What do you think?
Rate this book
Originalas
Kauno Velnių muziejaus kavinėje „Kipšas“ sutiktas paslaptingas meno parodų kuratorius Karlas T. Vaineris įsuka menų doktorantą ir jo sužadėtinę į painią istoriją, susijusią su koliažų meistro Dogu Bankovo palikimu. Trijulė keliauja į Bulgariją ieškoti dingusių Bankovo paveikslų. Pasirodo, bulgarų kilmės Dogu Bankovas tarpukario Paryžiuje sukūrė daugiau koliažų, nei manyta. Tarp kuratoriaus ir Bulgarijos romų barono įsiplieskia nuožmi kova: kuris iš jų yra teisėtas Bankovo paveikslų savininkas, o kuris apsimetėlis? Kurie Bankovo paveikslai – klastotės, o kurie originalai? Skaitytojo laukia linksma detektyvinė kelionė narpliojant ryšius tarp 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus menininkų ir šiandieninio Kauno bohemos.
Po Dogu Bankovo koliažų parodos atidarymo Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, suabejojęs, ar tai originalai, ar klastotės, žurnalistas Rytis Zemkauskas sukūrė dokumentinį detektyvinį filmą „Niekam nežinomas menininkas“ (2011 m.). Į kadrą pateko Bulgarijos ambasadorius, Bulgarijos ir Lietuvos meno ekspertai, šio romano autorius ir netgi ekscentriškasis parodos kuratorius, kurį ir šiaip galima sutikti Kauno Laisvės alėjoje.
Po Dogu Bankovo koliažų parodos atidarymo Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, suabejojęs, ar tai originalai, ar klastotės, žurnalistas Rytis Zemkauskas sukūrė dokumentinį detektyvinį filmą „Niekam nežinomas menininkas“ (2011 m.). Į kadrą pateko Bulgarijos ambasadorius, Bulgarijos ir Lietuvos meno ekspertai, šio romano autorius ir netgi ekscentriškasis parodos kuratorius, kurį ir šiaip galima sutikti Kauno Laisvės alėjoje.
168 pages, Hardcover
First published January 1, 2017
9 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
January 30, 2018
Perskaičiusi knygą, o tuomet - ganėtinai prastus jos įvertinimus čia, nusprendžiau skirti keturias žvaigždutes, nors svarsčiau apie tris. Dabar plačiau: taip, sutinku, kad kūrinys negali būti palygintas su Dan Brown vaizduojamomis meno pasaulio ,,gelmėmis", o ir jo kalba tikrai neprimena Julian Barnes plunksnos išradingumo. Na ir kas?.. Tai lengvai, vietomis ,,slengu" parašyta komiška istorija tarp Paryžiaus, Kauno ir Bulgarijos, kuri ne vieną tarsi papiktino detektyvo nebuvimu. O detektyvas tikrai buvo. Maža to, jis peržengė puslapių erdvę ir persikėlė į Ryčio Zemkausko tyrimą ,,Niekam nežinomas menininkas" (2011 m.), kas man, kaip meno istorijos studentei, buvo be galo įdomu! Todėl tai, kad knyga vis tik turėjo savyje ,,kažką daugiau", nors raštu ir nebuvo išpildyta iki galo, skiriu keturias žvaigždutes bei keliauju tęsti tyrimo apie Dogu Bankovą. Tai buvo ar nebuvo?..
February 2, 2019
originalas vs parodija
Didelė meno gerbėja aš toli gražu nesu, todėl gal ir ne visai aišku, kodėl ėmiausi Tomo Kavaliausko “Originalo”, kurio ir veikėjai daugiau ar mažiau menininkai ir sukasi viskas apie meną. Nė pati nežinau, bet per išpardavimą juokinga kaina pastebėta, ši knyga visai sudomino lygtai meno detektyvu, kažkuo lyg ir primenančiu Dan Brown literatūrines keliones.
