What do you think?
Rate this book
Kraujas mėlynas
Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai tos dalelės šeimos kraują veikia kelis šimtmečius iš eilės, kraujas tampa lyg užnuodytas. Ir tie nuodai sukelia žmogaus ambicijas. Dažnai tai nepavojinga, bet jei susiklosto palankios aplinkybės ambicijoms didėti, galima pasiekti ribą, kai jos ima naikinti viską aplinkui. Net patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, o ypač tuos, kurie su juo, į mirtį.
Naujas Undinės Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos sąjungos literatūros premijos laureatės, romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tris varnas sidabriniame skyde vaizduojančiu herbu pasipuošusios giminės istorija – lyg prakeiksmas. Pasauly, kuriame racionalus protas per akimirką gali virsti visiška beprotybe, įmanoma viskas.
Viduramžiais žmonės smarkiai skyrėsi nuo mūsų: emocijų aštrumu, vidiniu ir išoriniu dramatizmu, ypatingu krikščionišku kaltės jausmu, didžiulėmis abejonėmis, blaškymusi tarp tikėjimo ir netikėjimo, hiperbolizuotu įvykio vertinimu ir akimirksnio šuoliu nuo racionalaus mąstymo į emocinę beprotybę. Tai buvo pasaulis, kurio gyventojus dažnai apsėsdavo velnias, o atskyrimas nuo bažnyčios buvo viena didžiausių bausmių. Romane Europos viduramžiai jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir labai greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Berngardas von der Borchas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru. Jis išrenkamas Livonijos Ordino Maršalu. Iki Magistro tik vienas žingsnis, bet jis nebegali laukti ir netgi netiki, kad sulauks tos galimybės, todėl nusprendžia padaryti tai, ko Livonijos Ordinas dar nematė: nuversti esamą Magistrą. Tik tam reikia įtikinamos priežasties.
O priežastis yra. Nes Magistras von Hersė labai neryžtingas, nekovoja su Ryga.
Šis romanas – visiškai naujas žodis Lietuvos istorinio romano tradicijoje, jis išsiskiria intelektualiu turiniu, unikalia pasakojimo stilistika bei nepakartojama pasakojimo atmosfera, kurią pajėgi sukurti tik U. Radzevičiūtė.
Naujas Undinės Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos sąjungos literatūros premijos laureatės, romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tris varnas sidabriniame skyde vaizduojančiu herbu pasipuošusios giminės istorija – lyg prakeiksmas. Pasauly, kuriame racionalus protas per akimirką gali virsti visiška beprotybe, įmanoma viskas.
Viduramžiais žmonės smarkiai skyrėsi nuo mūsų: emocijų aštrumu, vidiniu ir išoriniu dramatizmu, ypatingu krikščionišku kaltės jausmu, didžiulėmis abejonėmis, blaškymusi tarp tikėjimo ir netikėjimo, hiperbolizuotu įvykio vertinimu ir akimirksnio šuoliu nuo racionalaus mąstymo į emocinę beprotybę. Tai buvo pasaulis, kurio gyventojus dažnai apsėsdavo velnias, o atskyrimas nuo bažnyčios buvo viena didžiausių bausmių. Romane Europos viduramžiai jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir labai greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Berngardas von der Borchas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru. Jis išrenkamas Livonijos Ordino Maršalu. Iki Magistro tik vienas žingsnis, bet jis nebegali laukti ir netgi netiki, kad sulauks tos galimybės, todėl nusprendžia padaryti tai, ko Livonijos Ordinas dar nematė: nuversti esamą Magistrą. Tik tam reikia įtikinamos priežasties.
O priežastis yra. Nes Magistras von Hersė labai neryžtingas, nekovoja su Ryga.
Šis romanas – visiškai naujas žodis Lietuvos istorinio romano tradicijoje, jis išsiskiria intelektualiu turiniu, unikalia pasakojimo stilistika bei nepakartojama pasakojimo atmosfera, kurią pajėgi sukurti tik U. Radzevičiūtė.
360 pages, Hardcover
First published January 1, 2017
6 people are currently reading
204 people want to read
About the author
Undinė Radzevičiūtė
10 books178 followersBaigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus Dailės Akademijoje.
Doktorantūros studijos liko nebaigtos.
Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore.
Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us.
2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų.
Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas.
Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
Doktorantūros studijos liko nebaigtos.
Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore.
Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us.
2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų.
Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas.
Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 43 reviews
March 8, 2017
Tai yra viena tų knygų, į kurias pradžioje sunku įsivažiuoti, o po to jos per greitai pasibaigia. Man visada patiko juodasis autorės humoras ir kapotas jos sakinių stilius. Ir šį kartą nelikau nusivylusi. Patiko. Noriu dar.
September 23, 2019
juodas žaismas
Kažkodėl pirmajai pažinčiai su Undinės Radzevičiūtės kūryba pasirinkau naujausią jos kūrinį ir nors kiek gąsdino apimtimi, būtent jis atrodė labiausiai mane galintis sugundyti. Ir sugundė.
Pasakoja rašytoja čia apie labai tolimus savo protėvius, gyvenusius ir veikusius Livonijoje po Žalgirio mūšio. Įpina daug Ordino ir apskritai katalikų bažnyčios papročių ir intrigų. Išties keistai įdomu buvo skaityti apie tą laikotarpį, tas vietas visai šalia, vadinamas kitais pavadinimais, bet pažįstamas ir tokias artimas. Kartais ir pasimiršta, kad Latvija ir Estija, nors ir seserys, didelį laiką gyveno visai kitokį gyvenimą, nei mes. Smagu buvo visas religines ir šiaip viduramžių nesąmones sekti su tuo subtiliu autorės sąmoju, vietomis ir atvirai tyčiojantis.
Iš pradžių išsigandau pasakojimo stiliaus - jau toks perdėm kapotas jis pasirodė. Aš esu prisiekusi ilgų sakinių, atskleidžiančių kuo rišlesnį pasakojimą, kur vieną mintis veja kitą, gerbėja ir pamačiusi visas tas trumpas pastraipas, trumpus sakinius, šokinėjimą, nors ir perprantamą, jau buvau pasiruošusi kančioms, bet tuomet stilius susižaidė su visu tauo labai įdomiu ir įtraukiančiu pasakojimu ir tapo neatskiriama jo dalimi, kuri ir sustiprino visą tą juodą žaismą.
Toks išėjimas iš komforto zonos man buvo šitas romanas, bet rizika atsipirko su kaupu. Tikrai bandysiu Undinę Radzevičiūtę skaityti ir toliau ir išvis nežinau, kodėl taip ilgai sėdėjau po lapais.
