What do you think?
Rate this book
ქალი ჩრდილის გარეშე
მისტიურობითა და იდუმალებით მოცული სულთა სამყაროს მეუფისგან დედოფალს ეუწყება, რომ თუკი, ის 3 დღის განმავლობაში არ დაორსულდება, მისი მეუღლე, ქვად იქცევა. ქალი ჩრდილის გარეშე, ესაა ლიბრეტო რიჰარდ შტრაუსის ამავე სახელწოდების ოპერისთვის, რომელიც მისმა ახლო მეგობარმა და თანამშრომელმა, ჰუგო ფონ ჰოფმანშტალმა 1911-17 წლებში დაწერა.
216 pages, Paperback
First published January 1, 1919
About the author
Hugo von Hofmannsthal
463 books142 followersAustrian writer Hugo von Hofmannsthal established his reputation with lyric poems and a number of plays, including
Yesterday
(1891) and
Death and the Fool
(1893).
This Austrian novelist, librettist, poet, dramatist, narrator, and essayist flourished.
https://en.wikipedia.org/wiki/Hugo_vo...
This Austrian novelist, librettist, poet, dramatist, narrator, and essayist flourished.
https://en.wikipedia.org/wiki/Hugo_vo...
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 16 of 16 reviews
August 8, 2019
Una prosa densa e poetica fa da supporto a una fiaba delicata e profonda, ricca di significati simbolici.
Le vite di due coppie diversissime tra loro, un imperatore e una fata sua sposa da un lato, un povero tintore e la sua moglie insoddisfatta dall’altro, si intrecciano diventando reciprocamente fondamentali.
Sulla fata grava la maledizione di un destino tremendo se non riuscirà a trovare un’ombra che la leghi alla terra. La ricerca sarà lunga e costellata di ostacoli. Per ottenere quello che le serve, dovrà imparare a comprendere gli uomini, a capire i loro sentimenti, a provare il loro dolore.
Stringerà un patto con la moglie del tintore, disposta a cedere la propria ombra in cambio di una promessa di felicità.
Sarà una scoperta per entrambe. La fata diventerà una donna a tutti gli effetti, la moglie del tintore imparerà ad apprezzare la realtà, smettendo di inseguire l’ombra di desideri inconsistenti.
Le vite di due coppie diversissime tra loro, un imperatore e una fata sua sposa da un lato, un povero tintore e la sua moglie insoddisfatta dall’altro, si intrecciano diventando reciprocamente fondamentali.
Sulla fata grava la maledizione di un destino tremendo se non riuscirà a trovare un’ombra che la leghi alla terra. La ricerca sarà lunga e costellata di ostacoli. Per ottenere quello che le serve, dovrà imparare a comprendere gli uomini, a capire i loro sentimenti, a provare il loro dolore.
Stringerà un patto con la moglie del tintore, disposta a cedere la propria ombra in cambio di una promessa di felicità.
Sarà una scoperta per entrambe. La fata diventerà una donna a tutti gli effetti, la moglie del tintore imparerà ad apprezzare la realtà, smettendo di inseguire l’ombra di desideri inconsistenti.
March 9, 2018
Elogio dell'ombra
L'amore tra la principessa delle fate e l'imperatore potrà giungere a compiutezza solo se entro un anno essa riuscirà a proiettare la propria ombra sul suolo, e per riuscirci la possibilità è una sola: accettare di essere umana, carnale, mortale.
Una bellissima fiaba (scritta per l'opera di Strauss), ricca di simbolismi e metafore, partorita da una fantasia sfrenata e resa con prosa sontuosa.
Un’autentica rivelazione per me Hugo von Hofmannsthal, uno scrittore che ancora non conoscevo, ma che ora intendo approfondire.
https://youtu.be/Uajy44j0ONM
L'amore tra la principessa delle fate e l'imperatore potrà giungere a compiutezza solo se entro un anno essa riuscirà a proiettare la propria ombra sul suolo, e per riuscirci la possibilità è una sola: accettare di essere umana, carnale, mortale.
Una bellissima fiaba (scritta per l'opera di Strauss), ricca di simbolismi e metafore, partorita da una fantasia sfrenata e resa con prosa sontuosa.
Un’autentica rivelazione per me Hugo von Hofmannsthal, uno scrittore che ancora non conoscevo, ma che ora intendo approfondire.
https://youtu.be/Uajy44j0ONM
January 28, 2020
Jau seniai neskaičiau tokios neįdomios knygos. Neradau nė kruopelės, kas būtų užkabinę, pradžiuginę ar sugluminę. Tai tik tiek.
