What do you think?
Rate this book
רוכלי האהבות
זוג חוזר לדירתו הקטנה בתל אביב עם תינוק זעיר מכורבל בשמיכה. את פניהם מקבלים סבתא הממטירה על ראשם סוכריות וסבא המרעיף עליהם ברכות. רחוק מאוד משם, בזמן ובמרחב, עלם יהודי מפוחד ורב-קסם יוצא גם הוא למסע של חייו, מסע אל נפתולי הסמטאות של הראט האגדית אשר באפגניסטן.
מהו החוט השזור בין משיח, הנער המתחמק ממוריו ב''חדר'' האפגני כדי להציץ ברקדני השווקים המחוללים, לבין אסף, האב הטרי והנרגש המבקש להשלים עם אביו-שלו רגע אחד מאוחר מדי?
הרומן החדש של יוסי אבני-לוי הוא סיפור אהבה עז ורב-רבדים, אהבה שתוקה של בן לאביו, אהבה חסרת גבולות של ילד לאמו ואהבה נפתלת בין שני אבות. זהו גם סיפור אהבה לעולם שהיה ואיננו, למאכליו ומרקמיו, לצבעיו וניחוחותיו, הרצוף בדמויות משובבות ושוברות-לב כאחד.
בלשונו הייחודית מעביר אבני-לוי את הקורא ממשעוליה מוכי העוני ורבי-היופי של מושבה מאובקת בישראל של שנות השישים אל רחובותיה הציוריים של עיר נידחת, שבה בני אדם ושדים חיים אלו לצד אלו.
על ''רוכלי האהבות'', כמו על מכלול יצירתו של יוסי אבני-לוי, מרחף כישוף חושני של מילים, שאינו מבקש להסתיר את הכאב והעצב הנחים תחתיו, אלא לעטוף אותם ברכות כובשת, ברדיד ססגוני הרקום בחוטים של עליצות ושל תשוקה.
מהו החוט השזור בין משיח, הנער המתחמק ממוריו ב''חדר'' האפגני כדי להציץ ברקדני השווקים המחוללים, לבין אסף, האב הטרי והנרגש המבקש להשלים עם אביו-שלו רגע אחד מאוחר מדי?
הרומן החדש של יוסי אבני-לוי הוא סיפור אהבה עז ורב-רבדים, אהבה שתוקה של בן לאביו, אהבה חסרת גבולות של ילד לאמו ואהבה נפתלת בין שני אבות. זהו גם סיפור אהבה לעולם שהיה ואיננו, למאכליו ומרקמיו, לצבעיו וניחוחותיו, הרצוף בדמויות משובבות ושוברות-לב כאחד.
בלשונו הייחודית מעביר אבני-לוי את הקורא ממשעוליה מוכי העוני ורבי-היופי של מושבה מאובקת בישראל של שנות השישים אל רחובותיה הציוריים של עיר נידחת, שבה בני אדם ושדים חיים אלו לצד אלו.
על ''רוכלי האהבות'', כמו על מכלול יצירתו של יוסי אבני-לוי, מרחף כישוף חושני של מילים, שאינו מבקש להסתיר את הכאב והעצב הנחים תחתיו, אלא לעטוף אותם ברכות כובשת, ברדיד ססגוני הרקום בחוטים של עליצות ושל תשוקה.
- GenresLGBT
382 pages, Paperback
First published December 1, 2016
12 people are currently reading
302 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 25 of 25 reviews
November 22, 2019
Būna gerų knygų ir būna tokių, kurios paliečia pačią širdį, kažką suvirpina ir tas jausmas neišblėsta dar kuris laikas.. Būna rašytojai sako, kad rašo sau, bet būna tokių, kurie išties atveria save pasauliui. Ši knyga NUOSTABI!
Jau pati pradžia užburianti ir ne todėl, jog autorius į pasakojimą įtraukia ir mistinius veikėjus, tokius kaip velniai bei raganos, bet jausmingumu, atvirumu ir be galo gražiu poetišku rašymo stiliumi.
