Tylos istorija

by Akvilina Cicėnaitė

„Tylos istorija“ – tai dramatiška keturių kartų moterų gyvenimo, meilės, laukimo ir skausmo kronika. Per visą šimtmetį nusidriekęs pasakojimas atskleidžia, kas iš tikro sieja skirtingus moterų likimus, ką jos slepia net nuo artimųjų, kodėl jų meilė tampa pažymėta kalte ir atmiešta krauju, o tyla galiausiai virsta nusikaltimu.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui jauna mergina iš visų pamiršto Sniegų kaimo sutinka paslaptingą keleivį. Jo skirtingų spalvų akys ją užburia… Taip prasideda pasakojimas apie vienos šeimos keturių kartų moterų gyvenimą, nukeliantis į dvidešimtojo amžiaus pradžios Lietuvą, tarpukarį, skausmingus pokario laikus, sovietmečio skurdą ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį.

Genres: Fiction

280 pages, Hardcover

First published January 1, 2017

About the author

Rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota devynių knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorė. Gimė ir užaugo Vilniuje. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro ir literatūros teorijos magistro studijas. Velingtono Viktorijos universitete (Naujoji Zelandija) baigė religijų studijų doktorantūrą ir apsigynė daktaro laipsnį. Šiuo metu studijuoja VU ir LLTI literatūros doktorantūroje.

Penkios knygos įtrauktos į Metų knygų rinkimų penketukus, „Niujorko respublika“ pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, pelnė IBBY premiją. „Anglų kalbos žodynas“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, tapo 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje, 15min.lt Metų knygos rinkimuose išrinktas geriausia lietuvių autorių grožine knyga, pateko į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY narė.

Reviews

[Ieva Andriuskeviciene · Rating 5 out of 5]

Paskutiniame savo interviu, Akvilina sakė, kad knygų atsiliepimai kartais būna meilės laiškais rašytojui. Tai skubu rašyti dar vieną

Jei jums nepatiko “Anglų kalbos žodynas”, duokit šansą “Tylos istorijai”. Jos struktūra yra vientisa keturių kartų moterų istorija. Turinio nepasakosiu, galit pasiskaityti kitus atsiliepimus :) Keturios kartos. Keturios moterys. Keturi skaudūs likimai. Moterų komplikuoti santykiai einantys per tragiškus šimtmečio istorinius įvykius.
Kelios padrikos mintys beskaitant
Pagrindinė nuotaika, vienišumas, ilgesys. Skausmas kurį tenka išgyventi nesvarbu kokiu istoriniu laikotarpiu gyveni. Skausmas išreiškiamas per tylą. Kai tiesiog nuryji, nuleidi galvą ir tyliai kenti. Labai svarbi moteru tyli sajunga, kur viskas suprantama net nepraveriant lūpų.
Mylėkim savo mociutes ir klausykim istoriju kol galim, nes jos slepia didelę stiprybę ir tikrą super galią. Aš gaila savo močiutės nepažinojau, bet oi kiek istorijų ji papasakotų
Labai patiko kaimo ir miesto ryšys. Net išvažiavus iš Sniegiu į išsvajotą Vilnių, Sniegiai atseka tave ir nuo jų niekur nepabėgsi
Knyga taip pat meilės laiškas Vilniui. Kiekviena Vilniaus gatvė turi savo kvapą, kadangi skaičiau 2 autorės knygas iš eilės, ši mintis tęsiasi ir man labai artima.

Tyla ir bausmė ir tuo pačiu palaima. Tyla ir slegia ir tuo pačiu išvaduoja. Veika kaip apsaugos skydas nuo pasaulio

Mezgimas taip pat skausmo ir tylos israiska. Veronika negalėjo kalbėti, bet viską tiesiog išmegzdavo.

Kas neskaitėt, griebkit ir neabejokit. Net neabejoju, Kad nors viena keturių moterų jus palies

[Gretos knygos · Rating 5 out of 5]

Kas nutinka, kai žmonės nesikalba? Kai nuvertina artimą, nes galimai nesupras. Kai bando apsaugoti, slepia svarbius dalykus ir tuo pat metu padaro meškos paslaugą? Arba kai tiesiog nesikalba, atitolsta, nes taip yra lengviau, nei pyktis ir akistata? Viskas galiausiai sprogsta. Tyla tampa tokia stipri, kad ima ausyse spengti, taip stipriai spengti, kad su laiku kurtina nebe tyla, o triukšmas galvoje. Vis tik susimąstau, ar reikia laukti tos akimirkos, kai nebegali kęsti. Ar nebūtų paprasčiau sunkias temas iš paviršių iškelti anksčiau, nei paviršių užtraukia ledas?

