Umberto Eco ha raggiunto fama mondiale come romanziere, intellettuale pubblico, esperto di filosofia medievale, semiologo e studioso di letteratura, arte, storia. Ma, prima di tutto questo, è stato un grande maestro, all’università e fuori. Claudio Paolucci del professor Umberto Eco è stato uno degli ultimi allievi e suo collaboratore all’Università di Bologna. Ma, prima di tutto questo, è stato un ragazzo che nel 1997 si presenta al ricevimento docenti per mettere in dubbio alcune idee di "Kant e l’ornitorinco": “Quel professore, che era incidentalmente l’intellettuale italiano più famoso del mondo, passò ore e ore a discutere con un ragazzo di ventiquattro anni con un look che lo disturbava moltissimo”. I pilastri del lavoro di Eco sono stati per decenni l’amore per i dubbi e la fiducia nella negoziazione, l’attitudine a gettare ponti tra idee, persone e istituzioni diverse, l’ironia e il riso come test dell’ordine esistente, ma anche la limpida vocazione alla didattica e alla ricerca. In questo libro, Paolucci tenta una prima ricognizione dell’eredità (filosofica, pubblica, umana e intellettuale) di Umberto Eco, mostrando le strette relazioni interne tra le sue differenti attività: la teoria semiotica e la pratica di romanziere, l’analisi dei mass media e l’amore per il Medioevo, il gusto per la barzelletta e la serietà con cui prendeva il suo lavoro di professore.
Biografija, monografija, studija ir lengvas prisilietimas prie didžios asmenybės. Darbas kaip pažado išpildymas. Darbas kaip bandymas apibendrinti tiek savo santykį su Umberto Eco, tiek trumpai aprašyti visą intelektinį Jo arealą. Kaip tai pavyko - atsakyti sunku. Labiausiai norisi prieštarauti tiems, kas šį veikalą mato kaip "sausą" ar "nuobodų" - aprašykit geriau.
Nesinori lįsti į temas, kurias gvildeno pats Umberto Eco: tam ir reikėtų skaityti jį patį. Ko šiaip lietuviškai yra išversta ir išleista visai nemažai; tik rykit. Ši knyga yra patogus būdas bendrai susipažinti su problematika, asmenybe. Pavyzdžiui, veikale pateikiamas faktas, kad Jo namuose buvo 35 000 knygų. Net ir įdėta trumpo video nuoroda: https://www.repubblica.it/dossier/cul... Tipiniai klausimai (ar viskas perskaityta, ir t.t.) ir tipiniai atsakymai, ką Jis į tai atsakydavo taip pat minimi.
Linkiu šį veikalą perskaityti visiems, kas neturi laiko ar noro gilintis į Umberto Eco idėjas ar tiesiog norintiems susipažinti su šiuo žmogumi. Asmeniškai užgaudžiau nemažai veikalų ir romanų, minimų išnašose, ką traukiu į savo bucket-listą.
10/10 ženklų ir jų tyrinėtojų.
Mokslo problemų neįmanoma spręsti išimtinai mokslo lauke. Estetikos problemų neįmanoma spręsti išimtinai estetikos lauke. Masinės kultūros problemų neįmanoma spręsti išimtinai masinės kultūros ir jos teorijų lauke. Istorija - tai menas kelti klausimus savajame lauke, o Teorija yra menas spręsti problemas. Ir lauko problemos visada sprendžiamos tik vertimo procese.
"Mano laikais į kino salę galėjai patekti bet kuriuo metu, net ir įpusėjus kino filmui; tau įžengus į salę ekrane jau dėdavosi tam tikri dalykai ir tu bandydavai nuspėti, kas gi įvyko prieš tai. Štai, gyvenimas primena mano laikų kino filmą. Mes įžengiame į gyvenimą, kai daugelis dalykų jau yra nutikę prieš šimtus metų, ir nepaprastai svarbu susipažinti su tuo, kas nutiko prieš mums gimstant; tai neišvengiama, jei norime suprasti, kodėl šiandien nutinka daugelis naujų dalykų."