Kažkodėl pirmajai pažinčiai su Undinės Radzevičiūtės kūryba pasirinkau naujausią jos kūrinį ir nors kiek gąsdino apimtimi, būtent jis atrodė labiausiai mane galintis sugundyti. Ir sugundė.
Pasakoja rašytoja čia apie labai tolimus savo protėvius, gyvenusius ir veikusius Livonijoje po Žalgirio mūšio. Įpina daug Ordino ir apskritai katalikų bažnyčios papročių ir intrigų. Išties keistai įdomu buvo skaityti apie tą laikotarpį, tas vietas visai šalia, vadinamas kitais pavadinimais, bet pažįstamas ir tokias artimas. Kartais ir pasimiršta, kad Latvija ir Estija, nors ir seserys, didelį laiką gyveno visai kitokį gyvenimą, nei mes. Smagu buvo visas religines ir šiaip viduramžių nesąmones sekti su tuo subtiliu autorės sąmoju, vietomis ir atvirai tyčiojantis.
Iš pradžių išsigandau pasakojimo stiliaus - jau toks perdėm kapotas jis pasirodė. Aš esu prisiekusi ilgų sakinių, atskleidžiančių kuo rišlesnį pasakojimą, kur vieną mintis veja kitą, gerbėja ir pamačiusi visas tas trumpas pastraipas, trumpus sakinius, šokinėjimą, nors ir perprantamą, jau buvau pasiruošusi kančioms, bet tuomet stilius susižaidė su visu tauo labai įdomiu ir įtraukiančiu pasakojimu ir tapo neatskiriama jo dalimi, kuri ir sustiprino visą tą juodą žaismą.
Toks išėjimas iš komforto zonos man buvo šitas romanas, bet rizika atsipirko su kaupu. Tikrai bandysiu Undinę Radzevičiūtę skaityti ir toliau ir išvis nežinau, kodėl taip ilgai sėdėjau po lapais.
October 13, 2017
Skaitant minčių buvo, ir buvo gan nemažai, bet nepaisant to, dabar galvoju, kad noriu išdėstyti viską trumpai. Nu ir dar dėl to, kad šįsyk kažkaip tingiu rašyti kažką ilgesnio.
Knygos pliusai:
• Visai nebloga istorija;
• Paliestas mažai išplėtotas LDK laikmetis (nors teoriškai tai čia ne apie LDK, o Livonijos ordiną, bet čia tik niekam neįdomios detalės);
• Tetos Liucinos dalis.
Knygos minusai:
• Norėjosi labiau išplėstų personažų - dabar vardus prisimenu, o kas tokie jie buvo ir kuo vienas nuo kito skyrėsi, tai nelabai;
• Nelabai patiko pats rašymo stilius, labai trumpas, glaustas, kapotas. Kita vertus, aišku, negaliu to įvardint kaip grynai pačios knygos trūkumo - autoriaus stilius arba patinka, arba ne. Man šiuo atveju nepatiko, tačiau tai netrukdė vertinti turinio, lygiai kaip ir Malermano Bird Box atveju, kai stilius sucks, knyga rocks.
Bendrai paėmus, tai visai verta perskaitymo knyga. Nors išskirtinių ditirambų jai ir negiedosiu, bet man patiko. Dešimtbalėj sistemoj vertinčiau solidžiu 7, GR atveju gi, išskyrus gan retus atvejus, apvalinu į viršų, tad bus 4*.
Knygos pliusai:
• Visai nebloga istorija;
• Paliestas mažai išplėtotas LDK laikmetis (nors teoriškai tai čia ne apie LDK, o Livonijos ordiną, bet čia tik niekam neįdomios detalės);
• Tetos Liucinos dalis.
Knygos minusai:
• Norėjosi labiau išplėstų personažų - dabar vardus prisimenu, o kas tokie jie buvo ir kuo vienas nuo kito skyrėsi, tai nelabai;
• Nelabai patiko pats rašymo stilius, labai trumpas, glaustas, kapotas. Kita vertus, aišku, negaliu to įvardint kaip grynai pačios knygos trūkumo - autoriaus stilius arba patinka, arba ne. Man šiuo atveju nepatiko, tačiau tai netrukdė vertinti turinio, lygiai kaip ir Malermano Bird Box atveju, kai stilius sucks, knyga rocks.
Bendrai paėmus, tai visai verta perskaitymo knyga. Nors išskirtinių ditirambų jai ir negiedosiu, bet man patiko. Dešimtbalėj sistemoj vertinčiau solidžiu 7, GR atveju gi, išskyrus gan retus atvejus, apvalinu į viršų, tad bus 4*.
July 2, 2019
3,5 zvaigznes. Liktu 4, ja romāns emocionāli vairāk iesaistītu lasītāju, bet šeit lasītājs ir pasīvs novērotājs no malas. Tas pats par sevi nav slikti un pieļauju, ka bija nepieciešams, lai vispār stāstu par mestru Borhu un Livoniju varētu uzrakstīt, neizplūstot uz 1000 lapām. Teksts atgādina sarkastiska hronista piezīmes un stils man patika. Tante Lucina noteikti nebija mierā, jo senči uzvedās ne pārāk smuki un dižciltīgi.
Plašāk: https://gramatas.wordpress.com/2019/0...
Plašāk: https://gramatas.wordpress.com/2019/0...
November 3, 2019
Nav ne jausmas,kas tieši man nepatīk vākā, bet uz tos skatoties nez kāpēc nospriedu, ka tas būs kaut kas Lata romāna līmenī. Tāpēc labi , ka ir internets, kurā pa vidu visam kam citam var arī iepazīties ar sakarīgu cilvēku viedokli pa grāmatām un nepaist garām kaut ko tik foršu.
Interesants ieskats mazā Livonijas laika nogrieznī, vēsturē, kurai parasti ātri pārbrauc pāri, jo tā itkā ir mūsu vēsture, jo notiek mūsu teritorijā, bet galīgi nav mūsu vēsture, jo Borhi, Krofi utt. nav nekādi latvieši.
Kopumā samērā tradicionāls vēsturiskais romāns, kam tipiskāks notikumu atstāts kā iedziļināšanās personas psiholoģijā, bet autores piešķirtās motivācijas vēstures personāžiem nudien bija interesanti lasīt.
Un pats galvenais - mana humora izjūta sakrita ar darbā pausto. Tik izcili noturēt balansu starp nenopietno un nopietno, lai piešķirtu stāstam vieglumu un mūs nepavēstu to par humora gabalu ir jāprot!!!
Interesants ieskats mazā Livonijas laika nogrieznī, vēsturē, kurai parasti ātri pārbrauc pāri, jo tā itkā ir mūsu vēsture, jo notiek mūsu teritorijā, bet galīgi nav mūsu vēsture, jo Borhi, Krofi utt. nav nekādi latvieši.
