What do you think?
Rate this book
Pypliotyra: psichologų patarimai nuo lopšio iki mokyklos
Šiandien jau žinau, kaip tapti geriausia mama. Reikia labai mylėti savo vaiką, be jokių išlygų. Mylėti, kai jam sekasi, ir dvigubai labiau – kai nesiseka. Kai verkia naktimis ar pusryčiaudamas spjaudo košę. Mylėti net tada, kai šluosto snargliuką į tavo gražiausią sijoną. Reikia niekada nepamiršti, kad jį labai labai myli. Laimė, mylėti yra nesunku. - Jūratė Jadkonytė Petraitienė.
Šios knygos herojai – Juliukas, Miglutė, Domas, Agnytė – mūsų vaikai. Istorijos – iš mūsų gyvenimo. Ką sapnuoja kūdikėlis? Kaip išgyventi pirmųjų metų krizę? Kodėl trimetis bamblys, jau mokantis skaičiuoti, nesėda ant puoduko? Ką daryti, kai mielas mažylis, negavęs ledinuko, prekybos centre klykdamas krinta ant grindų? Kas tas EQ? Kaip paruošti pirmagimį brolio ar sesės gimimui? Kodėl grįžtant iš ligoninės naujagimį turi nešti tėtis?
Daugybė klausimų, kylančių visiems tėvams. Į juos paprastai ir su humoru atsako žinomi Lietuvos konsultantai, psichologai ir psichoterapeutai: Goda Bačienė, Jūratė Bortkevičienė, Giedrė Bulotienė, Edita Čekuolienė, Aušra Kurienė, Olegas Lapinas, Skirmantė Povilėnaitė, Jolanta Šabliauskienė, Jolanta Trinkūnienė, Vaidas Arvasevičius.
,,Pypliotyra“ - yra atnaujinta ir papildyta sėkmingos knygos ,,Laimingos mamos dienoraštis“ versija.
Šios knygos herojai – Juliukas, Miglutė, Domas, Agnytė – mūsų vaikai. Istorijos – iš mūsų gyvenimo. Ką sapnuoja kūdikėlis? Kaip išgyventi pirmųjų metų krizę? Kodėl trimetis bamblys, jau mokantis skaičiuoti, nesėda ant puoduko? Ką daryti, kai mielas mažylis, negavęs ledinuko, prekybos centre klykdamas krinta ant grindų? Kas tas EQ? Kaip paruošti pirmagimį brolio ar sesės gimimui? Kodėl grįžtant iš ligoninės naujagimį turi nešti tėtis?
Daugybė klausimų, kylančių visiems tėvams. Į juos paprastai ir su humoru atsako žinomi Lietuvos konsultantai, psichologai ir psichoterapeutai: Goda Bačienė, Jūratė Bortkevičienė, Giedrė Bulotienė, Edita Čekuolienė, Aušra Kurienė, Olegas Lapinas, Skirmantė Povilėnaitė, Jolanta Šabliauskienė, Jolanta Trinkūnienė, Vaidas Arvasevičius.
,,Pypliotyra“ - yra atnaujinta ir papildyta sėkmingos knygos ,,Laimingos mamos dienoraštis“ versija.
333 pages, Hardcover
Published January 1, 215
2 people are currently reading
3 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
February 20, 2021
Gražiai išleista knyga su smagiomis nuotraukomis ir aktualiomis temomis. Ant viršelio – drąsus užrašas "Knyga tėvams Nr.1".
Tikrai NErekomenduočiau šios knygos kaip "knygos tėvams nr.1" :) Nebent pasiskaityti kaip vieną iš daugelio... Yra knygoje ir gerų minčių ir šiek tiek naudingų patarimų, kalbinti įdomūs ir išmintingi žmonės, tokie kaip Vaidas Arvasevičius (!), bet yra ir skyrių "apie nieką", o yra ir man labai nepatikusios informacijos.
