What do you think?
Rate this book
Tamsos piemuo
Prieš jūsų akis atsiveria nuostabus, kupinas fantazijos ir realybės literatūrinis pasaulis. Skaitydami užklupsite pasakų pėdsakus, žingsniuosite viduramžių miestelių siauromis gatvėmis, o už posūkio susitiksite su dailiu jaunuoliu velniu, atslinkusiu pasiimti miruolių ar bemirštančiųjų sielų... Iš esmės šis pasakojimas – moderni velniava: gyvensite Pragare, labai panašiame į viduramžių karalių rūmus, pereisite į paralelinį pasaulį, patirsite žmogiškų jausmų, nors ir būsite supami mistikos ir neįtikėtinų vaizdinių.
„Tamsos piemuo" – kvapą gniaužianti jaunuolio Akselio mirties ir atgimimo istorija. Klaidžiodamas painiais Mirties karalystės klystkeliais, jis susipažįsta su daugybe pomirtinio gyvenimo subtilybių, atranda naujų gebėjimų bei draugų, su kuriais slogi tamsa tampa šiek tiek lengvesnė. Akselis stengiasi išlaikyti žmogiškąją savastį, bet susidūręs su skriauda bei draugės netektimi pasiryžta pats bet kokia kaina tapti Pragaro valdovu ...
Viktorija Ašmankevičiūtė – šių dienų jauniausios rašytojų kartos atstovė savo kūrybinę karjerą pradedu ir debiutuoju su kūriniu apie gyvenimą po mirties – „Tamsos piemuo“. Į painius Pragaro labirintus panirti ir gyvenimo bei mirties klausimus gvildenti paskatino susidomėjimas mistiniu ir mitiniu pasauliu dar vaikystėje.
Meilę literatūrai įskiepijo mama, kuri kiekvieną vakarą palydėdavo į sapnų karalystę kartu su kokia nors pasaka. Nuo mažens lyg užburta klausiausi pasakų ir svajojau jose pabuvoti, o ūgtelėjusi nusprendė pati ją sukurti – taip gimė „Tamsos piemuo“. Šią knygą rašė kelis metus, kad šiandien galėtų drąsiai ištarti – leiskite man Jus vesti į nepamirštamą nuotykių kupiną kelionę iš gyvųjų pasaulio į Pragarą pirmoje triologijos dalyje, kur daugelis paslapčių yra už šydo, kurį praskleisite kartu su knygos puslapiais!
„Tamsos piemuo" – kvapą gniaužianti jaunuolio Akselio mirties ir atgimimo istorija. Klaidžiodamas painiais Mirties karalystės klystkeliais, jis susipažįsta su daugybe pomirtinio gyvenimo subtilybių, atranda naujų gebėjimų bei draugų, su kuriais slogi tamsa tampa šiek tiek lengvesnė. Akselis stengiasi išlaikyti žmogiškąją savastį, bet susidūręs su skriauda bei draugės netektimi pasiryžta pats bet kokia kaina tapti Pragaro valdovu ...
Viktorija Ašmankevičiūtė – šių dienų jauniausios rašytojų kartos atstovė savo kūrybinę karjerą pradedu ir debiutuoju su kūriniu apie gyvenimą po mirties – „Tamsos piemuo“. Į painius Pragaro labirintus panirti ir gyvenimo bei mirties klausimus gvildenti paskatino susidomėjimas mistiniu ir mitiniu pasauliu dar vaikystėje.
Meilę literatūrai įskiepijo mama, kuri kiekvieną vakarą palydėdavo į sapnų karalystę kartu su kokia nors pasaka. Nuo mažens lyg užburta klausiausi pasakų ir svajojau jose pabuvoti, o ūgtelėjusi nusprendė pati ją sukurti – taip gimė „Tamsos piemuo“. Šią knygą rašė kelis metus, kad šiandien galėtų drąsiai ištarti – leiskite man Jus vesti į nepamirštamą nuotykių kupiną kelionę iš gyvųjų pasaulio į Pragarą pirmoje triologijos dalyje, kur daugelis paslapčių yra už šydo, kurį praskleisite kartu su knygos puslapiais!