Kopumā samērā tradicionāls vēsturiskais romāns, kam tipiskāks notikumu atstāts kā iedziļināšanās personas psiholoģijā, bet autores piešķirtās motivācijas vēstures personāžiem nudien bija interesanti lasīt.
Un pats galvenais - mana humora izjūta sakrita ar darbā pausto. Tik izcili noturēt balansu starp nenopietno un nopietno, lai piešķirtu stāstam vieglumu un mūs nepavēstu to par humora gabalu ir jāprot!!!
June 24, 2019
brīnišķīgi, ja vismas daļu no garlaicīgās Livonijas vēstures iespējams izstāstīt šādi. nebeidzama varas, resursu, ietekmes un uzticības pārdalīšana 15. gadsimta Terra Mariana. un tā arī paliek neatbildēts jautājums - tas ir Dievs vai sātans -, kam par godu tiek piesmiets, aprunāts, šķiests un šķaidīts.
May 26, 2019
Lakonisks vēsturiskais romāns par Livoniju 15.gadsimtā, par reālām vēsturiskām personām, pieņemu, ka par notikumiem arī (bet es tik detalizēti Livonijas vēsturi nezinu un arī nepētīju, lai salīdzinātu).
Liels pluss par vides autentiskumu. Un es baudīju autores izteiksmes stilu. Tas ir manējais!
Vēl nekad Vīlandes pils remterī tā nebija smirdējis pēc dzelzs.
Četrdesmit astoņi Livonijas ordeņa bruņinieki un divdesmit brīvie Vestfālenes bruņinieki ar saviem ieročnesējiem un strēlniekiem gaidīja vakariņas.
Trešā daļa Livonijas - skaitīja Bernhards fon der Borhs. Trešā daļa Livonijas bruņinieku.
Ordeņa bruņinieki uz Vīlandi atjājuši, sekodami savu piļu komturiem, bet komturi sekoja Borham, lai atdzīvinātu Ordeni. Viņi tam sekoja Tartarijas dēļ.
Bet brīvie Vestfālenes bruņinieki Borham sekoja šiliņu dēļ.
Viņi te - Livonijā - ieradušies tikai pēc piedzīvojumiem un slavas.
Un šiliņiem.
Tie šiliņi neticami ātri izbirst no zutņiem, un, ja nu tie pēkšņi izsīktu pavisam, liela daļa brīvo, lepno, grezno Vestfālenes bruņinieku kļūtu par ceļa laupītājiem.
It kā nav biezs ķieģelis ar milzumgariem teikumiem un aprakstiem, bet lasās lēnām (man tas lēnums īpaši izpaudās grāmatas otrajā pusē), jo nekas īpašs jau nenotiek. Bet atcerēsimies, ka nevar salīdzināt laika ritumu 21. gadsimtā un 15.gadsimtā, kad kaut kāda kustība notiek tikai ziemā, kad ceļi vispār ir izbraucami (izejami, izjājami un visādi citādi lietojami).
Pavisam nedaudz vairāk ir šeit: https://lililasa.wordpress.com/2019/0...
Liels pluss par vides autentiskumu. Un es baudīju autores izteiksmes stilu. Tas ir manējais!
Vēl nekad Vīlandes pils remterī tā nebija smirdējis pēc dzelzs.
Četrdesmit astoņi Livonijas ordeņa bruņinieki un divdesmit brīvie Vestfālenes bruņinieki ar saviem ieročnesējiem un strēlniekiem gaidīja vakariņas.
Trešā daļa Livonijas - skaitīja Bernhards fon der Borhs. Trešā daļa Livonijas bruņinieku.
Ordeņa bruņinieki uz Vīlandi atjājuši, sekodami savu piļu komturiem, bet komturi sekoja Borham, lai atdzīvinātu Ordeni. Viņi tam sekoja Tartarijas dēļ.
Bet brīvie Vestfālenes bruņinieki Borham sekoja šiliņu dēļ.
Viņi te - Livonijā - ieradušies tikai pēc piedzīvojumiem un slavas.
Un šiliņiem.
Tie šiliņi neticami ātri izbirst no zutņiem, un, ja nu tie pēkšņi izsīktu pavisam, liela daļa brīvo, lepno, grezno Vestfālenes bruņinieku kļūtu par ceļa laupītājiem.
It kā nav biezs ķieģelis ar milzumgariem teikumiem un aprakstiem, bet lasās lēnām (man tas lēnums īpaši izpaudās grāmatas otrajā pusē), jo nekas īpašs jau nenotiek. Bet atcerēsimies, ka nevar salīdzināt laika ritumu 21. gadsimtā un 15.gadsimtā, kad kaut kāda kustība notiek tikai ziemā, kad ceļi vispār ir izbraucami (izejami, izjājami un visādi citādi lietojami).
Pavisam nedaudz vairāk ir šeit: https://lililasa.wordpress.com/2019/0...
September 20, 2020
Grāmatnīcā ierauddzītā lietuviešu rakstnieces grāmata par bruņinieku laikiem uzrunāja, paplašinot savas vēstures zināšanas , domāju palasīt arī par viduslaikiem kaimiņzemē Lietuvā. Man par pārsteigumu grāmata izrādījās par mūsu pašu Latviju, jeb tās teritoriju.
Sākuma valoda likās diezgan stūraina un neveikla, bet vēlāk jau grāmatas sižets kļuva raitāks, vai arī rakstnieces roka un mēle veiklāka.
Sīkumos neieslīgstot, grāmata ir par 15.gadsimta notikumiem Livonijā no Borhu dzimtas skatupunkta. Kopumā interesanti, saistoši, vēl viens gabaliņs vēstures bildes puzlē. Lai gan grāmata ir tikai daiļdarbs un vēstures skopo faktu interpretācija un konspirācija, tomēr tas paliek lasītāja ziņā sašķirot, kas ir patiesība un kas nē.
Citāti:
Ordeņa bruņiniekiem Livonija - tā ir zeme, kur debesis vienmēr ir pelēkas un simt divdesmit dienas gadā jāievēro gavēnis.
Nav kauju, un kas tad bruņiniekiem atliek? Tikai runāt niekus, dzert, izgulēt paģiras, spēlēt kauliņus un šahu, lielīties un lūgties.
Romas politika nav iespējama bez indēm, bez kantarellas.
Ģimene ir liels spēks, šajās zemēs un zem šīs saules visu politiku diktē ģimenes. Romā - Orsīni un Kolonnas, Florencē - Mediči, Milānā - Sforcas. Bet spāņiem, tādiem kā viņš, Romā ir ļoti grūti bez ģimenes.
Sākuma valoda likās diezgan stūraina un neveikla, bet vēlāk jau grāmatas sižets kļuva raitāks, vai arī rakstnieces roka un mēle veiklāka.
