Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per Instagram filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir į nugarą stuksena klausimas KODĖL – ką the fuck daryt su savo gyvenimu? Stasys nusprendžia keisti kryptį ir išvyksta į Pietryčių Aziją, čia susiranda draugų, kartu daro filmus apie tai, kaip mato trečiąjį pasaulį, kartais suvalgo wan tan mee, phad thai ar bulvių košytės, viskas skęsta viskio ir sarkazmo upėse, o viduje – tyla. Gabijos Grušaitės antrasis romanas „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ – šiandienos istorija apie vidinę trisdešimtmẽčio transformaciją, gilumines laimės ir prasmės paieškas gyvenimo paviršiuose ir žmogiškąjį santykį.
Gabija Grušaitė (gim. 1987 m.) - debiutuojanti jauna lietuvių rašytoja. Ji dvylika savo gyvenimo metų lavino ranką dailės klasėje Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau išvyko studijuoti medijų ir antropologijos į šiandieninę lietuvių menininkų Meką - Londoną. Didžioji Gabijos aistra - keliauti ir pažinti.
Skaityti Stasį Šaltoką yra madinga. Jo kosmopolitiškas trisdešimtmečio gyvenimas yra relatable pasauliniu mastu ir tai įrodo instagramo laikai ir retweetai. Nauji akinių rėmeliai, savęs paieškos egzotiškose Azijos šalyse, alkoholis, susirūpinimas teisingumu ir gražiomis kenčiančiomis moterimis, dar daugiau alkoholio, yeezy kedai - viskas, kas gerai atrodo per instagramo filtrus ir nesėkmingai bando užpildyti tuštumą sieloje. Įsivaizduoju, kad skaitytojų auditorijoje daug tokių Stasių, besimėgaujančių virtualiu dėmesiu ir gražiais savo gyvenimo paviršiais, bet dar daugiau yra wannabe Stasių, šiuo metu gyvenančių kur nors nuomojamame bute Šeškinėje su dviem kambariokais ir taupančiu naujausiam iPhonui, nes būti Stasiu yra madinga. Gerai, kad lietuvių literatūroje ima skambėti (jau tikriausiai) mano kartos balsas. Gerai, kad kalba liejasi laisvai, who cares kad kartais tas laisvumas reiškiamas angliškai. Bet kaip ir visos mados, šita knyga praeis greitai ir prisiminsi tik tai, kad bendras įspūdis buvo whatever.
Buvo du juokingi pokštai ir dvi banalokos, bet geros mintys. Viskas. Pradžioje norėjau DNFinti, nes knyga pasirodė siaubingai grafomaniškai šlykščiai sukurpta, bet dėl nemėgimo neužbaigti pradėtų knygų, perskaičiau iki galo. Turbūt tik iššvaisčiau savo laiką, bet pabaigiau. Hipsteriai, kažkoks naujųjų rusų gyvenimas visada gyvenant viešbučiuose ir geriant latte, keliant viską į instagramą. Siužetas apie nieką ir visiškai nieko išsiaiškinta. Pabrėžtinis visur esantis cinizmas, jointai, takeliai ir dėl skaitytojų šokiravimo įpieštas žiaurumas, atsilikę musulmonai. Tie angliški intarpai, kaip dabartinis jaunimas kad mėgsta išreikšti savo mintis jais, nes užsikerta dvi esančios smegenų ląstelės ir pamiršti savo kalbą. IG hashtagai (???). Knyga apie tai, kaip turi milijonus, tau artėja 30 ir dėl to skaičiaus apima egzistencinė krizė. Tada iškeliauji į madingąją Aziją, keliauji metus ir galų gale nieko neišsiaiškini apie save ir toliau gyveni influencerio gyvenimą, nors pats žinai, kad visa tai fake and gay. Tai už tas dvi geras mintis ir du pokštus duodu dvi žvaigždutes.
Metų iššūkio sąraše užims vietą: "pagrindinis veikėjas švenčia savo gimtadienį" (net du, jei tiksliau). Knyga ir patiko, ir erzino, turbūt tai reiškia, kad užkabino kažką viduje, nepraplaukė pro šalį nepastebėta.
Labai ivanauskaitiška. Egzotiškos šalys, pagrindinio herojaus vidinės dramos ir išorinis kitoniškumas aplinkinių atžvilgiu, gamtos stichijos, žmogaus-gyvūnų teisių akcentavimas ir t.t. Aišku, yra ir skirtumų ir savito braižo, bet narpliojamos temos tikrai artimos Jurgos kūrybai. Jei pasiilgote Jurgos Ivanauskaitės, skaitykite Grušaitę.
Stasys yra paviršutiniškas, pretenzingas ir dar tinginys, kuris lyg ir kažką jaučia, supranta, kažko tikisi, bet nebenori nė pirštelio pajudinti, kad kažkas būtų kitaip. Mano kartos atstovas, įsikūręs patogiam už(si)knisime, apie kurį visi sako, kad, ė, nu tikrai taip gerai jis negyvena, bet ir visi tuo pačiu jam to negero gyvenimo pavydi.
