What do you think?
Rate this book


216 pages, Paperback
First published February 11, 2014
Kai parėjome namo, saulė jau švietė virš Kolonijos. Artinosi vidudienis. Mieguistos musės zujo virš garuojančios mėšlo krūvos. Vandens upeliai bėgo lietvamzdžiais nuo stogo, plakdami narcizų pumpurus. Po purviną šlapią mazgotę primenantį kiemą vaikštinėjo sniego baltumo karveliai. Pro tvoros plyšius, likusius po to, kai pristigęs anglių senelis sukapojo kelis mietus, ryškiai švietėsi užlietų laukų lopiniai. Prie tvoros leido paskutines dienas krosnelė su pratrūkusiu vamzdžiu ir byrančiais vario rūdžių gabalais. Iš po brezento tarp jaunų dilgėlių kyšojo surūdijusių akėčių blauzdikauliai.
Man vos keleri metai, ir nesugebu pasislėpti. Visi stipresni už mane, mosikuoja rankomis, lyg norėtų išplėšti iš manęs ką nors sau. Tėvas šaukia, kad esu išpera, ir dar pragaro. Nesuprantu tų žodžių, taip pat ir to, kodėl per atostogas po atlaidų kruvinai sučaižė mane karišku diržu. Galbūt ką nors ne taip padariau, išmėčiau jo plūdes, o gal taip pasielgė iš baimės, kad netyčia girtas išplepėjo man savo paslaptį? Močiutė muša mane šiaip dėl visa ko, šluoste, vytele, bet kuo, kas pakliuvo po ranka, apdujusi nuo sutrikusios skydliaukės. Mokytoja talžo liniuote per pirštus, plaštakas, nes neapkenčia savo darbo, berniukai kaišioja kojas, čaižo vytelėmis, grabinėja mokyklos katilinėje, aikštyne priešais mokyklą trina sniegu veidą, nes esu bejėgė mergaitė. Tik senelis, kuriam teko žudyti per karą, nebelinkęs nieko mušti: jis pasiima laužtuvą, lopetą, kastuvą ir pasislepia akmenų skaldykloje už daržinės, o tenai, išsiterliojęs iki ausų purvu ir dulkėmis, valandų valandas kasa kalkakmenį.