4.5/5
Įspėjimas: čia ne detektyvas. Ir ne trileris. Pabaiga aiški jau nuo pat pradžios, tačiau tai, kas mirė ir tai, kas ką nužudė – toli gražu nėra knygos esmė. Tai nėra nei greita, nei veiksmas-veja-veiksmą tipo knyga. Veikėjai – vos keli, siužeto posūkiai – irgi. Neleiskite nei knygos apimčiai, nei viršeliui jūsų suklaidinti. „Baimė“ – labai plona, vos 192 psl.knygutė, bet kiek gelmės ji savyje talpina! Kaip negailestingai autorius daro tėvų ir vaikų, sutuoktinių, žmogaus ir visuomenės, žmogaus ir santykio su tiesa, demokratija, teisine sistema skrodimą. Kaip aštriai ir skaudžiai pjauna per rutiną ir kasdienybę, santuoką ir šeimą, ištraukdamas mažiausias, plika akimi dažnai nepastebimas ar sąmoningai pražiūrimas smulkmenas, apnuogindamas žmones taip, kad net užgniaužia kvapą. D.Kurbjuweit priešais skaitytoją išstato jų slapčiausias baimes, giliausius troškimus, paslaptis – tokias, kurias kartais baisu pripažinti net sau pačiam, net mintyse.
Architekto Randolfo Tyfentalerio šeima iš pažiūros atrodo darni ir laiminga. Trys nuostabūs vaikučiai, išsilavinusi ir įdomi žmona, naujas butas prestižiniame Berlyno rajone. Vis dėlto, pusrūsyje po Tyfentaleriais, socialiniame būste, gyvena per dienas išvien Dustino Hoffmano filmus žiūrintis Dyteris Tiberijus, kuris ima šeimą persekioti, o galiausiai – kaltinti jų trijų vaikų seksualiniu prievartavimu. Jis laviruoja ant (ne)legalumo ribos, prieš jo veiksmus advokatai ir policija yra bejėgiai, o tai veda Tyfentalerius iš proto lėtai, tačiau užtikrintai. Kaip gyventi, kai kasdienybę lydi panika, įtampa ir baimė? Ką daryti, kai teisinė valstybė, kuria visada didžiavaisi, kai pacifizmas, kurį jau tiek metų praktikuoji, nuvilia vėl ir vėl, kol kiekvienas iš tokios darnios šeimos narių, pamažu pradeda eiti iš proto, kiekvienas savaip? Kaip nekaltinti savęs ir savo artimiausių dalykais, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstei, kaip miegoti, kai kaltintojas, rodos, yra visur – sėdi šalia jums pusryčiaujant, žiūri per langą jums miegant, netgi guli greta jums mylintis?
„Baimė“ man šiek tiek priminė A.Kamiu „Svetimą“. Pasakotojo atvirumas, besiliejantis tiesiog laišku skaitytojui, neturintis nei dialogų, nei, rodos, ribų, nėra toks, kurį lengva pakelti. Dažnai sakome, kad atvirumą vertiname ir jo norime visur ir visada – šeimoje, santykyje su draugais, su savimi. Bet šioje knygoje atvirumas slegiantis, parodantis tas visuomenės ir žmonių puses, į kurias žiūrėti sunku, o pripažinti garsiai – dar sunkiau. Knyga priverčia susimąstyti apie tai, kaip baimė gimsta, kaip įleidžia šaknis dar vaikystėje, kaip yra vis palaistoma tėvų, draugų, aplinkinių, aplinkybių, o ir mūsų pačių. Kaip ji kerojasi ir auga kartu su mumis, kaip galiausiai ima smaugti, visiškai užvaldo, veda iš proto ir priverčia daryti dalykus, kurie anksčiau atrodė ne tik už galimybių, bet ir už suvokimo ribų.