Sīkumos neieslīgstot, grāmata ir par 15.gadsimta notikumiem Livonijā no Borhu dzimtas skatupunkta. Kopumā interesanti, saistoši, vēl viens gabaliņs vēstures bildes puzlē. Lai gan grāmata ir tikai daiļdarbs un vēstures skopo faktu interpretācija un konspirācija, tomēr tas paliek lasītāja ziņā sašķirot, kas ir patiesība un kas nē.
Citāti:
Ordeņa bruņiniekiem Livonija - tā ir zeme, kur debesis vienmēr ir pelēkas un simt divdesmit dienas gadā jāievēro gavēnis.
Nav kauju, un kas tad bruņiniekiem atliek? Tikai runāt niekus, dzert, izgulēt paģiras, spēlēt kauliņus un šahu, lielīties un lūgties.
Romas politika nav iespējama bez indēm, bez kantarellas.
Ģimene ir liels spēks, šajās zemēs un zem šīs saules visu politiku diktē ģimenes. Romā - Orsīni un Kolonnas, Florencē - Mediči, Milānā - Sforcas. Bet spāņiem, tādiem kā viņš, Romā ir ļoti grūti bez ģimenes.
September 15, 2017
Banguojanti knyga, o kuo toliau pabaigos, tuo bangos didesnės ir dūžtančios didesniu trenksmu ir skaldanti veikėjų gyvenimus į šipulius. Ganėtinai sudėtingi vardai iš pradžių gali atbaidyti, kadangi veikėjų tikrai nemažai (apie 50). Tačiau po truputį įsibėgėjant skaitymo procesui, nejučia jau ir įsitrauki į veikėjų gyvenimus.
Autorė puikiai perteikė viduramžių dvasią, ne veltui domėjusi viduramžių pasaulėjauta ir žmogaus mąstymu. Ši knyga - ganėtinai vyriška (apie 90% sudaro vyriški personažai). Veiksmas vyksta XV a. Livonijoje. Knygą įkvėpė parašyti jos tolima giminės istorija, tad daugelis įvykių knygoje tikri, paremti istoriniais šaltiniais (90% sudaro tikri įvykiai, paremti istoriniais šaltiniais, apjungti kūrybinėmis autorės jungtimis).
"Kraujas mėlynas" - tai istorija kilusi iš Ispanijos: kraujo spalva valgant iš sidabro indų kinta, ir žmogaus oda pamėlynuoja arba pažaliuoja.
"O viduramžiais žmonėms atrodė, kad veidai tampa mėlyni todėl, kad pro baltą odą matosi mėlynas, sidabru "apnuodytas" kraujas. <...> Ar "užnuodytas" kraujas didino žmonių ambicijas? Kas dabar galėtų pasakyti?" 354 p.
Pagrindinis veikėjas Bernhardas von der Borchas Livonijos magisras, tai jo istorija nuo pakilimo, garbės ir aukštumų iki visiškos katastrofiškos nesėkmių bangos ir žlugimo. Knygoje galima rasti: santuoka tam, kad išvengti karo su Rusija (Frydrichas su Graikijos princese Helena); Laisvųjų riterių gašlūs poelgiai, juokai ir linksmybė, Ordinai, arkivyskupai, karai su švedais, rusais, nesutarimai su Romos popiežiumi, pinklės, inkvizicijos, nunuodymai. Trumpi dialogai, neišplėtoti smarkiai aprašymai, leidžia ganėtinai paprastai ir greitai įsijausti į knygos tempą.
Tai knyga apie ambicijas ir kaip per didelis jų siekimas ir nepalankios aplinkybės gali sugriauti viską, ką buvai sukūręs ir užsitarnavęs, kartu su savimi nusitempiant į prarają ir kitus žmones.
Autorė puikiai perteikė viduramžių dvasią, ne veltui domėjusi viduramžių pasaulėjauta ir žmogaus mąstymu. Ši knyga - ganėtinai vyriška (apie 90% sudaro vyriški personažai). Veiksmas vyksta XV a. Livonijoje. Knygą įkvėpė parašyti jos tolima giminės istorija, tad daugelis įvykių knygoje tikri, paremti istoriniais šaltiniais (90% sudaro tikri įvykiai, paremti istoriniais šaltiniais, apjungti kūrybinėmis autorės jungtimis).
"Kraujas mėlynas" - tai istorija kilusi iš Ispanijos: kraujo spalva valgant iš sidabro indų kinta, ir žmogaus oda pamėlynuoja arba pažaliuoja.
"O viduramžiais žmonėms atrodė, kad veidai tampa mėlyni todėl, kad pro baltą odą matosi mėlynas, sidabru "apnuodytas" kraujas. <...> Ar "užnuodytas" kraujas didino žmonių ambicijas? Kas dabar galėtų pasakyti?" 354 p.
Pagrindinis veikėjas Bernhardas von der Borchas Livonijos magisras, tai jo istorija nuo pakilimo, garbės ir aukštumų iki visiškos katastrofiškos nesėkmių bangos ir žlugimo. Knygoje galima rasti: santuoka tam, kad išvengti karo su Rusija (Frydrichas su Graikijos princese Helena); Laisvųjų riterių gašlūs poelgiai, juokai ir linksmybė, Ordinai, arkivyskupai, karai su švedais, rusais, nesutarimai su Romos popiežiumi, pinklės, inkvizicijos, nunuodymai. Trumpi dialogai, neišplėtoti smarkiai aprašymai, leidžia ganėtinai paprastai ir greitai įsijausti į knygos tempą.
Tai knyga apie ambicijas ir kaip per didelis jų siekimas ir nepalankios aplinkybės gali sugriauti viską, ką buvai sukūręs ir užsitarnavęs, kartu su savimi nusitempiant į prarają ir kitus žmones.
March 30, 2018
Perskaičius pirmus 20 psl. giedojau širdy autorei ditirambus - wow, koks kosminis rašymo stilius, love it! Tai mano pirma pažintis su U. Radzevičiūte, tad pirmam kartui pasirinkau kūrinį, nominuotą Metų knygos rinkimams. Istoriniams romanams jaučiu simpatiją, knygoje vystoma tema - puiki, iki šiol nieko apie Livonijos ordiną nesu skaičiusi, tad tryniau delniukais iš nekantrumo perskaityt. Išties radau smagių dalykėlių apie ordiną ir ordino narius, santykius su kaimynais. Su visa pagarba autorei, solidarizuojuosi su autorės teta Liucina ir jos mintimis Epiloge 2 - pritrūko gylio istorijai (gal visgi tai rašymo stiliaus bėda - sukuria paviršutiniškumo ir sausumo tekste įspūdį), pritrūko išbaigtesnių, sodresnių pagrindinių veikėjų paveikslų, na ir meilės čia galėjo visgi būt daugiau (anot vieno muzikos atlikėjo, jos niekada per daug nebūna!), kad ir išgalvotos, ignoruojant visus riterių skaistybės įžadus :) Gal net ir Metų knygos rinkimuose būtų visai kitas rezultatas ;)
August 16, 2017
Labiausiai patiko skaityti apie Undinės tetą Liuciną.