Nors ir neįkvepianti teigiamų minčių, Stasys Šaltoka. Vieneri metai man buvo tobula knyga, kuria pabaigti metus. Nors mano ir pagrindinio veikėjo gyvenimas labai skirtingas, buvo labai įdomu atpažinti panašias emocijas - kartais ir jų stoką - bei išgyvenimus, ypač todėl, kad tų panašumų visai nesitikėjau. Po Neišsipildymo kuris nei pernelyg sudomino, nei paliko gilesnio įspūdžio, buvau pasiruošusi dar vienam nusivylimui. Kartais džiugu suklysti.
Kai kuriose skaitytose Stasys Šaltoka. Vieneri metai recenzijose mačiau, kad skaitytojams užkliuvo veiksmo vieta: Malaizija, su joje aktualiomis, bet mums nei žinomomis, nei rūpinčiomis politinėmis intrigomis. Bet man tai kaip tik atrodo svarbi detalė, bent iš dalies atskleidžianti visų trijų veikėjų motyvacijas. Jie bėga ir nuo savęs, ir nuo sau pažįstamų visuomeninių problemų, kurių spręsti jie nei gali, nei nori. Jų "žurnalistinis" tyrimas ir dokumentika neatskleidžia jokios tiesos, tik padeda užmiršti savo paties bejėgiškumą. Skaitytojas ir neturi domėtis Malaizijos korupcija, nes Stasiui Šaltokai ji tikrai nerūpi. Juk jei jis norėtų pakeisti pasaulį, tai galėtų daryti ir Niujorke, ir Lietuvoje.
Iš pradžių, daugiau abejonių man kilo dėl stiliaus - ne todėl, kad pusiau lietuviški, pusiau angliški sakiniai būtų šokiruojantys ar atgrasūs, bet tiesiog tokia kalba atrodė dirbtinai, lyg autorė pati taip nekalbėtų. Po truputį, Grušaitei toks 'pasaulio lietuvio' šnekesys tampa savas, bet kartu ir angliškų frazių ženkliai sumąžta. Tokia evoliucija palengvina skaitymo procesą, bet gaila, kad knygos redaktoriai nepasiūlė peržvelgti romano pradžios ir suvienodinti kalbą.
Gabija Grušaitė sukuria lietuvišką Bret Easton Ellis atmosferą: yra ir nusikaltimai, ir atbukimas aplinkai, ir prasmės praradimas, ir aprangos bei brangių blizgučių sureikšminimas, ir blaškymasis be aiškaus tikslo, ir vienuma. Skirtumas tas, kad Stasys dar turi ir nuoširdžių išgyvenimų, tad, kitaip nei veikėjas iš The Rules of Attraction, jam, atrodo, dar yra vilties. Jis pažvelgia į save iš šalies ir suvokia savo situacijos absurdą, net jei tas suvokimas ir yra atkakliai skandinamas viename butelyje po kito bei ironizuojamas.
Lietuviškasis aspektas iškyla Stasio prisiminimuose bei sapnuose ar haliucinacijose, kuriose, gal tikra, bet dažnai įsivaizduojama mergina jį traukia atgal į Vilnių. Nors jis ir gyvena kosmopolitanišką gyvenimą ir artimųjų ar draugų Lietuvoje neturi, Šaltokoje lietuvis sėkmingai gyvuoja: nuo vaikystės Lazdynų mikrorajone, iki eurų konvertavimo į litus. Jo mintys - su tipišku lietuvių literatūrai depresyvumo atspalviu, primenančiu Tūlą ir Baltą Drobulę .
Man ypač įdomi pasirodė priešprieša tarp Kenio, veikėjo iš Vakarų Europos, ir Stasio su Aleksu, lietuviu ir rusu. Nors Stasys Kenį pažįsta seniau, su juo santykiai labiau įtempti, jie vienas kito iki galo nesupranta. O Aleksas, nors ir iš turtingos bei įtakingos naujųjų rusų šeimos, yra daug artimesnis: man ypač įstrigo momentas iš meno parodos atidarymo Malaizijoje, kur abu Rytų Europos veikėjus sudomino beržų skupltūra, kuri Kenio, žinoma, nė kiek nedomina. Kyla klausimas, kiek kartų po Sovietų Sąjungos griūties turi praeiti, kad panašaus amžiaus, panašaus gyvenimo būdo individai iš abipus geležinės uždangos galėtų susikalbėti.
Draugystė tarp Alekso ir Stasio - tai pagrindinis tarpžmogiškas ryšys visame romane. Tai veikėjai, kurie vienas kitą supranta - gal ne absoliučiai, bet labiau, nei kas nors kitas. Nors Stasys ir į Aleksą žiūri ironiškai, jis taip pat jaučiasi už ji kažkiek atsakingas. Tuo tarpu, meilės knygoje nėra: Stasys romano pradžioje nubunda šalia beveik nepažįstamos moters, kurią, galima spėti, jis gan lengvai susirado. O su draugais jam sunkiau. Su dviem draugėm jis pasišneka telefonu, su Keniu jį mažai kas sieja, o daugiau - lieka tik Instagram sekėjai ir Facebook likes . Gal dėl to Stasio ir Alekso santykiai yra viena iš Vienerių metų ašių, daug atskleidžiančių apie tai, ko trūksta 21-ame amžiuje: pastovumo, ištikimybės ir draugystės.
