad svarbiausia negert šio vandens –
jame kraujas
bet sėmėm ir gėrėm kol niekas nematė ir pamažu
užsimiršom ir kritom į žolę ir žolė prisipildė
*
akimirka prieš nuskambant trimitui: toliau ir vėl tyla
*
miestas kurį pažinau ir miestas kurio
nėra kurio nereikia yra miestas
kuriame susitikom miestas kurio ilgiuos
ir kurį sapnuoju kuriam jaučiuosi saugus
išnuodytas miestas pelenu virtęs
su gatvių raukšlėm su langais išdaužytais
miestas su mirusiais savo miestas į kurį
atėjau iš kurio neišeisi – visa tai – tu
*
čia nėra ko valgyt, mes valgome smėlį
*
ir štai aš keliuosi štai aš keliuosi štai aš
melsvas švytėjimas pirštuose
melsvas švytėjimas pirštuose
ir štai aš keliuosi štai aš keliuosi štai aš
šiurkšti šviesa po mano delnu
šiurkšti šviesa po mano delnu
*
toji, kurią vadiname Gabrieliumi, sulaužo trimitą
*
ir štai aš keliuosi štai aš keliuosi štai aš
kauluose manuos druska ir vėjas
smėlio gumulas gerklėj ir štai
aš jau stoviu štai stoviu štai aš
prie šulinio kuriam dar esama vandens
tačiau neliko tų kurie galėtų gerti
giesmėms nutilus ir nurimus liepsnai liekam
nes viskas ką įkvepiu tampa noru iškvėpti
ir viskas ką iškvepiu – dulkėmis tampa
*
dabar užsimerk, mes sapnuosime
*
čia nėra ko valgyt:
vien siūbuojantis vanduo many –
siūbuojantis vanduo tavy – – –
– akivarai – akivarai – akivarai –
*
mirusieji virsta gyvaisiais

Genres: Poetry

112 pages, Paperback

Published January 1, 2016

Reviews

[Skaistė · Rating 5 out of 5]

daug sapnų, vandens, ugnies, vilkų, skruzdžių, pėdų ir kraujo.

[Rugilė · Rating 5 out of 5]

- jau ruduo.
Tai reiškia: šalta, bus dar šalčiau; atėjo laikas užkamšyt lango plyšius, atėjo laikas nesikalbėti, rašyti

[Pratum · Rating 2 out of 5]

"<...>
galop paaiškėjo, kad mano pirštų užtenka
nebent taviems pirštams, palaipsniui supratau,
kad ne viską reikia skaičiuoti, kol
tapo visiškai aišku, kad pirštai skirti visai kitiems dalykams"

"esu prismaigstęs į žemę galybę degtukų,
bet ugnies taip ir nebuvo, tad su įniršiu
kapodavau drugelius, įsivaizduodamas, kad
dalyvauju kruviname mūšyje, lupdavau kojas
žiogams, manydamas, jog tai karo belaisviai,
kuriuos žūtbūt turiu iškvosti, mėčiau akmenis
į kates, laikydamas jas priešo šnipais -
visa tai nugulė man ant rankų.
kaip dabar galiu tave liesti?"

"gulėti žolėj, vos juntamam vėjy, saulėkaitoj,
iš popieriaus lankstyt drugelius, rikiuoti juos
tau ant nugaros, kol užklos tave visą, ir
stebėti, kaip virpa sparneliai, kaip jie atgyja"

šiaurė - šiaurė

vėl susitikom,
kiek laiko praėjo, keli
šviesmečiai, kelios savaitės
(7 metai, 2 mėnesiai ir 14 dienų),
ir po šitiekos laiko viskas,
kam radau savy jėgos -
pasiūlyt kartu parūkyti

ir tai, kaip papurtei galvą -
tą pačią akimirką, jau žinojau,
bet paklausiau, vis tiek

trečias mėnuo

aš linkteliu, šypsaus,
visad mokėjau šypsotis,
tai mano barikada, mano
gynybinė siena, kuri
dabar trupa, kuri mane išduoda

visai kaip ir tu

laukia daug džiaugsmo, sakau

stebiu tavo nugarą, tolstančią,
dingstančią tarp žmonių
pats sau galvodamas:
būčiau šūdinas tėvas

kelias į pragarą gerais norais grįstas

noriu visko, kas kenkia, visko
kas neteisinga, noriu čipsų, alaus,
rūkyto sūrio, rūkytų kiaulės ausų, kiaulės kojų,
kiaulės, atsitiktinių lytinių santykių,
noriu drebėti kaip lapas, tada ėst
sniegą su žvyru, paskui stebėtis, kodėl
tarp dantų girgžda, noriu butelį
Jacko vienu mauku įkišus šiaudelį kaklelin,
kad viskis galėtų kvėpuoti, nes kažkas
įkišo šiaudelį mano gerklėn, kad galėčiau norėti
visko, kas kenkia, visko, kas yra kepta duona
su sūriu, šoninė, steikas, bandelės su karamele,
vytinta jautiena, makaronai su mėsa, su faršu, su sūriu,
su grybais, vištiena, ėriukas, vištiena,
stiklinė vandens, pieno, aliejaus, alyvos,
ugnies, noriu dulkintis, užsikrušt negyvai
ir nužengęs į pragarą ten sukelt revoliuciją
kaip priklauso - su vėliavom, himnais ir šokiais,
ir šokiais, dainom, nešvankiais anekdotais,
tada keltis į kitą pusę, tada keltis į darbą,
tada, kad kas nors ištrauktų šiaudelį

