Olivia es una niña normal: tiene una madre actriz, un hermano miedoso, unas amigas un poco afectadas y un departamento con orientación sur. Pero un día, todo se desmorona. Hay terremotos que no se oyen pero arrasan con todo igualmente. Lo bueno es que siempre habrá una mano amiga para ayudarte a salir de entre los escombros.
Maite Carranza Gil-Dolz studied Anthropology and worked as a teacher. In 1992 she began to write full time. She has received several awards, including the EDEBA children’s literature prize and has written more than 40 books for young readers. Maite lives in Barcelona, Spain.
Five stars for lack of ten or fifteen... A most touching story in recent years, during the terrible economic crisis that swept our countries and broke families and homes... Without any spoilers, when Olivia finds that her family is going to be evicted, she finds a way of convincing her younger brother that it is only a secret movie in which he is the main character... Lovely and full of humanity and warmth, I can only say it is a must!
Atsiribojimas yra geras dalykas. Turiu omeny tuos atvejus, kai pasaulis aplink byra, o tu sugebi pasislėpti savo sukurtoje visatoje. Žinoma, to padauginimas ir ypač suaugus, kali turėti kenksmingų padarinių, bet vaikystėje toks gebėjimas gali tapt šviesa tunelio gale.
Apie tai ši knyga jaunimui. Apie itin skurdžiai besiverčiančią šeimą, neapmokėtas sąskaitas, keldinimą iš namų ir į duris balaopjantį skurdą. Vyresnioji mergaitė supranta, labai skaudžiai supranta padėtį ir mažam broliui sako, kad jie tik vaidina filme. Kad toks scenarijus, kad mama verkia, nes taip liepia prodiuseriai, kad policija netikra, o socialinė darbuotuoja irgi aktorė.
Skaudžios temos ir toks tyras vaikų prisitaikymas. Knyga skirta jaunesniems, gal dėl to man pritrūko jautresnio teksto, daugiau širdies ir gelmės. Vaikams turėtų būti jautru. Bet kokiu atveju - reikalingas ir svarbus skaitinys tiems, kuriems atrodo, kad visada gyvens šiltai ir bėdos ištinka tik kaimynus. Kad atjaustume klasėje sėdintį su tuštesne pietų dėžute ir paklaustume jo mamos, ar galiu kuo nors padėti?
Olivia a douze ans lorsqu'elle comprend que sa mère, ancienne actrice, ne trouve plus de travail car « trop vieille » et que, petit à petit, les dettes s'accumulent… Jusqu'à ce qu'elle, sa mère et son petit frère Tim soient expulsés de leur appartement.
Mais le plus dur est loin d'être passé ; la petite famille squatte un logement, les enfants changent d'école, et Ingrid, leur mère, tombe dans une dépression… et, pour couronner le tout, Carmen, l'aide sociale, veut envoyer les enfants en famille d'accueil si Ingrid ne se reprend pas.
C'est donc la jeune Olivia qui s'occupe de tout. Qui garde espoir pour tous. Et qui, pour que son frère continue de garder espoir, trouve un mensonge : ils sont en train de jouer dans un film, très, très triste, mais tout sera bientôt fini.
.
Wouah. J'ai bien pleuré.
J'ai été très touchée par ce roman jeunesse, qui touche à un thème que je n'ai pas eu l'occasion de lire souvent : la pauvreté – et, surtout, la pauvreté infantile.
L'histoire est racontée en grande partie du point de vue d'Olivia, mais on a aussi quelques chapitres avec d'autres points de vue : Ingrid (la mère) et Mamafatou (voisine de palier de la famille lorsqu'ils squattent un appartement après avoir été expulsés du leur), notamment.
.
Tout était très touchant dans ce roman. La façon dont Olivia se rend compte qu'ils sont pauvres (et que, d'ailleurs, elle trouve que c'est un mot difficile à prononcer, surtout lorsqu'il nous concerne), comment c'est elle qui se retrouve à prendre les choses en main quand sa mère ne parvient même plus à manger, sortir de son lit…
À mesure que l'histoire progresse, elle se rend compte auxquelles elle n'avait jamais eu besoin de penser avant, comme ce qu'ils vont manger ce soir – et réalise, par la même occasion, que les problèmes de son « ancienne vie » lui semblent à présent bien futiles.
