What do you think?
Rate this book
Дихание към мрамора
"Литературата не трябва да създава чувство за удобство. Добрата литература е като светкавицата; Тя трябва да шокира, да пронизва сърцето до самите му дълбини."
Това експлицитно формулирано творческо кредо на Черняускайте откриваме в ,,Дихание към мрамора“: драматичен разказ за семейството и за взаимоотношенията между мъже и жени, за болезненото усещане за самота, за копнежа и неосъществената близост. Това е историята на младата художничка Изабеле и семейството й, които осиновяват Иля, своенравно сираче с мрачен характер, и животът им се преобръща завинаги. Авторката проследява историята на една жена, която постепенно узрява, след поредица от трагични загуби, и от руините на душата й се издига една нова, по-зряла личност. „Дихание към мрамора“ е психологически роман със силно поетично звучене, който следва заплетената фабула на трилър.
Това експлицитно формулирано творческо кредо на Черняускайте откриваме в ,,Дихание към мрамора“: драматичен разказ за семейството и за взаимоотношенията между мъже и жени, за болезненото усещане за самота, за копнежа и неосъществената близост. Това е историята на младата художничка Изабеле и семейството й, които осиновяват Иля, своенравно сираче с мрачен характер, и животът им се преобръща завинаги. Авторката проследява историята на една жена, която постепенно узрява, след поредица от трагични загуби, и от руините на душата й се издига една нова, по-зряла личност. „Дихание към мрамора“ е психологически роман със силно поетично звучене, който следва заплетената фабула на трилър.
185 pages, Unknown Binding
First published January 1, 2006
6 people are currently reading
399 people want to read
About the author
Laura Sintija Černiauskaitė
16 books42 followersLaura Sintija Černiauskaitė - a Lithuanian writer, journalist, and playwright - is one of the most promising young authors.
Her first book was published while studying in high school and later she made her debut as a playwright. It proved to be a success - her plays were staged in Vilnius and Moscow.
Laura, now a loving mother, continues writing novels, articles, and plays in Vilnius.
Her first book was published while studying in high school and later she made her debut as a playwright. It proved to be a success - her plays were staged in Vilnius and Moscow.
Laura, now a loving mother, continues writing novels, articles, and plays in Vilnius.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 54 reviews
November 2, 2019
Početak me je obeshrabrio i na osnovu prvog poglavlja sam mislila da roman ide previše u apstrakciju i modernizam pa ko razume, pričaće, ali srećom, kako sam odmicala, tako me je priča obuzela i nisam imala mira dok nisam došla do kraja. Opisan kao psihološki triler, Disanje u mermer
je više psihološka studija odnosa zločin-žrtva-uzrok. Da li je počinitelj onaj koji je delo izvršio ili svi oni koji su ga do tog dela doveli, da li je ćutanje saučesništvo, pokušaj iskupljenja ili stid... Previše pitanja i moralnih dilema dodatno pojačanih činjenicom da su likovi za života više patili nego što su imali mir. Sve to ne može da prođe bez prirode i kuće okružene šumom koja umesto da bude dom i utočište, stvara nelagodu i guši nas jer sve vreme očekujemo da se dogodi nešto loše.
je više psihološka studija odnosa zločin-žrtva-uzrok. Da li je počinitelj onaj koji je delo izvršio ili svi oni koji su ga do tog dela doveli, da li je ćutanje saučesništvo, pokušaj iskupljenja ili stid... Previše pitanja i moralnih dilema dodatno pojačanih činjenicom da su likovi za života više patili nego što su imali mir. Sve to ne može da prođe bez prirode i kuće okružene šumom koja umesto da bude dom i utočište, stvara nelagodu i guši nas jer sve vreme očekujemo da se dogodi nešto loše.
November 12, 2019
Zanimljivo delo. U startu mi je trebalo vremena da uđem u samu radnju i pohvatam šta se dešava, ali me je već nakon trećine privukla i nisam mogla da je ispustim. Čita se lako, premda je teže štivo, ima 195 strana i kvalitet papira ove knjige u Štrikovom izdanju je fascinantan. Čim uhvatim novu stranu da okrenem imam utisak da sam uhvatila više strana i moram da proverim. Sama knjiga govori o Izabeli, Ljudasu i priči koja se razvija kako u njihovoj prošlosti, tako i kada iz sirotišta usvoje malog Ilju, dečaka koji je problematičan. Ova knjiga je psihološki triler i na neki način mi je jako prijala, verujem da je došla do mene u pravo vreme. U određenim trenucima imala sam utisak da ne mogu da pohvatam radnju, te sam konstantno morala da se vraćam na ono što se desilo da bih stekla pravu sliku. Ova knjiga zaslužuje re-read baš da bi se ta prava slika stekla jer je samo delo malo kompleksnije zbog stila pisanja koji zaista zaslužuje više pažnje i analize. Drago mi je da sam imala priliku da je pročitam, naročito jer je delo litvanske književnice, sa čijom književnošću se nisam susrela do sada. Više o utiscima u vlogu koji će izaći u toku novembra na mom kanalu. :)
April 7, 2021
The first half of this Lithuanian novel was quite strong - a harrowing exploration of emotional fragility, longing, and trauma.
A young woman, Isabel, adopts a boy from a local orphanage in hopes of helping him overcome his struggles and become part of her family. It is gradually revealed, however, that Isabel is also in need of help, as she struggles with her faded relationship and biological son's health issues. The story unravels like a thriller, except we are immersed in the lives and emotions of all the key players. Layers of conflict cry out from the page while Isabel searches for a wholeness to mend her life, yet finds only more tragedy in her painful search.
The second half of the novel took a rather different turn. I was hoping for some resolution to the conflicts that had been introduced, but did not find closure. There were many vaguely chilling but half-baked scenes, more (IMO, unnecessary) descriptions of sex, and an ending that left me feeling lukewarm and depressed.
Overall, I really enjoyed the concept and themes of the novel, but felt disappointed by the second half. 2.5 stars.