Knygoje, skirtoje jauniems tėvams, NETURĖTŲ BŪTI daugybės KATEGORIŠKŲ čia rastų PAREIŠKIMŲ, galinčių stipriai suneraminti pirmąjį mažylį auginančias mamytes ir tėvelius. Juk vaikai tokie skirtingi... Tikrai nereikėtų deklaruoti tokių kategoriškų (o kartais ir neteisingų) teiginių, kaip šie:
* "Iki metų vaikutis [dieną] miega du kartus, o nuo dvejų trejų pradeda miegoti tik kartą."
(mano KOMENTARAS: yra daugybė sveikų vaikučių iki metų, kurie dieną miega tris ar vieną kartą :))
* "Košmarus dažniau sapnuoja vaikai, augantys nuosavuose namuose, gyvenantys ypač erdviai, turintys atskirus kambarius, nei gyvenantys daugiabučiuose. (...) Juk pastarieji žino, kad už sienos yra daug žmonių, vadinasi saugiau. "
(mano KOMENTARAS: patikėčiau, kad košmarų sapnavimas gali priklausyti nuo vaiko migdymo atskirame kambaryje ar retesnio vaiko bendravimo su tėvais, bet ne gyvenimo bute ar name :) )
* "Metų kūdikis neturėtų naktimis keltis valgyti."
(mano KOMENTARAS: gal čia kalbama tik apie nežindomus vaikučius?... )
* "Nesišlapinti naktį ir daryti į puoduką dieną – tai vaikui dažniausiai pavyksta trečiaisiais ketvirtaisiais gyvenimo metais. (...) O jeigu pusės metų pupuliukas, pasodintas ant puoduko, jau palieka jame balutę? (...) Tai tik atsitiktinumas, ne sąmoningas veiksmas."
(mano KOMENTARAS: remdamasi savo patirtimi drąsiai teigiu, kad šis teiginys yra klaidingas - tikrai yra vaikų, kurie dar metukų nesulaukę sąmoningai pasiprašo ant puoduko, ir tai tiesa! :) )
* "Ne visi vaikai gabūs muzikai."
(mano KOMENTARAS: baisus teiginys, "rūšiuojantis" žmones; juk lavinant vaikus jie visi tampa gabūs muzikai (kaip lavinant gebėjimą kalbėti visi šį gebėjimą puikiai išugdo) - tai puikiai savo ilgamete praktika įrodė SHINICHI SUZUKI !!! )
* "Darželinukų sapnai įvairesni, daugiau spalvų, veiksmo įspūdžių, nei tų mažylių, kurie dienas leidžia namie su auklėmis."
(mano KOMENTARAS: tai turbūt galėtų priklausyti nuo konkretaus darželio ar nuo konkrečios auklės, bet labai įdomu, KAIP tų darželinukų sapnų turinį ir spalvingumą sugebėjo palyginti? :) )
* "Kai išgirsime klausimą "KODĖL", būkime tikri – vaikas užlipo ant dar vieno – aukštesnio – pasaulio pažinimo laiptelio. Dažniausiai tai įvyksta nuo pusantrų iki trejų metų. (...) Tokia natūrali vaiko raida. jei ji lėtesnė, klausimų galime sulaukti vėliau."
(mano KOMENTARAS: jau daug metų apsupta šio amžiaus mažylių ir dar niekada neteko girdėti klausimo "Kodėl" iš vaiko, kuriam nuo pusantrų iki pustrečių metų, tai tikrai nėra natūrali vaiko raida; "kodėlčiais" vaikai tampa vėliau, o tokie teiginiai gali gluminti tėvus... )
* "Lakstyti su šautuvėliais – simbolinis žaidimas, todėl jis tinkamas. Taip pat vaikas gali automobiliukais imituoti avarijas, griauti miestus, mušti barbes. Toks gyvenimas. Juk kartu su tėveliais mato kriminalines kronikas, girdi tėvų barnius, lanko darželį, kur draugai mušasi... (...) Mamos guodžiasi, kad negali savo pupuliukų (kartu su vyru) atitraukti nuo kompiuterinių žaidimų, kuriuose žvanga ginklai, lekia zombių galvos ir tyška kraujas... Psichiatrė [Goda Bačienė] šiek tiek abejoja, ar vaikas žaisdamas tokį žaidimą suvokia, kad jo gyvybė yra viena, o ne trys, kaip žaidime... (...) Gal kompiuterinius žaidimus laikyti po užraktu? – Jei vaikas niekada nėra žaidęs ir nežino, kas yra kompiuteriniai žaidimai, jis turi mažiau pokalbio temų su bendraamžiais, – įsitikinusi G.Bačienė."
