W.M.Thackeray w swojej powieści pt. "Targowisko próżności" ośmiesza i piętnuje słabości i wady angielskiego społeczeństwa początku XIX wieku. Dwie przyjaciółki, Rebeka Sharp i Amelia Sedley, kończą pensję i wkraczają w dorosłe życie. Rebeka, pozbawiona skrupułów, aby osiągnąć swój cel niszczy wszystko, co staje na jej drodze. Amelia, subtelna, uczciwa i prostolinijna nie potrafi odnaleźć w życiu szczęścia. W wyższych sferach bardziej ceniona jest pozycja społeczna, nawet osiągana na drodze występku, próżności czy rozwiązłości, niż ubogie życie w cnocie. Tytuł powieści Thackeraya, w orginale brzmiący "Vanity Fair", został zapożyczony przez wydawnictwo Conde Nast Publications dla czasopisma poświęconego modzie, kulturze, życiu gwiazd i polityce.
William Makepeace Thackeray was an English novelist, satirist, and journalist, best known for his keen social commentary and his novel Vanity Fair (1847–1848). His works often explored themes of ambition, hypocrisy, and the moral failings of British society, making him one of the most significant literary figures of the Victorian era. Born in Calcutta, British India, he was sent to England for his education after his father’s death. He attended Charterhouse School, where he developed a distaste for the rigid school system, and later enrolled at Trinity College, Cambridge. However, he left without earning a degree, instead traveling in Europe and pursuing artistic ambitions. After losing much of his inheritance due to bad investments, Thackeray turned to writing for a living. He contributed satirical sketches, essays, and stories to periodicals such as Fraser’s Magazine and Punch, gradually building a reputation for his sharp wit and keen observational skills. His breakthrough came with Vanity Fair, a panoramic satire of English society that introduced the enduring character of Becky Sharp, a resourceful and amoral social climber. Thackeray’s later novels, including Pendennis (1848–1850), The History of Henry Esmond (1852), and The Newcomes (1853–1855), continued to explore the lives of the English upper and middle classes, often focusing on the contrast between personal virtue and social ambition. His historical novel Henry Esmond was particularly praised for its detailed 18th-century setting and complex characterization. In addition to his fiction, Thackeray was a noted public speaker and essayist, delivering lectures on the English humorists of the 18th century and on The Four Georges, a critical look at the British monarchy. Despite his literary success, he lived with personal struggles, including the mental illness of his wife, Isabella, which deeply affected him. He remained devoted to his two daughters and was known for his kindness and generosity among his friends and colleagues. His works remain widely read, appreciated for their incisive humor, rich characterizations, and unflinching critique of social pretensions.
Mi-a plăcut atât de mult acest roman încât nu l-am putut lasă din mână. Modul de scriere și evenimentele din jurul personajelor te fac curios să afli ce destin vor avea. Dacă vreți ceva clasic, acest roman este o alegere excelentă.
Nuostabi, įtraukianti istorija apie aukštuomenės pakilimus ir nuopuolius su daug sarkazmo ir ironijos. “Apie savimeilę. Iš visų ydų, žeminančių žmogų, savimeilė yra šlykščiausia ir niekingiausia. Per didelė savęs meilė sukelia siaubingus nusikaltimus ir yra didžiausių valstybių ir šeimų nelaimių priežastis. Kaip savimeilis žmogus nuskurdina savo šeimą ir dažnai visiškai ją sužlugdo, taip savimeilis karalius nuskurdina savo liaudį ir dažnai įvelia į karą. Pavyzdžiai: Achilo savimeilė, kaip pažymi poetas Homeras, buvo tūkstančių graikų nelaimių priežastis. Velionio Napoleono Bonaparto savimeilė sukėlė begalę karų Europoje, ir dėl jos jam pačiam teko žūti menkoje saloje – Šv. Elenos saloje Atlanto vandenyne. Iš šių pavyzdžių matome, kad neturime žiūrėti vien savo naudos ir ambicijų, bet privalome atsižvelgti ir į kitų interesus lygiai kaip į savo.“
Galima šią dviejų dalių epopėją vertinti geriau ar blogiau, bet perskaityti tikrai verta. XIX amžiaus literatūra be "Tuštybės mugės" daug netektų, nes šiame romane, kuris teisingai vertinamas kaip vienas iškiliausių realizmo kūrinių, puikiai atvaizduotos (pasitelkiant ironiją ir sarkazmą) aukštuomenės ydos. Gal kiek pesimistinis kūrinys, bet autorius to meto visuomenę ir jos ateitį matė būtent tokią.... "Tuštybės mugėje" pateiktas vienas pirmųjų snobizmo apibrėžimų: "Snobas – tai tas, kas niekingai žavisi niekingais dalykais“.