Nuo vidinių apmąstymų iki globalių problemų. Atrodo, romane turėtų vyrauti viena tema: žmogaus virsmas, apmąstymai ir pokyčiai pereinamuoju gyvenimo laikotarpiu, kai tau tuoj sueis trisdešimt ir jauti, kad kažkas ne taip. Kaip kiekvienų metų užbaigimas tik platesniu požiūriu. Taip jaučiasi ir Niujorke gyvenantis Stasys Šaltoka, kuriam po metų sueis trisdešimt, o visas gyvenimas aplink atrodo lyg būtų suvaidintas, paremtas Instagram ar Twitter patiktukais. Tad, kaip minėta anksčiau, tema aktuali, aiški, tačiau visa siužeto plėtotė galiausiai bando aprėpti per daug ir ta pagrindinė idėja tiesiog pradingsta visoje painiavoje.
Pirmasis knygos skyrius Stasį Šaltoką pristato kaip pasiturintį lietuvį, išgarsėjusį parašius populiarų romaną, bei sulaukiantį daug dėmesio socialiniuose tinkluose. Ne kiekvienas gali tapatintis su tokiu statusu, tačiau vidiniai gana egzistenciniai apmąstymai bei atskirtis tarp tikro ir socialinio gyvenimų tikrai artimi daugeliui. Tad pagrindinis veikėjas ryžtasi pokyčiams ir išvyksta į Tailandą. Ir viskas, čia kažkoks bandymas pakeisti savo požiūrį, veikėjo charakterio vystymasis ar noras ištrūkti iš rutinos ir baigiasi. Nors, žinoma, dialoguose ar paties Sauliaus pastebėjimuose gausu sarkazmo, ironijos, net cinizmo, kurie veikėjui tikrai teikia žavesio ir atskleidžia daugelio mūsų kartais užslėptas mintis.
Stasys Šaltoka Tailande, belaukdamas savo draugo amerikiečio Kenio, susipažįsta su rusu Aleksėju Lermontovu. Pastarieji veikėjai įkūnija absoliučiai stereotipinius amerikiečio bei naujojo ruso tipažus. Turtingų tėvų, turtingi vaikai, kuriems gyvenime absoliučiai nėra kliūčių, viskas įveikiama vieno skambučio ar pažinčių dėka ir tiesiog sėdėk bei mėgaukis gyvenimu. Tad čia tikriausiai ir visa bėda. Stasys tiesiog prie tokių veikėjų pritampa, kartais juos pakritikuoja, bet ir toliau sau ramiausiai gyvena.
Na, o galiausiai romaną perima globalios problemos: musulmonai vs. vakariečiai, korupcija Malaizijoje, moterų dingimai, žmogžudystės. Bandoma diskutuoti, žvelgti iš kelių žiūros perspektyvų, tačiau vis tiek liekama prie vienos išvados: jei nutinka ne tau, tai koks skirtumas. Nors gal čia visa ir esmė, parodyti aiškiai apčiuopiamas problemas, nuomonę ir abejingumą joms, kad ir koks pastarųjų mastas būtų.
Romanas paliko tikrai gerą įspūdį, tačiau pritrūko paties Stasio Šaltokos. Pasirodė, kad tie nukrypimai, kurie yra pagrindinė siužeto linija, užgožė pačią pirminę romano mintį – savikritiką bei savęs paieškas ribiniais gyvenimo laikotarpiais. Tuo pačiu pritrūkau ir lietuvybės aspekto, nes apie veikėjo vaikystę mesteltos vos kelios įdomios, tačiau neplėtotos užuominos. Tad jei vardas būtų pakeistas į kokį paprastą amerikietišką, lyg ir nebūtų skirtumo, nes tie minimalūs Lazdynų rajono prisiminimai ne ką prie kuriamo paveikslo ir prisidėjo.
Tokia pačia tema rašė ir Vaiva Rykštaitė savo romane „Trisdešimt“, tik ten jau tikrai buvo koncentruojamasi į vieną veikėją, vieną temą, o ir lietuvybė giliai įaugusi su šaknimis. Tačiau visgi Gabijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ pasirodė stipresnis, artimesnis šių dienų trisdešimtmečiams. Todėl manau ne be reikalo ir įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija bei Penango literatūros festivalio prizu. Tai antrasis autorės romanas, tačiau mano pažintis su autorės kūryba pirmoji. Rekomenduoju šį romaną ieškantiems truputį sumaišties, sarkazmo, ironijos galbūt ir pamąstymų apie globalesnes problemas.
Visiškas masterpysas, viskuo. Ir net nežinau, ar dėl to, kad Stasys Šaltoka yra mano kartos žmogaus astpindys, ar dėl to, kad knyga taip įtikinamai parašyta, ar dar dėl pagrindinės siužetinės linijos, kuri aplipdo tai, kas yra tikroji istorija.