Pasakojimas prasideda porai atvykus pasiimti naujagimio iš ligoninės. Pati pradžia mane nustebino ir suabejojau ar aš gerai supratau kas vyksta. Net grįžau skaityti dar kartelį, nes pagalvojau, jog kažką praleidau… Tuomet kai supratau, kad kalba eina apie dviejų vyrų porą, dar kartelį atsiverčiau knygos anotaciją, nes buvau tikra, kad šis faktas neparašytas. Ir iš tiesų, niekur nerašoma, kad knyga ne apie tradicinę porą. Na yra užuomina, bet ji tikrai nekrinta į akis. Tad man istorija gavosi kaip ir su siurprizu 🙂
O juk visiškai nesvarbu kokia ta pora, juk svarbiausia žmogus ir jo jausmai. O šioje knygoje pilna emocijų, troškimų, svajonių ir vidinės drąsos siekti savo.
Pagrindinis herojus Asafas veda skaitytojus ne tik savo gyvenimo vingiais, bet ir savo tėvo, senelio ir vieno be galo artimo sielai žmogaus – Mašiacho (kas juos sieja sužinosite perskaitę knygą 😉 ).
Daug kapstomasi po žmogaus sielos kerteles ieškant išsigelbėjimo iš vienatvės gniaužtų. Tai tarsi kelionė žmogaus jausmų kanalais kartas prisišvartuojant viename krante, o kartais sustojant ir didesniame uoste.
Visas kūrinys, tai tarsi odė tėvų ir vaikų santykiams, iškeliant visus nesusikalbėjimus, neišsikalbėjimus, nesusipratimus… tarsi atskleidžiant uždangą ir parodoma kas slepiasi viduje, kas taip ir nebuvo išsakyta. Sūnaus ir tėvo tyla, kurios neperžengė nei vienas, nors abiejų sielos rėkte rėkė. Begalinė meilė svarbiausiam žmogui – mamai. Ir suvokimas, kad tokio žmogaus savo sūnui tu pats negali “padovanoti”. Tai jautraus berniuko, jautraus vyro santykis su gyvenimu ir su artimiausiais žmonėmis.
Knygoje gan nemažai veikėjų, kurie pasimetę tarp laiko ir erdvės. Kai kurių keliai susikerta, kitų ne, tačiau likimuose yra bendrų išgyvenimų, panašių įvykių. Kartais net apima jausmas, kad toks daugiasluoksniškumas, tai gerai užmaskuota vieno žmogaus istorija.
Man labai patiko vienas veikėjas – Ido. Iš pirmo žvilgsnio savimyla, mažakalbis ir racionalus, bet viduje be galo mylintis, rūpestingas ir su geru humoro jausmu, kuris pasireiškia ne tiesiogiai, o mažomis užuominomis ir labai subtiliai.
Mane ši knyga tiesiog sužavėjo! Kiek joje meilės! Tai istorija, kurios nesinori greitai skaityti… norisi kvėpuoti tuo pasakojimu, mėgautis… tarsi sugerti jį visą!
P.S. Tai ne pilna apžvalga, nes labai išsiplėčiau, todėl, jei kam įdomu visą ją galite rasti mano bloge knygugurmane.com
Jau pati pradžia užburianti ir ne todėl, jog autorius į pasakojimą įtraukia ir mistinius veikėjus, tokius kaip velniai bei raganos, bet jausmingumu, atvirumu ir be galo gražiu poetišku rašymo stiliumi.
Pasakojimas prasideda porai atvykus pasiimti naujagimio iš ligoninės. Pati pradžia mane nustebino ir suabejojau ar aš gerai supratau kas vyksta. Net grįžau skaityti dar kartelį, nes pagalvojau, jog kažką praleidau… Tuomet kai supratau, kad kalba eina apie dviejų vyrų porą, dar kartelį atsiverčiau knygos anotaciją, nes buvau tikra, kad šis faktas neparašytas. Ir iš tiesų, niekur nerašoma, kad knyga ne apie tradicinę porą. Na yra užuomina, bet ji tikrai nekrinta į akis. Tad man istorija gavosi kaip ir su siurprizu 🙂
O juk visiškai nesvarbu kokia ta pora, juk svarbiausia žmogus ir jo jausmai. O šioje knygoje pilna emocijų, troškimų, svajonių ir vidinės drąsos siekti savo.