352 pages, Hardcover
Published January 1, 2017
1 person is currently reading
14 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
May 29, 2019
Svarsčiau ar įvertinti trimis ar keturiomis žvaigždutėmis. Bet apsistojau ties keturiomis dėl rašytojos amžiaus. Rašytoja jauna, talentinga ir išties sužavėjo, bet yra keli trūkumai.
Į šia knyga dėjau daugokai vilčiu dėl dvieju dalyku: nedažnai pamatysi fantastine lietuviška knyga ir tokia jauna artimo amžiaus rašytoja. Ji nuostabiai atvėrė velniu pasaulį. Betkas to nesugalvotu. Pripažįstu, kad tai nuostabu. Esu sužavėta jos pasakojimo stiliumi, stilingu žodynu ir plačiomis žiniomis. Kaip jaunos rašytojos, šis darbas - gera pradžia. Man nepaprastai patiko parinkti vardai. Ir vietu pavadinimai.
Tačiau knyga toli gražu nėra tobula. Legendu ir įvairiu pasakojimu yra tiek daug, kad susipainioji tarp visu ir sunku sekti pagrindinį veikėja. Taip pat, kai kurie jausmai nėra pilnai pagrįsti ir yra netikroviški. Tarkim, kad ir Akselio virsmas velniu. Ne itin parodomi jo vidiniai konfliktai, nes kaip toks geras žmogus gali tapti tokiu beširdžiu? Galbūt reikėjo labiau tai išvystyti. Mano patarimas autorei būtu susitelkti labiau ties pagrindine istorija ir gilintis į Akselio vidu, o ne apipinti jį įvairiomis legendomis. Viena kita tikrai įdomu, ber po to jau tampa tikrai painu ir atitraukia nuo Akselio. Kai kur atrodo tarsi veiksmas pereina per staigiai prie kito ir kai kuriose vietose kiek nerealistiška. Retkarčiais toks jausmas tarsi pati istorija yra paviršutiniška, o vis dėl to knyga turi būti ir kažkas giliau.
Tačiau džiaugiuosi šiuo kūriniu ir tikiu, kad iš autorės galima sulaukti kur kas geresniu kuriniu ateity. Vis dėl to, knyga man patiko. Ir tikiu, kad galima tobulėti.
Į šia knyga dėjau daugokai vilčiu dėl dvieju dalyku: nedažnai pamatysi fantastine lietuviška knyga ir tokia jauna artimo amžiaus rašytoja. Ji nuostabiai atvėrė velniu pasaulį. Betkas to nesugalvotu. Pripažįstu, kad tai nuostabu. Esu sužavėta jos pasakojimo stiliumi, stilingu žodynu ir plačiomis žiniomis. Kaip jaunos rašytojos, šis darbas - gera pradžia. Man nepaprastai patiko parinkti vardai. Ir vietu pavadinimai.
Tačiau knyga toli gražu nėra tobula. Legendu ir įvairiu pasakojimu yra tiek daug, kad susipainioji tarp visu ir sunku sekti pagrindinį veikėja. Taip pat, kai kurie jausmai nėra pilnai pagrįsti ir yra netikroviški. Tarkim, kad ir Akselio virsmas velniu. Ne itin parodomi jo vidiniai konfliktai, nes kaip toks geras žmogus gali tapti tokiu beširdžiu? Galbūt reikėjo labiau tai išvystyti. Mano patarimas autorei būtu susitelkti labiau ties pagrindine istorija ir gilintis į Akselio vidu, o ne apipinti jį įvairiomis legendomis. Viena kita tikrai įdomu, ber po to jau tampa tikrai painu ir atitraukia nuo Akselio. Kai kur atrodo tarsi veiksmas pereina per staigiai prie kito ir kai kuriose vietose kiek nerealistiška. Retkarčiais toks jausmas tarsi pati istorija yra paviršutiniška, o vis dėl to knyga turi būti ir kažkas giliau.