Akvilina šioje knygoje mus gabena per šimtmetį ir per keturių moterų gyvenimus. Karais, tarpukariu, pokariu, ir, rodos, tuo ramesniu etapu. Tai romanas ne tik apie keturias moteris, bet ir apie mūsų šalį, jos evoliuciją, kalnelius, pakilimus ir nuosmukius. Autorė per moterų gyvenimus mums puikiai nuaudžia ir parodo daugelį mūsų šalį suformavusių socialinių reiškinių ir įvykių. Vis tik skaitant apėmė kartėlis – visų keturių veikėjų likimas nelepino. Vienai tiesiog nesisekė, kita galbūt ne visada pasirinkdavo teisingai, o štai kitos gyveno įstrigusios praeityje ir laukime. Pakibusios tarsi skaistykloje, iš kurios kelio nei aukštyn, nei žemyn sau neleido rasti.

„Bet gal būtų buvę geriau, jei būčiau miręs. Geriau jau būčiau miręs ant tavo rankų. Geriau mirčiau dabar, tavo glėbyje, nes jau viską išgyvenau.“

Knyga painoka, man prireikė laiko, kol susivokiau, kas kieno dukra, kas anūkė. Kuri gyva, o kuri jau nebe. Tačiau užvertus knygą vis tik norisi pasakyti, kad tame neaiškume slypi dalis magijos. Kaip ir Sniegų kaimelis, paslėptas nuo visų, taip ir čia iki aiškių atsakymų reikėjo paklampoti. Bet buvo verta. Verta buvo skaityti apie veikėjas, jų gyvenimus, apie meilę – didžiulę, neaprėpiamą, atimančią žadą. Apie skausmingą, ilgą laukimą ir metų laikus, bėgančius pro akis, kai nebematai nieko, o ausyse pamažu imant suvokti, kokia skaudi yra realybė. Ir kad tyla persekios iki paskutinio atodūsio. Didinga meilė, tikrai didi meilė aprašyta šioje knygoje. Ne visoms moterims pavyko tokią rasti, bet juk kitaip ir nebūna: vieniems reikia to jausmo, kitiems pakanka ir patogumo. Tretiems pasiseka turėti abu.

Graži istorija. Nuostabiai parašyta. Mintyse piešiau sau Sniegų vaizdą ir vis įsivaizdavau Elžbietą, einančią tuo takeliu… Cicėnaitė ir šįkart puikiai sudėlioja žodžius, metaforas ir epitetus. Viskas savo vietoje, tinkamu metu. Be tuščiažodžiavimo, be grafomanijos apraiškų. Tiesiog krištolo skaidrumo tekstas ir emocijos, kurios ateina kartu su tekstu. Kartais „šalto dušo“ formatu, kai papasakojama tai, kas skaudu ir ryšku, o kartais tiesiog vienas ar kitas sakinys, smingantis į širdį ir sukeliantis jausmų audrą. Nepaisant to, tai subtiliai, poetiškai ir ramiu tonu aprašytas šimtmetis, ir gal ne visada tokie ramūs moterų gyvenimai. Puiki knyga. Džiaugiuosi, kad skaičiau ir linkiu ją atrasti ir kitiems.

[Andrius Baležentis · Rating 5 out of 5]

Ši istorija lyg plati ir bekraštė pūga, netikėtai mane užklupusi vasaros saulėgrįžos metu. Ji vis sukosi verpetais ir palengva stingdė kunkuliuojančius jausmus: meilę, ilgesį, vienatvę, neišsipildžiusius lūkesčius, kol galiausiai paliko tik švilpianti tyla. Man tai antra perskaityta Akvilinos knyga, o efektas tas pats - buvau pagrobtas jos sakinių grožio ir teksto intrigos nuo pirmojo puslapio iki pat paskutinio, kai skubiai atidedi visus planus ir gyveni kitą gyvenimą.
Ši pūga nešė per viso šimtmečio įvykius, keturių moterų likimus. Jos pasakojo ne tik savo gyvenimą, bet ir Lietuvos istoriją, sprendė kartų skirtumus, mylėjo, kentėjo tylioje vienatvėje, kartojo protėvių klaidas.