Pagrindinis herojus Asafas veda skaitytojus ne tik savo gyvenimo vingiais, bet ir savo tėvo, senelio ir vieno be galo artimo sielai žmogaus – Mašiacho (kas juos sieja sužinosite perskaitę knygą 😉 ).
Daug kapstomasi po žmogaus sielos kerteles ieškant išsigelbėjimo iš vienatvės gniaužtų. Tai tarsi kelionė žmogaus jausmų kanalais kartas prisišvartuojant viename krante, o kartais sustojant ir didesniame uoste.
Visas kūrinys, tai tarsi odė tėvų ir vaikų santykiams, iškeliant visus nesusikalbėjimus, neišsikalbėjimus, nesusipratimus… tarsi atskleidžiant uždangą ir parodoma kas slepiasi viduje, kas taip ir nebuvo išsakyta. Sūnaus ir tėvo tyla, kurios neperžengė nei vienas, nors abiejų sielos rėkte rėkė. Begalinė meilė svarbiausiam žmogui – mamai. Ir suvokimas, kad tokio žmogaus savo sūnui tu pats negali “padovanoti”. Tai jautraus berniuko, jautraus vyro santykis su gyvenimu ir su artimiausiais žmonėmis.
Knygoje gan nemažai veikėjų, kurie pasimetę tarp laiko ir erdvės. Kai kurių keliai susikerta, kitų ne, tačiau likimuose yra bendrų išgyvenimų, panašių įvykių. Kartais net apima jausmas, kad toks daugiasluoksniškumas, tai gerai užmaskuota vieno žmogaus istorija.
Man labai patiko vienas veikėjas – Ido. Iš pirmo žvilgsnio savimyla, mažakalbis ir racionalus, bet viduje be galo mylintis, rūpestingas ir su geru humoro jausmu, kuris pasireiškia ne tiesiogiai, o mažomis užuominomis ir labai subtiliai.
Mane ši knyga tiesiog sužavėjo! Kiek joje meilės! Tai istorija, kurios nesinori greitai skaityti… norisi kvėpuoti tuo pasakojimu, mėgautis… tarsi sugerti jį visą!
P.S. Tai ne pilna apžvalga, nes labai išsiplėčiau, todėl, jei kam įdomu visą ją galite rasti mano bloge knygugurmane.com
June 22, 2020
3.5/5
Greitas prisipažinimas: tikriausiai mano akies ši knyga nebūtų patraukusi, jei ne nedidelė drama, apie kurią buvau informuota. Pirmiausia dėl akies – kad ir koks būtų dailus viršelis, iš šono tikriausiai būčiau nusprendusi, kad istorija tokia lengva vasarinė, gal apie kokius parduotus vaikus, o ir pasigilinusi nelabai būčiau. Dėl dramos – nieko labai ypatingo, tiesiog draugė kumštelėjo į šoną – ei, matei? Žmonės piktinasi, kad knygoje apie homoseksualų porą niekas neįspėjo, kad toji pora ne tik čia sau egzistuos, bet dar ir vaiką įsivaikins!!! Kraujas man užvirė, akys užsivertė atgal, o per artimiausią akciją knyga nukeliavo į pirkinių krepšelį – grynai iš principo, ne kitaip. Nes žinau, kad tokias knygas vis dar leisti rizikinga. Kaip ir žinau kaip skauda, kuomet vietoje knygos apžvalgos turi skaityti komentarus apie tai, kad „nu tegu jie būna, bet tegul...nedaro viso kito, ką daro kitos poros, nes nu man taip nepatinka, bet aš ne homofobas, aš tik čia šiaip“. Ir net nebrėžiu ribos tarp „jų“ ir „savęs“ – skauda ir man. Kaip žmogui. Nes neįsivaizduoju nieko skausmingesnio, nei neapykanta – akla, gniuždanti. Ir dar pridengiama „o, bet, tačiau“.