Tokia apie viską ir apie nieką knyga, daug citatų, kurias galėtum parašyti po meniškom nuotraukom ir paposting IG, bet neišjudinančioms nieko, nes galiausiai who cares
Grušaitės pirmoji knyga "Neišsipildymas" man paliko labai didelį įspūdį, tad kažko panašaus tikėjaus ir iš šio kūrinio. Deja, nors pradžia ir buvo daug žadanti, tačiau istorija pasisuko kažkokiu keistu keliu, su kuriuo eiliniam Lietuvos žmogui - kad ir išsilavinusiam, bet niekada nebuvusiam Pietryčių Azijoje ir nesidominčiam jos realijomis - bus sunku releitint.
po Gabijos Grušaitės „nenorminkit manęs!!!!1!“ pasisakymų REDOJ ir salės komentarų apie tai, kaip kažkas sakė, kokia čia baisi knyga, galvojau, damn, bus tikra leidybos bomba, nu tikrai negaliu nepasiimt. grynai darbo ir research tikslais, žinot.
ir ką galiu pasakyt? žmonės, kurie sako, kad čia baisi kalba, turėtų pachillint. bet ir pati Grušaitė galėtų pachillint. nes po to, kai praėjau tą mažytį kultūrinį šoką, kad pavadinimai ne kabutėse (SKANDALAS!!) ir kalba eina taip, kaip pati rašyčiau laisvą tekstą, iš esmės šita knyga man nieko daugiau nepasiūlė. tik didžiulį nuobodulį ir nusivylimą kirtus 40 %, kad pala, čia juk žiauriai neįdomu, man absoliučiai nerūpi nei tos jų dokumentikos, nei patys veikėjai. jaučiuosi labai apgauta ir norėjau mesti.
i mean, nebuvo Labai blogai. visai patiko Alekso ir Stasio kopriklausomybė. vienu metu susimąsčiau, kad jiedu truputį kaip Frodas su Semu, bet DAUG patetiškesni, neturi gylio ir realiai nieko neveikia. ir žiedo nenešė (nešė savo skausmingą būtį.... prabangius batus ant kojų...... kavytę vienas kitam....... pasaulio neteisybės ir ironijos naštą..........). ir kaip tik tada buvo paminėti hobitai su elfais? tas man patiko. va čia yra literatūrinis suvaibinimas. o labiausiai pritrenkė, šokiravo ir pribloškė ta dalis, kai Stasys IŠ KARTO rašė į NAUJĄ užrašinę. ta prasme, rimtai? iš kur tai? jei vėl kada sutiksiu Gabiją, čia bus mano pirmas ir vienintelis klausimas jai.
žodžiu, kas nors užmeskit akį į tą nenorminę kalbą, nes ji ant savo gležnų pečių nešė visą šitą knygą. (aišku, gal buvo šiek tiek atsipalaiduota – už tą atvešti neatleidžiu). be jos tiesiog dalykai tiesiog neveiktų. dėkim į programas ir panašiai, kad jaunimas žinotų, kad būna ne tik neįdomiai parašytų neįdomių istorijų, bet ir įdomiai parašytų neįdomių istorijų. žodžiu, mano ryšys su šita knyga gavosi toks... šaltokas.
p. s. žmogau, kuris bibliotekai šitą knygą grąžino padailintą pėdutėm – 👍👍👍. labai derėjo prie vaibo. tik galėjo gyvūniukas biškį vėliau papėduot, kad tiktų prie turinio.
Matau daug pasisakymu, kad knyga ir siuzetas banalus, bet idomu kiek knygu yra parase komentuojantys ir ar is tiesu suprato gilumine jos esme.Stasys, Aleksas ir Kenis yra savo pasirinkimu kryzkelese, kazkiek privilegijuoti, bet dauguma pasieke per entuziazmu ir nelengvu darbu.Kaip ir dauguma musu, turbut del to siuzetas mileniansu kartai labai artimas. Kaip ir tobulo gyvenimo deliojimas Instagrame, desperatiskas saves pildymas nebutinai tinkamais draugais ir partneriais.Man visi trys herojai gana pozityvus, vien Ninos istorija parodo, kad turima daug sirdies.Galbut velgi tai yra saves kurimas kaip geresnes, labdaringesnes versijos, bet tebunie jei viena keturkoje butybe nugyveno geresni nei turejo gyvenima.Panasiai ivyko ir su Kenio suzadetine Mija - galbut Kenis ja kamse savo vyrisko identiteto spragas, bet galu gale mergina igavo pasitikejimo ir tikrai gyvena geriau nei ja isgelbeje vyrukai. Patiko rasymo stilius, lietuviu, anglu, socialines medijos kalbu miksas, geras intrigos islaikymas. Ir pabaiga - norisi antros dalies!
