Apie karą ir kariuomenę - ne haubicų storumą, kulipkas ir procentus nuo BVP, nes visa tai neturi didelės reikšmės, jeigu nėra refleksijos, kaip keisis ginkluoti konfliktai, saugumo situacija regione, į kokį kariuomenės modelį tikslingiausia investuoti, kaip ruošti karius ir visuomenę. Monografija įtikinamai parodo, kad apie visa tai po nepriklausomybės atkūrimo mąstyta nedaug - labiau kopijavome ir kompiliavome gerąją patirtį iš Vakarų, dažnai vėluodami, dar dažniau neperkošdami jos per lietuvišką aktualybę. Verta ir kariškių dėmesio, ir civilių - ne tik intelektualų ir akademikų, kurių balsas girdimas viešoje erdvėje, bet ir suinteresuotų rinkėjų, nuo kurių valios priklauso, kas taps vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu ir kas priiminės su krašto gynyba susijusius įstatymus.