O čia, jei kam įdomu, kaip mato kraujo spalvas chemikai :). Yra ir apie mėlyną: http://www.compoundchem.com/2014/10/2...
Dar apie tai, kas atsitinka perdozavus sidabro preparatų:
http://www.dailymail.co.uk/news/artic...
O čia, jei kam įdomu, kaip mato kraujo spalvas chemikai :). Yra ir apie mėlyną: http://www.compoundchem.com/2014/10/2...
Dar apie tai, kas atsitinka perdozavus sidabro preparatų:
http://www.dailymail.co.uk/news/artic...
May 10, 2019
Laikam jau 5 zvaigznes visu izsaka... Lai gan no sākuma likās, ka šī nu nebūs priekšs manis, jo pirmās 50 lapas, vismaz man lasījās grūti, bet tad!!!! Stāsts tā aizrāva, ka lasīju visur kur vien iespējams. Patīkami, ka nodaļas nebija garas, tādiem brīžiem, kad nav īsti laika lasīt, bet gribas, šīs nodaļas ļoti atvieglo dzīvi, 10 minūtes un nodaļa pabeigta.
October 23, 2017
Labai patiko glaustas autorės stilius ir pasakojimo tonas. Autorei pavyko papasakoti itin pamokančią istoriją apie žmonių nesuvaldytas ambicijas ir galios troškimą. Kai labai nori būti DIDELIS, tai gali nusikasti net iki paties Romos popiežiaus, ar sukelti nereikalingus, beprasmiškus karus. Ir nieko, gyvensi pakankamai ilgai, numirsi nuo senatvės ar greičiausiai nuo ligų.
Kita įdomi potemė: savo protėvių paieškos. Karts nuo karto pas mus prasimuša toks begalinis poreikis ieškoti savo šaknų. Ar tai praeities idealizmas skatina šį poreikį, savo tapatybės ir identiteto suvokimo trūkumas ar atsitiktinumai. Tai atsispindi ir mūsų rašytojų istoriniuose romanuose: jų pastrauoju metu vis daugiau ir vis įdomesnių pasitaiko. Atsitiktinumas ir gal visgi šioks toks smalsumas šio romano autorę atvedė iki labai tolimos praeities - viduramžių Livonijos, ir tokia istorija tikrai turėjo sugulti į knygos puslapius. Tačiau, ieškant giminės šaknų, labai lengva papulti ir į savo paties susikurtus spąstus: o jeigu tie protėviai ne tokie jau ir idealūs, ne tokie dori, na tokie, kurių nelabai norėtųsi? Ir ką su tokia istorija daryti? Vertas Jūsų laiko romanas:)
Kita įdomi potemė: savo protėvių paieškos. Karts nuo karto pas mus prasimuša toks begalinis poreikis ieškoti savo šaknų. Ar tai praeities idealizmas skatina šį poreikį, savo tapatybės ir identiteto suvokimo trūkumas ar atsitiktinumai. Tai atsispindi ir mūsų rašytojų istoriniuose romanuose: jų pastrauoju metu vis daugiau ir vis įdomesnių pasitaiko. Atsitiktinumas ir gal visgi šioks toks smalsumas šio romano autorę atvedė iki labai tolimos praeities - viduramžių Livonijos, ir tokia istorija tikrai turėjo sugulti į knygos puslapius. Tačiau, ieškant giminės šaknų, labai lengva papulti ir į savo paties susikurtus spąstus: o jeigu tie protėviai ne tokie jau ir idealūs, ne tokie dori, na tokie, kurių nelabai norėtųsi? Ir ką su tokia istorija daryti? Vertas Jūsų laiko romanas:)
February 1, 2021
Viduslaiki manā apziņā līdz šim bija vēstures melnais caurums. Šo pieņēmumu biju tik ļoti iekodējusi savā apziņā, ka nevēlējos neko pat zināt par šo laiku.
Tomēr, pasekojot līdzi dēla mācību programmai, sāku viduslaikus mazliet šķetināt vaļā. Un izrādās, ka tajā laikā ir dzīvojuši tādi paši cilvēki, kā vienmēr, savukārt, kaislības ir bijušas īpaši spilgtas.
"Asinis zilas, debesis pelēkas" ir lieliska grāmata un ļoti noderīga vēsturisko zināšanu puzles salikšanā, kaut vai, lai saprastu arhibīskapu, bīskapu un mestru lomu un nozīmi. (7.klases vēstures grāmatā šī tēma ir pilnīgi nesaprotami pasniegta).
Manu nacionālo pašapziņu joprojām uztur Otto Ozola "Latvieši ir visur", bet "Asinis zilas, debesis pelēkas", lai arī lietuviešu autores grāmata, lai arī nav gluži par latviešiem, tomēr fakts, ka Livonijā (Cēsīs, Vendenē) ir kādu laiku valdījis Bordžu radinieks, liek man dziļāk aizdomāties par Latvijas vēstures veidošanos. Neskatoties uz to, ka Latvijas debesis patiešām lielākoties ir pelēkas, Latvijas zemē vienmēr ir norisinājušies spilgti notikumi un dzīvojuši stipri cilvēki.
Tomēr, pasekojot līdzi dēla mācību programmai, sāku viduslaikus mazliet šķetināt vaļā. Un izrādās, ka tajā laikā ir dzīvojuši tādi paši cilvēki, kā vienmēr, savukārt, kaislības ir bijušas īpaši spilgtas.
"Asinis zilas, debesis pelēkas" ir lieliska grāmata un ļoti noderīga vēsturisko zināšanu puzles salikšanā, kaut vai, lai saprastu arhibīskapu, bīskapu un mestru lomu un nozīmi. (7.klases vēstures grāmatā šī tēma ir pilnīgi nesaprotami pasniegta).
Manu nacionālo pašapziņu joprojām uztur Otto Ozola "Latvieši ir visur", bet "Asinis zilas, debesis pelēkas", lai arī lietuviešu autores grāmata, lai arī nav gluži par latviešiem, tomēr fakts, ka Livonijā (Cēsīs, Vendenē) ir kādu laiku valdījis Bordžu radinieks, liek man dziļāk aizdomāties par Latvijas vēstures veidošanos. Neskatoties uz to, ka Latvijas debesis patiešām lielākoties ir pelēkas, Latvijas zemē vienmēr ir norisinājušies spilgti notikumi un dzīvojuši stipri cilvēki.
