Pirmiausia, ši puiki knyga visai nėra Biblija tradicine prasme, o gnostikų raštų rinkinys, su mokslininkų įvadiniais straipsniais.
Gnostikai yra tokios religinės bendruomenės, kurios galvojo: jei Dievas geras, tai kodėl pasaulis toks šūdinas? Ir sugalvojo, kad pasaulį sukūrė ne gerasis dievas, o blogasis demiurgas, kuris dažniausiai vadinasi Jaldabaotas (baisiai fainas vardas, tbh). Bet šita mintis ne pas visus gnostikus vienodai stipriai išreikšta. Dar jie mano, kad išganymą (išsilaisvinimą, mistinę patirtį, pasaulio sutvarkymą) galima pasiekti per gnozę - žinojimą, na, bet tokį mistinį, suprantate - kaip tas žmogelis paveiksliuke.
Tai dabar papasakosiu apie kelias skirtingas gnostikų sroves.
--------------------------------
Gnostikų lyg ir pirmtakai:
• Tomo evangelija parašyta panašiu laiku kaip kitos evangelijos (I a. vidury), joje nieko nevyksta, tai toks mistinių Jėzaus posakių rinkinys. Pvz „Tėvo karalystė yra paskleista žemėje ir žmonės jos nemato“. Čia įdomu, nes dangiškos karalystės elementai Žemėje vėliau bus naudojami ir Manicheizme.
• Barucho knyga – irgi maždaug I a., žydų gnosticizmas, dar ne iki galo užaštrintos gnostikams būdingos temos, pvz, nėra gerojo ir blogojo dievo, o pasaulis toks blogas todėl, kad Edem (Žemė) keršijo Elohim (jo, tam Elohim), kuris ją apleido ir užkilo viršun pas Priapą, iš kurio jie abu emanavo, ir nebenorėjo grįžti. Ir jo, pas tą Priapą, penio dievą.
--------------
Gnostikai:
Sethians (Setiečiai? Tebūnie setiečiai). Gerai, jų kosmologija ir teogonija yra sudėtinga ir aš tingiu aiškinti (ne tai, kad nesuprantu, o grynai tingiu aiškinti), bet esmė ta, kad jie kildina save iš Ievos ir Adomo trečio sūnaus Seto. Tas nėra neįprasta gnostikams, mėgsta jie Setą. Seto tėvai neva yra Adomas ir Ieva, skirtingai negu Kaino ir Abelio, kurių tėvas yra blogasis Jaldabaotas. Jaldabaotas yra gyvatė liūto veidu, kurią pati iš savęs pradėjo Sofija-išmintis, emanavusi iš Vienio, apie kurį galima kalbėti tik sakant, kas jis nėra, o ne kas yra. Taigi, Sofija pradėjo Jaldabaotą, o tas kad ims viską kurti! Sukūrė 7 pasaulius (tame tarpe ir šį) ir 365 jų valdovus. Sofijai buvo labai nepatogu, kad jis pridarė tokių šlykščių pasaulėlių ir paslėpė viską nuo Vienio. Yra daug setiečių raštų, pvz “Reality of Rulers” pasakoja apie Ievos nekaltą dukrą Norėją, kuri vis bylojo išmintį ir pvz sudegino Nojaus laivą, nes anas jos neįsileido. Chuliganka tokia. Ji kaunasi su Pasaulio valdovais – Jaldabaoto pakalikais.
Valentinian (Valentiečių?) judėjimą įkūrė toks Valentinas (duh) iš Egipto, kuris vienu metu vos netapo Romos vyskupu, bet aš nežinau tos istorijos. Jis manė, kad viskas prasidėjo nuo Dieviškos Gelmės, iš kurios kažkaip susikūrė (išlindo?) 15 būtybių porų ir 30 amžinųjų karalysčių, bet jose atsirado klaida. Istorija su Sofia / išmintimi panaši, ji patyrė kažkokį nuopolį ir iš jos atsirado žemesnioji išmintis - Achamot. Apskritai pas gnostikus dažnas matyvas yra susidvejinimas, Sofija (gera dieviška) ir Achamot, Kristus ir Jėzus (bet abu geri). Anot Valentiečių, Jėzus prisikėlė ne po 3, o po 540 dienų. Įsivaizduojate, kaip tai turėjo atrodyti, visi greičiausiai jau ir pamiršę buvo, o štai prašom.
Tomas ir kiti Sirijos krikščonys. Judas Tomas - Jėzaus brolis dvynys (ne tas Judas). Vaikštinėjo po pasaulį, mokė visus, Indijoj chebrai patiko, ten ir dabar yra šv. Tomo bažnyčia. Dar kažkaip jiems svarbus Simonas Burtininkas iš Biblijos, bet nelabai supratau, kaip.
----------------------------------------------------------
Keli paskiri maždaug II a. gnostikų traktatai:
• "Sielos egzegezė". Siela - moteris, ji nukrenta į pasaulį, kur ją prievartauja niekšai. Jos gimda yra išorėje, kaip penis, o palikuonys gimsta luoši ir kvaili. Siela prašo dangiškojo Tėvo kažką daryti tuo klausimu, ir jis padaro, kad jos gimda sulįstų į vidų, tai kažkaip padeda. Dar Tėvas atsiunčia į žemę Sielos brolį, su kuriuo jie mylisi nusisukę vienas nuo kito ir padaro gerus ir protingus vaikus, paskui Siela vėl pakyla į dangų.