Metų iššūkio sąraše užims vietą: "Knyga su pavadinime parašytu žodžiu "Moteris".
Metų iššūkio sąraše užims vietą: "Knyga su pavadinime parašytu žodžiu "Moteris".
June 19, 2015
რახან დავიწყე,ბარემ დავამთავრებ წიგნი იყო.
July 12, 2018
Apsakamuose be proto daug neaiškių simbolių. Panašu, kad autorius jų net neužšifruoja tuo tikslu, kad jie būtų išgvildenami, o greičiau lieja savo minčių ir vaizduotės srautą. Skaitydama jaučiausi kaip kostiumuotoje nevykusioje dramoje. Rašytojas labai narciziškas, mylintis save ir prabangą, tačiau kaip ir daugelis jaunuolių ieškantis savęs, egzistencinės prasmės ir, žinoma, pripažinimo. Tiesa, gamtos aprašymai, žodžių žaismas ir sakinių struktūra, kaip ir būdinga to meto rašytojams, yra žavinga 🙂
June 8, 2016
Mia edizione: Guanda 4 ed. 1986 Biblioteca la Fenice.
Da rileggere.
Da rileggere.
December 27, 2022
n ziemlich düsteres feenmärchen, in dem eine der protagonistinnen abtreibung aus ästhetischen gründen befürwortet - sehr intense geschrieben
May 9, 2025
Ich sitze grad im Zug nach Amsterdam und hab die Erzählung als Vorbereitung auf den Opernbesuch morgen Abend gelesen. Der Text ist zum Teil seeehr blumig geschrieben, sodass man streckenweise nicht so ganz versteht, was eigentlich grad abgeht, aber die Szenen im Haus der Färber sind so unfassbar schön und intensiv geschrieben; allein dafür lohnt es sich. Die Topoi von Unfruchtbarkeit, Emanzipation und Geschlechterkampf werden auf eine Weise verhandelt, die zwischen abstrakt und unfassbar konkret wechselt, und ich glaube, dass die eher blumigen Passagen dafür unerlässlich sind. Ich bin sehr gespannt, wie die Oper den Text behandelt, momentan kann ich es mir noch nicht so richtig vorstellen. Mein Opernguide Ole N. hat mir aber Großes versprochen!
November 3, 2022
Pasakojimai apie grožį, kuris nebūtinai išgelbės pasaulį
August 22, 2026
Fin de siecle... Europiniame meno pasaulyje - melancholija, nuovargis, pesimizmas. Polinkis į mistiką. Mene mirtis kergiama su erotika, grožis - su baisybėmis ir bjaurastimis, grakštumas su anemija... Didesnį įspūdį man čia daro dailės kūriniai: anglų grafiko Aubrey Beardsley, prancūzų tapytojo ir grafiko Odilono Redono. Ypač - šiojo sukurti Ofelijos (iš Šekspyro "Hamleto") atvaizdai bei fantasmagoriški, baugūs, grėslūs piešiniai ir litografijos... O literatūros lauke dažniausiai linksniuojama figūra - Oscaras Wilde'as. Puikų austrų rašytoją Hugo von Hofmannsthalį irgi nešė toji pati tėkmė...
Šioje H. H. knygoje man labiausiai patiko trys ankstyvesnieji jo apsakymai. Visi jie prasideda prabanga arba šaunumu ir visi baigiasi tokia tarsi bepriežastine mirtimi. Pirmajame personažą ištinka absurdiškas, Kafkos "Proceso" pabaigą primenantis, galas košmariškomis aplinkybėmis. Antrajame pro trobos langą išvystami mirusieji nuo maro, kai tik prieš kelias dienas žiūrintysis patyrė aistringą seksą su jį įsimylėjusia (nūn jau nebegyva) gražuole. Trečiajame - visą dieną šauniai kovojęs eskadrono vadas gauna kulką į kaktą nuo savo viršininko už kelių sekundžių nepaklusnumą...