A young woman, Isabel, adopts a boy from a local orphanage in hopes of helping him overcome his struggles and become part of her family. It is gradually revealed, however, that Isabel is also in need of help, as she struggles with her faded relationship and biological son's health issues. The story unravels like a thriller, except we are immersed in the lives and emotions of all the key players. Layers of conflict cry out from the page while Isabel searches for a wholeness to mend her life, yet finds only more tragedy in her painful search.
The second half of the novel took a rather different turn. I was hoping for some resolution to the conflicts that had been introduced, but did not find closure. There were many vaguely chilling but half-baked scenes, more (IMO, unnecessary) descriptions of sex, and an ending that left me feeling lukewarm and depressed.
Overall, I really enjoyed the concept and themes of the novel, but felt disappointed by the second half. 2.5 stars.
October 3, 2018
Su lietuvių autorių literatūra anksčiau privengdavau pradėti draugystę, nes norėdama gero kūrinio, tekdavo ilgai paieškoti to, kuris man patiktų ir galėčiau parekomenduoti kitiems. Tačiau šiais metais po truputį atrandu tuos lietuvių autorius, apie kuriuos esu girdėjusi iš mokyklos laikų, apie kurių kūrybą teigiamai atsiliepia literatūros kritikai ir pagaliau tuos, kurių vieną kitą kūrinį esu skaičiusi prieš daug metų. Laura Sintija Černiauskaitė man pažįstama su kūriniu "Benedikto slenksčiai", kurį skaičiau dar būdama paauglė, o kitų taip ir neteko skaityti, o tik viena ausimi girdėti, kad verti dėmesio. Ypač knyga "Kvėpavimas į marmurą". Nors kino ekranuose jau pasirodęs filmas pagal šią knygą, tačiau pirmumo teisę atiduodu rašytiniui žodžiui. Ir ką gi, knyga mane tikrai nustebino ir paveikė. Pirmiausia galbūt dėl to, kad kur buvau anksčiau, jog jos neskaičiau, o kitas dalykas tas, kad knyga tikrai verta dėmesio, nes paliečiami šeimos psichologiniai aspektai, kurie man visada buvo įdomūs ir aktualūs. Skaitant šią knygą atsiduri tikrame sovietiniame kaime, kur šeima įsivaikina psichologinių problemų turintį berniuką, tuo pačiu augindami ir savo sūnų, kuris serga nepagydoma liga. Tačiau šioje šeimoje jau nebelikę jokio susikalbėjimo, jokio tarpusavio ryšio. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, nematydami savo šeimos nario, o tik vildamiesi, kad viskas susidėlios į savo vietas, atsiradus naujam žmogui. Tačiau ir šis nieko gera nežada, o tik problemas. Berniuko įvaikinimas atskleidžia rimtus šeimos nesutarimus, kurie slepiasi tarsi po šydu ir tik naujo šeimos nario pasirodymas sudrebina jų šeimos židinį. Skaitydama šį kūrinį jaučiau tą jo šaltumą, kuris persismelkia per pačius veikėjus, jų bendravimą vienas su kitu. Jie visi tarsi didelė šalta siena, į kurią dar bando įpūsti šilumos, tačiau norint sušildyti ar sugriauti sienas, reikia laimėti prieš savus demonus. Tai knyga apie skaudžią vienatvės dramą, apie šeimą, apie vyrą ir moterį, apie ilgesį to, ko žmogus negali suteikti, o tik prižadina ir dar labiau paaitrina. Ir viskas, kas prasideda kaip pasaka, anksčiau ar vėliau baigiasi gyvenimu. O gyvenime niekas netrunka ilgai. Kiekviena diena ką nors iš tavęs atima, o jei gauni dovanų, tai tik tam, kad jas iš tavęs išplėštų.
August 13, 2023
Įsivaizduoju, kad Lauros Sintijos Černiauskaitės "Kvėpavimas į marmurą" galėtų būti puikus moksleivių kankinimo būdas knygą įtraukus į privalomąjį literatūros sąrašą (jei jos ten dar nėra). Tikrai yra daug erdvės interpretacijoms, bet aš nesu nusiteikusi to daryti. Man tai buvo tiesiog eilinė lietuviška depresyvinė istorija.
-----
2023-ųjų skaitymo iššūkis
Papildomas premijų iššūkis
10. Europos sąjungos literatūros premiją laimėjusi knyga
Laura Sintija Černiauskaitė 2009 m. gavo Europos sąjungos literatūros premiją.
-----
2023-ųjų skaitymo iššūkis
Papildomas premijų iššūkis
10. Europos sąjungos literatūros premiją laimėjusi knyga
Laura Sintija Černiauskaitė 2009 m. gavo Europos sąjungos literatūros premiją.
March 6, 2017
Breathing Into Marble is probably the first Lithuanian book to be translated into English, and it is for this reason that I agreed to accept a review copy from its publishers, Noir Press.
The book follows Isabel as she adopts Ilya, a boy with a troubled past. The way he disrupts life in his new family is beautifully described, skillfully showing how trauma from past events affects people as they try to proceed with their lives.
The problem was that I was too aware of the writing. Brilliant prose flows so well that you barely notice it, but the writing in this book was strangely jarring. There was an overuse of metaphor that often made me cringe, in what would otherwise be a great paragraph:
The sky above the woods shone like a pearl, a reproach to the heavy darkness of the earth. The painfully empty space attracted her. At night, half sleeping in bed, as heavy as a bag of gravel, her body would grow lighter and soon Isabel would feel that if she just rid herself of one last small stone she would rise up into the air.
In copying out the above passage I realised that it was quite beautiful in isolation. The problem was that there were so many metaphors throughout the book that I quickly became irritated by them.
I also found reading the book to be hard work. So much of what happens isn't described explicitly - the reader has to deduce it by reading between the lines. This meant I sometimes missed important events and, confused, had to back-track to see where I had failed to spot the action.