Mėginsiu iš tos knygos tylos vėl sugrįžti į vasaros šurmulį. O gal dar kiek pabūsiu, nes tyloje geriausiai girdžiu save.

[Intelektualios Moterų klubas · Rating 4 out of 5]

Nuostabi ❤️

[Efka · Rating 3 out of 5]

Nu čia toks labai koncentruotas lietuviškas depresonėlis pagal geriausias klasikinės lietuviškos literatūros tradicijas. Negaliu ginčytis, kad parašyta visai pagauliai, įdomiai, fabula irgi pakenčiama, nu bet tas baltos spalvos, šviesos trūkumas tai ką aš žinau. Net ir geriausi šių moterų gyvenimų momentai - kaip nuo kryžiaus nuimti varguoliai. Vientisa kančia.

Na bet čia turbūt tautinis bruožas yra toks pas mus, kad jei jau rimta literatūra, tai šiukštu džiaugsmo. Mes gi įsikalę esam, kad kaip tauta tiek prisikentėjom (šiaipjau tai, o kas nėra?), kad ir toliau turime, privalome! murkdytis kančioje ir juodumoje. Atpirkimui? Ar prisiminimui? Nežinau.

Žodžiu, kažkaip išspaudžiu 3* ir tikiuosi, kad nedepresuosiu dabar savaitę po šitos istorijos.

<>Galiausiai nusprendė, kad gal ir tiesa. Gal kai kuriems žmonėms neužtenka mirti vieną kartą. Gal jiems reikia mirti du kartus, kad įsitikintų, jog tai buvo geras sprendimas.<>

[Živilė Matijaškienė · Rating 5 out of 5]

Tai be galo jautriai, subtiliai ir tiesiog talentingai išdirbtas kūrinys.
Skaičiau kiekvieną eilutę, puslapį ir skyrių su malonumu, susidomėjimu ir susižavėjimu.

4ių moterų pasauliai tokie trapūs, maži ir kartu tokie didūs. Kiek juose tylių pamokų, tylaus skausmo, tylios meilės, tylaus ryžto ir drąsos ir taip garsiai skambančios tylos...

Autorė įvijo jų gyveninus į šimtmečio istoriją ir nuostabiai išdirbo kartų skirtumus.

Skaičiau ir tiesiog mėgavausi
☆☆☆☆☆

[Vaidadienis · Rating 5 out of 5]

Labai retai skaitau lietuvių autorių kūrybą, o kai tą darau, visada labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

Dramatiška keturių kartų moterų gyvenimo, meilės, laukimo ir skausmo kronika, pastanga kalbėti tvyrant nepakeliamai tylai.
Moterys yra dvidešimtojo amžiaus istorijos liudininkės ir kartu kuria savo asmeninę istoriją. Per visą šimtmetį nusidriekęs pasakojimas atskleidžia, kas iš tikro sieja skirtingus moterų likimus, ką jos slepia net nuo artimųjų, kodėl jų meilė tampa pažymėta kalte ir atmiešta krauju, o tyla galiausiai virsta nusikaltimu.

Pradžioje buvo kiek sunku įsijausti į pasakojamą istoriją, maniau ji keista bus iki pat pabaigos, bet sukurta pasakojimo nuotaika, mistiškai traukė vis labiau skaityti.

Tai mano močiučių, promočiučių ir tėvų gyvenimo istorijos laikotarpis. Mums, jis atstumiantis, niūrus, nesuprantamas... O gal dar pernelyg skaudus?

Dažnai girdžiu tėtį kalbant apie sovietmetį, jam gerai žinoma ir aktualia tema, kurią turi nemažai ką ir papasakoti.
Tad, kai pamačiau knygoje sovietmečio laikotarpį, iškart pamaniau, jog bus viskas labai ištempta, bet autorė tikrai mane nustebino, nes visos istorijos linijos vienodai praporcingai sujungtos į vieną.

Keturių moterų likimai supinti vienas per kitą dėliojo pamažu kiekvieną gyvenimo detalę iki pat paskutinio puslapio.
Tai stipri, niūri ir skausminga istorija, kurią slėpė kiekvienos moters tyla ir uždarumas.

Cicėnaitė buvo mano 2020 metų lietuvių autorių atradimas!

[Asta Sara · Rating 5 out of 5]

Degantys laukai tvankią vasaros naktį.