J'ai beaucoup aussi aimé la relation et l'amitié qui se nouent avec les enfants de leur nouvelle école et de leur quartier ; comment ils se donnent des conseils, s'entraident, etc.
.
Ce roman est aussi une critique de la société, des lois injustes que font que l'on expulse une famille qui ne peut plus payer son loyer, mais qu'en plus on l'accable de dettes…
Il y a d'ailleurs tout un paragraphe très touchant sur le fait de « dévaloriser les troupes » pour les rendre craintives, qu'elles se sentent nulles, et se noient encore plus dans leurs tourments.
Coup de cœur pour ce roman jeunesse au thème très important, et, malheureusement, assez actuel.
Olivijai – tik dvylika metų, tačiau mergaitė žino, ką reiškia maisto stoka arba kasdienis rūpinimasis mažesniuoju broliuku, jeigu to negali padaryti mama, išgyvenanti krizę. Kai šeima iškeldinama iš namų, o broliukas nesupranta, kas vyksta, Olivija sugalvoja, kad nuo šiol viskas – kino filmas, kuriame ji yra režisierė, o visi likusieji – aktoriai.
Kai realybė byra į šipulius, spėju, dažnas iš mūsų bandome įvairiais būdais susikurti sau saugų „burbulą“, kuris padėtų atsiriboti nuo realybės ir leistų patikėti, kad viskas galiausiai bus gerai. Vieniems tuo saugiu prieglobsčiu gali tapti namai ar priešingai – išvyka, kitiems – artimieji ar draugai, tretiems – knygos skaitymas ar kita mėgstama veikla. Tačiau šioje knygoje protagonistė Olivija pasitelkia kiek kitokį metodą – savo mažajam broliukui ji aiškina, kad viskas, kas blogo vyksta (iškeldinimas iš namų, policijos ir vaikų teisių pareigūnai, laikini globėjai, mamos liga ir kita) yra tik dalis scenarijaus slapto filmo, kuriame jie vaidina. Mažametį toks, dažnam iš mūsų, neįtikėtinas paaiškinimas įtikina ir apsaugo nuo situaciją dar labiau galinčių apsunkinti emocijų. Visgi, tvirtai tikiu, kad šis scenarijus padeda ne tik Olivijos broliukui, bet ir pačiai mergaitei neprarasti vilties bei tikėti, jog dar ne viskas prarasta – daug kas priklauso nuo požiūrio kampo.
Knygoje paliesta labai daug opių temų. Pradėkime nuo to, kad protagonistės Olivijos šeima atsiduria išties nepalankioje situacijoje – iškeldinimas iš namų, milžiniškos skolos, nepriteklius, mamos fizinė ir psichninė liga... Kitaip tariant, kasdienis gyvenimas ima balansuoti išlikimo riba. Skaitydama ne kartą susimąsčiau, kad kurti istorijas tokiomis temomis yra būtina. Tik jų dėka įmanoma paaugliams ir jaunimui parodyti, jog ne kiekvieno jų bendraamžio svajonė yra naujas telefonas, kompiuteris ar koks kitas išmanus įrenginys, ne kiekvienas trokšta išvykti į egzotišką kelionę. Yra jaunuolių, tokių kaip Olivija ir jos brolis, kurių svajonės kur kas paprastesnės – šiltas maistas, saugūs ir pastovūs namai, motinos meilė bei rūpestis. Tad rašytojos pasirinkimas tikrai drąsus ir reikalingas, net jei ir kiek nepatogus ar sukeliantis skausmą širdyje.