„Meilės prekeiviai“, kaip ir nuspėjau, nėra mano tipo knyga. Tačiau suprantu, kad daugeliui žmonių ji gali būti puikios, nuostabios, jautrios istorijos pavyzdys. Todėl ypač sunku vertinti – objektyviai istorijoje tikrai nėra prie ko prikibti. Ji papasakota literatūriškai, romantiškai, subtiliai, pinant dvi istorijos linijas, kurios tarpusavyje gražiai susiraizgo ir puikiai viena kitą papildo. Knyga veikiau primena ne romaną, o laišką – daug nuklydimų į prisiminimus, į mažas smulkmenas, daug perpasakojimų, daug sentimentų. Veikėjų vystymas ar istorija čia negriežia pirmuoju smuiku – esmė yra ryšys tarp žmonių, nutrauktas ir skausmingas, prisimintas per vėlai, atnešęs per daug skausmo, užkastas po nutylėjimais, nuoskaudomis, įsišaknijusiais stereotipais, gėda, kalte. Cinikė manyje sako – man per saldu. Truputį per daug suvyniota į cukraus vatą, aplieta karamele, dar pabarstyta cukraus pudra. Man truputį per daug filosofavimo a la Coelho ir Exupery, truputį per mažai Stounerio ar Nešlovės, kuriuos keliu į rašymo apie tėvystę Olimpą. Bet kita vertus, Coelho ir Exupery turi milžinišką auditoriją, kuri nėra nei bloga, nei neteisi – tiesiog nesu jos dalis.
Knygą rekomenduočiau visiems, kurie lengvai panyra į šeimos dramas ir istorijas, kurie nori kinematografiško, sklandaus, kokybiško teksto. Truputį primins tai, ką skaitytų auklėtoja per paskutinį skambutį, truputį tai, ką užrašytum ant atvirutės per tėvo dieną, pagautas nostalgijos ir smaugiančios meilės. Prie ko prikibti nėra – nuoširdžiai. Tiesiog jaučiuosi užpustyta ir palaidota cukraus pudros debesyse, veidu panardinta į sirupą. Tai nėra knyga, kurią dėčiau kaip pavyzdį kalbėdama apie LGBTQ+ santykių aprašymą. Čia viskas labai saugiai, labai per aplinkui, labai neįžeidžiai ir labai pavyzdingai. Mano skoniui per nuspėjamai, per švelniai, per daug bandant niekam neužkabinti jokios jautrios stygos. Bet tiems, kurie tik pradeda savo tolerancijos kelionę, kuriems dar kyla truputį „o, bet ir tačiau“, „Meilės prekeiviai“ gali tapti puikia pradžia. Jos visiems ir linkiu.
Greitas prisipažinimas: tikriausiai mano akies ši knyga nebūtų patraukusi, jei ne nedidelė drama, apie kurią buvau informuota. Pirmiausia dėl akies – kad ir koks būtų dailus viršelis, iš šono tikriausiai būčiau nusprendusi, kad istorija tokia lengva vasarinė, gal apie kokius parduotus vaikus, o ir pasigilinusi nelabai būčiau. Dėl dramos – nieko labai ypatingo, tiesiog draugė kumštelėjo į šoną – ei, matei? Žmonės piktinasi, kad knygoje apie homoseksualų porą niekas neįspėjo, kad toji pora ne tik čia sau egzistuos, bet dar ir vaiką įsivaikins!!! Kraujas man užvirė, akys užsivertė atgal, o per artimiausią akciją knyga nukeliavo į pirkinių krepšelį – grynai iš principo, ne kitaip. Nes žinau, kad tokias knygas vis dar leisti rizikinga. Kaip ir žinau kaip skauda, kuomet vietoje knygos apžvalgos turi skaityti komentarus apie tai, kad „nu tegu jie būna, bet tegul...nedaro viso kito, ką daro kitos poros, nes nu man taip nepatinka, bet aš ne homofobas, aš tik čia šiaip“. Ir net nebrėžiu ribos tarp „jų“ ir „savęs“ – skauda ir man. Kaip žmogui. Nes neįsivaizduoju nieko skausmingesnio, nei neapykanta – akla, gniuždanti. Ir dar pridengiama „o, bet, tačiau“.
