Skaičiau rusišką 2023 m. leidimo knygą, kurioje dvi dalys - "Mėnulis rūke" ir "Pavasarinio lietaus pasakos". Apsakymai: Šaunuolis Siramine, Pasimatymas chrizantemų šventėje, nakvynė nendrynuose, Persikūnijimas sapne, Buposo, Kibicu šventyklos katilas, Pasileidusi gyvatė, Žydra kepurė, Pasvarstymai apie turtą ir neturtą; kitoj dalyje - Mirusios galvos šypsena, Miyagi kapas, Suteishi Maru ir Dviejų gyvenimų ryšiai (turinys ir pavadinimai paprastai nenusiję).
Tai žinokit truputį be ryšio. Ypač kai tikėjausi siaubo (bent jau Kimetsu no Yaiba lygio). O čia daugiau moralų, nei siaubo. Tėvų reikia klausyti, įstatymų laikytis, žmonos apgaudinėti nevalia, bet visko pasitaiko.
Iš man labiausia patikusių - Kibicu šventyklos katilas. Spoilinu: normalioje šeimoje buvo palaidas sūnus, kuris gėrė ir po mergas lakstė. Tėvai nusprendė, kad surimtės apvesdintas. Apvesdino, o jis toliau savo. Net meilužei namuką nupirko ir ten vis ilgiau - dieną, savaitę, mėnesį gyvendavo. Žmonelė gi auksas - patarnavo uošviams žodžio prieš nesakydama. Tada tėvukai jį kažkaip namo parsivedė ir uždarė (man įdomu kaip). O žmonelė, auksas, jam skaniausius patiekalus nešė. Tada vyrelis jai pasakė esą viską suprato, bus geras, bet reikia gi ta vargše pasirūpinti, ji nieko šioje žemėje neturi (aka meiluže). Žmonelė atidavė savo auksinius papuošalus, kad jau vyrui reikia. O tas pabėgo su visu auksu ir meiluže. Tada apsistojo pas giminaitį (tas tipo - ai, aš čia vienišas, ten - tuščias namas, gyvent, vietoj to, kad spyriai išvytų). O va tada žmonelė jau susirgo ir numirė. Ir pradėjo meilužę naktimis smaugti, kol toji numirė. O kai vyrelis anos raudojo kapinėse, tai suvaideno jam tarnaitę ponios, kuri bais gedi savo vyro, tad anas nutarė ją guosti - šaunuolis gi koks. Ir vos nenumirė iš baimės, kai suprato kas slepiasi už gražiosios ponios. Bet pagalvojo, kad.... aha, lapės. Blogos lapės Japonijoje, žinau. Nulėkė pas šventiką, tad jam populiariai išaiškino, kad čia jo pavydžios (rimtai?) žmonos vėlė supykus ir jam dabar šakės. Liepė ten kažkiek dienų užsidarius sėdėti ir ant visų langų ir durų šventus žodžius iškabinti. Tai sėdėjo, į kelnes dėjo, nes žmonelė kas nakt aplink langus ir duris braižėsi. O praėjus terminui sugalvojo, kad jau gerai ir gali išeiti. O nė velnio! Ten jo laukė žmonelė ir gabaliukais sudraskė, tik porą kasnelių ant lempos kyboti paliko...
Argi ne mielas pasakojimas? Ir su moralu toks :)
Klausiate prie ko tas katilas? Tai ten tradicija buvo, kad norint sužinoti ateitį, žmonės Kibicu šventykloje aukodavo, o šventikas užvirdavo katile vandenį. Jeigu, užvirus vandeniui, katilas suriaumodavo - bus laimė, jeigu tylėdavo - ne kažkas. O va tam palaidų kelnių vyreliui ir jo ausinei žmonai, kaip tyčia, tylėjo... Vyro charakteris, gyvenimo būdas ir poelgiai ne prie ko:)
Nes ir pasakojimas prasideda citata, kad "Sunku gyventi su pavydžia žmona, nors tai suprantama tik pasenus" ir pridedama: "Teisingai sakoma, kad paukštį paklusnų daro narvelis, o moterį - vyro tvirtumas."