The above criticism makes it sound as though I didn't enjoy the book, but this isn't strictly true - I appreciated its literary quality, and the emotion of individual scenes, but found it wasn't compelling as a whole. I'm pleased I read it - particularly as it's the first Lithuanian book I've tried, but I prefer reading to be less hard work.
If you enjoy literary fiction that works the mind, then you'll find a lot to like in this book. It is beautifully observed and captures many profound moments in the relationship between family members.
The book follows Isabel as she adopts Ilya, a boy with a troubled past. The way he disrupts life in his new family is beautifully described, skillfully showing how trauma from past events affects people as they try to proceed with their lives.
The problem was that I was too aware of the writing. Brilliant prose flows so well that you barely notice it, but the writing in this book was strangely jarring. There was an overuse of metaphor that often made me cringe, in what would otherwise be a great paragraph:
The sky above the woods shone like a pearl, a reproach to the heavy darkness of the earth. The painfully empty space attracted her. At night, half sleeping in bed, as heavy as a bag of gravel, her body would grow lighter and soon Isabel would feel that if she just rid herself of one last small stone she would rise up into the air.
In copying out the above passage I realised that it was quite beautiful in isolation. The problem was that there were so many metaphors throughout the book that I quickly became irritated by them.
I also found reading the book to be hard work. So much of what happens isn't described explicitly - the reader has to deduce it by reading between the lines. This meant I sometimes missed important events and, confused, had to back-track to see where I had failed to spot the action.
The above criticism makes it sound as though I didn't enjoy the book, but this isn't strictly true - I appreciated its literary quality, and the emotion of individual scenes, but found it wasn't compelling as a whole. I'm pleased I read it - particularly as it's the first Lithuanian book I've tried, but I prefer reading to be less hard work.
If you enjoy literary fiction that works the mind, then you'll find a lot to like in this book. It is beautifully observed and captures many profound moments in the relationship between family members.
November 23, 2018
Knyga, kurią norėjau perskaityti, kai išėjo jos filmas (iki šiolei esu jo nemačiusi), bet taip ir kurį laiko tarpą neprisiverčiau susirasti jos, iki tol, kol literatūros įvado paskaita tiesiog privertė susirasti ir paimti į rankas ją. Kūrinys nedidelės apimties, bet pats siužetas nelengvo turinio. Tai pirmoji šios autorės skaityta knyga, kurią skaitant vis galvojau, kad grįžtant į gimtinę reiktų šią knygą parvežti močiutei ar vaikino mamai, nes kažkodėl vis stiprėjo įsitikinimas, kad ši knyga tikrai patiks joms.
Kodėl 3/5?
+, nes neplepama iš tuščio į kiaurą per kelis puslapius, o iškart privedama prie veiksmo. Jis vystomas tokiu greičiu, kad viens du trys ir knygą baigi (nebent labai ilgi poetiški sakiniai trukdo susikoncentruoti į knygą);
+, nes tai temos, kurios aktualios ir šiandien: skaudžios vaikystės traumos, smurtas ir prievarta prieš vaikus, vaikų vidinis paslaptingas ir stebinantis pasaulis, moters stiprybė ir išmintis, auganti sulyg kiekvienu skausmu;
+, nes tai stipri, pribloškianti knyga, iš kurios nežinai ko tikėtis. Ją labai sunku vertinti, - iki šiolei negaliu suprasti - ji man patiko ar ne;
-, nes vaizdinga, labai poetiška kalba nuo pat pirmų puslapių blaškė ir trukdė įsigilinti į veikėjus. Atrodo, kad aplinkos aprašymas ir kuo poetizuota kalba yra daug svarbiau, nei pats veiksmas ir jo vystimas;
-, nes pats veiksmas primena lietuviškus serialus. Tartum žiūrėčiau kokį „Moterys meluoja geriau" ar panašaus pobūdžio serialą. Kažkodėl, bet labai primena tai, jog siužetas vystomas panašiu tempu, net kažkodėl atrodo, kad vietoje filmo būtų išėjęs neblogas tradicinis lietuviškas serialas.
Verčiant puslapį po puslapio vis labiau Izabelės vaizdas ryškėjo kaip aktorės Monikos Vaičiulytės. Jei kada esate skaitę T. L. Hayden knygą „Mergaitė" ir ši jus sukrėtė, sujaudino iki širdies gelmių, privertė susimąstyti ir ieškoti daugiau panašaus tipažo knygų - ši knyga jums tiks, patiks ir galbūt net norėsite rekomenduoti ją savo artimiesiems.
Kodėl 3/5?
+, nes neplepama iš tuščio į kiaurą per kelis puslapius, o iškart privedama prie veiksmo. Jis vystomas tokiu greičiu, kad viens du trys ir knygą baigi (nebent labai ilgi poetiški sakiniai trukdo susikoncentruoti į knygą);
+, nes tai temos, kurios aktualios ir šiandien: skaudžios vaikystės traumos, smurtas ir prievarta prieš vaikus, vaikų vidinis paslaptingas ir stebinantis pasaulis, moters stiprybė ir išmintis, auganti sulyg kiekvienu skausmu;
+, nes tai stipri, pribloškianti knyga, iš kurios nežinai ko tikėtis. Ją labai sunku vertinti, - iki šiolei negaliu suprasti - ji man patiko ar ne;
-, nes vaizdinga, labai poetiška kalba nuo pat pirmų puslapių blaškė ir trukdė įsigilinti į veikėjus. Atrodo, kad aplinkos aprašymas ir kuo poetizuota kalba yra daug svarbiau, nei pats veiksmas ir jo vystimas;
-, nes pats veiksmas primena lietuviškus serialus. Tartum žiūrėčiau kokį „Moterys meluoja geriau" ar panašaus pobūdžio serialą. Kažkodėl, bet labai primena tai, jog siužetas vystomas panašiu tempu, net kažkodėl atrodo, kad vietoje filmo būtų išėjęs neblogas tradicinis lietuviškas serialas.