„Meilės prekeiviai“, kaip ir nuspėjau, nėra mano tipo knyga. Tačiau suprantu, kad daugeliui žmonių ji gali būti puikios, nuostabios, jautrios istorijos pavyzdys. Todėl ypač sunku vertinti – objektyviai istorijoje tikrai nėra prie ko prikibti. Ji papasakota literatūriškai, romantiškai, subtiliai, pinant dvi istorijos linijas, kurios tarpusavyje gražiai susiraizgo ir puikiai viena kitą papildo. Knyga veikiau primena ne romaną, o laišką – daug nuklydimų į prisiminimus, į mažas smulkmenas, daug perpasakojimų, daug sentimentų. Veikėjų vystymas ar istorija čia negriežia pirmuoju smuiku – esmė yra ryšys tarp žmonių, nutrauktas ir skausmingas, prisimintas per vėlai, atnešęs per daug skausmo, užkastas po nutylėjimais, nuoskaudomis, įsišaknijusiais stereotipais, gėda, kalte. Cinikė manyje sako – man per saldu. Truputį per daug suvyniota į cukraus vatą, aplieta karamele, dar pabarstyta cukraus pudra. Man truputį per daug filosofavimo a la Coelho ir Exupery, truputį per mažai Stounerio ar Nešlovės, kuriuos keliu į rašymo apie tėvystę Olimpą. Bet kita vertus, Coelho ir Exupery turi milžinišką auditoriją, kuri nėra nei bloga, nei neteisi – tiesiog nesu jos dalis.
Knygą rekomenduočiau visiems, kurie lengvai panyra į šeimos dramas ir istorijas, kurie nori kinematografiško, sklandaus, kokybiško teksto. Truputį primins tai, ką skaitytų auklėtoja per paskutinį skambutį, truputį tai, ką užrašytum ant atvirutės per tėvo dieną, pagautas nostalgijos ir smaugiančios meilės. Prie ko prikibti nėra – nuoširdžiai. Tiesiog jaučiuosi užpustyta ir palaidota cukraus pudros debesyse, veidu panardinta į sirupą. Tai nėra knyga, kurią dėčiau kaip pavyzdį kalbėdama apie LGBTQ+ santykių aprašymą. Čia viskas labai saugiai, labai per aplinkui, labai neįžeidžiai ir labai pavyzdingai. Mano skoniui per nuspėjamai, per švelniai, per daug bandant niekam neužkabinti jokios jautrios stygos. Bet tiems, kurie tik pradeda savo tolerancijos kelionę, kuriems dar kyla truputį „o, bet ir tačiau“, „Meilės prekeiviai“ gali tapti puikia pradžia. Jos visiems ir linkiu.
July 7, 2020
4,4* Metų iššūkio sąraše užims vietą: "autorius arba pagr. veikėjas yra LGBTQ+". Bet knyga - ne apie tai, tiksliau - toli gražu ne tik apie buvimą G Rytuose. Ilgesio, nerimo, nuoskaudos, bet kartu ir vilties, lūkesčių, ieškojimų, meilės kupina poetiška knyga. Labai netikėtai patiko, nors imdama į rankas to tikrai nesitikėjau (viršelis gražus).
December 4, 2019
Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje rašyta knyga, kurioje pasakojama apie tai, kaip gėjų pora surogatinės motinos pagalba tampa tėvais. Šis įvykis taip stipriai supurto vieną iš vyrų Asafą, kad jam tenka permąstyti didžiąją dalį gyvenimo. Ir ne tik savo, bet taip pat kitų giminės vyrų.