August 16, 2022
Neparasta grāmata, kura ieveda viduslaiku Livonijas bruņinieku pasaulē. Nebiju gaidījis, ka lasīšu ko tādu. Un vēl autores, kurai mūra pilis svarīgākas par mīlestību.. Un lai cik dīvaini nebūtu vēl lietuvietes, lai gan Lietuva visā šai Livonijas padarīšanā stāvējusi atstatus. Bet visi mēs kaimiņi jau esam asins saitēm saistīti. Katrā ziņā apmeklējot kārtējo mūra pili, būs ko atcerēties un par ko padomāt. Jo katros laikos cilvēks saredz citādi. Un tas ir tik pārsteidzoši, ka varētu šo nosaukt pat par fantastikas vai fantāzijas grāmatu, ja par autori nebūtu teikts, ka pēc izglītības vēsturniece, kas nozīmē - veikusi nopietnus pētījumus, lai gan atkal kļūdos -mākslas zinātniece, kas gan arī neliedz pētījumus.
August 21, 2020
Viduslaiku vēsture man vienmēr sagādājusi problēmas, taču nenoliedzami tas ir ļoti interesants laika periods. Grāmatas ievads mani ļoti uzrunāja, par spīti aplūkotajam laika periodam.
Autore lietuviete savas dzimtas sakņu meklējumos nonāk viduslaiku Livonijā/Terra Mariana/Māras zemē, mūsdienu Latvijas un Igaunijas teritorijā. Un stāsts uzņem apgriezienus ar fon Borhu dzimtas iesaisti, Bordžu pašā Vatikānā, Tīzenhauzeniem Vidzemē un vēl, un vēl. Par naudu un jebkādiem citiem līdzekļiem/pakalpojumiem var iegūt jebkuru vietu, amatu un pili. Un, ja tas nelīdz, tad ar zobenu vai indi pavisam noteikti būs līdzēts. Netīrs laiks gan tiešā, gan pārnestā nozīmē, bet aizraujošs nenoliedzami.
Autore lietuviete savas dzimtas sakņu meklējumos nonāk viduslaiku Livonijā/Terra Mariana/Māras zemē, mūsdienu Latvijas un Igaunijas teritorijā. Un stāsts uzņem apgriezienus ar fon Borhu dzimtas iesaisti, Bordžu pašā Vatikānā, Tīzenhauzeniem Vidzemē un vēl, un vēl. Par naudu un jebkādiem citiem līdzekļiem/pakalpojumiem var iegūt jebkuru vietu, amatu un pili. Un, ja tas nelīdz, tad ar zobenu vai indi pavisam noteikti būs līdzēts. Netīrs laiks gan tiešā, gan pārnestā nozīmē, bet aizraujošs nenoliedzami.
August 8, 2022
,,Šiame pasaulyje visada turi būti su kuo nors, negali likti visai vienas, nes žūsi."
VIDUTINIŠKA.
Mano nuomone, viena iš silpnesnių Undinės knygų (kiek esu skaičius). Livonijos žemėse vykstantis veiksmas, daug veikėjų įvairiais vardais (įpusėjus nevesivarginau atsimint kas prie ko), veiksmo beveik jokio. Be to, Undinės tipinio stiliuko su visokiais bajeriukais pasigedau.
Geriausia dalis paskutinis epilogas. Idėja buvo gera, bet pritrūko išpildymo. Gaila.
VIDUTINIŠKA.
Mano nuomone, viena iš silpnesnių Undinės knygų (kiek esu skaičius). Livonijos žemėse vykstantis veiksmas, daug veikėjų įvairiais vardais (įpusėjus nevesivarginau atsimint kas prie ko), veiksmo beveik jokio. Be to, Undinės tipinio stiliuko su visokiais bajeriukais pasigedau.
Geriausia dalis paskutinis epilogas. Idėja buvo gera, bet pritrūko išpildymo. Gaila.
February 7, 2020
Stāstījums šķiet kā hronika. Iezīmējas cilvēki un Livonijas sabiedrība 15.gadsimtā, kā arī tikumi un netikumi, ordeņa un baznīcas cīņas. Bija ticami. Grāmatā laiks likās, ka stāv uz vietas un pēkšņi pagājuši jau desmit gadi, bet sabiedrība runā vēl par tām pašām lietām un informācijas aprite ir lēna.
April 6, 2018
„Kraujas mėlynas“ parašytas labai keistu stiliumi. Jį galima apibūdinti kaip atvirkščią Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“ stiliui. Sakiniai tarsi kapoti, kartais sakinį sudaro tik vienas ar du žodžiai, o vienas sakinys yra visa pastraipa. Iš pradžių tai mane šiek tiek nervino. Bet paskui supratau. Kad ir aš kartais taip rašau. Kai noriu paryškinti išsakomą mintį. Todėl nustojau nervintis dėl sakinių ir pastraipų ilgio. Ir vėliau dauguma tokių sakinių ėmiau mėgautis dėl komiškų situacijų sudarymo ar paaiškinimo. Kitas keistas stiliaus dalykas: veikėjai visada vadinami vardais ir tik retkarčiais vartojami įvardžiai. Tačiau man tas buvo naudinga, geriau įsiminiau veikėjų vardus ir buvo lengviau sekti veiksmą.
Prieš tai iš Undinė Radzevičiūtė skaičiau „Žuvys ir drakonai“. Tai ši knyga visiškai kitokia. Panašu gal tik pati idėja pasakoti apie istorinį laikotarpį. Bet šioje knygoje pasakojimo dabartiniais laikais yra tik pats pirmas skyrius ir epilogas – tai tarsi paaiškinimas, kaip ši knyga atsirado. Tuo tarpu „Žuvys ir drakonai“ istorinis laikotarpis su dabartiniu yra kaitaliojami viso pasakojimo metu.
Ši knyga skaitėsi taip pat greitai kaip J.K. Rowling „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas. Pirma ir antra dalys“, bet buvo kelis kartus įdomesnė.
Prieš tai iš Undinė Radzevičiūtė skaičiau „Žuvys ir drakonai“. Tai ši knyga visiškai kitokia. Panašu gal tik pati idėja pasakoti apie istorinį laikotarpį. Bet šioje knygoje pasakojimo dabartiniais laikais yra tik pats pirmas skyrius ir epilogas – tai tarsi paaiškinimas, kaip ši knyga atsirado. Tuo tarpu „Žuvys ir drakonai“ istorinis laikotarpis su dabartiniu yra kaitaliojami viso pasakojimo metu.
Ši knyga skaitėsi taip pat greitai kaip J.K. Rowling „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas. Pirma ir antra dalys“, bet buvo kelis kartus įdomesnė.