With the premise of a murdered Mongolian woman and her connection to a former Malaysian Prime Minister and his wife, Cold East could only have been published here in Malaysia after the last major general election, in which he lost to Mahathir. Cold East is translated into English from the Lithuanian, and is published by Clarity Publishing, a Penang-based publisher. It won the Penang Monthly Book Prize for 2018.
Stasys Śaltoka, or Stanley Colder, as he sometimes calls himself, is an Eastern European living in New York. The character smacks, at first reading, of the men in those New York novels of the 80s: full of angst, money and looks. Stasys is good looking enough to draw women from Tinder for sex. He has published his first novel. He is a veritable social media being, with followers and fans on Twitter and Instagram. He constantly checks for new tweets and loads pictures to his Instagram.
He likes living on his own, hates sharing, hates humanity, hates getting out of bed, enjoys his sofa any time of day, and enjoys eating when he wants to. He has enough money for luxuries, like expensive shoes, for one. But all these are not enough. He thinks positive and acts as if he already has everything: ".. I'm failing to remind myself why I love life and just how lucky I am. ...my brain in arctic cold." He is at the cusp of his 30th birthday, he is steeped in ennui, he is jaded, and he questions the things he desires. He considers his to-do list as "complete and utter shit".
Stasys is not happy with his life at all. Thus his desire to get away from all those things—all the way to the Far East on a one-way ticket, via an invitation by friend Kenny. He lands in Khao San, Thailand, where he meets a Russian at a bar, Aleksey Lemontov. They share a commonality of expensive clothes, "Eastern European accents, marching hairdos and love for whiskey", the same Nespresso machine, hatred of people around them, and cynicism at the world in which only they are important, at home only in high class places like 5-star hotels. They get along well, staying at the Russian's hotel, then at his, enjoying the islands in the south, just the thing for his Instagram. While waiting for Kenny to arrive, he listens to Alex reminisce about bygone days in Russia with his wealthy family, the ups and the downs when things went sour with the mafia, Chechnya, about being traumatised by a friend's suicide. Like him, Alex also needs to get away from all this, usually to places like Paris, and devote his life to "searching and not giving up".
About the Malaysian aspect in all this, it so happens that Alex's father has connections in Malaysia close to Naqib's wife. (The author alters the man's name by a 'q'.) Alex suggests Kenny does a documentary about the wife, who apparently runs the country, not the prime minister husband. Also, Alex used to know the Mongolian woman who was murdered in connection to the politician.
However, Kenny, who heads the documentary, is more interested in the ISIS angle of a story, rather than one about a murdered Mongolian's connection with a prime minister, even when Alex argues the corruption angle of it. Kenny is convinced to take on the story only after hearing about the Muslim majority of the population in Malaysia.
If a reader sympathizes with the former prime minister and his wife, prepare to flinch at some of the unsavory aspects of Malaysia pictured here. Stasys comes to Malaysia knowing nothing about it but wanting to expose lies. Typical of Stasys, as much as he hates Thailand, he hates the first thing he encounters upon landing in Malaysia. To him, Putrajaya is "designed by middle-aged neurotics on meth" and the Pullman hotel is like a Barbie house. When they interview taxi drivers about the corruption in business and politics, one man high on meth quips: "..it's Malaysia. This is how things are done here". In the course of their investigation, a government informer named X discloses that all immigation records of the murdered Mongolian are wiped out.
The men are determined to make a documentary that divides the good, "beautiful, strong woman", with the bad, the corruption. As they shoot their film, Stasys questions why he even considers joining the others who only want fame and the thrill. He is drawn only to the secrecy and the romance, particularly the romance of a stream in the jungle carrying a fragment of the spine of the murdered Mongolian and the DNA results. For someone who doesn't care a jot about happenings around him in the world, he doesn't care about bringing justice.
With everything going on, the novel somehow jacks in some gothic or supernatural elements. One day Stasys thinks he spies a girl from New York, who has been stalking him. It could well be something psychedelic because he fears he is hallucinating.
Besides the politician, his wife, and the Mongolian, the story weaves in some real events and people, with names altered. While they break from filming in Penang, The Sabah Report and WSJ break the news about the minister's private bank account. They find that their documentary will be relegated to old news, making it difficult to sell. They have to decide what to do next, whether to abandon the project and look for a new one, or just continue as normal, hoping for the best, or just tweak the topic. Stasys is surprised that the locals carry on as usual, not protesting, and that the local press never report the scandal. The friends opt to share their research and interview with one Anna White of The Sabah Report, reasoning that the world would want to watch their documentary, especially when it focuses on Altansarnai, the murdered Mongolian. But Anna replies to their email: "you're a fraud." Later, she surprises them when she wants to know more about Rosnah's jewelry. They are relieved, thinking all is not lost with their documentary.
Despite this, and Alex thinking life is beautiful because he is rich, Stasys still feels apprehensive, imagining "the nightmare...in the shadows, in a parallel reality...right in your head", when things don't go their way. Stasys ealises that "People don't care about living things—animals, forests, oceans, even other people." People like him are triggered more by an animal's death than a human's, like the Mongolian—they are only interested in the thrills and the fun their making the documentary gives them. He likens all this to a "nostalgia you haven't experienced." He wants his life to make sense.