Nestinga įspūdingų detalių: "/.../ mirė perkreiptu veidu ir taip atvėpusiomis lūpomis, kad apsinuoginus dantims ir dantenoms atrodė visas nesavas ir piktas." Arba: "/.../ kaip šalimais prasiviepęs eilinis Skarmolinas nukirto vienam pirštus, gniaužusius pavadžius /.../". O čia - nuostabus saulėlydžio po kovos vaizdelis: "/.../ besileidžianti saulė užliejo pievą šiurpiu raudoniu. Net ir ten, kur nebuvo pasagų žymių, tarsi telkšojo kraujo balutės. Raudonas gaisas krito ant baltų uniformų ir šypsančių veidų, /.../ bet labiausiai blizgėjo trys nedideli figmedžiai: į minkštus jų lapus raitininkai kikendami buvo išvalę kardų griovelius."
O ilgiausią knygos kūrinį - "Moterį be šešėlio" - vertinu prastėliau. Pirma: pasakos forma, kuri man visuomet šiek tiek kliūva rimtuose kūriniuose. Antra: kažkiek tarsi matyti (kai žinai), kad rašyta orientuojantis į libretą (rašė Strausso operai). Trečia: pernelyg daug visko prifarširuota: įvairiausių nežemiškų būtybių, burtų, pavertimų, atvertimų, permainymų, etc. Ne vienoje vietoje akys raibsta nuo auksų, sidabrų, perlų, brangakmenių, šilkų, brokatų, atlasų... Vis dėlto... Stiprūs jausmai, nuolatinės neįmenamos paslaptys, egzistencinės grėsmės, dievybių ir žmonių pasaulių bei gėrio ir blogio priešprieša daro savo. Pliusas - ir neslopstantis baisiai stilingas kalbėjimas. Retas atvejis, kai skaitydamas vietomis nelabai supranti, kas čia dabar vyksta, o tekstas vis tiek keri pačia atmosfera, pačia kalba, pačiu stiliumi. Taip man yra su kai kuriais Dylano Thomo (arba - vienu kitu vėlyvesniu Sigito Gedos) eilėraščiais.
Patiko ir "Laiškas": kalbos galimybių menkumo visatos akivaizdoje išryškinimu, estetizuotos, nors skausmingos, vienovės su būtimi pajauta.
O čia - kelios citatėlės pabaigai, taip sakant - desertui:
"Ant balkio žemyn galva kabojo ėriukas nudirtu kailiu ir žvelgė į ją švelniomis akimis."
"/.../ jų dailūs veideliai palinko taip arti žemės, kad visos grindys nušvito lyg vanduo."
"/.../ jai atrodė, jog skęsta savo pačios kraujyje."
"Jos lūpos buvo apsunkusios nuo neišbučiuotų bučinių, blizgančios, o iš akių tarsi ugnies papliūpos veržėsi palaima /.../".
"/.../ tarsi pintinėje būtų gulėjusi gniūžtėn susispaudusi laumės juosta."
Šioje H. H. knygoje man labiausiai patiko trys ankstyvesnieji jo apsakymai. Visi jie prasideda prabanga arba šaunumu ir visi baigiasi tokia tarsi bepriežastine mirtimi. Pirmajame personažą ištinka absurdiškas, Kafkos "Proceso" pabaigą primenantis, galas košmariškomis aplinkybėmis. Antrajame pro trobos langą išvystami mirusieji nuo maro, kai tik prieš kelias dienas žiūrintysis patyrė aistringą seksą su jį įsimylėjusia (nūn jau nebegyva) gražuole. Trečiajame - visą dieną šauniai kovojęs eskadrono vadas gauna kulką į kaktą nuo savo viršininko už kelių sekundžių nepaklusnumą...
Nestinga įspūdingų detalių: "/.../ mirė perkreiptu veidu ir taip atvėpusiomis lūpomis, kad apsinuoginus dantims ir dantenoms atrodė visas nesavas ir piktas." Arba: "/.../ kaip šalimais prasiviepęs eilinis Skarmolinas nukirto vienam pirštus, gniaužusius pavadžius /.../". O čia - nuostabus saulėlydžio po kovos vaizdelis: "/.../ besileidžianti saulė užliejo pievą šiurpiu raudoniu. Net ir ten, kur nebuvo pasagų žymių, tarsi telkšojo kraujo balutės. Raudonas gaisas krito ant baltų uniformų ir šypsančių veidų, /.../ bet labiausiai blizgėjo trys nedideli figmedžiai: į minkštus jų lapus raitininkai kikendami buvo išvalę kardų griovelius."