"kiek naktų praleista
sukandus pagalvę dantim
žiūrint į juodumą, bandant apgauti save,
jog tamsa tai rugpjūčio dangus"

" kaip tu, ji paklausė. kažkaip, atsakiau. ji kurį
laiką galvojo, ką galėtų reikšti tas kažkaip,
bet kažkaip buvo būtent tas žodis."

"ir tada supranti, kad krenti visą savo
gyvenimą, jog beskrisdamas sugebėjai pakeist
kelis darbus, susilaukti vaikų, pražilti, sukalt
vieną kitą inkilėlį zylėms, ir ilgainiui nuo oro
trinties ima smilti rūbai, ima rūkti plaukai -
mažas liepsnojantis meteoras būtų tai, ką
matai, kai žiūri į mane."

dovana: Antanui A. Jonynui

saulė kyla už kalno
ir spinduliais tarsi ietimis
nudobia žvėrį - jo kraujas
kapsi ant mūsų galvų ir
ilgainiui pavirsta į upę - - -
viskas liūdniau negu iš tikrųjų
bet iš tikrųjų
viskas dar truputėlį liūdniau

"o kai dar gyvenom kartu
ir rytais virdavau kavą, o tu
su džiaugsmu pjaustydavai mišrainę -
krabai krabų lazdelėse galvodavo:
sniegas už lango yra vanduo,
vanduo yra jūra, mes esam beveik
namie, mes beveik esam"

[Greta · Rating 4 out of 5]

Spalis yra puikus mėnuo sapnuoti dulkes

gulėti žolėj, vos juntamam vėjy, saulėkaitoj,
iš popieriaus lankstyt drugelius, rikiuoti juos
tau ant nugaros, kol užklos tave visą, ir
stebėti, kaip virpa sparneliai, kaip jie atgyja

[Monika · Rating 5 out of 5]

-Guliu čia tamsoje ir laukiu mirties.
Džozefas Konradas

I. skruzdžių skandinimas
*
mes palikome giedančius angelus degančio medžio
šešėly ir išėjom iš sodo ir tyliai užvėrėm
vartus ėmė lyti dangus buvo juodas buvo
juodas mėnulio vyzdys aklai stebintis
mus kurie lenkės ir žvelgė į šulinio burną
murmėdami kad svarbiausia negert šio vandens –
jame kraujas
bet sėmėm ir gėrėm kol niekas nematė ir pamažu
užsimiršom ir kritom į žolę ir žolė prisipildė
*
akimirka prieš nuskambant trimitui: toliau ir vėl tyla
*
miestas kurį pažinau ir miestas kurio
nėra kurio nereikia yra miestas
kuriame susitikom miestas kurio ilgiuos
ir kurį sapnuoju kuriam jaučiuosi saugus
išnuodytas miestas pelenu virtęs
su gatvių raukšlėm su langais išdaužytais
miestas su mirusiais savo miestas į kurį
atėjau iš kurio neišeisi – visa tai – tu
*
čia nėra ko valgyt, mes valgome smėlį
*
ir štai aš keliuosi štai aš keliuosi štai aš
melsvas švytėjimas pirštuose
melsvas švytėjimas pirštuose
ir štai aš keliuosi štai aš keliuosi štai aš
šiurkšti šviesa po mano delnu
šiurkšti šviesa po mano delnu
*
toji, kurią vadiname Gabrieliumi, sulaužo trimitą
*
ir štai aš keliuosi štai aš keliuosi štai aš
kauluose manuos druska ir vėjas
smėlio gumulas gerklėj ir štai
aš jau stoviu štai stoviu štai aš
prie šulinio kuriam dar esama vandens
tačiau neliko tų kurie galėtų gerti
giesmėms nutilus ir nurimus liepsnai liekam
nes viskas ką įkvepiu tampa noru iškvėpti
ir viskas ką iškvepiu – dulkėmis tampa
*
dabar užsimerk, mes sapnuosime
*
čia nėra ko valgyt:
vien siūbuojantis vanduo many –
siūbuojantis vanduo tavy – – –
– akivarai – akivarai – akivarai –
*
mirusieji virsta gyvaisiais