Keturiolika metų – tiek laiko savo tėvo nematė Tomas. Netikėtas susitikimas su tėvu pažadina prisiminimus, pažymėtus fizinio ir psichologinio smurto, negebėjimo išgirsti ir suprasti. Prieš akis vėl iškyla dramatiški šeimos santykiai, kuriems visada vienodai svetimi buvo atgaila ir atleidimas. Tomas prisimena ir sau duotą pažadą – niekada nekartoti tėvo klaidų. Tačiau kelioms dienoms išvykusį į pajūrį vaikiną prisiveja prieš kelerius metus čia išgyventa meilės istorija. Ir dabar Tomas jau nebėra toks tikras, ar jis, visada troškęs būti kitoks nei tėvas, netapo dar didesniu niekšu už jį?
Gimiau vienais metais Alytuje, man davė vardą ir pavardę. Užaugęs norėjau būti alergologas, pulmonologas, lenktynininkas, žvejys, sodininkas, detektyvas, krepšininkas arba roko muzikantas, tačiau taip jau susiklostė, kad įgijau visai kitą specialybę.
Labai stipri pirma dalis. Atskleista daug psichologinių momentų apie disfunkcinę šeimą. Perskaičiau ir patikėjau kiekvienu žodžiu. Antroje dalyje buvo kažkiek kičinių momentų, nelabai patiko ir knygos kulminacija paskutiniuose puslapiuose. Nors, atvirai sakant, knyga labai mane paveikė. Puikiai atskleidė tai, kaip vertiname kitų žmonių poelgius, kaip kabiname „blogo“ žmogaus etiketę, o savo bet kokiems veiksmams visuomet randame pateisinimą, dalį kaltės permesdami aplinkybėms. Ačiū autoriui, nes sukėlė tikrą jausmų audrą.
Taip įtraukė, kad net nepajaučiau kada skaitau paskutinius knygos puslapius. Likau sužavėta. Autorius labai įdomiai keliauja per skirtingus laiko tarpsnius ir tai suteikia tokio žavėsio knygai ir istorijai. Skaitant visai nesusiejau knygos pavadinimo su turiniu ir tik perskaičius rimtai pagalvojau. 'MANO TĖVAS MANO SŪNUS' pirmoje dalyje užsimenama apie vaikystės prisiminimus, ryškiai charakterizuojamas tėvas, o vėliau paaiškėja kita pavadinimo dalis.
Pirmąją dalį - asmenišką, stiprią, komišką, jautrią, sielą nušviečiančią, skaudžiai tikrą, deja, nugalabija antra - sentimentali, meilės romanų kalba parašyta, klišėmis apkaišiota, suvaidinta drama.
Pirmoji Povilo Šklėriaus knyga ilgam liko galvoje - patiko tiek pati istorija, tiek rašymo stilius. Todėl vos išgirdus apie antrąją knygą iš karto rezervavau jai vietą namų bibliotekoje. Pagaliau pasiryžusi ją perskaityti galiu drąsiai teigti, kad autorius ir šįkart išpildė visus turėtus lūkesčius ir drąsiai galiu tai įtraukti į mėgstamiausių knygų sąrašą.
Taip sutapo, kad prieš skaitant šią knygą, skaičiau kito žmogaus vaikystės ir jaunystės aprašymą. Dalykus pažįstame palygindami, ir to asmens istorija gimininga knygos istorijai. Verta palyginti, nes yra ir stiprus kontrastas.
Knygos protagonistas Tomas mato pasaulį pro juodus akinius. Vaikystė jo pasakojime atrodo kaip viena ilga besitęsianti psichologinė kančia. Atsirandantis ir pradingstantis tėvas, nuolatiniai konfliktai ir neapykanta jam, nuolatinė nepasitenkinimo atmosfera, amžinas priekaištas viskam, įskaitant ir save.