Refleksijos pagrindas meilė: sūnui, motinai, tėvui. Vis tik daugiausia dėmesio skiriama tėvo ir sūnaus ryšiui. Jei literatūroje motinos meilė nėra kažkas novatoriško, tai kalbėjimas apie vyro jausmus tėvui ir sūnui tikrai ne toks dažnas. Ši perspektyva itin įdomi turint galvoje ir tai, kad vyrams kalbėti apie savo jausmus kol kas vis dar neįprasta. Atrodo, jog autorius atveria kažką labai slapto ir prileidžia skaitytoją prie kažko itin intymaus.
Pasakojimas daugiasluoksnis. Pagrindinis herojus atskleidžia ne tik save, bet ir bando išsiaiškinti slaptą savo dėdės gyvenimą bei tėvo istoriją. Čia susipina jausmai ir religija. Įdomumo dar daugiau! Kodėl dėdė niekad neminimas šeimoje ir net slepiama, kad jis apskritai egzistuoja? Kodėl persikėlus į Izraelį senelis nevyko kartu? Kas slypi po tėvo tylos uždanga ir paslaptingu liūdesiu?
Dar vienas įdomus dalykas, kurį paliečia autorius - individualumas. Nors dabar individas, jo laisvė ir nepriklausomybė itin akcentuojamos ir tikriausiai Vakarų visuomenėse yra net viena svarbiausių vertybių, tačiau rašytojas kvestionuoja tokį požiūrį. Gal vis tik nesame tokie atskiri nuo savo šeimos narių, jų istorijos? Gal mes - tik istorijos tąsa? Pasekmė to, kaip iki mūsų gyveno protėviai?
Tam tikro cinkelio pasakojimui prideda magijos ir simbolių įtraukimas. Man tas gal ne itin patiko, bet aš nesu didžiulė Marquez gerbėja. Pripažįstu, kad velniai ir kiti magiški reikalai suteikia pasakojimui surrealumo jausmą, įpina istorijos, pagilina pasakojimą. Viskas šiek tiek paskęsta paslaptingame istorijos šnabždėjime iš praeities.
Kam skaityti? Tiems, kas nori iki širdies gelmių išjaustos istorijos apie meilę. Ir šįkart ne vyro meilę moteriai ar moters vyrui, o daug platesnę ir mažiau apkalbėtą- vyro meilę motinai, tėvui, antrai pusei ir savo sūnui. Daug jautrių išpažinties akimirkų ir visa tai musulmonų bei žydų įtampos paženklintoje šeimos istorijoje.
Refleksijos pagrindas meilė: sūnui, motinai, tėvui. Vis tik daugiausia dėmesio skiriama tėvo ir sūnaus ryšiui. Jei literatūroje motinos meilė nėra kažkas novatoriško, tai kalbėjimas apie vyro jausmus tėvui ir sūnui tikrai ne toks dažnas. Ši perspektyva itin įdomi turint galvoje ir tai, kad vyrams kalbėti apie savo jausmus kol kas vis dar neįprasta. Atrodo, jog autorius atveria kažką labai slapto ir prileidžia skaitytoją prie kažko itin intymaus.
Pasakojimas daugiasluoksnis. Pagrindinis herojus atskleidžia ne tik save, bet ir bando išsiaiškinti slaptą savo dėdės gyvenimą bei tėvo istoriją. Čia susipina jausmai ir religija. Įdomumo dar daugiau! Kodėl dėdė niekad neminimas šeimoje ir net slepiama, kad jis apskritai egzistuoja? Kodėl persikėlus į Izraelį senelis nevyko kartu? Kas slypi po tėvo tylos uždanga ir paslaptingu liūdesiu?
Dar vienas įdomus dalykas, kurį paliečia autorius - individualumas. Nors dabar individas, jo laisvė ir nepriklausomybė itin akcentuojamos ir tikriausiai Vakarų visuomenėse yra net viena svarbiausių vertybių, tačiau rašytojas kvestionuoja tokį požiūrį. Gal vis tik nesame tokie atskiri nuo savo šeimos narių, jų istorijos? Gal mes - tik istorijos tąsa? Pasekmė to, kaip iki mūsų gyveno protėviai?
