Malūnų gatvė be malūnų

by Jurgis Kunčinas, Palmira Mikėnaitė (editor), Antanas A. Jonynas (editor)

Į šia unikalią rinktinę sudėti gražiausi ir būdingiausi eilėraščiai iš penkių poetui gyvam esant išėjusių rinkinių, dabar jau tapusių bibliografine retenybe: debiutinio 'Takas per girią' (1977), 'Atidėtas rugsėjis' (1984), 'Liepų ratas' (1988), Alytuje išleisto 'Atgimimo kryžius' (1990) bei paskutiniojo - 'Namai be žiburių' (1991). Taip pat atrinkta nemažas pluoštas eilėraščių, spausdintų vien šiandien jau sunkiai pasiekiamuose periodiniuose leidiniuose.

Genres: Poetry

495 pages, Paperback

First published January 1, 2017

About the author

Jurgis Kunčinas – poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

J. Kunčinas Vilniaus universitete 1964–1968 m. studijavo vokiečių filologiją. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Publikuodavo esė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Valstiečių laikraštis“, „Šiaurės Atėnai“.

J. Kunčinas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.), PEN centro narys (nuo 1995 m.). Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Už šį romaną J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto Kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“).

J. Kunčino kūrinių yra versta į anglų, rusų, latvių, švedų, estų, lenkų, baltarusių ir vokiečių („Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“) kalbas.

Alytuje veikia J. Kunčino vardu pavadinta biblioteka.

J. Kunčinas mirė ir yra palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje, greta Ričardo Gavelio. Dalis J. Kunčino kūrinių ir vertimų išleista tik po mirties.

Reviews

[Indrė Tumosienė · Rating 4 out of 5]

Gražiai, jautriai, su humoru bei meile. Patiko. Dalį eilėraščių skaičiau keliskart dėl gražiai sudėto žodžio, jausmo.

[Greta · Rating 2 out of 5]

Šešėlis ką gi? Kelias arba gula.
Ir aš keliuos, gulu su šešėliu.
Tuomet kasnakt mane aplanko Tūla
Ir deda baltą puokštę dilgėlių.

Kojūgaly, kad niekad nepamirščiau
Naktinio silueto ir lietaus,
Kad jausčiau jaudulį plonyčių pirštų
Ir skonį vyno - šalto ir kartaus.

Sapnuos dar pralekia sparnuoti šunes,
Kometų uodegos sušvinta saliutu
Virš aštuonkampės Bekešo viršūnės,
Kurios papėdėje mane radai ne tu.

Man šypsos Marsas, Sirijus ir Vega.
Bet miegant keičiasi gamtos laikai,
O tu visa nuo Alfos lig Omegos
Mane anos nakties glėby laikai.

Aš atsimerkiu. Voras tiesia siūlą
Ir spėriai žengia nutiestu keliu.
Ateis naktis. Ateis bežadė Tūla
Padėti puokštės šilko dilgėlių.

[Jorė · Rating 5 out of 5]

Valkatos turi savo takus, mylimoji.
Vyšnios žydi baltai, virš jų kyburiuoja mėnulis.
Tirpsta burnoj vitaminai - laukiniai česnakai,
Eglėse gieda strazdai ir netikri pranašai.
//
Klajoklis niekad neturi sagų, pieštukų ir batraiščių.
Jis tik pažymi kreida eglutes, po kuriom leido naktį.
Kartais paleidžia dangun sniego gniūžtę ar akmenį,
Bet niekada nesisako, kur eina.

Atsiimu kažkada turėtą lyginimą, kad Bukowskis biškį kaip Kunčinas, nes ne, Kunčinas yra visai kiti reikalai. Gal, kad Bukowskis nematė Dzūkijos ir Užupio burtų niekada nepatyrė?
Net nelabai žinojau, kad Kunčinas ir eilėraščius rašė, nors čia toks nepagalvojimas labiau - o kaip gi kitaip. Rinkinys viso gyvenimo, tad yra visokių sudėta. Bet kampų, vertų užlenkti, netrūksta ir šiaip gerai.

[Ilona · Rating 3 out of 5]

Ačiū už rinktinę, tiems, kurie sudarė ir išleido, ir tam, kas ją man dovanojo. Nebūčiau pirkusi, bet džiaugiuosi, kad perskaičiau ir dar galėsiu atsiversti kada panorėjusi. "Aš nežinau, ar didelis čia menas" - tai citata iš vieno eilėraščio, nesakysiu, kurio, patys susiraskite, kurią galima taikyti ir visai knygai. Nežinau, ar tai didžioji poezija, bet yra ir kalbos deimantų, ir skylučių, pro kurias papučia vėjas iš amžinybės.