• "Apie pasaulio kilmę". Pasaulis prasidėjo ne nuo chaoso, o nuo tvarkos. Sofija sukuria prastąjį Jaldabaotą, kuris sukuria savo prastą pasaulėlį / chaosą. Paskui dieviška valia kažkaip biškį jį aptvarko ir sukuria jau gerus Adomą ir Ievą.
•"Semo parafrazė". Semas - gnostikų protėvis. Jam apsireiškia Derdekas (geras). Papasakoja, kaip iš Šviesos atsirado Siela, o iš jos - Tamsa, kuri sukūrė pasaulį labai seksualiai eksplicitiškai, pvz štai sakinys: "Darkness ejaculates mind into the womb of nature". Ok. Sodoma - neteisingai sudegintas gnostikų miestas.
• "Antrasis didžiojo Seto traktatas". Kalba ne apie Setą, o apie Jėzų, kuris iš tikrųjų nebuvo nukryžiuotas, kažkas buvo nukryžiuotas vietoj jo, gal Simonas? Apskritai gnostikams būdinga idėja, kad Jėzus nebuvo nukryžiuotas, labai piktino krikščionis, labiau negu idėja, kad Biblinis dievas yra blogas. Štai pagal šį traktatą Adonajos (Biblinis dievas) yra kosminis biurokratas, Jaldabaoto statytinis. Blogis ir šis pasaulis šiame traktate siejamas su moteriškumu. Wow.
• "Marijos evangelija". Parašytas Marijos Magdalietės vardu. Jėzus ją labiausiai mylėjo ir atskleidė jai gnostinių paslapčių, bet Petro ir Andriaus frakcija priešinosi jos išaukštinimui.
•"Nasenų mišios". Nasenai, arba ofitai, reiškia "snake people", gyvatukai. Ima iš visokių religijų mirštančius ir vėl atgimstančius dievus ir juos mėgsta: Demetrą, Dionizą, Attis (frygų dievas), Izidę, Ozirį, Mitrą, Jėzų, taip pat Oannes - Mesopotamijos dievą, pusiau žuvį, kaip ir undiną tokį. Labai gražus šiaip tekstas, pirmiausia atsirado Protas, tada chaosas, tada siela, kuri yra raudonas elnias, padarytas iš vandens.
------------------------
Dar kelios srovės:
Hermetikai - graikų ir romėnų gnostikai, kuriems Biblinis dievas ar Jėzus nelabai rūpi. O rūpi jiems Hermis Trismegistos (triskart išaukštintas). Manoma, kad hermetikų literatūra susiformavo iš Senovės Egipto išminčių minčių, gal dėl to sakoma, kad Hermis yra Egipto dievo Thot reinkarnacija. Svarbus jų tekstas - "Poimandras", kurį labai smagu skaityti, nes jis parašytas dialogo principu, kur "autorius" kalbasi su Poimandru, anas jam pasakoja, kaip surėdytas pasaulis, o kai autorius ko nors paklausia, Poimandras barasi ant jo: "Tai ar tu klausai iš viso, ką aš tau sakau?", arba "Nepertraukinėk, aš dar nebaigiau!".
Mandėjai yra dope, jų ir dabar yra. Jie sakosi buvę Egipte su žydais, bet identifikuojasi su egiptiečiais ir pyksta, kad Mozė jų protėvius nuskandino. Jonas Krikštytojas - geras, o Jėzus - blogas, nes melagis, krikštijo žmones stovinčiame vandenyje ir supurvino visus menstruacijų krauju. Ar verta atskirai paminėti, kad mandėjai turi kažkokią stiprią neapykantą menstruacijoms ir didelę meilę tekančiam vandeniui? Plaunasi ir plaunasi jame tie mandėjai. Skirtingai negu dauguma gnostikų, jie save kildina iš Abelio, nekenčia zodiako ir planetų apskritai, nes jos meluoja.
Manicheizmą įkūrė toks Mani ir taip rimtai dirbo ties savo religijos populiarinimu, kad Manicheizmas vienu metu buvo viena iš didžiųjų pasaulio religijų. Atvertė tokį budistų karalių, Sasanidų Persijoje gavo vieno karaliaus protekciją, bet po karaliaus mirties zoroastrizmo magai jį nužudė. Manicheizmo kosmogonija baisiai susukta ir sudėtinga, su daug būtybių ir skaičių, bet svarbu žinoti tai, kad yra šviesos karalystė, kurios mažos dalelės esti visur pasaulyje, tik reikia jas išlaisvinti, kad jos galėtų sugrįžti namo. Visai gražu, ar ne? Mani "bažnyčioje" buvo 2 tipų žmonės - Išrinktieji ir Auditoriai. Išrinktieji negali valgyti mėsos, mylėtis, pakenkti bet kokiam gyvam padarui etc. Po mirties jie iškart pateks į Šviesos karalystę. Meanwhile auditoriai turi ten maistą daryti tiems pasipūtėliams ir kitaip jiems patarnauti, vien su viltim, kad kitam gyvenime atgims daržovėmis, kurias suvalgys Išrinktieji ir praleisdami per savo kūną išlaisvins juose slypinčias šviesos daleles. Wow, such equality.
---------------------------
Tai čia viskas, ką pasakojau, vyko daugiausia I-III amžiuje (bet daugiausia II. Kodėl? Nežinia). Kai kurie gnostikai išliko, atsirado biškį naujų - pvz Islamo gnostikai ir Katarai, kurie visai šauniai sukosi iki juos brutaliai išskerdžiant per specialiai jiems paskelbtą kryžiaus žygį, bet apie juos nepasakosiu, nes ir taip daug prirašiau.
Puiki knyga, labai įdomu skaityti, nors apimtimi didelė ir sunki nešiotis, labai rekomenduoju.