To kito žmogaus istorija, kurią skaičiau, irgi buvo nepyragai. Tėvas mirė trys mėnesiai iki jam gimstant, motina ištekėjo už kito ir paliko vaiką pas senelius. Mokykloje prastai mokėsi, nekentė savo patėvio, grasino padegti patėvio namą, kad jis, kartu su motina naktį supleškėtų.
“Mano tėvas, mano sūnus” herojaus gyvenimas atrodo iš anksto apspręstas ir nulemtas nelaimingos vaikystės. Jis, atrodo, yra užprogramuotas būti nevykėliu, kuris inkščia ir pyksta ant pasaulio, yra nepajėgus ištrūkti iš savo aplinkybių ir tampa, ar bent jau laiko save, ne ką geresniu asmeniu už savo tėvą.
O kaip tas kitas žmogus, apie kurį skaičiau? Ar jam irgi nepavyko ištrūkti iš savo nelaimingos vaikystės/jaunystės prakeiksmo? Ar jis irgi buvo užprogramuotas niaurai ir negandoms?
Ne. Tas kitas žmogus, apie kurio nelaimingą vaikystę skaičiau, pranoko visus įmanomus lūkesčius ir neabejotinai padarė didžiulę teigiamą įtaką žmonijos raidai. Jis buvo Izaokas Niutonas.
Iš to palyginimo ir kyla mano principinis nesutarimas su šia knyga ir lietuvių literatūra apskritai. Skaitant lietuvių literatūrą atrodo, kad mes esame hyper-depresyvi tauta, nuolat nelaiminga, nuolat nesėkminga, nuolau užkerėta kęsti dvasines kančias ir likimo negandas.
Atsidarykit langą. Pažiūrėkit. Šalis klesti, gyvena geriausius laikus, kiek yra buvę istorijoje. Tikrai turtingiausius. Apklausos rodo, kad esame vieni iš laimingiausių pasaulyje.
Pradžioje pagalvojau kodėl lietuvių kūryba visada tokia niūri, tiek filmai tiek knygos, bet, tenka prisipažinti knygos nenumečiau į šalį. LIetuvių autorių knygos man patinka dėl minimų vietų pvz Klaipėda miestas kurį begalo myli todėl taip ir isivaizduoji kokiose vietose vyksta veismas. Knyga patiko, netgi savo niūrumu ir realizmu. Labai retai tenka skaityti knygas, kuriose nagrinėjamas vyro požiūris į gyvenima, santykius, o čia būtent tai ir radau ;)
"... nes kartais žmonėms reikia pameluoti, jei nori, kad jie neišprotėtų."
"...ir nieks man nesakė, jog suaugus papų ir šiknų nebus sunku gauti, tačiau bus velniškai sunku rasti su kuo laikytis už rankų."
Dvejopus jausmus kelianti knyga. Kartais šyptėli iš to tikrumo, kartais jauties klišių pilname puslapyje, o kartais supranti, kad tai tiesiog gyvenimas. Toks, koks jis kartais būna.
Pirmoji knygos dalis visiškai įtraukia - ji tokia tikra ir asmeniška, kad viską, kas skaitoma, galima pajusti. Bet antroji dalis ir staigus bei netikėtas pasakotojo asmens pasikeitimas (kaip ir pati toliau vystoma istorija) kažkaip atitraukia nuo prieš tai išgyvento jausmo ir skaitant jaučiasi kažkaip melodramiškai paviršutiniškai.
Knyga patiko, bet galėjo būti dar geriau. Ko gero, geriausia būtų buvę, jei autorius nebūtų bandęs ištempti visko iki romano. Būtų pakakę puikios apysakos, o dabar gavosi vidutiniškas romanas.
"Jis galvoja: kažkada ir aš buvau kaip jie, ir niekas man nesakė, jog suaugus papų ir šiknų nebus sunku gauti, tačiau bus velniškai sunku rasti su kuo laikytis už rankų."