Tačiau džiaugiuosi šiuo kūriniu ir tikiu, kad iš autorės galima sulaukti kur kas geresniu kuriniu ateity. Vis dėl to, knyga man patiko. Ir tikiu, kad galima tobulėti.
March 22, 2021
Nežinau ar pati autorė skaito šiuos pastebėjimus, kurie gali padėti tobulėti tolesnėje kūryboje.
Visų pirma, norėčiau paspausti rašytojai ranką už tai, kad turi tokią lakią vaizduotę. Matosi, kad įdėjo labai daug ne tik darbo, bet ir širdies.
Antra, didžiausia spraga - per didelis informacijos kiekis. Suprantu, kad norėjo parodyti kiekvieną kūrinio klodą, kiekvieną užkampį, bet skaitytojui tai buvo tas pats, kaip valgyti pietus pilnu skrandžiu. Daugelį tų mitologinių ar gyvenimo istorijų išbraukus - niekas nepasikeistų, todėl jos nebuvo reikalingos.
Svarbiausias turėjo būti pagrindinis veikėjas Akselis, o daugiausiai šlovės gavo mitai, kitų žmonių prisiminimai bei legendos.
Vos tik pradėjau skaityti, man į akis kliuvo tai, kad pragaras atrodė ne toks stereotipinis. Akseliui LEIDO pasirinkti, kur jis norėtų keliauti po mirties - į Rojų ar pragarą. Taip, autorė vėliau paaiškino, kodėl Akselis pasirinko pragarą, nes jam nebuvo aišku, ar Rojus jį priims. Tik kodėl pragare visi tokie svetingi? Jeigu taip iš tikro būtų, visi norėtų keliauti į pragarą. Kodėl gi ne? Juk ten smagu, jauku.
Akselis iš pradžių atrodė niekuo neišsiskiriantis. Viskas jam ėjo kaip sviestu patepta, sakyčiau, kiek pritempta. Užduotys buvo lengvos, nors vėliau autorė bandė tai atremti tuo, kad kiti tingi atlikti užduotis, bijo arba persistengia, tad kodėl negalėjo skirti kokių bausmių? Tuoj pat visi suklustų ir užduotis vykdytų.
Dabar pakalbėkite apie dovaną. Sakoma, kad jeigu pirmame skyriuje yra šautuvas, pabaigoje jis turi iššauti. Kuo Akseliui padėjo jo galia, minčių vaizdinių dovana? Jeigu ją išbrauktume, ar kas pasikeistų? Ar ji išgelbėjo jo kailį? Ne. Ta galia nebuvo naudinga. Sakyčiau, tik mielas papuošimas.
Skyrė dėmesio tam, kam nereikėjo, o kam reikėjo - tik trumpai atpasakojo. Skyrė dėmesio legendoms, o ne Akseliui. APLINKA UŽGOŽĖ AKSELĮ. Vietos, kur rašė, kad pagrindinis veikėjas pasikeitė, tapo įtarus, blogas ir nedraugiškas, buvo paviršutiviškos. Show, don’t tell. Galėjo nurėžti dalį legendų ir įterpti vietą, kurioje Akselis nepasitikinčiai neprisileidžia kitų prie savęs. Kitaip tariant, pasirodyti, kad nepasitiki, o ne tik apibendrinti be pavyzdžių. Be to, jis kalbėjo su kiekvienu sutiktu žmogumi, pasitikėjo moterimi iš nykštukų kaimo. Tai man nepanašu į nepasitikėjimą. Jis nebuvo pajutęs išdavystės skonio, todėl ir buvo toks patiklus. O rašyti, kad tapo toks, koks netapo, visai nereikėjo.