100 praėjusio amžiaus metų Lietuvoje. 4 kartos. 4 moterys. 2 pasauliniai karai, istorinės pervartos ir jose dužę/klostęsi likimai.

Visu romanu autorė kvestionuoja posakį, kad tylėjimas yra auksas.

Nuo laikmečio, kai tavo likimas gyvenimas nepriklauso tau. Kai už tave sprendžia kiti. Kai svarbu, ką žmonės pasakys. Nesulaukus supratimo ir palaikymo nuryti žodžiai, neišverktas skausmas, neišmylėta meilė, į kelią pražiūrėtos akys. Neištesėti pažadai. Nukąsta tiesa. Atsukta nugara neteisybei ir siaubui, nusikaltimams. Sovietinė pilkuma ir pragmatizmas. Neišsipildžiusios svajonės. Neišverktos ašaros. Sutrūkinėję ryšiai. Tėvai ir vaikai. Motinos ir sūnūs. Motinos ir dukterys. Klykianti vienatvė. Mirties baimė ir ilgesys. Tai, ką prarandame negrįžtamai. Kelias ir atkarpos, be kurių mes būtume niekas.

Įžvalgiai, jautriai, skaudžiai. Taip, kad vis numeti, nes pertraukos reikia ir emocijoms.

Nuostabu.

[Renata Vysniauskaite · Rating 5 out of 5]

Netikėtai kažkieno rekomenduota puiki knyga. Knyga apie moteris, apie jų likimus, šimtmečio istoriją. Bet man ji - apie tai, kai tyla griauna gyvenimus. "Lietuva - amžinos tylos žemė. Dėl to, kad mes tylime net tada, kai privalome kalbėti."

[Rasa|Knygų princesė · Rating 4 out of 5]

Lietuviška literatūra sudėtinga, liūdna ir sunki. Tokia tragiška, bet kartu ir be galo žavi. "Tylos istorija" - tai A. Cicėnaitės bandymas rasti pusiausvyrą tarp lietuviško tragizmo ir paaugliško lengvumo. Ir manau, kad tikrai pavykęs.

Romane pasakojama apie keturias vienos šeimos moteris, apie laiką nuo 1900 iki 2000 m. Moterys myli, kenčia, kuria savo gyvenimus ir tiesiasi po jas užklupusių išbandymų. Keturios labai savitos asmenybės, kurių gyvenimai paženklinti nelaimingos meilės, mirčių ir savęs ieškojimo.

Man romanas pasirodė niūrus, bet kartu ir lengvas. Ne, čia nebuvo daug saulės, bet buvo išminties. Čia nebuvo ir laimingų pabaigų, tik atėjusi ramybė. Rašytoja įsileido ne tik į keturių veikėjų gyvenimus, bet apnuogino jų sielas. Ir man patiko, skaičiau su didžiausiu įdomumu.

Sužavėjo rašytojos žodžio lengvumas. Ne, nebuvo to perdėto manierizmo ar kaip tik skurdžios kalbos. Atrodė rašytoja surado žodžius, kurie įsirėžė į širdį, gniaužė kvapą... Vis dėl to norėjosi daugiau šviesos ir vilties.

Tikiuosi Akvilina lepindama paauglius, nepamirš ir suaugusiųjų. Bet tikiu, kad tokie romanai gimta išjausti ir išgludinti, neišeina jų kepti vieno po kito.

[Pranykustolumoj · Rating 4 out of 5]

Puiki idėja, įdomiai konstruojamas pasakojimas: 4 moterų istorijos, kurias tarsi gija jungia vienos iš jų istorija. Gaila, ne visos keturios moteriškos linijos lygiavertės. Elžbietos linija - tiesiog tobula, Veronika - taip pat stipri, Teresai trūko kažkokio išrišimo, kulminacijos, Nika - išvis jokia, per silpna, per blanki, o tiek visko galima buvo sugalvoti: sausio 13, pirmą išvykimą į užsienį, išgyvenimus, kurie privertė bėgti. Todėl ir negaliu duoti aukštesno balo.

[Jurgita · Rating 5 out of 5]

Įtraukė moterų istorijos, kurios pateiktos labai įdomiai, iš pradžių - 3, vėliau atsirado ir ketvirtoji, kaip viršelis ir sufleravo, kad bus 4. Įdomiai vėliau tos istorijos apsijungė. Patiko tai, kaip autorė pateikia istorijas, jos vartojama kalba... Paliesta daug jautrių bendražmogiškų temų: mirtis, vienišumas, gedėjimas, ilgesys, lūkesčiai, laukimas... Daug apie tylą pačiomis įvairiausiomis prasmėmis ir jos poveikį mūsų gyvenino istorijoms...