They try to sell their documentary to Al Jazeera, but when they start editing it, they find inconsistencies and a lack of focus. Though it is about a murder, their story is not unique and is similar to other stories already available. Al Jazeera will consider it if they interview the Mongolian's father in person.
It is only when Kenny gets deported from Malaysia that their documentary becomes a success, so much so that Al Jazeera and other channels want to work with them. But the thrill of fame is short lived, as they have to look for another project. For Stasys, it is back to boredom, as usual. They return to Thailand, and as luck would have it for them, Thailand gets flooded—this is their next ticket to fame.
Near the end of the book, Stasy rethinks his philosophy about life: "Maybe beauty (of a human being) lies in making peace with reality". He thinks he has found his perfect partner in Kenny's ex-wife, Isabel. However, he knows himself better than anyone: "you need to know how to love in order to do that". He admits that "we are always looking for the worst, most photogenic scenario. We don't have souls." While the locals flee from Bangkok as the waters rise, they remain so that they can film the flood. At one point, Kenny gets kidnapped. Stasys thinks it is up to him to be strong for the others. This vulnerability makes Stasys think that running out of time will make him feel alive.
With Kenny gone, and only he and Alex remaining, and it is near his birthday, the two men decide to go to Chiang Mai, to celebrate, and also to bury Kenny's watch as a funeral. Stasys, by this time, has decided to write his next book, a love story, or rather three love stories. He thinks back to his time in New York, and wonders if anything has changed at all. When he loses his wallet full of credit cards, he thinks of them as sentimental junk that he can easily replaced.
The way Stasys finally sees reality sums up he and his friends as "white, privileged men, not entirely happy, suffering from first-world problems; hoping for enlightenment at some point in the near future." Stasys still haven't found happiness at the close of the hook, but he has found something.
Cold East is written, or rather, translated, in a lean, a straightforward, almost stripped-down, noir-like, style, with no long descriptions or adjectives. An example: "I go out to the street. Dark. Hot. The smell of food and rubbish. Soy, rice, fried bananas. Shrimp. Ginger. A soft smell of coriander. Fried chicken. Rotten souls. My soul, if I still have one." Those sentences are not typical of the rest of the novel, but you get the idea how images fast cut from one to the other cinematically.
Even if the picture painted of Malaysia in the novel is no tourism guff, remember it is merely fiction. Or something rendered as fiction.
Pagrindinis veikėjas erzino. Tas teisuoliškumas. Ir nors galima būtų jį išteisinti tuo, kad jis pats pastoviai jautėsi nereikšmingas niekas, bet taip atvirai ir neįvardijo, o kas gi jį taip erzino Kenio asmenyje, nors daug jis ten vardijo, bet gelmės ir neiškrapštė.
Jo gimstanti meilė Alexui, hm, nevisai įtikino, ir nors jis baltas hipsteris, bet ir postsovietinis egzistencialistas ir prie tokio pat postsovietinio žmogaus jis tampa kažkodėl švelniuoju vakarų meilės išpažinėju. Ir nors tam tikras postsovietinis kultūrinis grubumas Alexo asmenyje pasireiškia, Stasys vis labiau iš skausmingo nihilisto virsta į mielą pukuotą vakarietį, tik su tariamai gilesnia įžvalga,negu jo taip nemėgstamas Kenis.
Na, o šiaip, vietomis tai užnešė gerai. Gera tai knyga. Skaičiau atsiliepimų, kad čia menamai tokia šiuolaikinio 30mečio žmogaus būsena ar atspindys. Tai va, ne, tam tikro sluoksnio gal. Mano aplinkos Satys neatspindi. Bet gal čia aš esu mažuma. Kas ten žino :D aš gi ne hipsteris.
Buvau netikėtai maloniai nustebinta. Buvo erzinančių formos sprendimų, dėl to dingsta viena žvaigždutė. Ir asmeniškai man viršelis kelia atmetimo reakciją. Bet džiaugiuosi, kad nesprendžiau apie knygą iš viršelio. Tikrai patiko.
Knyga skystoka ir primityvoka. Tiesmukai kišamos XXI a. tiesos, antivartotojiškumas, gamtosauga, klimato kaitos krizė, milenialso nuovargis ir pan. Pagrindinio herojaus portretas neįtikinantis.