Paliko daug palaidų galų. Nežinau ar bus antra dalis, todėl turiu keletą klausimų. Kodėl karalienė pataikavo Akseliui? Ar tik vien dėl to, kad jį mylėjo? Ką ji jame tokio pamatė? Mylėjo dėl to, kad yra ištikimas tarnas?
Be to, ta nykštukų kaimo žynė. Kas nutiko su ja? Ko ji siekė su ta žvejo ausimi? Taip pat. Kam Akseliui tos sielos? Kur jis jas panaudos?
Pritemptas atrodė ir verkimas. Atrodo, kad nėra, dėl ko verkti, o kone visi veikėjai verkia. Galbūt pritrūko daugiau jausmingumo? Nejutau to liūdesio. Siužetas lėkė greitai. Viskas kartojosi. Akselis atvyko, pasakė savo vardą, kažkoks žmogus papasakojo jam istoriją, kuri jam niekur nepadėjo, vėliau Akselis išvyko. Ko jis pasimokė iš tų istorijų? Man, kaip skaitytojai, neaišku.
Svarbu užduoti sau klausimą: ką pagrindinis veikėjas galėjo padaryti pabaigoje, ko negalėjo padaryti pradžioje?
Ar atsakymas - nužudyti karalienę? Kodėl jis taip gretai persimainė į velnišką pusę? Man trūko pastūmėjimo. Niekas šiaip sau neatsiverčia. Tam turėjo būti svarbus veiksnys, kuris įtakotų.
Be to, koks buvo Akselio tikslas? Vieną akimirką jis jo neturi, o kiti ją “blogas” ir nusprendžia atkeršyti už tėvą. Jau geriau būtų rašytoja pasiėmusi vieną tikslą ir jį rutuliuojusi visoje istorijoje.
Man labiausiai patiko kunigas, kuris pakvietė Akselį į bažnyčią. Jis buvo gyviausias veikėjas iš visų, nes jis turėjo TIKSLĄ. Jis buvo atsidavęs savo darbui, jo praeitis tiktai ne rožėmis klota ir intriguojanti. Iš jo galėčiau pasimokyti, nes šis vėliau įkišo kryželį vietoj apversto sau į žaizdą, vadinasi, pasimokė ir man būtų jo gaila, jeigu mirtų.
Pati istorija nutrūko... Paliko mane sutrikusią. Iš knygos išsinešu tik kunigą ir jo intriguojantį bei sukrečiantį pasakojimą. Daugiau nieko, nes iš Akselio nieko nepasimokiau, vis dar nesuprantu, kodėl jis buvo pagrindinis veikėjas, ko išmoko per visą kelionę, ką suprato. Vertinu 3/5. Dar yra kur pasitempti, nes vaizduotė be proto laki, reikia laiko ją pažaboti. Taip pat, žinių ir praktikos trūkumas pakišo koją. Linkiu autorei sėkmės su tolesne kūryba.
Visų pirma, norėčiau paspausti rašytojai ranką už tai, kad turi tokią lakią vaizduotę. Matosi, kad įdėjo labai daug ne tik darbo, bet ir širdies.
Antra, didžiausia spraga - per didelis informacijos kiekis. Suprantu, kad norėjo parodyti kiekvieną kūrinio klodą, kiekvieną užkampį, bet skaitytojui tai buvo tas pats, kaip valgyti pietus pilnu skrandžiu. Daugelį tų mitologinių ar gyvenimo istorijų išbraukus - niekas nepasikeistų, todėl jos nebuvo reikalingos.
Svarbiausias turėjo būti pagrindinis veikėjas Akselis, o daugiausiai šlovės gavo mitai, kitų žmonių prisiminimai bei legendos.
