Kiekviena moteris turi savo unikalią istoriją. Mama netampama per tą akimirką, kai gimsta vaikas, mama mokomasi būti visą gyvenimą. Todėl reikėtų kalbėti ne tik apie vaiko raidos etapus, bet ir apie mamos. Kokie emociniai iššūkiai moters laukia iki gimdymo, iškart po jo? Kaip reikės auginti du ar tris? Kaip auklėti vaiką, kaip išleisti į mokyklą, į pirmą vakarėlį, į universitetą, į gyvenimą? Tai nėra filosofiniai, retoriniai klausimai. Mama juos sprendžia kasdien. Savo namuose, savo žiniomis, savo nuojauta.
Fotografijos ir istorijų knyga „Mamystė" tai metus trukusių interviu rinkinys. Knygoje pateikiamos tikros, atviros, jautrios ir smagios mamų istorijos. Be specialaus makiažo, be specialiai sutvarkytų namų, ar fotosesijai sušukuotų vaikų. Čia rasite įvairias motinystės spalvas, kasdienybės akimirkas, kurias vienaip ar kitaip išgyvena visos, auginančios vaikus.
Nors ir jaučiu autorei pagarbą už knygos idėją, įdėtą darbą ir atviro kalbėjimo apie motinystės realybę svarba neabejoju, vis dėlto knyga mane šiek tiek nuvylė.
Galbūt koją geresniam įspūdžiui pakišo tai, kad “Mamystę” skaičiau praėjus nemažai laiko nuo jos atsiradimo. Gal jau esu išlepinta puikių paskutiniu metu užderėjusių podcast’ų ir kitos medžiagos motinystės tema? O gal knyga būtų visai kitaip susiskaičiusi, jei dar pati neturėčiau vaikų?
Bet kokiu atveju, knygoje pateiktos istorijos pasirodė lėkštokos, man jas skaityti buvo labiau nuobodu nei įdomu, jautėsi vienodas kalbėjimo tonas, o ir turinys gan nuspėjamas. Suprantu ir palaikau norą kalbinti “paprastas mamas”, bet momentais tas paprastumas darėsi panašesnis į prastumą. Įspūdį sustiprino ir ne viena knygoje aptikta korektūros klaida. Neapleido jausmas, kad kažkas čia ne iki galo baigta (tiek turinio, tiek formos prasme).
Vis dėlto, džiaugiuosi “Mamyste” kaip idėja ir jos tarsi terapiniu poveikiu daugeliui skaitytojų. Deja, ne man.
Įvairiapusiškai įdomi knyga. Viena - daug skirtingų istorijų ir pokalbių su mamomis, daug skirtingų požiūrių į motinystę ir vaikų auginimą, auklėjimą. Bent man gerokai praplėtė požiūrį. Kita - įdomu nuotraukose pamatyti, kaip gyvena skirtingos šeimos.
Vau. Klausiausi pokalbio su šitos knygos autore per podcastą ryšys ir nervingai muisčiausi, nes supratau, kad jai turbūt įkūniju daug ką, ko ta moteris nemėgsta. Fotkinimąsi su vaiku, istorijų nutikusių su vaiku viešinimą ir t.t. Dar supratau, kad noriu perskaityti jos knygą “Mamystė”. Ką tik baigiau. Tai jei iš pradžių tos istorijos su nuotraukomis buvo lyg ir padrikos, pabaigoje jau nebegalėjau padėti knygos, verčiau ir citavau vyrui, stebėjausi, pykau, pritariau, išsirinkau mėgstamiausias knygos mamas, o galiausiai rodosi, kad ten viena mamų mama, tarsi prieštaringa, šizofreniška Mamystės siela viską papasakojusi giliu iškvėpimu. Visiška terapija.
Knygą, beje gavau dovanų prieš gerus metus, bet tuo metu kaip tik baiginėjau rašyti saviškę “Pirmąkart mama”, ir nenorėdama kopijuoti, o dargi nuvilti savo ego, nes kaip gi čia aš dabar skaitysiu kitos lietuvės knygą apie motinystę, kai pati apie tai rašau?! - žodžiu, palikau kaip dėmesio nevertą lentynoje. Be reikalo. Dabar net galvoju, kokia aš arogantiška, viską pasakojau per save, o “Mamysteje” viskas per tiek daug balsų papasakota. Gražu.