* Pergalė yra vakarykštė naujiena arba tolima ateitis, o šiandiena kiekvieną kart iškyla kaip kalnas, į kurį turi įlipti. * Taip jau yra - kuo ilgiau būni vienas, tuo labiau vienatvė įauga į kraują ir nebenori dalintis. * ...svetima mirtis yra spektaklis, priverčiantis bent trumpam palikti kasdienybę nusikėlus į sakralią nebūties erdvę, bet po to nori nenori tenka toliau gyventi suvokiant, kad tik tiek ar net mažiau gausi ir pats. * Individualus žmogus yra atspindys to, ką jis supranta, o suprasti gali tik tai, ką patiria. * Mes ir visata esame vienas ir tas pats. Galbūt vienintelė išeitis - tiesiog leisti gyvenimui tekėti savo vaga, ir tada pasaulis pražys. * Visi tenori būti mylimi, tenori šeimos ir ramios užuovėjos, kur bus vertinami, išklausyti ir suprasti. Gal laimei tik tiek ir reikia? * ...nė vienas iš mūsų nieko nereiškiame, esame tik žmonės, mirtingi, netobuli ir pasiklydę organizmai. Žmogaus nuostabumas yra kažkas visai kita, tikrai ne apdovanojimai ir prime time eteris - galbūt ramus susitaikymas su realybe. * ...kiekviena istorija yra visada apie tą patį - meilę, mirtį ir gyvenimą. * Galbūt tik suvokus, kiek nedaug dienų, metų, mėnesių liko, pagaliau gali pradėti mėgautis gyvenimu, o ne mintimis veržtis į neaiškią ateitį ir vis kažko laukti. Sėkmės. Meilės. Išsipildymo. Dangiškosios manos. Šlovės valandos. * - Bet žmonės niekada neįsimylėtų, jei žinotų, kaip viskas baigiasi. - Meilė nesibaigia tuomet, kai baigiasi santykis su žmogumi, ar ne? Tai abstraktus jausmas. * Čia ir dabar. Turbūt taip ir nutinka meilė. Po truputį atsėlina, kasdien vis truputį arčiau, ir net nepastebi, nes esi užsiėmęs ieškodamas gyvenimo, gelmės, šlovės ar prasmės, o viskas taip paprasta - tiesiog, kai kažkam tavęs reikia.
Vienareikšmiškai blogiausias "Šaltokos" aspektas - tai, jog pati autorė, rodos, savo personažą kapsto ne kiek giliau, nei tasai personažas savo aplinką. Šaltokos gyvenime įvykiai neturi išliekamosios vertės: ai, dzin, gali būti Malaizija, ai, krokodilai, tiek to sueis. Bet analogiškai ir pati veikėjų ar situacijos analizė knygoje dažniausiai lieka visiškai paviršutiniška ir apsiriboja dažniau konstatavimu, nei analize. Ši knyga - tarsi brainstormo rezultatas. Scenos, siužeto vingiai, žargonas - viskas tinka narplioti Šaltokai, bet jausmas toks, jog po to brainstormo pamiršta idėjas dar pagilinti: atmesti tai, kas tiesiog nelogiška, susiaurinti tai, kas beprasmiška, praplėsti tai, kas tik pradeda kabintis prie įdomesnio Stasio asmenybės aspekto, galų gale, sugalvoti kažką subtilesnio ir ne tokio tiesmuko. 270 puslapių, bet Statys lieka išnagrinėtas maždaug tiek, kiek per pirmus 20
Romanas patiko. Ypač, vietovių aprašymai su įvairiomis detalėmis, kvapais, vaizdiniais. Skaitydama jaučiausi lyg būčiau kažkur šalia.
Pagrindinis veikėjas - Stasys Šaltoka kartais erzino savo elgesiu ir 'visažiniškumu', visgi ir čia atradau nemažai sąlyčio taškų. Baimė apie artėjantį trisdešimtmetį, savęs paieškos, beprasmybė, Instragramas, spaudimas iš kitų būti kažkuo, kuo nesi - manau, daug skaitytojų suras bent dalelę savęs Šaltokoje. Netgi jo atviras 'clouto' ieškojimas ir apsimestinis altruizmas pasirodė ganėtinai artimas.
Pats romanas skaitėsi labai lengvai ir greitai. Pabaiga buvo nenuspėjama, bet ir labai patiko. Rekomenduoju tiems, kas ieško atsakymų į klausimus 'ką aš čia darau?' ir 'kokia viso to prasmė?'. O jei jums viskas ir taip jau aišku, tai rekomenduoju skaityti vien dėl kelionių aprašymų, tarptautinių skandalų ir nenuspėjamų meilės vingių.
Knyga turėjo potencialo tapti pasiklydusių gyvenime žmonių "gidu". Mus supančios technologijos, netikri draugai, modernūs, bet tušti butai...Tokią realybę dabar patiria kas antras dvimkelių sulaukęs jaunuolis. Kaip iš viso to išlipti ? Kaip atrasti gyvenimo tikslą ? Kas mus daro laimingais ? Problemos problemos....
Gaila, kad knyga nusuko kitokiu keliu, kuris gana stipriai prasilenkia su realybe. Kažkokios azijietiškos dramos, kurios gali sujaudinti tik didelius jautruolius arba tam regione gyvenančius žmones. Tikrai ne vakariečius, kurie yra pertekę pinigais ir diena iš dienos geria brangiausią viskį penkių žvaigždučių viešbuty.
I have been told that something is lost in the translation into English and that this book is "interesting" for its use of language, including slang and interjections of English into the original Lithuanian dialogue. The translation does not reflect this feature and leaves something to be desired. I find the male protagonist to be trying and the casual violence against women--presented not as a commentary against a phenomenon but as a passing plot point--to be problematic. The shallowness of the characters and how the work skims the surface of the issues it raises are not qualities I could push past.