Vos tik pradėjau skaityti, man į akis kliuvo tai, kad pragaras atrodė ne toks stereotipinis. Akseliui LEIDO pasirinkti, kur jis norėtų keliauti po mirties - į Rojų ar pragarą. Taip, autorė vėliau paaiškino, kodėl Akselis pasirinko pragarą, nes jam nebuvo aišku, ar Rojus jį priims. Tik kodėl pragare visi tokie svetingi? Jeigu taip iš tikro būtų, visi norėtų keliauti į pragarą. Kodėl gi ne? Juk ten smagu, jauku.
Akselis iš pradžių atrodė niekuo neišsiskiriantis. Viskas jam ėjo kaip sviestu patepta, sakyčiau, kiek pritempta. Užduotys buvo lengvos, nors vėliau autorė bandė tai atremti tuo, kad kiti tingi atlikti užduotis, bijo arba persistengia, tad kodėl negalėjo skirti kokių bausmių? Tuoj pat visi suklustų ir užduotis vykdytų.
Dabar pakalbėkite apie dovaną. Sakoma, kad jeigu pirmame skyriuje yra šautuvas, pabaigoje jis turi iššauti. Kuo Akseliui padėjo jo galia, minčių vaizdinių dovana? Jeigu ją išbrauktume, ar kas pasikeistų? Ar ji išgelbėjo jo kailį? Ne. Ta galia nebuvo naudinga. Sakyčiau, tik mielas papuošimas.
Skyrė dėmesio tam, kam nereikėjo, o kam reikėjo - tik trumpai atpasakojo. Skyrė dėmesio legendoms, o ne Akseliui. APLINKA UŽGOŽĖ AKSELĮ. Vietos, kur rašė, kad pagrindinis veikėjas pasikeitė, tapo įtarus, blogas ir nedraugiškas, buvo paviršutiviškos. Show, don’t tell. Galėjo nurėžti dalį legendų ir įterpti vietą, kurioje Akselis nepasitikinčiai neprisileidžia kitų prie savęs. Kitaip tariant, pasirodyti, kad nepasitiki, o ne tik apibendrinti be pavyzdžių. Be to, jis kalbėjo su kiekvienu sutiktu žmogumi, pasitikėjo moterimi iš nykštukų kaimo. Tai man nepanašu į nepasitikėjimą. Jis nebuvo pajutęs išdavystės skonio, todėl ir buvo toks patiklus. O rašyti, kad tapo toks, koks netapo, visai nereikėjo.
Paliko daug palaidų galų. Nežinau ar bus antra dalis, todėl turiu keletą klausimų. Kodėl karalienė pataikavo Akseliui? Ar tik vien dėl to, kad jį mylėjo? Ką ji jame tokio pamatė? Mylėjo dėl to, kad yra ištikimas tarnas?
Be to, ta nykštukų kaimo žynė. Kas nutiko su ja? Ko ji siekė su ta žvejo ausimi? Taip pat. Kam Akseliui tos sielos? Kur jis jas panaudos?
Pritemptas atrodė ir verkimas. Atrodo, kad nėra, dėl ko verkti, o kone visi veikėjai verkia. Galbūt pritrūko daugiau jausmingumo? Nejutau to liūdesio. Siužetas lėkė greitai. Viskas kartojosi. Akselis atvyko, pasakė savo vardą, kažkoks žmogus papasakojo jam istoriją, kuri jam niekur nepadėjo, vėliau Akselis išvyko. Ko jis pasimokė iš tų istorijų? Man, kaip skaitytojai, neaišku.
Svarbu užduoti sau klausimą: ką pagrindinis veikėjas galėjo padaryti pabaigoje, ko negalėjo padaryti pradžioje?
Ar atsakymas - nužudyti karalienę? Kodėl jis taip gretai persimainė į velnišką pusę? Man trūko pastūmėjimo. Niekas šiaip sau neatsiverčia. Tam turėjo būti svarbus veiksnys, kuris įtakotų.