Labai praminga ir jautri rašytojos idėja Oliviją vaizduoti kaip tą, kuri subrendo per anksti, kuri užaugo anksčiau, nei turėjo pagal savo metus. Jos rūpestis mažuoju broliuku, jos pastangos „prikelti“ mamą iš duobės (tiek emocinės, tiek fizinės), kurioje pastaroji atsidūrė, jos sumanumas ir gebėjimas rasti išeitį kebliose situacijose – stebino ir teikė vilties. Esu įsitikinusi, kad protagonistės Olivijos portretas įkvėps daugelį, parodys, kad niekada negalima nustoti kovoti dėl vieno ir pačio svarbiausio dalyko – savo šeimos. Ir nors čia nėra labai jautrių epizodų, tikiu, kad to ir reikia jaunam žmogui. Ne perdėto jausmingumo, o aiškaus pasakojimo apie tai, kuo gyvena jų bendraamžiai, su kokiomis problemomis susiduria ir kokių stiprių iššūkių nepabūgsta. Įkvėpimas, o kartu ir paskatinimas apsižvalgyti bei atidžiai įsižiūrėjus pamatyti tuos, kuriems galbūt reikia tik padrąsinimo, tik palaikančio žodžio ar apkabinimo.
„Mano filmas – mano taisyklės“ – knyga paaugliams, atskleidžianti, kad žmogaus gyvenimas išties primena kino filmą: jame nestinga antraplanių veikėjų (vieni jame būna ilgiau, kiti – trumpiau), veiksmo posūkių, dramos, emocijų kalnelių, pakilimų ir nuosmukių, juodų ir baltų dienų, o galiausiai – ir laimingos pabaigos. Istorija atskleidžia, kad kiekvienas turėtume vertinti tai, ką turime, nes net tie dalykai, kurie mums atrodo kaip smulkmena ar savaime suprantama, kažkam yra jų didžiausias troškimas. Šis kūrinys, skirtas jaunimui, mane ne kartą sujaudino, leisdamas suprasti, kad iš tiesų laimei reikia tiek nedaug, o absoliučiai viskas priklauso nuo mūsų požiūrio, kurį lengviausiai apibūdina pasakymas, kad vienas žmogus gali matyti pusiau tuščia, o kitas – pusiau pilną vandens stiklinę.
Rekomenduoju jauniesiems (ir ne tik) skaitytojams, ieškantiems gyvenimiškos istorijos, kurioje nėra tobulos šeimos ar pagražintos realybės – Olivijos ir jos šeimos gyvenimas kupinas išbandymų, sudėtingų situacijų ir beviltiškumo kupinų akimirkų, tačiau net ir pastarosiose galima pastebėti, kaip pelenuose auga bei atsiskleidžia asmenybės. Jeigu ieškote knygos, kuri parodytų, kaip svarbu kritinėse situacijose gebėti atitrūkti nuo realybės ir susikurti alternatyvų pasaulį, galintį padėti išgyventi bei atrasti savyje jėgų, siūlau šią istoriją.
Um livro comovente, bem escrito, amoroso e que nos faz abrir a cabeça ao mundo. Gostei muito, e acho que todos o deviam ler, pois aborda assuntos muito importantes! Recomendo-o imenso!
Una gran obra que tracta temes de gran rellevància i actualitat i que, ho fa amb un llenguatge planer fàcil d'entendre pels joves. Una obra que mou i remou les emocions més profundes. Un cant a la superació personal, a la necessitat dels altres i a la cooperació amb ells. No et deixarà indiferent!
Llibre de fàcil lectura, de la perspectiva d'un infant en un desallotjament i tot el que l'envolta. Com a crítica diria que descriu una realitat que, tot i ser possible, evidentment està simplificada i molt aterrada a la quotidianitat d'un infant blanc de Catalunya. Entenc que és el target de lectura i la idea és fer que s'hi reconeguin. Però potser com a adulta me n'espero altres coses, més interseccionalitat, més contingut polític. Tot i això, he plorat basto moltes vegades, honestament.
Mientras leía la historia cada cosa que les pasaba me apachurraba más el corazón: no solamente por la familia de Olivia, sino porque sé que son hechos basados en la vida de muchas personas: no encuentran trabajo y poco a poco empiezan a perder todo, desde sus muebles hasta su casa y además el banco desea que se le pague la deuda.
Afortunadamente para Olivia, encuentran una red de personas que están dispuestas a ayudarlos y así se hace la gran diferencia entre haber terminado en la calle y tener a quien recurrir en esa nueva etapa de su vida. Los personajes que conocen, epsecialmente la familia de MamaFatou llegan a enriquecer su idea de cómo debe ser una familia.