Verčiant puslapį po puslapio vis labiau Izabelės vaizdas ryškėjo kaip aktorės Monikos Vaičiulytės. Jei kada esate skaitę T. L. Hayden knygą „Mergaitė" ir ši jus sukrėtė, sujaudino iki širdies gelmių, privertė susimąstyti ir ieškoti daugiau panašaus tipažo knygų - ši knyga jums tiks, patiks ir galbūt net norėsite rekomenduoti ją savo artimiesiems.
June 19, 2019
U poslednje vreme sam sklona da biram neobične žanrove, priče, likove i sudbine! Ovoj me je, između ostalog, privukla napomena sa kraja knjige da pripada tzv. Ženskom dekameronu odn. da se nalazi među deset knjiga, čije su autori žene, posvećene novoj renesansi u evropskoj književnost...
Svrstana je u psihološke trilere, što u osnovi i jeste, ali nije samo to. Ovo je priča o ženi sa preteškim nasleđem prošlosti, čiji se sadašnjost razvija uz slutnju da će se okrenuti protiv nje... A kada se to i desi, na najstrašniji mogući način, ona se i sa tim miri uz rečenicu: "Ja imam trideset četiri godine, izgubila sam sve što sam uspela da steknem. I bojim se da počnem nešto novo."
A onda ponovo pronalazi snagu, koje nije ni svesna i započinje iznova...
Svrstana je u psihološke trilere, što u osnovi i jeste, ali nije samo to. Ovo je priča o ženi sa preteškim nasleđem prošlosti, čiji se sadašnjost razvija uz slutnju da će se okrenuti protiv nje... A kada se to i desi, na najstrašniji mogući način, ona se i sa tim miri uz rečenicu: "Ja imam trideset četiri godine, izgubila sam sve što sam uspela da steknem. I bojim se da počnem nešto novo."
A onda ponovo pronalazi snagu, koje nije ni svesna i započinje iznova...
January 8, 2020
Ja stvarno ne znam kako da ocenim ovu knjigu. Premišljam se oko 3 i 4⭐. Nekako sam se čudno osećala dok sam čitala ovaj roman, možda je zbog toga što je ovo delo litvanske autorke, a možda je i zbog toga tema koje su prikazane u knjizi. Ja jesam čitala neke trilere i svideli su mi se, ali meni ovaj psihološki triler nije legao. Smatram da nisam u potpunosti razumela knjigu. Ne znam ni ja kako da opišem ono što osećam. Napeta i mračna jeste, brzo se čita iako je stil pisanja pomalo čudan.
E pa, ipak nekako osećam da je u ovom trenutku najbolje da dam 3,5⭐, ali knjigu svakako planiram da pročitam još koji put, jer smatram da ću je tada bolje razumeti. :)
E pa, ipak nekako osećam da je u ovom trenutku najbolje da dam 3,5⭐, ali knjigu svakako planiram da pročitam još koji put, jer smatram da ću je tada bolje razumeti. :)
March 4, 2019
Vadovaudamasi menine intuicija ir įžvalgia psichologija, rašytoja įsismelkia į pakrikusios šeimos šerdį, pateikdama universalų, tarytum archetipinį lietuvių šeimos modelį. (...) Po dvylikos metų perleistas „Kvėpavimas į marmurą“ yra sukrečianti knyga, nustebinanti autorės įžvalgumu dabar turbūt dar labiau negu tada.
[370 skaitykla]
[370 skaitykla]
May 10, 2020
U ovoj knjigi nisam naišao na citat kao citat koji bih izdvojio osim jednog, ali je knjiga prepuna zanimljivih poređenja poput da su slični kao semenke suncokreta. U književnosti, ali i u životu, nisam nailazio na takva poređenja pa mi je bilo zanimljivo pročitati ih.
Imam utisak da su Štrikova dela takva da meni lično ili baš legnu ili uopšte ne legnu. Ovo delo spada u drugu grupu, nažalost.
Meni sama knjiga nije prijala zbog stila pisanja. Imao sam utisak da autorka često pravi digresije, krene sa jednom pričom, pa nastavi sa drugom iako su isti akteri u pitanju. Stil pisanja mi je bio čudan. Nije loš, ali nisam navikao i onda mi je otežavalo da se skoncentrišem na samo delo.
Ovo je psihološki triler u kom je puno emocija, ali i puno ćutanja. Čitalac treba sam da nasluti i doživi svaki taj momenat. Brzo se čita, ja sam je celu pročitao za dan. Drži pažnju, ali opet nekako... Ne umem da opišem šta ima u vezi sa ovom knjigom da mi je bilo čudno ili teško, ali to nešto je postojalo.
Očekivao sam malo više, malo tečniju priču. Očekivao sam malo više detalja, ali detalja koji će bolje ilustrovati osećanja glavnih aktera. Bezbroj je tu rečenica bez kojih se moglo, čini mi se. A možda je i do mene, pa sam knjigu uzeo u pogrešnom trenutku. Znam samo da mi nije ostavila upečatljiv utisak na kraju kakvom sam se nadao i to mi smeta kod ove knjige.
Imam utisak da su Štrikova dela takva da meni lično ili baš legnu ili uopšte ne legnu. Ovo delo spada u drugu grupu, nažalost.
Meni sama knjiga nije prijala zbog stila pisanja. Imao sam utisak da autorka često pravi digresije, krene sa jednom pričom, pa nastavi sa drugom iako su isti akteri u pitanju. Stil pisanja mi je bio čudan. Nije loš, ali nisam navikao i onda mi je otežavalo da se skoncentrišem na samo delo.
Ovo je psihološki triler u kom je puno emocija, ali i puno ćutanja. Čitalac treba sam da nasluti i doživi svaki taj momenat. Brzo se čita, ja sam je celu pročitao za dan. Drži pažnju, ali opet nekako... Ne umem da opišem šta ima u vezi sa ovom knjigom da mi je bilo čudno ili teško, ali to nešto je postojalo.