Na štai, ne taip seniai užverčiau paskutinį Williamo Makepeace Thackeray „Tuštybės mugė“ knygos puslapį. Turiu būti nuoširdi ir pripažinti - likau maloniai nustebinta šiuo kūriniu. Pilnas knygos pavadinimas „Tuštybės mugė: romanas be herojaus“, leidžia skaitytojui suprasti, kad romanas yra be herojaus. Ir iš tiesų, herojaus čia nėra. Skaitytojui nuo pat pradžių sudaromas įspūdis, kad knygos veikėjai tai marionetės, lėlės, tampomos už virvelių, o mes - skaitytojai, tai spektaklio žiūrovai ir autorius kartas nuo karto kreipiasi į mus, tuštybės mugės žiūrovus. Kada ir kaip autorius į mus kreipiasi, yra kruopščiai parinkta. Po tam tikrų įvykių, autorius tarsi atsiriboja nuo knygos veiksmo, padaro pauzę, palieka vietos apmąstymui, ar net, šiokiam tokiam moralui. Autoriaus kalba nestokoja subtilaus humoro ir sarkazmo.
Tai satyrinis romanas, parašytas 1848m., kurio veiksmas nukelia mus į 19a. Angliją. Knygos veiksmas vyksta Napoleono laikais, minimas jo pabėgimas iš Elbos salos ir Vaterlo mūšis (1815m). Romano pagrindinės veikėjos yra dvi moterys, įkūnijančios visiškas priešingybes, turinčias visiškai skirtingas moralines vertybes ir visiškai skirtingus gyvenimo būdus - tai Beki Šarp ir Amelija Sedli. Aplink šias dvi moteris sukasi ir kiti romano veikėjai: senieji Sedlis ir Osbornas, Džordžas ir Rodonas, seras Pitas ir panelė Kroli, Džozas ir Dobinas ir kt. Visi jie skirtingi, supriešinti, kurių gyvenimo būdas svyruoja nuo vienos kraštutinybės prie kitos. Rebeka, kurią iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sunku pamėgti, yra valdinga moteris, kilusi iš žemo sluoksnio, skinasi sau kelią į sėkmę lipdama per kitų galvas ir braudamasi alkūnėmis, jai ne svetima veidmainystė, melas ir intrigos. Ji neturi ko prarasti ir drąsiai siekia savo tikslo, o įvykus nesėkmei, tik garsiai nusijuokia. Kad ir kaip bebūtų, siekdama savo tikslų, ji sujudina ir kitų gyvenimus, kiti veikėjai šalia jos atgyja, įgauna gyvybingumo, kaip antai seras Pitas ar panelė Rodon. Amelija Sedli tuo tarpu yra visiška Bekės priešingybė, tai kukli, švelni, geraširdė, rami ir naivi būtybė, kuri nuo mažų dienų susižadėjusi su Džordžu Osbornu. Knygos veiksmas prasideda Čiziko mergaičių internate, kur abi draugės, Amelija ir Beki, baigė mokyklą, ir štai, karieta išrieda iš Čiziko gatvės. Ir štai, prasideda meilės ir neapykantos, mirties ir tragedijos, netekties, gudrybių ir klastos, naivumo ir nekaltumo, karo ir konfliktų nuotykiai. Uždanga pakyla, “Tuštybės mugės” vaidinimas prasideda.