Una historia para reflexionar sobre lo que tenemos, lo que deseamos y lo que es verdaderamente improtante en la vida.
A ideia deste livro é incrível, mas a forma como foi concebido na minha opinião não. Vemos uma quantidade de assuntos super importantes a serem abordados de uma forma completamente errada e forçada.
A ideia da autora é interessante e no início o livro parece ter potencial, mas com o tempo vemos a ir abaixo quando vemos uma representatividade mal feita e forçada apenas no intuito de não ter todas as personagens brancas e ricas e não de mostrar aos leitores a realidade das pessoas.
Eu vou ser sincera... Só acabei de ler este livro porque tinha umas olimpíadas sobre ele, porque tive muita vontade de o abandonar.
💔💔💔💔 oooooooh! és molt molt necessari, ja sabem que la realitat no és tant dolça però tant de bo l'hagués llegit quan me'l van regalar, tot i que ara també m'ha encantat. gràcies anna per no deixar que aquest llibre es quedes tancat a l'armari perquè m'ha agradat molt. i m'ha fet odiar encara més el capitalisme però des de una mirada super infantil per tant tot molt més emotiu i sincer. olivia una abraçada gegant.
La Maite Carranza relata una historia triste pero llena de valores. Describe los problemas económicos de la actriz Íngrid Porta y de sus dos hijos cuando los echan de su piso. La relación de la hermana mayor con Tim, su hermano pequeño, es tan tierna que harán lo imposible para ayudar a su madre a recuperarse de una fuerte depresión y así conseguir un trabajo.
Um livro muito bom que retrata uma situação emocionante mas real e que precisa de ser falada! Fez me pensar sobre tudo que tenho e o quanto devemos ser gratos Emocionei me enquanto lia Adoro os personagens e a maneira como retratam a amizade e relação entre a Olivia e o irmão!!
Storia molto avvincente, di una ragazzina che vive in una situazione familiare un po' difficile, ma che con l' aiuto degli amici e della sua forza interiore per fortuna migliora. Il racconto tratta temi molto attuali, il tutto immerso nella vita di una teenager. Mi è piaciuto molto questo libro.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Le tenia poca fe al libro, y me sorprendió. Se las recomendaría a los alumnos del kinder porque abarca subtemas mas allá de los problemas socioeconomicos. Tierna, graciosa y hasta realista para un publico infantil
საოცარი წიგნია. პატარა ადამიანებს რამდენი რამის გადატანა შეუძლიათ. შეძლებული მდგომარეობიდან-სიღარიბემდე. პატარა გოგონა არ უშინდება სიძნელეებს და ყველაფერს აკეთებს რომ საკუთარი ძმა დაიცვას რეალობისგან და ცდილობს დეპრესიაში მყოფი დედის გადარჩენას. წიგნი დიად მამაც ბავშვებზე.
კიდევ ერთი ძალიან კარგი წიგნი "აირჩიე სიკეთე"-ს სერიიდან. სიღარიბე, მშობლის დეპრესია და ცხოვრებასთან გამკლავების საჭიროების წინაშე აღმოჩენილი პატარები. და კიდევ ერთხელ ნათლად ნაჩვენები, რომ დაუძლეველი არაფერია, როცა გასაჭირში გვერდით მყოფი ადამიანები გეხმარებიან.
Et fa reflexionar i molt. T'adones que hem de valorar les coses que tenim: Un llit, escalfor, sostre, llum... I que hi ha gent que té una vida molt difícil. M'ha agradat molt. El recomano.
fala de despejos , de dinheiro , de família mas sobretudo de amor do amor que temos pelo nosso trabalho o amor que temos da nossa família e do amor que temos pelos nossos irmãos
Adolescente de 12 años que debe hacerse cargo de su hermano y su madre que cae enferma a causa de la situación económica en la que se encuentran. Refliones muy interesantes sobre cómo es la sociedad y otros elementos importantes de esta.
Recomiendo esta lectura para ver la realidad de la crisis económica que están viviendo muchas familias contada desde el punto de vista de una niña, que tuvo que aprender a madurar rápidamente debido a la situación en la que se encontraba.