Be to, koks buvo Akselio tikslas? Vieną akimirką jis jo neturi, o kiti ją “blogas” ir nusprendžia atkeršyti už tėvą. Jau geriau būtų rašytoja pasiėmusi vieną tikslą ir jį rutuliuojusi visoje istorijoje.
Man labiausiai patiko kunigas, kuris pakvietė Akselį į bažnyčią. Jis buvo gyviausias veikėjas iš visų, nes jis turėjo TIKSLĄ. Jis buvo atsidavęs savo darbui, jo praeitis tiktai ne rožėmis klota ir intriguojanti. Iš jo galėčiau pasimokyti, nes šis vėliau įkišo kryželį vietoj apversto sau į žaizdą, vadinasi, pasimokė ir man būtų jo gaila, jeigu mirtų.
Pati istorija nutrūko... Paliko mane sutrikusią. Iš knygos išsinešu tik kunigą ir jo intriguojantį bei sukrečiantį pasakojimą. Daugiau nieko, nes iš Akselio nieko nepasimokiau, vis dar nesuprantu, kodėl jis buvo pagrindinis veikėjas, ko išmoko per visą kelionę, ką suprato. Vertinu 3/5. Dar yra kur pasitempti, nes vaizduotė be proto laki, reikia laiko ją pažaboti. Taip pat, žinių ir praktikos trūkumas pakišo koją. Linkiu autorei sėkmės su tolesne kūryba.
July 15, 2022
Kaip čia mandagiau parašius... Yra toks filmas "Mano kaimynė - pornožvaigždė". Perskaičius (o aš ją perskaičiau!!!) šią knygą norisi pasakyti jog "mano kaimynė - grafomanė". Iš vienos pusės, labai gerai nes juk jautiesi pažįstamas su autore, lyg ji būtų tavo kaimynė; nepretenzinga, kasdien matoma kaimyninėj parduotuvėj ar laiptų aikštelėj... Iš kitos pusės, irgi nieko ypatingo, juk tai paprasčiausia grafomanė; ne Prezidentas juk. :)
Taigi, ši knyga - grafomaniškumo etalonas. Autorei išsinorėjo rašyti, ji ir parašė. Nesvarbu, jog lietuvių kalba pilna svetimybių (kur žiūri leidyklos redaktoriai?), jog veikėjai visiškai plokšti ir kurpti pagal vieną kurpalių, veiksmas pritemptas ir šabloniškas (ėjau, susitikau X, jis pasipasakojo man (visai nepažįstamam) savo gyvenimo istoriją, tokią pačią už ausų pritemptą). Veikėjų veiksmuose - jokios logikos, charakteriuose - jokio gylio.
Sakoma, jog pirmas blynas - visada prisvilęs. Prisvilusiu blynu paprastai nenusinuodysi. Jei autorė dirbtų virėja, dievaži, nei vienas klientas iš įstaigos gyvas neišeitų po tokių blynų. :)
Taigi, ši knyga - grafomaniškumo etalonas. Autorei išsinorėjo rašyti, ji ir parašė. Nesvarbu, jog lietuvių kalba pilna svetimybių (kur žiūri leidyklos redaktoriai?), jog veikėjai visiškai plokšti ir kurpti pagal vieną kurpalių, veiksmas pritemptas ir šabloniškas (ėjau, susitikau X, jis pasipasakojo man (visai nepažįstamam) savo gyvenimo istoriją, tokią pačią už ausų pritemptą). Veikėjų veiksmuose - jokios logikos, charakteriuose - jokio gylio.
Sakoma, jog pirmas blynas - visada prisvilęs. Prisvilusiu blynu paprastai nenusinuodysi. Jei autorė dirbtų virėja, dievaži, nei vienas klientas iš įstaigos gyvas neišeitų po tokių blynų. :)
February 2, 2021
Ką velniai dirba visą dieną?