Fabula iš tiesų tokia banaloka – temos disertacijai nerandančiam netyčiniam (suprask jis studijuoja tik kad panai įtiktų) menotyros doktorantui lyg iš giedros dangaus nusileidžia ekscentriškas kolekcininkas, pamišęs dėl vieno niekam nežinomo menininko koliažų, ir jie visi kartu, prigriebę jo paną leidžiasi kelionėn į Bulgariją ieškoti prarastų to menininko darbų. Dar pridėkim keistą bulgarą kažkokios galerijos savininką, kuris savinasi paveikslus ir bando nužudyti tą ekscentrišką kolekcininką ir gaunasi toks visai padorus receptas ne itin logiškam, bet kabinančiam trileriui. Žodžiu, aš suprantu autoriaus intenciją, bet detektyvas ten gavosi toks tik ant popieriaus – iš tiesų nelabai yra kažkokių rimtesnių jo elementų, neįmanoma, ko nors numatyti ar aiškintis, nes viskas apsiriboja pora sekimo elementų ir dideliu paslapties atskleidimu, kuris iš pirmo žvilgsnio tai tikrai pasirodė ne vietoje ir ne laiku.
Visokie neįtikėtini sutapimai ir susitikimai, kurie šiaip jau tikrai stebėtini turint omeny, kad tas menininkas, apie kurį visa tai sukasi, yra grynai niekam nežinomas. Keisti dialogai, kreipiniai, įvardžiai, apibūdinimai – galbūt to ir reikėjo atskleisti keistai kolekcininko asmenybei, bet tai toks pigus būdas kurti veikėją, juoba realų. Viskas buvo ant tiek tragikomiška, kad galiausiai priėjau išvados, kad tai galbūt labiau panašių kūrinių parodija, nei rimta apeliaciją į žanrą. Juo labiau, kad temą galima ir gana kūrybiškai prie to pritempti – per aplink autorius kalba apie autorių teises ir kur yra riba tarp atkūrimo, perkūrimo ir klastojimo.
Bet jeigu žiūrint iš tos anonsuojamos bohemiško detektyvo pusės taip gana tiesmukiškai, tai tikrai nusivyliau ir vietoje danbrowniškos kelionės gavau tokią labiau Moyes su mistiškais meno kūriniais ir banaliomis jų paieškomis su neaišku kokiu moralu. Tiesa, sužinojau šiek tiek apie koliažų meną, kas man atitrūkusiai nuo meno, buvo kažkas visai wow.
Didelė meno gerbėja aš toli gražu nesu, todėl gal ir ne visai aišku, kodėl ėmiausi Tomo Kavaliausko “Originalo”, kurio ir veikėjai daugiau ar mažiau menininkai ir sukasi viskas apie meną. Nė pati nežinau, bet per išpardavimą juokinga kaina pastebėta, ši knyga visai sudomino lygtai meno detektyvu, kažkuo lyg ir primenančiu Dan Brown literatūrines keliones.
Fabula iš tiesų tokia banaloka – temos disertacijai nerandančiam netyčiniam (suprask jis studijuoja tik kad panai įtiktų) menotyros doktorantui lyg iš giedros dangaus nusileidžia ekscentriškas kolekcininkas, pamišęs dėl vieno niekam nežinomo menininko koliažų, ir jie visi kartu, prigriebę jo paną leidžiasi kelionėn į Bulgariją ieškoti prarastų to menininko darbų. Dar pridėkim keistą bulgarą kažkokios galerijos savininką, kuris savinasi paveikslus ir bando nužudyti tą ekscentrišką kolekcininką ir gaunasi toks visai padorus receptas ne itin logiškam, bet kabinančiam trileriui. Žodžiu, aš suprantu autoriaus intenciją, bet detektyvas ten gavosi toks tik ant popieriaus – iš tiesų nelabai yra kažkokių rimtesnių jo elementų, neįmanoma, ko nors numatyti ar aiškintis, nes viskas apsiriboja pora sekimo elementų ir dideliu paslapties atskleidimu, kuris iš pirmo žvilgsnio tai tikrai pasirodė ne vietoje ir ne laiku.