Očekivao sam malo više, malo tečniju priču. Očekivao sam malo više detalja, ali detalja koji će bolje ilustrovati osećanja glavnih aktera. Bezbroj je tu rečenica bez kojih se moglo, čini mi se. A možda je i do mene, pa sam knjigu uzeo u pogrešnom trenutku. Znam samo da mi nije ostavila upečatljiv utisak na kraju kakvom sam se nadao i to mi smeta kod ove knjige.
August 4, 2021
Sunku pasakyti knyga man patiko ar buvo per viduriuką,vis neapsisprendžiau. Vietomis sunkiai supratau,ką autorė tuo tekstu norėjo pasakyti, tačiau žavėjo kaip lengvai skaitosi, gražiai plaukia parašyti žodžiai. Tai knyga,kurią reikia skaityti palengva,įsigilinant.
April 20, 2022
2.5 stars
'Fly, fly, I am letting you go. Isabel brushed her hair from her eyes and looked at herself in the mirror above the sideboard. A warm, palpitating shadow unfolded its wings and flew away. '
'Fly, fly, I am letting you go. Isabel brushed her hair from her eyes and looked at herself in the mirror above the sideboard. A warm, palpitating shadow unfolded its wings and flew away. '
December 30, 2018
☆2.5/5☆
May 1, 2019
Woman with the depression, living isolated life with the family in a lonely house, and when she decides to adopt an orphan boy her troubles becomes more deeper and serious. What I liked in this book is atmosphere. Vivid, calming descriptions of landscape in the contrast with the turmoil in the Isabel soul. I do think that the story is interesting, prose is good, the structure is dynamic, but I also think that the author is not a good storyteller.
February 25, 2018
Tai pirmasis mano skaitytas Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrinys. Be krislo abejonės - mano knyga, o autorė tiesiu taikymu susirango tarp mano mylimiausių lietuvių rašytojų. Romanas pilnas sopulių ir sunkiai gyjančių žaizdų, bet kartu turintis ir grynuoliško šviesumo, sklindančio iš pagrindinės herojės Izabelės. "<...> viskas, kas prasideda kaip pasaka, anksčiau ar vėliau baigiasi gyvenimu".
Pirmiausia kas pavergia - tai rašymo stilius: rafinuotas, moteriškas, su paslapties šydu. Mėgavausi skaitymo minutėmis, mintyse stengdamasi nustumti kuo toliau nenumaldomai artėjančią knygos pabaigą.
Įdomūs personažų paveikslai - išbaigti, sodrūs, lemtingi. Labiausiai paveikus pasirodė Izabelės portretas - gyvenimo "apdovanota", rodos, visomis įmanomomis išdavystės formomis, ji išlieka šviesi, atjaučianti, mylinti, moteriška ir motiniška. Visapakelianti.
Nors didžiosios personažų dramos yra grynai vidinės, romanas be galo fotogeniškas. Spaudoje užmačiau žinutę, jog kuriamas filmas šiai knygai, tad su nekantrumu laukiu ekranizacijos. O iki tol einu ieškot daugiau autorės darbų.
Pirmiausia kas pavergia - tai rašymo stilius: rafinuotas, moteriškas, su paslapties šydu. Mėgavausi skaitymo minutėmis, mintyse stengdamasi nustumti kuo toliau nenumaldomai artėjančią knygos pabaigą.
Įdomūs personažų paveikslai - išbaigti, sodrūs, lemtingi. Labiausiai paveikus pasirodė Izabelės portretas - gyvenimo "apdovanota", rodos, visomis įmanomomis išdavystės formomis, ji išlieka šviesi, atjaučianti, mylinti, moteriška ir motiniška. Visapakelianti.
Nors didžiosios personažų dramos yra grynai vidinės, romanas be galo fotogeniškas. Spaudoje užmačiau žinutę, jog kuriamas filmas šiai knygai, tad su nekantrumu laukiu ekranizacijos. O iki tol einu ieškot daugiau autorės darbų.
October 11, 2022
This was my read the world selection for Lithuania.
Isabel lives in a cottage in the country with her husband and young son who is an epileptic and sickly. Isabel’s state of mind is a little fragile, however when she decides she wants to adopt a child from the orphanage - and she is set on a rather troubled young boy - she won’t be dissuaded.
Taking him back to their cottage, his dark presence unsettled their life and throws them into a turmoil that they can never return from.
This book started very promisingly: the writing is excellent and gave me a real sense of doom and claustrophobia. Yet about two-thirds of the way through, it seemed to lose direction and for me it kind of limped its way to the end.
Although Isabel appears to develop as a character towards the end, it wasn’t in such a way that I found interesting or satisfying. It had great potential, but just didn’t seal the deal for me. ⭐️⭐️⭐️/5.
Isabel lives in a cottage in the country with her husband and young son who is an epileptic and sickly. Isabel’s state of mind is a little fragile, however when she decides she wants to adopt a child from the orphanage - and she is set on a rather troubled young boy - she won’t be dissuaded.
Taking him back to their cottage, his dark presence unsettled their life and throws them into a turmoil that they can never return from.
This book started very promisingly: the writing is excellent and gave me a real sense of doom and claustrophobia. Yet about two-thirds of the way through, it seemed to lose direction and for me it kind of limped its way to the end.
Although Isabel appears to develop as a character towards the end, it wasn’t in such a way that I found interesting or satisfying. It had great potential, but just didn’t seal the deal for me. ⭐️⭐️⭐️/5.
November 6, 2023
Europos Sąjungos literatūros premija apdovanota Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga "Kvėpavimas į marmurą" yra labai daugalypė. Joje paliečiamos tokios skaudžios temos - vienatvė šeimoje, neįgalaus vaiko auginimas ir pastovi baimė jo netekti, "sunkaus vaiko"įvaikinimo problema, skyrybų, vaiko netekties išgyvenimas ir naujo gyvenimo etapo kūrimas. tačiau lietuviškumas (gerąja prasme) jaučiamas nuo pirmo puslapio.