(mano KOMENTARAS: ojojoj, čia tai tikrai labai blogas patarimas, juk ant šios knygos parašyta, kad ji apie vaikus "NUO LOPŠIO IKI MOKYKLOS"! Esu įsitikinusi, kad jeigu vaikas iki mokyklos nežais kompiuterinių žaidimų, kuriuose "žvanga ginklai, lekia zombių galvos ir tyška kraujas" ir "nemuš barbių", tai tikrai užaugs geresniu žmogumi. Nes tikriausiai pagrindinis argumentas čia turėtų būti ne tai, kiek pokalbio temų su bendraamžiais turės ikimokyklinukas, bet kokias charakterio savybes mes jam formuojame.)
* Ir pabaigai man itin nepatikusi knygos vieta. Aprašoma situacija: šešiametė apsiverkusi dukrytė susikrauna kuprinę, trypčioja prie durų ir sako mamai, kad išeina ieškoti kitų tėvų, nes čia jos niekas nemyli. Mamos atsakymas, kurį psichoterapeutė pateikia kaip tinkamą dukros sustabdymui: "Gerai, jei išeini, eik. Tačiau sugrįžti negalėsi."
Baisus pasiūlymas :( O ką ta mama darys, kai dukra vis tik išeis pro duris?..
Tikrai NErekomenduočiau šios knygos kaip "knygos tėvams nr.1" :) Nebent pasiskaityti kaip vieną iš daugelio... Yra knygoje ir gerų minčių ir šiek tiek naudingų patarimų, kalbinti įdomūs ir išmintingi žmonės, tokie kaip Vaidas Arvasevičius (!), bet yra ir skyrių "apie nieką", o yra ir man labai nepatikusios informacijos.
Knygoje, skirtoje jauniems tėvams, NETURĖTŲ BŪTI daugybės KATEGORIŠKŲ čia rastų PAREIŠKIMŲ, galinčių stipriai suneraminti pirmąjį mažylį auginančias mamytes ir tėvelius. Juk vaikai tokie skirtingi... Tikrai nereikėtų deklaruoti tokių kategoriškų (o kartais ir neteisingų) teiginių, kaip šie:
* "Iki metų vaikutis [dieną] miega du kartus, o nuo dvejų trejų pradeda miegoti tik kartą."
(mano KOMENTARAS: yra daugybė sveikų vaikučių iki metų, kurie dieną miega tris ar vieną kartą :))
* "Košmarus dažniau sapnuoja vaikai, augantys nuosavuose namuose, gyvenantys ypač erdviai, turintys atskirus kambarius, nei gyvenantys daugiabučiuose. (...) Juk pastarieji žino, kad už sienos yra daug žmonių, vadinasi saugiau. "
(mano KOMENTARAS: patikėčiau, kad košmarų sapnavimas gali priklausyti nuo vaiko migdymo atskirame kambaryje ar retesnio vaiko bendravimo su tėvais, bet ne gyvenimo bute ar name :) )
* "Metų kūdikis neturėtų naktimis keltis valgyti."
(mano KOMENTARAS: gal čia kalbama tik apie nežindomus vaikučius?... )
* "Nesišlapinti naktį ir daryti į puoduką dieną – tai vaikui dažniausiai pavyksta trečiaisiais ketvirtaisiais gyvenimo metais. (...) O jeigu pusės metų pupuliukas, pasodintas ant puoduko, jau palieka jame balutę? (...) Tai tik atsitiktinumas, ne sąmoningas veiksmas."
