„O aš pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais ėjau laukais. Kaukiau su vėju, raudojau ir staugiau. Pasiimdavau šunis, įsikniaubdavau jiems į gaurus ir verkdavau, šaukdavau jiems, ką jaučiau, kartodavau „Aš nebeturiu sūnaus!“. Jų ausys būdavo šlapios nuo mano ašarų.“
Dažniausiai vertindama knygas atsižvelgiu į autoriaus sumanumą, jo nestandartines idėjas, vaizduotę, rašymo stilių ir panašiai. Bet kaip galima įvertinti neišgalvotų žmonių sielvartą, mintis, išgyvenimus? Žmonių, kurių vaikai, mamos, tėčiai, mylimieji, paliko gyvenimą per anksti, dėl nepakeliamo skausmo jausto viduje?
Perskaičius visas šias istorijas, širdy man tuščia lygiai taip pat, koks tuščias yra šios knygos viršelis. Labai svarbu apie tai kalbėti, ypač mūsų šalyje, kai pagal savižudybių skaičių esame pirmi visame pasaulyje (pagal WHO tyrimą 2018m).
Perskaičius daugiau nei pusę šios knygos, paklausiau visų savo artimųjų, ar tikrai viskas gerai. Ar tikrai tikrai tikrai viskas gerai.
„Tai buvo ne vienintelė mane sukrėtusi netektis, bet pirmoji. Po jos supratau, kad žmogus iš esmės nieko neturi. Viskas gali labai greitai pasikeisti, nes pasaulis netvarus, galintis sugriūti per akimirką“.