Jei knygyne svarstysite kurią - šitą ar “Pirmąkart mama”, tai sakyčiau ABI. Jau skaitėt, patiko? #kalbekimesapieknygas Mamystė
Veikia kaip terapija, nes pamatai kaip kitos mamos gyvena, kokius jausmus išgyvena, ir kad neesi viena :) Patiko, kad buvo istorijų apie pagalbinį apvaisinimą ir apie įsivaikintus vaikus :)
Man patiko ir knygos idėja, ir rezultatas. Autorė kalbino įvairias mamas – skirtingų pažiūrų, neseniai susilaukusias pirmojo vaikučio ir turinčias keletą vaikų, anksti išėjusias į darbą ir kelis metus auginančias vaikus namuose. Knygoje - nenudailinta, kasdieniška mamystė, unikalios patirtys, skirtingi požiūriai į pasikeitusį savo gyvenimą tapus mama, paprastos, nuoširdžios mintys, natūralios emocijos, įvairios nerimo priežastys... Taigi, įvairialypė mamiška išmintis, kelianti daug minčių pamąstymui :)
Keletas citatų iš knygos: "Kas pasakė, kad mama turi viską žinoti? Mes čia visi kartu augam." (trijų vaikų mama) "Nesitikėjau, kad augindama vaiką mama per vieną dieną sugeba tiek emocijų patirti. Nuo begalinės meilės, visiško "lydymosi" ir "gyvenimo prasmės" suvokimo, iki pykčių ir ašarų. Anksčiau juk irgi tų jausmų patirdavom, bet tikrai ne taip dažnai." "Kai gimė sūnus, aš pirmąkart supratau, kas yra meilė. Kai tu supranti kito žmogaus poreikius ir atsiliepi į juos, tada ji ir atsiranda. Tai nėra "Ką tu man duosi?" Tai yra jausmas, kurį aš tau duodu. Kurį aš jaučiu, kai pataikau į tavo natą. Štai tada man ir yra meilė." "Reikia išmokti mylėti tą dvimetį, kuris isterikuoja. (...) Matai, tave vaikas myli besąlygiškai, tai ir tu turi išmokti taip mylėti jį, ir tą besišypsantį, ir tą, kuris griūna ant žemės." "Man visą laiką atrodė, kad samdant auklę pralošiama du kartus. Ir auklei sumoki pinigus, kuriuos gauni išėjusi darban, ir prarandi tą džiaugsmą būti su savo vaikais." "Su pirmąja buvo sunku (...). Šįkart esame užsibrėžę, kad bus kitaip. Sutarėme, kad turi būti faina. Atsisėdome ir susirašėme, kokie dalykai mus daro laimingus, o kokie – ne. Juk darbe mes dažnai susiplanuojame tikslus ir žingsnius, kaip to pasiekti. O motinystėje kažkodėl esame linkę viską palikti savieigai."
Taip gera buvo perskaityt tiek daug mamų pasakojimų, nes su tiek įvairių patirčių realiai nesusiduri. Skaičiau ir galvojau - o, aš ne viena tokia!
Pavarčius nesitikėjau daug iš šios knygos, o davė nemažai. Taip buvo smagu skaityti skirtingas mamų istorijas, auklėjimo pasirinkimus, požiūrį į vaikų auginimą, patirtis, su kokiais sunkumais teko susidurti. Natūralios ir nesuvaidintos nuotraukos irgi daug prisidėjo. Dar kartą įsitikinau kokia skirtinga motinystė yra kiekvienai mamai, ir kad jokiu būdu - vienodų patirčių nebūna.
Vienoms pirmieji metai kančia ir kaip sapnas, kurio prisiminti nesinori, kitoms gražiausias motinystės etapas, trečioms sunkiausia paauglystė. Džiaugiuosi kad neskaičiau anksčiau, o tik pati tapus mama. Pasisėmiau ir žinių ir daug skirtingų emocijų.
Aš taisyčiau knygos pavadinimą ir palikčiau tik auginančioms. Kol laukiausi, visos tokios istorijos mane priversdavo pasišiaušti ir atrodydavo kaip gąsdinimai. Knygą skaičiau kai mano kruopai buvo 4-5 mėn. ir tuomet tikrai buvo laikas, kai norėjosi bendrystės su kitomis mamomis. Kai kildavo klausimų: nejau ir kitoms taip būna? Labiausiai įstrigo vienos mamos pasakyta mintis, kad kai tampi mama, ir ypač pirmą kartą, atrodo, kad visi viską žino geriau už tave. Ir tas spaudimas iš aplinkos toks didelis, kad galiausiai pradeda atrodyti, jog ne taip nuvalysi akytę ir tavo vaikas numirs. Ta savijauta pasirodė labai artima. Šiaip gal nieko labai ypatingo, bet tam tikru metu ir tam tikroms aplinkybėms esant - truputį kaip terapija.
Labai gera knyga! Ji puikiai atskleidžia, jog kiekviena mama savo vaikus augina skirtingai ir tik jai geriausiu būdu. Tai labiausiai mane knygoje ir žavi. Be kita ko, labai graži idėja iš pradžių pasakoti apie kūdikius, tuomet apie didesnius vaikus, galiausiai pakalbinti močiutes ir knygą užbaigti vėl nauja gyvybe. Knygą tikrai rekomenduoju! Ypatingai toms, kurioms pačioje pradžioje yra ar buvo sunku. Taip supranti, jog esi ne viena ir išgyventos emocijos kaip ir daugelio motinų.
Labai lengvutė, menkos literatūrinės ar informacinės vertės, tačiau kupina istorijų, kurias visai įdomu perskaityti. Knyga parodo, kaip skirtingai žmonės supranta pasaulį, kokiuose skirtinguose burbuluose gyvena. Bet kokiu atveju kiekviename iš jų vis tiek pavyksta užauginti žmogų.
Autorės pateikia visapusišką požiūrį į mamystę, pokyčius tampant mama, puoselėjamus lūkesčius. Deja, knygoje kartais stokojama gylio, atrodo, kad pagavo skaitant, tave, kokia įdomesnė tema ir pasakojimas nutrūksta.