January 19, 2018
Istorinis romanas, kuriame siekta atsleisti Livonijos riterių mąstymą, ambicijas, gyvenimo šviesius ir tamsius momentus. Siužetas atskleidža ambicingo riterio siekius tapti vadovu, svajones. Meilės trikampis sukurtas panaudojant tragikomiškus aspektus. Knygos poetika, stilius įdomesni nei K. Sabaliauskaitės istoriniai romanai ,,Silva Rerum", nes mažiau dėmesio skiriama architektūros ar interjero detalėms, šokiruojantiems epizodams. Daugiau dėmesio Radzevičiūtės romane skirta psichologiniams konfliktams.
May 19, 2020
Nezinu, kā citiem, bet man galīgi nekļuva skaidrs, kurš no visiem šiem Livonijas Borhiem, kuriem taču nav ne likumīgu, ne arī nelikumīgu pēcnācēju (vismaz romāna ietvaros), būtu varējis kļūt par stāstītājas senci. Ja nu vienīgi arhibordža no Roma aeterna
This entire review has been hidden because of spoilers.
May 18, 2019
Bija grūti lasīt, bet bija tā vērts.
April 6, 2021
Lasot Filipas Gregorijas vai Džīnas Kalogridisas romānus bieži domāju - nu kāpēc līdzīgā stilā nevarētu uzrakstīt par tagadējās Baltijas vai Polijas dižciltīgajiem? Un rekur ir! Tikai sieviešu un mīlas intrigu mazāk. Lietuviešu autore, bet darbība pārsvarā norisinās tagadējās Latvijas teritorijā. Tik forši lasīt par tagadējo Koknesi, Siguldu, Cēsīm, Rīgu un tās pilīm! Ja pirmās divas nodaļas prasīja lielu iedziļināšanos tā laika titulu un amatu izprašanā, tālāk viss ritēja kā pa diedziņu un nebija iespējams atrauties.
Un es tiešām nezināju, ka "mūsu" Borhiem un Itālijas Bordžijām kopīgi senči un saknes! Ņemot vērā, ka par Bordžijām lasīts salīdzinoši daudz, bija ļoti interesanti uzzināt, kā tad tobrīd klājās viņu attālajiem radiniekiem Borhiem tālajā Eiropas nomalē - Livonijā.
Un tagad man atkal gribas kaut ko palasīt par Bordžijām, šoreiz jau no cita skatpunkta raugoties - kā uz attāliem Borhu radiniekiem :)
Iespējams, grāmatai ne pārāk veiksmīgs vāks un nosaukums, ka tik ilgi nebiju ievērojusi kaut ko tik labu!
Puszvaigznīte nost par nedaudz īpatnējo rakstības stilu. Nav īpaši manā gaumē. Bet citādi ļoti aizraujoši, ticami un neizskaistināti.
Un es tiešām nezināju, ka "mūsu" Borhiem un Itālijas Bordžijām kopīgi senči un saknes! Ņemot vērā, ka par Bordžijām lasīts salīdzinoši daudz, bija ļoti interesanti uzzināt, kā tad tobrīd klājās viņu attālajiem radiniekiem Borhiem tālajā Eiropas nomalē - Livonijā.
Un tagad man atkal gribas kaut ko palasīt par Bordžijām, šoreiz jau no cita skatpunkta raugoties - kā uz attāliem Borhu radiniekiem :)
Iespējams, grāmatai ne pārāk veiksmīgs vāks un nosaukums, ka tik ilgi nebiju ievērojusi kaut ko tik labu!
Puszvaigznīte nost par nedaudz īpatnējo rakstības stilu. Nav īpaši manā gaumē. Bet citādi ļoti aizraujoši, ticami un neizskaistināti.
August 9, 2018
"Kraujas Mėlynas" yra ketvirta U.Radzevičiūtės knyga, kurią perskaičiau.
"Strekaza" aš tiesiog dievinu ir kartą per metus pakartotinai perskaitau, ten ir kapotas sakinių stilius ir humoras tobulai tinka.
O dėl šios nežinau, lyg ir kartais erzina, lyg ir dirbtinai skamba, ir ta istorinė tematika lyg ir verčia nuobodžiaut, bet lyg ir įdomu.
Visiškai apsispręsti negaliu.
"Strekaza" aš tiesiog dievinu ir kartą per metus pakartotinai perskaitau, ten ir kapotas sakinių stilius ir humoras tobulai tinka.
O dėl šios nežinau, lyg ir kartais erzina, lyg ir dirbtinai skamba, ir ta istorinė tematika lyg ir verčia nuobodžiaut, bet lyg ir įdomu.
Visiškai apsispręsti negaliu.
September 5, 2019
Neiesaku lasīt uzreiz pēc Silva Rerum. Neizbēgamais salīdzinājums nenāk šai grāmatai par labu.
July 29, 2023
Trāpīga valoda, lielisks humors, spraigs sižets, interesanti tēli, daudz informācijas par sadzīvi viduslaiku Livonijā. Ceturtdaļzvaigzni varētu noņemt par dažām nebūtiskām vēsturiskām neprecizitātēm - bet ne jau velti tas tehniski nav iespējams. Baudām un nekasāmies.
December 23, 2023
Labai labai patiko! Viskas netradiciska, viskas taip savira ir savotiska… itrauke ir nepaleido!!! Bravo!!
June 10, 2019
Izcila! Autorei izdevies pacelt priekškara stūrīti un ielūkoties skarbajā, greznajā, alku un spēka pilnajā viduslaiku Livonijā.
December 29, 2017
Ne iš karto įtraukianti, bet ilgai nepaleidžianti. Tikrai labai stipri ir intriguojanti knyga. Ir ją perskaičius žinoma kilo noras ieškoti savo protėvių, nors kai kuriais atvejais, kaip rašo U. Radzevičiūtė, kam jie mums tokie reikalingi? Rekomenduoju visiems, o ypač viduramžių istorijos mėgėjams.
"Kai žmogus nuolat valgo iš sidabrinių indų, į jo kūną patenka sidarbo dalelės, ir žmogaus oda pamėlynuoja arba pažaliuoja. Taip sako mokslininkai. O viduramžiais žmonėms atrodė, kad veidai tampa mėlyni todėl, kad pro baltą odą matosi mėlynas, sidarbu "užnuodytas" kraujas. Ar "užnuodytas" kraujas didino žmonių ambicijas? Kas dabar galėtų pasakyti?".
"Kai žmogus nuolat valgo iš sidabrinių indų, į jo kūną patenka sidarbo dalelės, ir žmogaus oda pamėlynuoja arba pažaliuoja. Taip sako mokslininkai. O viduramžiais žmonėms atrodė, kad veidai tampa mėlyni todėl, kad pro baltą odą matosi mėlynas, sidarbu "užnuodytas" kraujas. Ar "užnuodytas" kraujas didino žmonių ambicijas? Kas dabar galėtų pasakyti?".