Knyga parašyta beveik prieš du šimtus metų. Tas faktas mane šiek tiek gąsdino ir vis nepalioviau stebėtis: tiek metų prabėgo, o mažai kas pasikeitė. Gobšumas, naivumas, garbės, pripažinimo troškimas vis dar šalia mūsų, gal kitokiomis formomis ir kitokiu pavidalu mus supa, bet vis dar čia. Taip, “Tuštybės mugė” ir yra mumyse, mes esame šio vaidinimo dalyviai, kiekvienas iš mūsų. “Tuštybės mugė” eina koja kojon su žmonija, metai iš metų, karta iš kartos.
“Ak, vanitas vanitatum! Kas iš mūsų yra laimingas šiame pasaulyje? Kas iš mūsų gauna tai, ko trokšta širdis, arba gavęs netrokšta daugiau… Eime, vaikai, sukraukime lėles ir užvožkime dėžę, nes mūsų vaidinimas baigėsi.”
„…îl rog pe bunul cititor să țină minte că această poveste se intitulează Bâlciul deșertăciunilor și că acest bâlci este un loc plin de îngâmfare, viclenie, prostie, lucruri mărunte, falsitate și prefăcătorie.”
Romanul nu e decât o satiră socială ce relevă acea societate cu sau fără principii și valori, mustind a corupție și vicii, prostie situată la rang înalt, cercuri pline de vanitoși și parveniți ce-și doresc cu orice scop să acceadă la cele mai distinse piscuri posibile.
O lume în care primează averea și descendența nobilă, cu tipologii "înzestrate" din abundență cu cele mai meschine intenții, ce-și doresc cu ardoare infiltrarea în labirintul aristocratic sclipitor al acelor vremuri.
Povestea intrigilor, a decadenței, a snobismului și a pretențiilor exagerate este una fascinantă, mai ales că înțelegi că astfel de moravuri nu sunt doar apanajul unei societăți demult apuse, ci reprezintă și povestea celei actuale. Iar victimele societăților rapace sunt multe, din păcate...
Un libro entretenido de principio a fin, no hubo un solo momento que no disfrutara. Mi personaje favorito fue William Dobbin, sufrí mucho con él pero quedé satisfecha con su final, ya que todo lo que hizo fue recompensado. Y en cuanto a los demás personajes, como Rebecca, puedo decir que esta muy bien lograda, nunca la odie, al contrario, me hizo reír con sus ocurrencias, al contrario de Amelia, a veces si me llegaba a desesperar porque vivía cegada de "amor", pero al menos tuvo un buen final. Lo recomiendo mucho.
bardzo lubię to jak Thackeray bawi się pisząc tę książkę, jedyne co bardziej mi się podobała poprzednia ze względu na to że bohaterowie byli młodsi i jakoś fajniej mi się o ich wkraczaniu w samodzielność czytało
I believe that this novel is one of the best classical I have read lately, and can be easily adapted into contemporary times. This is because the main theme is human nature, that essentially remained the same. Greed, vanity, love and hate, all are depicted in it and all these are still characteristics of human nature.
I really liked the characters and the story as a whole. The only downside I could see are some minor discrepancies in the story, most probably due to the fact that it is so long and it was probably written as it was published in monthly series of 3-4 chapters.
Es un libro tremendamente divertido. Disfruté muchísimo las intervenciones del autor donde va explicando que comportamientos eran normales entre la sociedad y los llamados a los lectores a reflexionar sobre las prácticas sociales.
Leí la primera parte hace unos meses y esta segunda parte si mejoró ligeramente mis impresiones al respecto de este libro. La verdad el tema en general sobre la movilidad social, la hipocresía de la aristocracia y el oportunismo me parecieron muy agudos e interesantes pero verdaderamente que personaje tan insufrible se me hizo Amelia. Hasta a Becky le encontré más gracia y redención a lo último, que en realidad no me gustó PARA NADA lo migajero de Dobbin, merecías más mi chiquito y te diste cuenta y aún así REGRESASTE A LAS MIGAJAS SOLO POR DARLE UN FINAL FELIZ A AMELIA, NO ES JUSTOOOOO. Dobbin es lo único que me gustó genuinamente de toda esta bola de gentuza. Hubo partes ABURRIDISIMAS de chachara sobre nobles y sus costumbres pero pues entiendo que era el salseo de aquellos tiempos. En general no está mal pero siento que podría haber sido al menos 100 páginas más corto jajajaja
This entire review has been hidden because of spoilers.