O ilgiausią knygos kūrinį - "Moterį be šešėlio" - vertinu prastėliau. Pirma: pasakos forma, kuri man visuomet šiek tiek kliūva rimtuose kūriniuose. Antra: kažkiek tarsi matyti (kai žinai), kad rašyta orientuojantis į libretą (rašė Strausso operai). Trečia: pernelyg daug visko prifarširuota: įvairiausių nežemiškų būtybių, burtų, pavertimų, atvertimų, permainymų, etc. Ne vienoje vietoje akys raibsta nuo auksų, sidabrų, perlų, brangakmenių, šilkų, brokatų, atlasų... Vis dėlto... Stiprūs jausmai, nuolatinės neįmenamos paslaptys, egzistencinės grėsmės, dievybių ir žmonių pasaulių bei gėrio ir blogio priešprieša daro savo. Pliusas - ir neslopstantis baisiai stilingas kalbėjimas. Retas atvejis, kai skaitydamas vietomis nelabai supranti, kas čia dabar vyksta, o tekstas vis tiek keri pačia atmosfera, pačia kalba, pačiu stiliumi. Taip man yra su kai kuriais Dylano Thomo (arba - vienu kitu vėlyvesniu Sigito Gedos) eilėraščiais.
Patiko ir "Laiškas": kalbos galimybių menkumo visatos akivaizdoje išryškinimu, estetizuotos, nors skausmingos, vienovės su būtimi pajauta.
O čia - kelios citatėlės pabaigai, taip sakant - desertui:
"Ant balkio žemyn galva kabojo ėriukas nudirtu kailiu ir žvelgė į ją švelniomis akimis."
"/.../ jų dailūs veideliai palinko taip arti žemės, kad visos grindys nušvito lyg vanduo."
"/.../ jai atrodė, jog skęsta savo pačios kraujyje."
"Jos lūpos buvo apsunkusios nuo neišbučiuotų bučinių, blizgančios, o iš akių tarsi ugnies papliūpos veržėsi palaima /.../".
"/.../ tarsi pintinėje būtų gulėjusi gniūžtėn susispaudusi laumės juosta."
July 25, 2021
Hofmannsthal is not prominent in the collective literary mind at the moment. That's a shame. Time to rediscover him. Relevant today. Perhaps more than ever.
January 2, 2022
Una scrittura così penetrante da tramutarsi in linguaggio onirico
September 1, 2023
Je pense sincèrement que j'aurais à le relire, je suis un peu confuse.
September 16, 2023
Das muss man mögen: altertümliche Sprache, verwirrender bzw. kein plot. Charaktere, die aus heutiger Sicht kaum verständlich denken und agieren.
October 12, 2019
Wowsers. I would give this a 6/5 if I could. It will go down as one of my all time favorites.
It's probably not fair to compare this to other books though, because this is the libretto to one of Strauss's most complex operas. And the music is incredible.
It's the fairy tale story, about what happened after the "happily ever after". It's about becoming human. It's about the divinity, sanctity and beauty of marriage and family. It's about the struggle against evil. It's about holding on to hope. It's about putting overs before oneself. It's about patience and forgiveness. It's about all the best things, in all the best ways, with incredible prose (and if you care to listen to or watch the opera, beautiful music)!
Small spoiler:
In one of the most powerful climaxes of all, the heroine profoundly overcomes herself to save her husband and the voices of their yet-unborn children ring out "Hear, we command you. Wrestle and struggle, that our lives may gloriously dawn! The tests you have steadfastly born are made for us into shining crowns! ... Was there ever a feast, to which we, the invited, were not also the hosts?"
It's probably not fair to compare this to other books though, because this is the libretto to one of Strauss's most complex operas. And the music is incredible.
It's the fairy tale story, about what happened after the "happily ever after". It's about becoming human. It's about the divinity, sanctity and beauty of marriage and family. It's about the struggle against evil. It's about holding on to hope. It's about putting overs before oneself. It's about patience and forgiveness. It's about all the best things, in all the best ways, with incredible prose (and if you care to listen to or watch the opera, beautiful music)!
Small spoiler:
In one of the most powerful climaxes of all, the heroine profoundly overcomes herself to save her husband and the voices of their yet-unborn children ring out "Hear, we command you. Wrestle and struggle, that our lives may gloriously dawn! The tests you have steadfastly born are made for us into shining crowns! ... Was there ever a feast, to which we, the invited, were not also the hosts?"
Displaying 1 - 16 of 16 reviews