[-Vilma- · Rating 5 out of 5]

Kokia skaudi, bet tuo pačiu ir tokia artima istorija. Joje atsispindi dalis kiekvieno iš mūsų prosenelių, senelių, tėvų ir gal net mūsų pačių istorijos. Kiek daug yra nutylėta, nepasakyta, nepapasakota.

✏️ <…> Verkė, nes visą gyvenimą ieškojo to kito gyvenimo, laukė, kad jis prasidėtų, ir niekaip negalėjo sulaukti. Kol galiausiai, užuot prasidėjęs, jis ėmė po truputį baigtis <…>

[Elena Apyniene · Rating 4 out of 5]

Liūdna istorija. Vietom graži labai, vietom kupina ilgesio, vietom ištęsta ir norėjosi greičiau arba paprasčiau. Vietom atskleidžianti, kiek reikia drąsos gyventi ir tikėti.
Mes tikrai daug nutylime. Kai ką perduodame iš kartos į kartą, kai ką nusinešame į kapus.
Geriau būtų netylėti, visi tą žinome, bet kartais tik taip mokame.

Patiko rašymo stilius, patiko, kaip persipinina, susiveja ir išsiriša visa keturių kartų moterų istorija.

[Karolina | kemsynai · Rating 5 out of 5]

Už širdies griebiantis pasakojimas. Nuostabiai ir įdomiai parašyta, gili, jausminga.

Ši knyga turi gyventi ilgą gyvenimą – jau įteikiau mamai perskaityt. Tikiuos, kad ir toliau keliaus, o kai grįš pas mane, skaitysiu vėl.

[Gabija_Vysnia · Rating 5 out of 5]

Nežinau kada ir kur užmačiau šios knygos rekomendaciją, tačiau iškart pasižymėjau kaip norimą perskaityti. Buvo paminėta, kad ši knyga kažkuo panaši į „Motinos pieną“, tuo ji ir patraukė mano dėmenį. Kadangi pastaroji man labai patiko, žūtbūt norėjau perskaityti ir lietuvės autorės knygą.
Ir tikrai „Tylos istorija“ panaši į latvės knygą. Sovietmetis, moterų kartos, neišsipildžiusios svajonės. Skaičiau, liūdėjau ir verkiau. Kiek daug svarbių dalykų mes nutylime, nepasakome, o po to gailimės. Apie tai ir yra ši knyga – apie tylą. 4 kartas, 4 moteris, šimtmetį istorijos ir daug tylos.
Kam patinka nusinerti į netolimą praeitį, keliasdešimt metų atgal, ir iš naujo išgyventi pamirštus laikus, ši knyga tikrai patiks. Tikrai puikus lietuvių autorės darbas.

„Tyla mus ir skyrė, ir jungė. Tyla mus ir saugojo, ir kėlė mums pavojų. Mes bijojome prabilti, tyla tapo saugiu prieglobsčiu, mes tylėjome ir taip pasirašėme mirties nuosprendį.“

[Agnė | laikas knygai · Rating 5 out of 5]

"Jo lūpos buvo aksominės kaip ir jo balsas, kvepėjo seniai nužydėjusiais liepžiedžiais. Tai buvo pirmasis Elžbietos bučinys, apsvaigo galva, o svajonė tapti vienuole subyrėjo į tūkstantį šukių. Mergina užsimerkė, o kai atsimerkė, jo akys buvo taip arti – besišypsančios skirtingų spalvų akys.

Laukais slinko vėsa, primindama, kad jai seniai reikėjo būti namie. Net ir Aureliano laikrodis rodė, kad metas eiti. Elžbieta niekada neužtrukdavo po mišių. Kas, jei tėvas eis jos ieškoti? Jai reikia bėgti. Juodu pasimatys kitą sekmadienį. Ateisiu, Aurelianai. Kitą sekmadienį ateisiu su tavimi atsisveikinti, o tada lauksiu tavęs. Lauksiu per audrą, per lietų, per karą, lauksiu, kaip laukiau visą gyvenimą dar nežinodama, kad kažko laukiu, dar nežinodama, jog laukiu tavęs. Ir nieko kito."