Knyga jam buvo darbo įrankis, padedantis užpildyti tą erudicijos spragą, būdingą visiems mokslininkams, įskaitant Umberto Eco. Dalykų išmokstama, paskui vieni jų primirštami. O tai, ko niekada neužmiršti, - kur susirasti informacijos, kaip judėti atviroje kultūros ir enciklopedijos erdvėje. Būtent šis "mokėjimas judėti", o ne erudicija, buvo Umberto Eco intelektualumo ir išmonės bruožas. Kad ir kiek daug žinotume, visada bus daugiau tų dalykų, kurių neišmanome. Mokslininkas dažnai užmiršta tam tikras įgytas žinias, tačiau niekada neužmiršta, kaip jas atgauti ar kaip įgyti naujų.
"Kaip sakydavo vienas žmogus, kiekviena sudėtinga problema turi vieną paprastą sprendimą, kuris yra klaidingas."
Keista knyga, pilna minčių pasikartojimų, bet joje neišvengta ir filosofijos/semiotikos vingrybių, kurias be tam tikro žinių bagažo sunku suprasti. Pastarasis aspektas ypač juntamas paskutiniame skyriuje. Mano įsitikinimu, autorius nesugebėjo rasti balanso tarp aiškaus išdėstymo, visiško subanalinimo ir sudėtingų sąvokų pinklių.
Knyga padeda suvokti, apie ką Umberto Eco romanai, neblogai apžvelgia ir visą jo filosofinių idėjų žemėlapį, gali praversti kaip tam tikra navigacija akademinio pasaulio žmonėms, norintiems susirasti, kur daugiau pasidomėti kokiomis konkrečiomis temomis. Vis dėlto, ši knyga - nei biografija, nei grynoji teorija, nei gidas, kaip skaityti autoriaus grožinę literatūrą. Viskas viename, o tuo pačiu ir niekas. Tam tikras biografinis ančiasnapis, mėgstamiausias Eco gyvūnas.
Galbūt toks ir buvo Paolucci tikslas - iliustruoti vieną iš Eco įžvalgų tam tikra knygos struktūra, tokia, kad perskaitęs sutrinki, nežinai, kaip ją suklasifikuoti, kaip tie mokslininkai, pirmą kartą pamatę ančiasnapį, kiaušinius dedantį žinduolį.
Akademinio stiliaus knyga apie mokslininko, rašytojo, žurnalisto kūrybą. Daug įžvalgų, įtakojusių veiksnių atskleidimo, tačiau pasakojimas sausas, neįdomus.
Paantraštė “Tarp tvarkos ir nuotykio” skaitant išgyvenau kaip “Tarp įkvėpimo ir nuobodulio”.. Yra įdomių įžvalgų, stulbinantys ir įkvepiantys dalykai apie U.Eko asmenybę (bent jau tai viena pirmųjų mūsų gilesnių pažinčių), įdomu permąstyti apie ką yra ar galėtų jo grožiniai kūriniai. Tačiau visa tai skendi tarp sudėtingo, sauso ir pasikartojimų kupino teksto pelkės, tarsi prastas pardavėjas atkaklumu bandytų neketinančio pirkti pirkėjo kantrybę..
Come dice lo stesso Paolucci lo scoglio dell'introduzione è impegnativo ma poi porta alla scoperta di un testo complesso ma godibilissimo. Ho sempre amato Eco e questo testo ne restituisce ancor di più la dimensione di Gigante della cultura e mi ha fatto venir voglia di rileggerne sia i romanzi che i saggi!
Apie Eco tik taip ir galima būtų rašyti - knyga pilna filosofinės analizės, pagarbos mokytojui, jo nesudievinant. Išvengta sausų biografinių faktų, visas tekstas apie jo kūrybą, kritinę mintį. O paskutinė pastraipa nenorom ir ašarą išspaudžia. Labai rekomenduoju sunkesnio teksto mėgėjams.
un testo che ho amato nella sua totalità, semplicità e chiarezza su un uomo unico e di portata complessa e importante per la contemporaneità. un viaggio dall'inizio alla fine di eco, che lascia senza dubbi il lettore e crea un legame difficile da abbandonare.