December 31, 2024
Šitą knygą skaitant skaudėjo dėl Izabelės, kitų veikėjų ir apskritai visų mūsų gyvenimų, kuriuose labai dažnai yra kvėpavimo į marmurą.
Siužetas netikėtas, sukrečiantis. Tačiau kas labiausiai įtraukė, tai autorės gebėjimas žodžiais įnerti skaitytoją į veikėjo odą ir viską išjausti, išgyventi iš esmės.
Siužetas netikėtas, sukrečiantis. Tačiau kas labiausiai įtraukė, tai autorės gebėjimas žodžiais įnerti skaitytoją į veikėjo odą ir viską išjausti, išgyventi iš esmės.
November 12, 2023
4,5*
Novelón intenso y atrapante, que no te dará todas las respuestas que querrías, pero te hará pensar y acompañar a los personajes en un viaje emocional desgarrador.
Una pena que no se haya traducido. Por suerte, no es complicado de leer en inglés, y merece la pena.
Novelón intenso y atrapante, que no te dará todas las respuestas que querrías, pero te hará pensar y acompañar a los personajes en un viaje emocional desgarrador.
Una pena que no se haya traducido. Por suerte, no es complicado de leer en inglés, y merece la pena.
September 13, 2025
ummm hmmm- this book was written very prettily but almost too much bc i didn’t understand some of it lolz. dont think im a fan of the ending i feel like after the halfway point it just kind of like plateaued idk the right word for it
August 30, 2019
Ko je u mogućnosti da usvoji dete, porodica koja je funkcionalna, a gde su članovi porodice možda rđavi ljudi, ili ona porodica koja je disfunkcionalna, a pojedinci topli i nežni?
Slojevita tematski, jezgrovita stilski, budi samozapitanost, čak i ako teme mogu biti udaljene od čitaoca, vešto ih autorka upliće u svakodnevnicu.
Slojevita tematski, jezgrovita stilski, budi samozapitanost, čak i ako teme mogu biti udaljene od čitaoca, vešto ih autorka upliće u svakodnevnicu.
December 27, 2017
Reading the world in books: Lithuania.
August 27, 2022
Skaičiau sunkiai, nesupratau, kodėl taip išgirtas šis romanas. Vos prisiverčiau pabaigti.
December 20, 2020
Sako, literatūra turi atspindėti gyvenimą. Tas tiesa, nes žmonės rašo apie tai, ką išgyvena, apie ką mąsto, svajoja. Tačiau manęs ramybėje nepalieka klausimas: ar verta? Ar verta rašyti, rašyti ir rašyti apie traumas, kurias, galbūt, pats išgyvenai? O dar blogiau – susikūrei? Taip, tai savotiška terapija, be abejo. Tačiau…
Negaliu pamiršti, susitikime su Herbjørg Wassmo "Dinos knyga" autore, Laima Lavastė paklausė iš salės (perfrazuoju savais žodžiais):
“Jūsų kuriami herojai išgyvena nuolatinę kančią. Jie kenčia gyvendami jūsų knygose, jūs kenčiate apie juos rašydama, mes, skaitytojai, kenčiame apie juos skaitydami. Jūsų herojai visada prasilenkia su savo gyvenimo meile, nei vienos jūsų knygos pabaiga nėra laiminga. Negi jūs, kaip moteris, kaip rašytoja, nei karto nenorėjote padaryti bent vieną savo heroję laimingą?…”
Žinote, ką atsakė autorė? “Niekas nežino kas yra laimė ir niekas netiki idile. Gyvenimas yra pilnas konfliktų. Todėl apie juos ir rašau.”
Po susitikimo buvo parodytas filmas apie Diną. Viso filmo metu mane puolė pačios niūriausios mintys. Apie išprievartavimus, smurtą, ėjimą tamsoje iki mašinos mažomis senamiesčio gatvelėmis…Nepajutau jokio malonumo, jokio sielos lengvumo, tik slogutį ir nerimą.
Taigi, mane kankinantis klausimas yra: ir ką man tai duoda? Tas slogutis ir nerimas iš tokio pobūdžio kūrinių, ar jis man reikalingas? Gyvenimas toks trumpas, ar man būtina nerti į kitų žmonių patiriamas traumas ir savo gyvenimą prievarta versti kančia?
Turbūt atsakymai į šį klausimą gali būti įvairūs. Gali būti prisimenama empatija, pagalba kenčiančiam, būtinumas viešinti problemas. Tačiau mano vidinis jausmas rėkia: ne, neverta. Yra daugybė kitų, šviesių dalykų, į kuriuos verta nerti. Juk kai viskas baigiasi, lieka emocijos. Kokiomis emocijomis aš save apsupsiu, tas aš ir esu ir būsiu.
Man labai patinka Laura Sintija Černiauskaitė. Žmogiška, jei pasakyti vienu žodžiu. Tačiau ji, kaip ir Wassmo, rašo apie traumas. Jos knyga “Kvėpavimas į marmurą” yra apie traumas. Perskaičiusi šią knygą tris dienas negalėjau atsigauti. Ji yra tokia talentinga rašytoja, kad tiesiog įsiskverbia savo žodžiais ir kuriama energija į smegenis. Tavo, kaip skaitytojo, sąmonė pavergta, matai visas tas scenas, išgyveni jas kartu. Prievartavimai, žmogžudystės, svetimavimai, palikti vaikai. Nuolatinė ir nepertraukiama kančia, kartais nuskaidrinama išdegintos sielos tuštuma, kuris prilyginamas laimei. Iš kartos į kartą perduodamos patirtos traumos, traumuoti tėvai traumuoja savo vaikus ir taip toliau. Tokios, knygos apie traumuotus žmones, kažkodėl laimėdavo visus literatūros prizus.
