Aš sėdėjau Stalinui ant kelių

by Markas Zingeris

Lietuvos teatrams skirtų amerikietiškų miuziklų vertėjui Jašai Bliuminui diagnozuojama širdies liga. Prieš guldamasis ant operacinio stalo, jis mintimis grįžta į savo stulbinančią praeitį. Ir atveria mums ištisą margaspalvę epochą. Vaikystėje gabus berniukas, laimėjęs Maskvoje skaitovų konkursą, buvo pasodintas Stalinui ant kelių ir atsidūrė milžiniškais tiražais leidžiamų vaikų žurnalų viršeliuose, sovietinės tikrovės paženklintoje paauglystėje suliepsnojo meile repatriantei brazilei, o galiausiai su tūkstantine minia lemtingą naktį stojo ginti Lietuvos.

Tai epinis nostalgiškas pasakojimas apie senovinę „Kauno Lietuvos“ šeimą ir nenumaldomas aplinkybes, lemiančias žmogaus gyvenimo kelią. Romanas išsiskiria pastabumu menkiausiai detalei ir šiurkščiai švelniomis intonacijomis, kurios primena personažų pamėgto džiazo instrumento – saksofono – skambesį.

Rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas Markas Zingeris yra trijų poezijos rinkinių, apsakymų rinktinės ir keturių romanų autorius. 2013 m. apdovanotas Riterio kryžiaus ordinu už kūrybą ir kultūrinį darbą.

424 pages, Hardcover

First published January 1, 2017

Reviews

[Vaiva · Rating 3 out of 5]

Labai kontraversiška knyga. Ir ne todėl, kad apie žydus ir jų gyvenimą pokario okupuotoje Lietuvoje, bet todėl, kad sukelia įvairius jausmus. Viena vertus tikrai įdomu, kuomet aprašomas pokario Kaunas, gyvenimas naujos santvarkos rezervate/kalėjime ir žmonių tarpusavio santykiai. Tačiau tarpais tekste užstringama detalėse, pasiklystama žodžių sraute ir jausmas toks tarsi prie pirštų būtų prikibusi kramtomoji guma ir tįstų, tįstų ir tįstu, kol galų nutrūksta. Jau nekalbant apie romano pabaigą, kuri primena sentimentalaus atostogų romano siužetą kai skaitant tiesiog suvoki, kad tai dirbtinai "pritempta" ir .... banalu (ypač tėvo ir dukros susitikimas). Iš esmės pati romano idėja (nors sumanesnis skaitytojas nesunkiai rastų sąsajų su realiais faktais ar asmenimis, nepaisant autoriaus perspėjimo, kad nieko tokio ir būti negali) puiki ir du trečdaliai istorijos lyg ir turi tvirtą siužeto stuburą, dinamiką ir personažus, tačiau jau perkopus viduriuką viskas tarsi sustoja ir ilgokai neapleidžia jausmas, kad tais visais samprotavimais stengiamasi pridengti nežinojimą, o kur gi reikia toliau pakreipti siužetą ir kaip užbaigti istoriją. Skaityti verta, bet tikėtis kažko tokio išskirtinio tikriausiai nereikia.

[Gintarė Lialienė · Rating 3 out of 5]

Žydiškos tematikos knyga, aprėpianti beveik visą amžių Lietuvos istorijos. Tai, kad istoriją pasakoja autorius žydas, sustiprina pasakojimo autentiškumą. Be abejo, jį sustiprina ir tai, kad kai kurių veikėjų paveiksluose galima atpažinti konkrečias ir šiandien žinomas asmenybes. Apie šią knygą žinojau seniai, bet skaityti netraukė aiškiai istoriškai angažuotas pavadinimas. Kad šiuo kūriniu susidomėjau, lėmė A. Švedo pokalbis su M. Zingeriu "Istoriko teritorijoje". Man A. Švedo pavardė veikia kaip kokybės garantas, todėl pokalbis ir tapo paskata paieškoti laidoje minėtos knygos. Manau, kad stiprioji pasakojimo pusė - žydiškasis XX a. Lietuvos istorijos naratyvas. Gerai, su saikingu tragiškumu, bet kartu ir su humoru šia tema papasakotų istorijų nėra daug. O M. Zingeris, atrodo, pasakoti moka. Knygos minusas - per daug išplėtotų siužeto linijų. Tarsi vienoje istorijoje stengtasi iškart papasakoti viską. Giežtesnė atranka būtų sumažinusi teksto apimtį, bet taip būtų išvengta klaidžiojimų į šalis, pasakojimas būtų koncentruotesnis, taigi ir įtaigesnis. Kaip pliusą būtų galima įvardinti ir netikėtą pabaigą. Tarsi sudėlioti visi taškai ir šis istorijos puslapis užverstas.

[Evaldas · Rating 3 out of 5]

Keistas jausmas perskaičius... Istorija įdomi, skaityti tikrai verta, o ir parašyta atrodo visai neblogai, bet kažkuriuo metu pasakojimo maniera šiek tiek pradėjo erzinti. Labai priminė kokią seniai primirštą draugystę, kai susitinki su žmogumi, pasakoti vienas kitam nelabai yra ką, bet tyla dar labiau nejauki, tad stengiesi ją nugalėti žodžių srautu. Na, o susitikimas su dukra nepriklausomybės atgavimo įvykių metu tai kažkaip visai neįtikino...

[Lara · Rating 3 out of 5]

geriau tai būtų reali šeimos kronika, dokumentinė apysaka, be pretenzijų į romaną. pokario Kauno ir jo išlikusių žydų šeimų istorija - labai svarbi, mažai aprašyta, ir autoriui žinoma ne iš knygų, bet ta autentika apaugusi visiškai nereikalingais pagražinimais ir "pagrožinimais". skaičiau dėl to tikrumo fragmentų, bet visą laiką kažkas tekste suerzindavo. gaila.