Vieneri metai. Kiek daug gali nutikti per metus. Paprastas personažas, paprastas paprasto personažo gyvenimas, paprastos mintys, bet visai nepaprasti įvykiai ir labai įtraukiantis pasakojimas. Patinka autorės rašymo stilius - itin šiuolaikiškas ir su visomis šių dienų aktualijomis. Knyga buvo labai rekomenduota ir išgirta, bet man, tiesą sakant, labiau patiko pirmoji mano skaityta autorės knyga “Neišssipildymas”. Kelios labiausiai įstrigusios frazės: "Peržvelgęs verslo klasės salono keleivius pagalvojo, kad jie nėra savo turtų vergai, kaip noretų galvoti tie, kuriems neužtenka ant šildymo. Tiesiog rūpintis akcijomis, pelnu ir deimantais yra kur kas lengviau, nei žiūrėti, kaip depresija serga visa šalis, o tavo pažįstamus vieną po kito skina mafija, arba tu ir tavo pažįstami esate mafija, bet dėl to netampi saugus, nes tvenkinyje plaukioja dar didesnės žuvys. Būti materialistu ir kalti pinigus tėra lengvesnė išeitis nei žiūrėti ir matyti. Ar tikrai Čėčėnija yra mūsų priešas?”
"Aleksas prisiminė tirštą elektrinę mokyklos tualetų sienų spalvą ir pagalvojo, kad beveik niekas is tiesų nežino, ką daryti su savo gyvenimu, todėl tiesiog eina, negalvodami, aklai, saujomis griebdami dienas, masturbuodami lytėjimo, klausos, regos ir skonio organus, lyg jie būtų lytiniai; manydami, kad neturi laiko suprasti, kas yra grožis ir laikas, dažo viską pigiausiais dažais (kiek gilių įžvalgų šiandien). Jam nereikėjo laimės, katarsio, pasaulio lygybés ar nušvitimo, tiesiog norėjo ir vėl pasijusti savo vietoje - troško ramybės, kurioje galetų panardinti augantį nerimą.”
“<…> esame it vabalai čiuožikai, švelniai slystantys istorijos paviršiumi, neužkabindami nieko giliau ir netikėdami, kad pasaulį galima pakeisti į gera ar į bloga <…>”
Knyga baigiasi labai paprastai, bet visiškai netikėtai ir neįprastai: “- Žinai, Stasy, - uždeda ranką man ant peties, - kartais taip norisi ką nors nužudyti.” Viskas. Čia buvo paskutinė knygos frazė.
Nors vietomis, ypač knygos pradžioj atrodė, kad visai relatinu su veikėju, bet beskaitant šis įspūdis pradingo. Autorė vartoja daug angliškų terminų, esančių daugelio kasdieninėj leksikoj, tačiau vietomis jie skamba gana nenatūraliai, tarsi perspaustai ir į knygos pabaigą jų beveik nebelieka, tai irgi prideda nenatūralumo. Veikėjai vyksta į Malaiziją ir ieško teisybės vietinėje sistemoje, taip bandydami įprasminti savo būtį. Tačiau visa supanti aplinka pagr. veikėjui Stasiui įdomi tik tiek, kad tai jis galės įkelti į IG - jo nedomina pats gyvenimas. Jis vyko į Malaiziją ale keisti savo gyvenimo, tačiau tai jis galėjo daryti bet kur - Vilniuje, Niujorke, tai nepriklauso nuo vietos, o nuo pačio žmogaus, todėl tai, kad jis nesigilina į savo paties pasaulį nieko ir nepakeičia. Pats Šaltoka yra charakterizuojamas tik knygos pradžioj, ir vėliau nėra aprašomi jo vidiniai išgyvenimai (gal jam viskas ir buvo dzin), tačiau to knygoje man pritrūko, tema pasirodė ne iki galo išrutuliota, tarsi pereita paviršiumi.
This entire review has been hidden because of spoilers.
+ kartais net nenaturaliai isipinanciu anglicizmu su kiekvienu puslapiu mazeja, tad pabaigoje beveik nebeerzina; + jei prie esminio siuolaikines lietuviu literaturos sauksmo galima pripaisyti uzmustus suniukus ir laiptinej uzmusta bomza, tai taip - tas sauksmas girdisi, bet ne sokiruoja, tik primena paauglyste, kai svaiciojom apie visus naiviom akim neitikinamus scenarijus (bet paskui atsitiko gyvenimas); - kai kurios vietos... plokscios? - isejus knygai, neberandu S.S. blogo. aisku, jau daug metu neieskojau, bet vis tiek gaila.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Knyga susikaite lengvai, ypac antra puse kygos buvo tikrai idomi. Vienok tikejausi kazko labai wau wau wau, nes perkaites knygos aprasyma pagalvojau, blemba esu 30metis emigrantas, blaskesis Tailande ir Malaizijoj turetu sita knyga belekokio gerumo but. Bet nebuvo kazkokio labai jau didelio sprogimo skaitant.