[Aiste D · Rating 5 out of 5]

Nuostabi knyga! 4 kartų moterų gyvenimo istorija XXa. Lietuvos istorinių įvykių ir tuometinės buities fone.
Naujo leidimo (2023) viršelis, patraukęs dėmesį knygų lentynoje, padėjo atrasti A.Cicėnaitės kūrybą. Apsnigta žemė, baltas dangus ir juos skirianti medžių juosta. "Snieguva". Šį kartą turinys idealiai atitiko išorę.

[Rasa · Rating 4 out of 5]

Knyga, kaip ir daugelis lietuviškų knygų apie moterų gyvenimus, niūri ir slogi. Kur bet koks vilties spindulėlis, jausmas čia pat virsta nuojauta kažko tamsaus. Sklandus tekstas, lengvai skaitomas, bet po šios knygos norisi kažko lengvesnio..

[Simona · Rating 5 out of 5]

Užteko pas @asskaitau vieną kartą užmatyt knygos pradžią ( "Tą pavasarį, kai tu gimei, lijo ir lijo.") ir aš jau žinojau, kad ji bus mano ir man. Ne kartą esu minėjus - būna man užtenka sakinio, kad žinočiau.

Ir nesuklydau. Ši @akvilina.cicenaite istorija - tarsi mitas, kurį mano lietuviška dūšia atpažįsta. Jis toks savas ir suprantamas, kad skaitydama nebežinojau, ar mitas Cicėnaitės, ar mano, ar mūsų tautos. 💛

Tai daugiau nei šimtmečio šeimos istorija, kurioje daug ištvėrusios moterys bando gyvent ir išgyvent savais būdais. Kurios atsitveria tylos siena ir savo istorijas pasilieka sau, lieka nepažinios, tik karts nuo karto tos sienos skeldėja ir pro plyšius tekantis vanduo apiplauna žaizdas.

"Tyla mus skyrė ir jungė. Tyla mus ir saugojo, ir kėlė pavojų. Mes bijojome prabilti, tyla tapo saugiu prieglobsčiu. Mes tylėjome ir taip pasirašėme mirties nuosprendį."

Tikiu, kad šioje istorijoje atsasite save, savo mamas, močiutes ir proseneles. Tikiu, kad atpažinsite laikmečius ir jų sukeltus sunkumus. Tikiu, kad baigę norėsite sužinoti visas nežinomas giminės istorijas ir nebūtinai man ir jums tai pavyks.

Ši knyga pilna ilgesio, liūdesio, melancholijos ir kovos. Dar stiprybės ir neįtikėtino ryšio, kuris jungia giminės moteris.

Aš esu patyrus moterų bendrystės galią, todėl baigus skaityti kyla klausimas - kada ta tylos siena grius? Dar daugiau - kyla viltis, kad gal pagaliau mes, ar mūsų vaikai bus tie, kurie ją suskaldysim?

Skaitant labai garsiai galvoje atsikartojo mintis apie kito, net atrodytų paties artimiausio, pažinumą. Kiek mes pajėgūs tai padaryti?

Ir nors tekste tylos motyvas man asmeniškai atsikartojo kartais kiek per primygtinai ir keli epizodai neįtikino, esu sužavėta rašymo stiliumi ir pasaulio, bei Lietuvos pajautimu taip, kaip aš jį suprantu ir matau. Man buvo labai artima ir sava. Atpažįstama ir skaudu. O kur dar visa nostalgija Vilniui. 💛

Mėgavaus. 💛

P.S. Mačiau, @almalittera_leidykla perleido naujai - labai tikiuosi rušiški ir lenkiški išsireiškimai ten išversti - nebuvo daug vietų, bet jų trūko. 🤷‍♀️ Nors tarsi suprantu ir nevertimą - gal atrodo savaime suprantami ir realybę priartinantys.

[Gabrielė|Kartu su knyga · Rating 4 out of 5]

Šioje knygoje yra pasakojama apie vienos šeimos keturias moteris bei jų gyvenimą. Knygos veiksmas vyksta tarpukario metu. Tuo metu buvo skaudžiai juntamas skurdas bei karo pasekmės.