Visokie neįtikėtini sutapimai ir susitikimai, kurie šiaip jau tikrai stebėtini turint omeny, kad tas menininkas, apie kurį visa tai sukasi, yra grynai niekam nežinomas. Keisti dialogai, kreipiniai, įvardžiai, apibūdinimai – galbūt to ir reikėjo atskleisti keistai kolekcininko asmenybei, bet tai toks pigus būdas kurti veikėją, juoba realų. Viskas buvo ant tiek tragikomiška, kad galiausiai priėjau išvados, kad tai galbūt labiau panašių kūrinių parodija, nei rimta apeliaciją į žanrą. Juo labiau, kad temą galima ir gana kūrybiškai prie to pritempti – per aplink autorius kalba apie autorių teises ir kur yra riba tarp atkūrimo, perkūrimo ir klastojimo.
Bet jeigu žiūrint iš tos anonsuojamos bohemiško detektyvo pusės taip gana tiesmukiškai, tai tikrai nusivyliau ir vietoje danbrowniškos kelionės gavau tokią labiau Moyes su mistiškais meno kūriniais ir banaliomis jų paieškomis su neaišku kokiu moralu. Tiesa, sužinojau šiek tiek apie koliažų meną, kas man atitrūkusiai nuo meno, buvo kažkas visai wow.
May 23, 2017
Perskaičius knygą kyla tik viena mintis: kas tai, po galais, buvo?
Apėmė labai keistas jausmas - kaip ir perskaičiau romaną, net sužinojau kažką naujo "meno fronte", tačiau jaučiuosi apgauta - nieko detektyviško neradau. Ir dialogai! Viešpatie šventas! Nežinau, ar tokia gremėzdiška kalbėsena išties būdinga meno istorikams, ar čia autoriaus problema?... Et.
Apėmė labai keistas jausmas - kaip ir perskaičiau romaną, net sužinojau kažką naujo "meno fronte", tačiau jaučiuosi apgauta - nieko detektyviško neradau. Ir dialogai! Viešpatie šventas! Nežinau, ar tokia gremėzdiška kalbėsena išties būdinga meno istorikams, ar čia autoriaus problema?... Et.
June 25, 2017
Literatūrine prasme tai kūrinys silpnokas ir sunkokai panešėja į detektyvą. Tačiau tai tiesiog lengvas, paprastas ir ties banalumo riba balansuojantis kūrinys, kurį perskaičius galbūt pasidomėsite, kas yra Dogu Bankovas, galbūt perskaitysite Henrio Parlando romaną "Sudužo", galbūt pasižiūrėsite Ryčio Zemkausko dokumentinį siužetą "Niekam nežinomas menininkas".
"Net jei ir vardas pasikeičia, kūrinio vertė vis tiek lieka ta pati." - tikriausiai tai turėjo būti pagrindinė istorijos mintis ir idėja, kuri lyg ir šmėžavo kažkur netoliese. Tačiau tas paviršinis braidymas siužete, kažkokie neįtikėtini jo posūkiai ir viražai su visiškai neįtikėtinais veikėjų tipažais tą istorijos esmę kažkur "paslepia". Nors yra vienintelis šios knygos privalumas - visa ši istorija yra labai susijusi su realiai vykusiais įvykiais, su realiais asmenimis (nesvarbu, kad vardai pakeisti), su realiomis institucijomis;)
"Net jei ir vardas pasikeičia, kūrinio vertė vis tiek lieka ta pati." - tikriausiai tai turėjo būti pagrindinė istorijos mintis ir idėja, kuri lyg ir šmėžavo kažkur netoliese. Tačiau tas paviršinis braidymas siužete, kažkokie neįtikėtini jo posūkiai ir viražai su visiškai neįtikėtinais veikėjų tipažais tą istorijos esmę kažkur "paslepia". Nors yra vienintelis šios knygos privalumas - visa ši istorija yra labai susijusi su realiai vykusiais įvykiais, su realiais asmenimis (nesvarbu, kad vardai pakeisti), su realiomis institucijomis;)
April 28, 2023
Man, kaip ne meno žmogui, ši knyga gana įdomi ir netgi informatyvi. Įdomi istorija, tikros/netikros asmenybės. Internete paieškojusi informacijos radau keletą straipsnių apie Dogu Bankovą ir Gørano Ohldieck, taip pat pasižiūrėjau Ryčio Zemkevičiaus "Niekam nežinomas menininkas" (2011 m.)