Kūrinys leidžia kartu patirti pomirtinio pragaro gyvenimo subtilybes ir taisykles bei drauge leistis į nelabūjų užduotis mirtingųjų pasaulyje. Į knygos nuotykius mus vedasi jaunas kipišiukas Akselis, kuris kartu su skaitytoju patiria pragaro įstatymus, atranda save ir uoliai vykdo jam pavestas užduotis. Šis romanas man labai priminė ilgą pasaką, kurioje daug mitologijos ir fantastikos, juolab, jog aptinkama kai kurių pasakų motyvų. Pragaro sluoksniavimas primena Dantės „Dieviškąją komediją“, aptikau ir Guliverio kėlionių, Eglės Žalčių karalienės bei Brolių Grimų pasakų motyvų. Ši knyga puikiai tinka ir paaugliams, kurie žavisi mistinėmis būtybėmis, mėgsta nuotykius ir norisi išskirtinio siužeto. Knygos literatūrinė kalba man aptiko, pasakojimas natūralus ir sklandus.
Kūrinys leidžia kartu patirti pomirtinio pragaro gyvenimo subtilybes ir taisykles bei drauge leistis į nelabūjų užduotis mirtingųjų pasaulyje. Į knygos nuotykius mus vedasi jaunas kipišiukas Akselis, kuris kartu su skaitytoju patiria pragaro įstatymus, atranda save ir uoliai vykdo jam pavestas užduotis. Šis romanas man labai priminė ilgą pasaką, kurioje daug mitologijos ir fantastikos, juolab, jog aptinkama kai kurių pasakų motyvų. Pragaro sluoksniavimas primena Dantės „Dieviškąją komediją“, aptikau ir Guliverio kėlionių, Eglės Žalčių karalienės bei Brolių Grimų pasakų motyvų. Ši knyga puikiai tinka ir paaugliams, kurie žavisi mistinėmis būtybėmis, mėgsta nuotykius ir norisi išskirtinio siužeto. Knygos literatūrinė kalba man aptiko, pasakojimas natūralus ir sklandus.
June 7, 2020
Viktorija Ašmankevičiūtė - Tamsos piemuo.
Istorija apie berniuką, patekusį į mirties karalystę. Pagrindinis herojus Akselis susipažįsta su daugybe pomirtinio gyvenimo herojais. Jis vykdo įvairias jam paskirtas užduotis, tokias kaip ertėjančios mirties pranešimas gyviesiems ar sielos palydėjimas į mirties karalystę. Susidūręs su draugės netektemi Akselis nusprendžia tapti pragaro valdovu.
Mano nuomonė - tai autorės pirmoji knyga, pirmasis debiutas. Aš šioje knygoje įžvelgiau potencialą, jog autorė gali rašyti, gali dėstyti savo mintis, bet dar reiktų daug praktikos ir bandymų rašyti ir tobulėti. Knyga manęs nesužavėjo, nes viskas buvo per daug painu. Jaučiau tarsi būtų norėta paminėti viskas, kas tik įmanoma, nes tada knyga taps gera. Knygoje tiesiog daugybė įvairių veikėjų, kurie pasirodo tik trumpam. Pagrindinis herojus sutinka kažkokią būtybę ir ji papasakoja savo istoriją, tada dar viena būtybė, dar viena ir tiesiog tų veikėjų pasidaro per daug, nes nei su vienu iš jų negali susigyventi, negali jo pajausti, nes jis pasirodo tik keliuose knygos puslapiuose...Bei visko tiesiog mišinys. Angelai, velniai, skirtingos užduotys, Ieva ir Adomas, Jūratė ir Kąstytis. Tiesiog viskas per daug suplakta. Kartais paprasčiau yra geriau. Tikiuo Viktorija gali rašyti ir autorė dar labai jauna, tad tikrai atras savo stilių, savo temas. Linkiu jai sėkmės :)
Istorija apie berniuką, patekusį į mirties karalystę. Pagrindinis herojus Akselis susipažįsta su daugybe pomirtinio gyvenimo herojais. Jis vykdo įvairias jam paskirtas užduotis, tokias kaip ertėjančios mirties pranešimas gyviesiems ar sielos palydėjimas į mirties karalystę. Susidūręs su draugės netektemi Akselis nusprendžia tapti pragaro valdovu.