“Kvėpavimas į marmurą” yra talentingai parašyta knygą apie moterį, kurios mama nusižudė (ji ją rado pirmoji), tėvas ją prievartavo daug metų, vyras išdavė su geriausia drauge, sūnus gimė su negalia ir jį nužudė iš vaikų namų paimtas vaikas. Ar ne per daug vienam žmogui?… Pro juodus sunkius debesis kartais prasišviečia saulės spindulėlis: gamta, gimtieji namai, motinos meilė vaikui. Moteris gera, tačiau jos gyvenimas – tikras traumų rinkinys. Po visų šių traumų virtinės seka išsivadavimo nuojauta, moteris pirmą kartą gyvenime išvažiuoja į kalnus ir duodama užuomina, kad jie ją atgaivins. Tačiau ar ilgam?
Mūsų visų tikslas šioje žemėje yra tapti geresniais. Jei literatūra tam tarnauja, vadinasi ji atlieka savo funkciją. Galvoju… ar traumas patyrusiam žmogui tokia knyga padėtų išgyti? Galbūt mažiau nei gero psichologo ar psichoterapeuto pagalba? Ar žmogui, nepatyrusiam tokių baisių traumų, tokia knyga padėtų tapti geresniu? Galbūt mažiau padėtų, nei užnuodytų sąmonę juodomis mintimis. Ši knyga atstovauja juodąją, tamsiąją gyvenimo pusę.
Duodu tris žvaigždutes už neabejotiną talentą rašyti.
Negaliu pamiršti, susitikime su Herbjørg Wassmo "Dinos knyga" autore, Laima Lavastė paklausė iš salės (perfrazuoju savais žodžiais):
“Jūsų kuriami herojai išgyvena nuolatinę kančią. Jie kenčia gyvendami jūsų knygose, jūs kenčiate apie juos rašydama, mes, skaitytojai, kenčiame apie juos skaitydami. Jūsų herojai visada prasilenkia su savo gyvenimo meile, nei vienos jūsų knygos pabaiga nėra laiminga. Negi jūs, kaip moteris, kaip rašytoja, nei karto nenorėjote padaryti bent vieną savo heroję laimingą?…”
Žinote, ką atsakė autorė? “Niekas nežino kas yra laimė ir niekas netiki idile. Gyvenimas yra pilnas konfliktų. Todėl apie juos ir rašau.”
Po susitikimo buvo parodytas filmas apie Diną. Viso filmo metu mane puolė pačios niūriausios mintys. Apie išprievartavimus, smurtą, ėjimą tamsoje iki mašinos mažomis senamiesčio gatvelėmis…Nepajutau jokio malonumo, jokio sielos lengvumo, tik slogutį ir nerimą.
Taigi, mane kankinantis klausimas yra: ir ką man tai duoda? Tas slogutis ir nerimas iš tokio pobūdžio kūrinių, ar jis man reikalingas? Gyvenimas toks trumpas, ar man būtina nerti į kitų žmonių patiriamas traumas ir savo gyvenimą prievarta versti kančia?
Turbūt atsakymai į šį klausimą gali būti įvairūs. Gali būti prisimenama empatija, pagalba kenčiančiam, būtinumas viešinti problemas. Tačiau mano vidinis jausmas rėkia: ne, neverta. Yra daugybė kitų, šviesių dalykų, į kuriuos verta nerti. Juk kai viskas baigiasi, lieka emocijos. Kokiomis emocijomis aš save apsupsiu, tas aš ir esu ir būsiu.
Man labai patinka Laura Sintija Černiauskaitė. Žmogiška, jei pasakyti vienu žodžiu. Tačiau ji, kaip ir Wassmo, rašo apie traumas. Jos knyga “Kvėpavimas į marmurą” yra apie traumas. Perskaičiusi šią knygą tris dienas negalėjau atsigauti. Ji yra tokia talentinga rašytoja, kad tiesiog įsiskverbia savo žodžiais ir kuriama energija į smegenis. Tavo, kaip skaitytojo, sąmonė pavergta, matai visas tas scenas, išgyveni jas kartu. Prievartavimai, žmogžudystės, svetimavimai, palikti vaikai. Nuolatinė ir nepertraukiama kančia, kartais nuskaidrinama išdegintos sielos tuštuma, kuris prilyginamas laimei. Iš kartos į kartą perduodamos patirtos traumos, traumuoti tėvai traumuoja savo vaikus ir taip toliau. Tokios, knygos apie traumuotus žmones, kažkodėl laimėdavo visus literatūros prizus.
“Kvėpavimas į marmurą” yra talentingai parašyta knygą apie moterį, kurios mama nusižudė (ji ją rado pirmoji), tėvas ją prievartavo daug metų, vyras išdavė su geriausia drauge, sūnus gimė su negalia ir jį nužudė iš vaikų namų paimtas vaikas. Ar ne per daug vienam žmogui?… Pro juodus sunkius debesis kartais prasišviečia saulės spindulėlis: gamta, gimtieji namai, motinos meilė vaikui. Moteris gera, tačiau jos gyvenimas – tikras traumų rinkinys. Po visų šių traumų virtinės seka išsivadavimo nuojauta, moteris pirmą kartą gyvenime išvažiuoja į kalnus ir duodama užuomina, kad jie ją atgaivins. Tačiau ar ilgam?
Mūsų visų tikslas šioje žemėje yra tapti geresniais. Jei literatūra tam tarnauja, vadinasi ji atlieka savo funkciją. Galvoju… ar traumas patyrusiam žmogui tokia knyga padėtų išgyti? Galbūt mažiau nei gero psichologo ar psichoterapeuto pagalba? Ar žmogui, nepatyrusiam tokių baisių traumų, tokia knyga padėtų tapti geresniu? Galbūt mažiau padėtų, nei užnuodytų sąmonę juodomis mintimis. Ši knyga atstovauja juodąją, tamsiąją gyvenimo pusę.
Duodu tris žvaigždutes už neabejotiną talentą rašyti.