Henrio Parlando knygą "Sudužo" įtraukiau į norimų perskaityti knygų sąrašą.
Apie patį romaną:
1.Knyga pristatoma kaip "bohemiškas detektyvas". Detektyvo čia mažai, nors tai man ir netrukdė skaityti.
2.Labai neišvystyti knygos veikėjai. Nežinau, ar šioje knygoje tai taip jau reikalinga, bet bent jau man, kažkoks charakterio aprašymas būtų padėjęs labiau įsijausti į istoriją ir geriau suprasti veikėjų veiksmus.
3.Erzino nuolatos pasikartojantys epitetai apie veikėjus po kiekvienos dialogo eilutės, o ir patys dialogai vietomis skambėjo nenatūraliai. Be to, doktorantas, Adriana ir Vaineris kalbėjosi angliškai, bet knygoje yra keletas tokių eilučių, kurios grynai lietuviškos, lietuviški pasakymai, kurių niekaip į anglų kalbą neišversi (žr. Andriaus Užkalnio tekstą "Lietuviai kalba INGLIŠ", apie tuos, kurie vis vien bando versti lietuviškus posakius į anglų kalbą pažodžiui).
4.Kalbos pagyvinimai, tokie kaip: "sumurkė", "žioptelėjo", "suulbėjo" - kartą kitą knygoje "susiskaito", bet kai po kas antros dialogo eilutės naudojami, skamba komiškai.
5."Dogiukai bankoviukai". Taip Vaineris vadino doktorantą ir jo sužadėtinę Adrianą. Tai šitą čia taip ir paliksiu.
6.Man, kaip konditerei, būtų įdomu paskaityti Agnes Schaunegger receptus, net jei ji ir galimai fikcinė asmenybė. :)
kauno.diena.lt straipsnyje "Realiai nerealaus D.Bankovo paroda" rašoma: "Štai sausainiams „Juditos pasveikinimas“ išsikepti reikia virtuvinio amoniako, apie kurį nėra girdėję šių laikų kulinarai." Tai yra neteisybė. Amonio karbonato (E503) galima nusipirkti internetu, o pasak to paties interneto, dar ir kai kuriuose Graikijos ir Vidurio Rytų turguose. Tai yra keliamoji medžiaga, kurią naudojo XIX amžiuje, prieš sodą ir kepimo miltelius. Kai kuriuose konditerijos gaminiuose ji yra naudojama iki šiol. Turi labai stiprų ir kvapą, tai naudojama sausuose kepiniuose, kurie iškepa "iki galo", savy nebeturi drėgmės (amonio karbonato kristalai karštyje išgaruoja, lieka mažytės oro ertmės, iš jų lengvai ir greitai išsigaruoja drėgmė, kepiniai būna labai traškūs).
7.Knygos pabaigoje pateikiamas priedas "Ištrauka iš disertacijos "Dogu Bankovo koliažų ir Parlando romano "Sudužo" restauravimo lyginamoji analizė", kurios esmė, kad pirmieji Parlando romano "Sudužo" redaktoriai Gunaras Bjorlingas ir Rabė Enkelis, susidūrę su "kalbos sunkumais", daug ką kūrinyje pakeitė, eliminavo, pakeitė veikėjų vardus, labai nutolo nuo originalaus teksto. Vėliau, literatūrologas Peras Stamas tą romaną nusprendė "restauruoti", t.y. redaguoti be jokių pakeitimų. Šis tekstas gretinamas su Dogu Bankovo darbų restauravimu, kuriuo neva prisidengta klastojant jo koliažus. Tai privertė pamąstyti - o kiek dar pasaulyje tokių knygų, kurios taip "redaguojamos" - kažką išbraukiant, pakeičiant, nuo savęs pridedant?
O štai šią citatą iš knygos pasiimu sau: "Mene didžiąja "M", kitaip nei meno rinkoje, svarbiausia - kūrinio kokybė, o kūrėjo vardas gali būti bet koks".