Mano nuomonė - tai autorės pirmoji knyga, pirmasis debiutas. Aš šioje knygoje įžvelgiau potencialą, jog autorė gali rašyti, gali dėstyti savo mintis, bet dar reiktų daug praktikos ir bandymų rašyti ir tobulėti. Knyga manęs nesužavėjo, nes viskas buvo per daug painu. Jaučiau tarsi būtų norėta paminėti viskas, kas tik įmanoma, nes tada knyga taps gera. Knygoje tiesiog daugybė įvairių veikėjų, kurie pasirodo tik trumpam. Pagrindinis herojus sutinka kažkokią būtybę ir ji papasakoja savo istoriją, tada dar viena būtybė, dar viena ir tiesiog tų veikėjų pasidaro per daug, nes nei su vienu iš jų negali susigyventi, negali jo pajausti, nes jis pasirodo tik keliuose knygos puslapiuose...Bei visko tiesiog mišinys. Angelai, velniai, skirtingos užduotys, Ieva ir Adomas, Jūratė ir Kąstytis. Tiesiog viskas per daug suplakta. Kartais paprasčiau yra geriau. Tikiuo Viktorija gali rašyti ir autorė dar labai jauna, tad tikrai atras savo stilių, savo temas. Linkiu jai sėkmės :)
October 11, 2022
Knyga galėtu būti verta 4 žvaigždučių, tačiau visgi yra dalykų, kurie mano akyse ją nuelido iki 2,5 žvaogždutės (teko suapvalinti iki 3)
Pradžia labai sudomino, buvau įsitikinusi, kad sugebėsiu pabaigti knygą per keliatą dienų, tačiau tos dienos greitai tapo mėsesiu dėl kelių paprastų priežasčių.
Knygoje paprasčiausiai visko per daug. Kartais net ėmė atrodyti, kad rašant į google paiešką buvo įrašyta "žinomiausios mitologinės būtybės" ir atsidarius sąrašą buvo parinktą po vieną būtybę iš įvairių kultūrų. Tikrai matosi, kad autorė sudėjo visą savo širdį į kūrinį ir jeigu knyga būtų apie pasaulio mitologiją viskas būtų gerai, tačiau šį kartą informacijos gausumas pakišo koją. Kartais imdavo atrodyti, kad pašalinių veikėjų gyvenimo istorijos yra svarbesnės už Akselį, pagrindinį veikėją. Šiek tiek persistengta su informacijos gausumu, išmetus nereikalingas istorijas knyga taptu daug lengvesnė skaityti.
Pradžia labai sudomino, buvau įsitikinusi, kad sugebėsiu pabaigti knygą per keliatą dienų, tačiau tos dienos greitai tapo mėsesiu dėl kelių paprastų priežasčių.
Knygoje paprasčiausiai visko per daug. Kartais net ėmė atrodyti, kad rašant į google paiešką buvo įrašyta "žinomiausios mitologinės būtybės" ir atsidarius sąrašą buvo parinktą po vieną būtybę iš įvairių kultūrų. Tikrai matosi, kad autorė sudėjo visą savo širdį į kūrinį ir jeigu knyga būtų apie pasaulio mitologiją viskas būtų gerai, tačiau šį kartą informacijos gausumas pakišo koją. Kartais imdavo atrodyti, kad pašalinių veikėjų gyvenimo istorijos yra svarbesnės už Akselį, pagrindinį veikėją. Šiek tiek persistengta su informacijos gausumu, išmetus nereikalingas istorijas knyga taptu daug lengvesnė skaityti.
Displaying 1 - 6 of 6 reviews