A biting and witty satire on English social life and customs during the first part of the nineteenth century, its subtitle is “a novel without a hero,” and it could also be added without heroines. Yet the book’s two central characters, the virtuous but dim and naive Amelia Sedley and the amoral, clever, congenial Becky Sharp both display admirable and distressing qualities as they rise, fall, and rise again in society. One of the great virtues of Vanity Fair is that while it is told in hilarious prose, with short burst of genuine pathos, it was praised by its contemporaries as a thoroughly realistic account of the society that it portrays.
Davidson’s dry and somewhat snooty tone as a narrator is a perfect match for Thakeray’s prose. His choice of voices for the characters and his skill as an actor are excellent. It is hard to imagine a better match of reader and text. This edition is twenty-nine and a half hours of pure delight for the listener.
Clásico de la literatura inglesa. La novela es una sátira de la sociedad de la época, con una metáfora sombría, porque William ve a la mayoría de la gente como tonta y egoísta, según contó él mismo a la crítica. La diferencia entre clases y las batallas que deben batir cada uno de los personajes para salir adelante está muy bien descrito. El carácter de los personajes se oscure a través de las páginas. La vanidad, la codicia, la holgazanería, la hipocresía están muy latentes en la novela. Las descripciones de los personajes y sus vestuarios, nos trasladan a esos tiempos y la de los escenarios nos llevan por todos los países donde se trasladan sus protagonistas. Una excelente obra.
Esta segunda parte me gustó más, aunque el inicio fue un poco más pesado. Me gustó la cotidianidad y que no hubiera ni héroes ni villanos porque como la mayoría de nosotros todos tenemos momentos que cuestionarnos, incluso el o la más "buena" de nosotros.
Llegué a la conclusión de que sí me gustó que el narrador me "hablara" porque sus comentarios hacen que la lectura sea más amena, como si alguien te estuviera contando un chisme, lo que resume bastante bien estos dos tomos. Un chisme de varios años con bastante información sobre la vida de Amelia y Rebecca y sus allegados.
Đọc hết mới nhận ra vẫn là Becky thông minh nhất truyện này. Thời thế thay đổi, bây giờ thì 10 em có đến 8 em có cái nết như Becky nhưng ko có được những phẩm chất như cô này: xinh đẹp duyên dáng, giỏi giao tiếp, rành ngoại ngữ, thao túng tâm lý thượng thừa dù là đàn ông hay đàn bà, hát hay đàn giỏi, lại thêm quật cường, sống lâu như gián :)) Tổng quan thì hội chọ phù hoa vẫn là một tác phẩm kinh điển hay, giá trị của nó vài trăm năm nữa chắc vẫn còn nguyên. Vì xã hội nào cũng vẫn có những hạng người như thế, có người tốt như Amelia và Dobbin thì càng ngày càng hiếm thôi. Mê nhất vẫn là những lờ bình sâu cay và hài hước của tác giả. Nhưng mà cụ cho Becky quay xe phút cuối thì mình ko ưng lắm mặc dù hiểu dụng ý của cụ. Ý là trong con người dù có nhẫn tâm dối trá đến đâu vẫn có phần lương thiện. Mặc dù về bản chất Becky vẫn không hề thay đổi. Và Amelia với Dobbin thì được xây dựng không một tì vết đến thế.
Primul volum mi-a plăcut pentru că a fost și avut un început incert și în același timp previzibil. Nu te poți aștepta la evenimente prea diverse din cele ce le regăsești la început, când ai în scenă astfel de personaje pline de abilități “rafinat” culese. Aș putea spune că într-un final, fiecare în viață primește după sufletul său sau după cum își croiește drumul. Atunci când îți creezi o viață sau o istorie pe iluzii și povești fără rost, nu poți ajunge prea departe. Iar atunci când nu deschizi ochii la ce se întâmplă în jurul tău, ajungi adesea să fii și tu un actor neimportant în istoria și în povestea cuiva lipsit de valori.