Henrio Parlando knygą "Sudužo" įtraukiau į norimų perskaityti knygų sąrašą.
Apie patį romaną:
1.Knyga pristatoma kaip "bohemiškas detektyvas". Detektyvo čia mažai, nors tai man ir netrukdė skaityti.
2.Labai neišvystyti knygos veikėjai. Nežinau, ar šioje knygoje tai taip jau reikalinga, bet bent jau man, kažkoks charakterio aprašymas būtų padėjęs labiau įsijausti į istoriją ir geriau suprasti veikėjų veiksmus.
3.Erzino nuolatos pasikartojantys epitetai apie veikėjus po kiekvienos dialogo eilutės, o ir patys dialogai vietomis skambėjo nenatūraliai. Be to, doktorantas, Adriana ir Vaineris kalbėjosi angliškai, bet knygoje yra keletas tokių eilučių, kurios grynai lietuviškos, lietuviški pasakymai, kurių niekaip į anglų kalbą neišversi (žr. Andriaus Užkalnio tekstą "Lietuviai kalba INGLIŠ", apie tuos, kurie vis vien bando versti lietuviškus posakius į anglų kalbą pažodžiui).
4.Kalbos pagyvinimai, tokie kaip: "sumurkė", "žioptelėjo", "suulbėjo" - kartą kitą knygoje "susiskaito", bet kai po kas antros dialogo eilutės naudojami, skamba komiškai.
5."Dogiukai bankoviukai". Taip Vaineris vadino doktorantą ir jo sužadėtinę Adrianą. Tai šitą čia taip ir paliksiu.
6.Man, kaip konditerei, būtų įdomu paskaityti Agnes Schaunegger receptus, net jei ji ir galimai fikcinė asmenybė. :)
kauno.diena.lt straipsnyje "Realiai nerealaus D.Bankovo paroda" rašoma: "Štai sausainiams „Juditos pasveikinimas“ išsikepti reikia virtuvinio amoniako, apie kurį nėra girdėję šių laikų kulinarai." Tai yra neteisybė. Amonio karbonato (E503) galima nusipirkti internetu, o pasak to paties interneto, dar ir kai kuriuose Graikijos ir Vidurio Rytų turguose. Tai yra keliamoji medžiaga, kurią naudojo XIX amžiuje, prieš sodą ir kepimo miltelius. Kai kuriuose konditerijos gaminiuose ji yra naudojama iki šiol. Turi labai stiprų ir kvapą, tai naudojama sausuose kepiniuose, kurie iškepa "iki galo", savy nebeturi drėgmės (amonio karbonato kristalai karštyje išgaruoja, lieka mažytės oro ertmės, iš jų lengvai ir greitai išsigaruoja drėgmė, kepiniai būna labai traškūs).
7.Knygos pabaigoje pateikiamas priedas "Ištrauka iš disertacijos "Dogu Bankovo koliažų ir Parlando romano "Sudužo" restauravimo lyginamoji analizė", kurios esmė, kad pirmieji Parlando romano "Sudužo" redaktoriai Gunaras Bjorlingas ir Rabė Enkelis, susidūrę su "kalbos sunkumais", daug ką kūrinyje pakeitė, eliminavo, pakeitė veikėjų vardus, labai nutolo nuo originalaus teksto. Vėliau, literatūrologas Peras Stamas tą romaną nusprendė "restauruoti", t.y. redaguoti be jokių pakeitimų. Šis tekstas gretinamas su Dogu Bankovo darbų restauravimu, kuriuo neva prisidengta klastojant jo koliažus. Tai privertė pamąstyti - o kiek dar pasaulyje tokių knygų, kurios taip "redaguojamos" - kažką išbraukiant, pakeičiant, nuo savęs pridedant?
O štai šią citatą iš knygos pasiimu sau: "Mene didžiąja "M", kitaip nei meno rinkoje, svarbiausia - kūrinio kokybė, o kūrėjo vardas gali būti bet koks".
Displaying 1 - 5 of 5 reviews