December 28, 2022
Breathing into Marble sure is an odd one. I’d be lying if I said I understood everything. It’s one of those narratives that tend to leave me confused above all else. I’m left with so many unanswered questions. What’s the deal with Beatrice? Did Ilya cause Gailius’s death? The most pressing of these questions is—why the hell did Isabel insist on adopting the most troubled, most challenging kid in the orphanage?
Most of the problems I had with this novel seem to boil down to not the author’s, but the translator’s decisions. This copy was riddled with typos, grammatical errors and highly questionable word choices. Naturally, not being fluent in Lithuanian, I can’t claim all of these are the translator’s fault. Still, having endured ten semesters of translation and translation studies, I feel pretty confident in saying the author isn’t to blame in this case. I mean, seriously, how can any language professional let that many typos fly under the radar?
In any case, I’m not sure what to make of this novel. It felt somewhat lacking to me. There was something—some common thread, a scene, a conversation or even an entire chapter—missing from the final product, something that feels crucial and can’t be assumed to go without saying.
Luckily, the author’s style mostly makes up for the overall confusion. Her language is utterly gorgeous, almost elegiac in execution, even disturbing at times, but above all, beautiful.
Not much of a review, I know, but I really don’t know what else I could add. Befuddlement and a vague sense of incompleteness really are all I’m left with.
Most of the problems I had with this novel seem to boil down to not the author’s, but the translator’s decisions. This copy was riddled with typos, grammatical errors and highly questionable word choices. Naturally, not being fluent in Lithuanian, I can’t claim all of these are the translator’s fault. Still, having endured ten semesters of translation and translation studies, I feel pretty confident in saying the author isn’t to blame in this case. I mean, seriously, how can any language professional let that many typos fly under the radar?
In any case, I’m not sure what to make of this novel. It felt somewhat lacking to me. There was something—some common thread, a scene, a conversation or even an entire chapter—missing from the final product, something that feels crucial and can’t be assumed to go without saying.
Luckily, the author’s style mostly makes up for the overall confusion. Her language is utterly gorgeous, almost elegiac in execution, even disturbing at times, but above all, beautiful.
Not much of a review, I know, but I really don’t know what else I could add. Befuddlement and a vague sense of incompleteness really are all I’m left with.
June 11, 2018
Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga žavi savo menine raiška, autorės rašymo stilius originalus, naudojama daug meninių priemonių.
Deja, knyga gali ne visiems patikti, nes tai - sunkus romanas. Knygoje sudėta labai daug skaudžių temų, pagrindinė veikėja Izabelė išgyvena pačius baisiausius gyvenime dalykus. Todėl tai nėra knyga žmonėms, mėgstantiems lengvus skaitinius.
Kaip tik dėl temų tirštumo knyga, nors ir realistiška, gali ne iki galo įtikinti skaitytoją - negi žmogus išties gali tiek patirti, o patyręs - išgyventi? Pažėrusi daug aktualių temų vienoje knygoje, autorė (galbūt kaip tik dėl to) ne iki galo išvystė pagrindinės veikėjos charakterį, tam trukdo ir pasakojimas trečiuoju asmeniu.
Apie Izabelę mes girdime, bet jos iki galo nesuvokiame, daug jos svarbių gyvenimo detalių, galbūt be reikalo, praleista. Mano manymu, knyga galėjo būti išsamesnė.
Kita vertus, gal tai ir buvo rašytojos tikslas - leisti skaitytojui suprasti, kad kito žmogaus neįmanoma pažinti, kad jo mintys, išgyvenimai mums lieka amžina mįslė.
Dar vienas knygos minusiukas - neįtikinama vaiko kalba, pasaulėjauta. Perteikti vaiko pasaulį labai sudėtinga, ir nesunkiai galima persistengti. Man asmeniškai atrodo, kad Izabelės sūnaus mąstymas pernelyg filosofiškas, suaugėliškas, ypač turint galvoje vaiko amžių.
Nepaisant visko, KVĖPAVIMAS Į MARMURĄ yra puikus šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinys, kurį tikrai verta perskaityti. Knyga dvelkia puikiu literatūriniu išmanymu ir neabejotinu rašytojos talentu.
Deja, knyga gali ne visiems patikti, nes tai - sunkus romanas. Knygoje sudėta labai daug skaudžių temų, pagrindinė veikėja Izabelė išgyvena pačius baisiausius gyvenime dalykus. Todėl tai nėra knyga žmonėms, mėgstantiems lengvus skaitinius.
Kaip tik dėl temų tirštumo knyga, nors ir realistiška, gali ne iki galo įtikinti skaitytoją - negi žmogus išties gali tiek patirti, o patyręs - išgyventi? Pažėrusi daug aktualių temų vienoje knygoje, autorė (galbūt kaip tik dėl to) ne iki galo išvystė pagrindinės veikėjos charakterį, tam trukdo ir pasakojimas trečiuoju asmeniu.
Apie Izabelę mes girdime, bet jos iki galo nesuvokiame, daug jos svarbių gyvenimo detalių, galbūt be reikalo, praleista. Mano manymu, knyga galėjo būti išsamesnė.
Kita vertus, gal tai ir buvo rašytojos tikslas - leisti skaitytojui suprasti, kad kito žmogaus neįmanoma pažinti, kad jo mintys, išgyvenimai mums lieka amžina mįslė.
Dar vienas knygos minusiukas - neįtikinama vaiko kalba, pasaulėjauta. Perteikti vaiko pasaulį labai sudėtinga, ir nesunkiai galima persistengti. Man asmeniškai atrodo, kad Izabelės sūnaus mąstymas pernelyg filosofiškas, suaugėliškas, ypač turint galvoje vaiko amžių.
Nepaisant visko, KVĖPAVIMAS Į MARMURĄ yra puikus šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinys, kurį tikrai verta perskaityti. Knyga dvelkia puikiu literatūriniu išmanymu ir neabejotinu rašytojos talentu.
Displaying 1 - 30 of 54 reviews