August 9, 2024
Dėl Undinės Radzevičiūtės romano „Kraujas mėlynas“ turėjau didelių lūkesčių, nors šios autorės iki šiol buvau skaičiusi tik „Žuvis ir drakonus“, įvertintą Europos Sąjungos literatūros premija ir Lietuvių PEN centro išrinktą tarp geriausių dešimtmečio knygų, kuri gerai persiskaitė, bet greitai pasimiršo. Matyt, ne mano. Bet man patinka kapotas Undinės Radzevičiūtės stilius, net nežinau, kaip jį pavadinti - gal posmuotas, ironiškas šiek tiek? Gera skaityti.
Svarbiausia, kartojau sau, šiukštu nelyginti su „Silva Rerum“.
Romano pradžia nuteikia, kad tai bus rašytojos giminės istorija. Pavydėtina. Apie Borgus, Borchus, Burgus, Bordžijas, kaip bepavadinsi. Trys varnos sidabriniame skyde. Dvi viršuje, viena apačioje. Apie vienos pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, veikusią čia pat už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, Livonijoje. Romano veiksmas sukasi keliolika neįvardijamų metų. Kadangi negaliu ramiai skaityti istorinio romano, nežinodama, kas dedasi už jo ribų, tai pagal Rygos arkivyskupo Stodevešerio gyvenimo datas sužiūrėjau - XV amžiaus antra pusė. Lietuvoje tuo metu valdė Kazimieras Jogailaitis, paskui Aleksandras. Bet Lietuvos romane nėra. Yra Livonija, Pskovas, Maskva, Roma, Ryga o Lietuvos tik tiek, kad suprastum, kad autorė yra lietuvė.
Livonijos ordino agonija. Kartu su pašėlusiais laisvaisiais Vestfalijos riteriais ir amžinai pasninkaujančiais Ordino riteriais klampoti po Livonijos purvynus. Nuo pilies iki pilies, iš puslapio į puslapį. Per sniegynus ir pelkes. Vėl ir vėl. Užuosti purvą ir prakaitą. Gyventi jų nuovargį laukiant karo. Pilies. Dievo ženklo. Tie Ordino riteriai ir laisvieji Vestfalijos riteriai. Ilgi besikartojantys vardai, užimantys nemažą romano dalį. Vienodai beveidžiai, vienodai tolimi, senstantys tik autorės žodžiuose. Ir tie Borchai, kurie man įdomesni kaip realiai gyvenę istorijoje nei romano veikėjai, palengva, toks jausmas, besikraustantys iš proto.
Įpusėjusi skaityti supratau, kad be reikalo autorė iš karto išsitarė apie Bordžijas ir atėmė razinką. Ir meilės nebebus. Ir nuo įžangos aišku, kuo viskas baigsis. Nes tas senas vyras, kokių keturiasdešimties metų amžiaus, gulėjo mūšio lauke su šarvais ir šarviniais marškiniais ant kairiojo šono, gulėjo, mirė ir verkė. O romano pabaigoje man dėl to buvo vis viena. Neįtraukė, neįjautė, o gaila. Kita vertus, sužinojau nemažai naujo apie Livoniją. Terra Mariana. Mintyse pasivaikščiojau viduramžių Rygos ir Revelio gatvėmis. Paskui pasitikrinau, kur buvo Borchholmas ir ar būta tokios Skaistyklos pilies Fegefeur, kurią pastatė magistro pusbrolis Simonas von der Borchas. Pilies Dievui. Nedidelės, L formos, iš akmens. Būta - tai Kiviloo pilis dabartinėje Estijoje. Tiksliau, tai, kas liko iš jos. Nebedaug.
Svarbiausia, kartojau sau, šiukštu nelyginti su „Silva Rerum“.
Romano pradžia nuteikia, kad tai bus rašytojos giminės istorija. Pavydėtina. Apie Borgus, Borchus, Burgus, Bordžijas, kaip bepavadinsi. Trys varnos sidabriniame skyde. Dvi viršuje, viena apačioje. Apie vienos pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, veikusią čia pat už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, Livonijoje. Romano veiksmas sukasi keliolika neįvardijamų metų. Kadangi negaliu ramiai skaityti istorinio romano, nežinodama, kas dedasi už jo ribų, tai pagal Rygos arkivyskupo Stodevešerio gyvenimo datas sužiūrėjau - XV amžiaus antra pusė. Lietuvoje tuo metu valdė Kazimieras Jogailaitis, paskui Aleksandras. Bet Lietuvos romane nėra. Yra Livonija, Pskovas, Maskva, Roma, Ryga o Lietuvos tik tiek, kad suprastum, kad autorė yra lietuvė.
Livonijos ordino agonija. Kartu su pašėlusiais laisvaisiais Vestfalijos riteriais ir amžinai pasninkaujančiais Ordino riteriais klampoti po Livonijos purvynus. Nuo pilies iki pilies, iš puslapio į puslapį. Per sniegynus ir pelkes. Vėl ir vėl. Užuosti purvą ir prakaitą. Gyventi jų nuovargį laukiant karo. Pilies. Dievo ženklo. Tie Ordino riteriai ir laisvieji Vestfalijos riteriai. Ilgi besikartojantys vardai, užimantys nemažą romano dalį. Vienodai beveidžiai, vienodai tolimi, senstantys tik autorės žodžiuose. Ir tie Borchai, kurie man įdomesni kaip realiai gyvenę istorijoje nei romano veikėjai, palengva, toks jausmas, besikraustantys iš proto.
Įpusėjusi skaityti supratau, kad be reikalo autorė iš karto išsitarė apie Bordžijas ir atėmė razinką. Ir meilės nebebus. Ir nuo įžangos aišku, kuo viskas baigsis. Nes tas senas vyras, kokių keturiasdešimties metų amžiaus, gulėjo mūšio lauke su šarvais ir šarviniais marškiniais ant kairiojo šono, gulėjo, mirė ir verkė. O romano pabaigoje man dėl to buvo vis viena. Neįtraukė, neįjautė, o gaila. Kita vertus, sužinojau nemažai naujo apie Livoniją. Terra Mariana. Mintyse pasivaikščiojau viduramžių Rygos ir Revelio gatvėmis. Paskui pasitikrinau, kur buvo Borchholmas ir ar būta tokios Skaistyklos pilies Fegefeur, kurią pastatė magistro pusbrolis Simonas von der Borchas. Pilies Dievui. Nedidelės, L formos, iš akmens. Būta - tai Kiviloo pilis dabartinėje Estijoje. Tiksliau, tai, kas liko iš jos. Nebedaug.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Displaying 1 - 30 of 43 reviews