(mano KOMENTARAS: remdamasi savo patirtimi drąsiai teigiu, kad šis teiginys yra klaidingas - tikrai yra vaikų, kurie dar metukų nesulaukę sąmoningai pasiprašo ant puoduko, ir tai tiesa! :) )
* "Ne visi vaikai gabūs muzikai."
(mano KOMENTARAS: baisus teiginys, "rūšiuojantis" žmones; juk lavinant vaikus jie visi tampa gabūs muzikai (kaip lavinant gebėjimą kalbėti visi šį gebėjimą puikiai išugdo) - tai puikiai savo ilgamete praktika įrodė SHINICHI SUZUKI !!! )
* "Darželinukų sapnai įvairesni, daugiau spalvų, veiksmo įspūdžių, nei tų mažylių, kurie dienas leidžia namie su auklėmis."
(mano KOMENTARAS: tai turbūt galėtų priklausyti nuo konkretaus darželio ar nuo konkrečios auklės, bet labai įdomu, KAIP tų darželinukų sapnų turinį ir spalvingumą sugebėjo palyginti? :) )
* "Kai išgirsime klausimą "KODĖL", būkime tikri – vaikas užlipo ant dar vieno – aukštesnio – pasaulio pažinimo laiptelio. Dažniausiai tai įvyksta nuo pusantrų iki trejų metų. (...) Tokia natūrali vaiko raida. jei ji lėtesnė, klausimų galime sulaukti vėliau."
(mano KOMENTARAS: jau daug metų apsupta šio amžiaus mažylių ir dar niekada neteko girdėti klausimo "Kodėl" iš vaiko, kuriam nuo pusantrų iki pustrečių metų, tai tikrai nėra natūrali vaiko raida; "kodėlčiais" vaikai tampa vėliau, o tokie teiginiai gali gluminti tėvus... )
* "Lakstyti su šautuvėliais – simbolinis žaidimas, todėl jis tinkamas. Taip pat vaikas gali automobiliukais imituoti avarijas, griauti miestus, mušti barbes. Toks gyvenimas. Juk kartu su tėveliais mato kriminalines kronikas, girdi tėvų barnius, lanko darželį, kur draugai mušasi... (...) Mamos guodžiasi, kad negali savo pupuliukų (kartu su vyru) atitraukti nuo kompiuterinių žaidimų, kuriuose žvanga ginklai, lekia zombių galvos ir tyška kraujas... Psichiatrė [Goda Bačienė] šiek tiek abejoja, ar vaikas žaisdamas tokį žaidimą suvokia, kad jo gyvybė yra viena, o ne trys, kaip žaidime... (...) Gal kompiuterinius žaidimus laikyti po užraktu? – Jei vaikas niekada nėra žaidęs ir nežino, kas yra kompiuteriniai žaidimai, jis turi mažiau pokalbio temų su bendraamžiais, – įsitikinusi G.Bačienė."
(mano KOMENTARAS: ojojoj, čia tai tikrai labai blogas patarimas, juk ant šios knygos parašyta, kad ji apie vaikus "NUO LOPŠIO IKI MOKYKLOS"! Esu įsitikinusi, kad jeigu vaikas iki mokyklos nežais kompiuterinių žaidimų, kuriuose "žvanga ginklai, lekia zombių galvos ir tyška kraujas" ir "nemuš barbių", tai tikrai užaugs geresniu žmogumi. Nes tikriausiai pagrindinis argumentas čia turėtų būti ne tai, kiek pokalbio temų su bendraamžiais turės ikimokyklinukas, bet kokias charakterio savybes mes jam formuojame.)
* Ir pabaigai man itin nepatikusi knygos vieta. Aprašoma situacija: šešiametė apsiverkusi dukrytė susikrauna kuprinę, trypčioja prie durų ir sako mamai, kad išeina ieškoti kitų tėvų, nes čia jos niekas nemyli. Mamos atsakymas, kurį psichoterapeutė pateikia kaip tinkamą dukros sustabdymui: "Gerai, jei išeini, eik. Tačiau sugrįžti negalėsi."
Baisus pasiūlymas :( O ką ta mama darys, kai dukra vis tik išeis pro duris?..
Displaying 1 of 1 review