„Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ – pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesinį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Knygoje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir susiejamos su šių dienų patirtimi pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės.
Ši knyga nėra krikščionybės Vilniuje ar Lietuvoje istorija, nors joje gausu istorinių nuorodų. Tai bandymas pamatyti Vilniuje ne tik miesto grožį, bet ir jo prasmę, atrasti ryšius, siejančius dailias menines formas su kultūron įaugusiu tikėjimu, jo pasakojimais, simboliais ir ženklais.
Knyga siekia atgaivinti pasivaikščiojimų žanrą ir urbanistiniame Vilniaus audinyje išskirti su religiniu miesto gyvenimu susijusias temas. Pasivaikščiojimų žanras turėtų skaitytoją įspėti ir apie kitą knygos savitumą - tai ne žinynas, o asmeniškas pasakojimas, kuriame nestinga įspūdžių, nuomonių ir prisiminimų.
„Daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra – vienas iš didžių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos.“ Irena Vaišvilaitė
Irena Vaišvilaitė (g. 1954) kultūros istorikė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, dėsto Vilniaus universitete. Tyrinėja XVII ir XX a. kultūros istoriją, ypač domisi religiniais kultūros aspektais.
Irena Vaišvilaitė (1954) is a Lithuanian historian and diplomat who served as Lithuania ambassador to the Holy See and later Permanent Representative to the United Nations Education, Scientific and Cultural Organization (UNESCO).
Knyga yra tarsi glausta istorijos santrauka apie Vilniaus senamiestį: kaip jį statė Radvilos, Chodkevičiai, Pacai ir kiti LDK didikai.
Bet čia išskirtinį dėmesį skiria bažnyčioms, cerkvėms ir vienuolynams; kaip, kas, kada jas statė, kas sugriovė, perstatė ar atstatė.
Dominikonai, Jėzuitai, Bernardinai - visi yra tos pačios krikščionybės atstovai. Bet kodėl jų tiek daug skirtingų? Tai vienas iš atsakymų, kuriuos galite rasti knygoje.
Kaip atsiliepime rašo Dovaidas - pirmoji dalis apie arkikatedrą skaitosi sunkiai. Daug vardų, detalių, kurios pasakojimui neprideda vertės. Matyt stengtasi pabrėžti, kad tai svarbiausia Vilniaus šventovė. Kiti pasivaikščiojimai gerokai įdomesni - detalūs, bet išlaikytas neblogas balansas tarp gyvo pasakojimo ir sausesnių faktų. Aprašytos puikios, anksčiau mano nepastebėtos, detalės - knygos dėka ant alumnato sienos pastebėjau atidengtą vyskupo atvaizdą, įdomi restauratoriaus klaida ant Šv. Dvasios bažnyčios ir pan. Į arkikatedrą šiemet grąžintą Šv. Stanislovo relikviją irgi iškart pažinau iš aprašymo knygoje. Įdomus skyrius apie "graikų tikėjimo krikščionis" - pasirodo taip vadinti teisingiausia, nors skyriaus apie reformatus norėjosi išsamesnio. Būtų pravertęs ir nedidelis Vilniaus planelis su pažymėtomis pasivaikščiojimų vietomis.
Kantrybės šiek tiek reikalauja pirmas ketvirtis knygos, ištisi 80 psl., skirti vien tik Katedrai. Taip pat kartais net įkyriai prokatalikiškas požiūris į kitas krikščionių bažnyčias. Bet apskritai - vertas dėmesio gidas po Vilniaus istoriją ir architektūrą.
Knyga apie Vilniaus miesto krikščioniškąjį paveldą. Išsamiai aptarti architektūriniai akcentai, bažnyčios, įdomesnės vietos. Labai naudinga knyga vaikščiojant po Vilniaus gatves ir susipažįstant su kultūriniu paveldu.