Gana dramatiška bei slogi knyga. Nebuvo šioje knygoje daug džiaugsmo, tačiau netrūko šiame pasakojime vietos apmąstymams. Skaitant buvo galima pamąstyti apie tai, kiek daug kartais gyvenime reiškia TYLA. Neištarti žodžiai, nurytos nuoskaudos.. Manau, jog reikia, o galbūt net ir būtina yra išsakyti savo jausmus. Net neabejoju, jog kai viskas kaupiasi, ir galiausiai pratrūksta.. Gali baigtis labai liūdnai 🙈
Man patiko kaip autorė supynė visų keturių moterų likimus. Jos visos tarsi nutolusios viena nuo kitos, tačiau tuo pačiu ir artimos.
Ši knyga buvo mano pirmoji pažintis su Akvilinos kūryba. Autorė tikrai sklandžiai dėsto savo mintis, o ir žodžio kišenėje neieško.
"Tylos istorija" patiks tiems, kam norisi jautraus bei įtraukiančio romano. O aš mielai pažintį pratęsiu. Lentynoje jau laukia "Anglų kalbos žodynas" 📚

[Ingrida · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga, su labai gilia prasme, išliekanti ir sukelianti daug minčių. Rašytojos stilius labai priminė Žemaitę – moterys, jų likimai, išnykęs kaimas, keturios kartos ir daug lietuviškumo. Dar paslaptis ir daug tylos...,,Visi mus palieka...tiek vyrai, tiek vaikai, anksčiau ar vėliau liekame tik mes. Vienos. Anksčiau ar vėliau lieka tik tyla.“ ,,Tyla viską užgydo...“ O tikrai, kartais reikia tiesiog patylėti...

[Erika · Rating 5 out of 5]

Nuostabi ir daugiasluoksnė knyga! Labai patiko ir turinys, ir autorės rašymo stilius!
Gana sunkūs klausimai, mintys - aprašyti gana gražia, lengva maniera, kuri paliečia subtiliai/švelniai, bet tuo pačiu stipriai.
Tai ir vienos šeimos keturių kartų moterų, o ir tuo pačiu Lietuvos istorijos, gyvenimo transformacijos ir žmonių judėjimas iš kaimo/kaimų į miestą, istorija.

Išsinešu tikrai labai nemažai minčių, žinoma viena pagrindinių jų, apie tylą šeimose ir kokia tai iš tikrųjų stipri galia/įrankis - iš esmės tiek sukurti kažką gero, bet deja dažniau, sukurti begalinius tarpeklius tarp šeimos narių, kurie nepadeda susikurti/turėti ir išlaikyti bent kažkokį ryšį. Visada sakiau ir tikėjau, kad kalbėjimasis kurią ryšius ir palaiko santykį.

Ir bent mane dar papildomai paskatino susitikti su močiutė ir išgirsti istorija apie jos, o ir tuo pačiu, mano šaknis.

[Fantastiškų KŽL · Rating 4 out of 5]

Tebūnie 4, nes tikrai ne 3 :)
knyguziurkes.wordpress.com/2018/08/25...

[Jurgita Videikaitė · Rating 4 out of 5]

Ne su visu tekstu sutikau kaip ir ne visas patiko. Vietomis apgailėjau nepažintas giminės moteris ir tikras kaimo istorijas. Vasaras leisdavau močiutės vienkiemyje, o ir laikmetį menu, kai iš kolūkio "vyrus" arklys namo parveždavo, nes gyvulys kelią atsimindavo, kai anie kasdien visas atmintis skalavo... namie virtais ar krautuvėj pirktais skysčiais.
Gal todėl ir dviejų pirmųjų moterų istorijos man įtikinamesnės pasirodė, kitos dvi - lyg nuskubėtos. Bet kaip autorė rašo, skubėjo tos herojės, viena - iš kaimo, kita - iš motinos buto. Skubėjo ir tylėti, nors ta tyla jau buvo pradėjusi spengti.

[Aušra Maksimovienė · Rating 5 out of 5]

"Gal tyla yra pats geriausias atsakas negailestingai skubančiai istorijai. Gal tyla ir yra geriausia istorija.
Ji dar nežinojo,kad tyla- mirties kalba,ne gyvenimo"

[Sandra · Rating 4 out of 5]

4+*

[Rasa Martens · Rating 5 out of 5]

Absoliučiai nuostabi knyga.
Nuostabi.
Tiesiog didžiulis džiaugsmas skaityti tokia literatura.

[Jurga · Rating 5 out of 5]

4,5⭐️

[Gytė Vaickelionytė · Rating 5 out of 5]

Perskaičiusi likau su ašaromis akyse, sužavėta knygos grožiu ir paskendau apmąstymuose…