Tam tikro cinkelio pasakojimui prideda magijos ir simbolių įtraukimas. Man tas gal ne itin patiko, bet aš nesu didžiulė Marquez gerbėja. Pripažįstu, kad velniai ir kiti magiški reikalai suteikia pasakojimui surrealumo jausmą, įpina istorijos, pagilina pasakojimą. Viskas šiek tiek paskęsta paslaptingame istorijos šnabždėjime iš praeities.
Kam skaityti? Tiems, kas nori iki širdies gelmių išjaustos istorijos apie meilę. Ir šįkart ne vyro meilę moteriai ar moters vyrui, o daug platesnę ir mažiau apkalbėtą- vyro meilę motinai, tėvui, antrai pusei ir savo sūnui. Daug jautrių išpažinties akimirkų ir visa tai musulmonų bei žydų įtampos paženklintoje šeimos istorijoje.
July 15, 2020
“Ateik, vaikeli, giliai įkvėpiau. Žingsniuodamas su tavimi po žolę, deklamavau: laiminu tave, pirmagimi sūnau. Laiminu tave ir tavo palikuonis. Tu esi visi žmonės, sudarantys mane. Viską, ką turiu, tau atiduosiu, net kai nebebūsiu čia. Ir nors tu nieko iš šių gerų akimirkų neprisiminsi, aš maldauju meilės dievo, atleidimo dievo, atminties dievo - kad sulaikytų tavo širdyje bent akimirkai šį nuostabų vaizdą: susijaudinęs, sutrikęs tėvas laiko mažąjį savo sūnų ir žingsniuoja su juo šviesos takais. Taip tave myliu, sūnau. Meilė tau jaudina visus mane sudarančius žmones. Niekada taip nemylėjau. Ir bijau. Ir džiaugiuosi. Ir jaudinuosi. Lyg mažas prekeivis meile. Prašau, nepyk ant manęs. Žinau, jog vieną dieną tu žinosi, suprasi ir taip pat mane mylėsi.”
Baigiau ją ryto saulėje.
Tokia skausminga, tokia pribloškianti.
Dar nesu skaičiusi tokio grožio knygos apie tėvo meilę. Apie dviejų tėčių meilę, apie ištisų kartų sopulius, užgniaužtus jausmus, apie šeimos svarbą ir jos gijas, siejančias skirtingus amžius.
Dar niekada nebuvau taip giliai įkritusi į žydų tautos istoriją, siekančią mistinį Heratą.
Ir kur aš buvau, kad praleidau nuostabius pokalbius, atvirus prisipažinimus su Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje, šios knygos autoriumi Yossi Avni-Levy...
Kaip gerai, kad jis toks yra. Ir kad suteikia dovaną maudytis jo talento vandenynuose.
Wow.
Baigiau ją ryto saulėje.
Tokia skausminga, tokia pribloškianti.
Dar nesu skaičiusi tokio grožio knygos apie tėvo meilę. Apie dviejų tėčių meilę, apie ištisų kartų sopulius, užgniaužtus jausmus, apie šeimos svarbą ir jos gijas, siejančias skirtingus amžius.
Dar niekada nebuvau taip giliai įkritusi į žydų tautos istoriją, siekančią mistinį Heratą.
Ir kur aš buvau, kad praleidau nuostabius pokalbius, atvirus prisipažinimus su Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje, šios knygos autoriumi Yossi Avni-Levy...
Kaip gerai, kad jis toks yra. Ir kad suteikia dovaną maudytis jo talento vandenynuose.
Wow.
February 5, 2020
Knyga, kurią rekomendavo perskaityti ant vienos rankos pirštų jau nebetelpantis žmonių būrys. YOSSI AVNI-LEVY pasakojimas apie MEILĖS PREKEIVIUS.
Kur tokios istorijos yra laikomos? Tai odė šeimai, tėvams ir vaikams. Odė meilei ir jausmams, odė kartų kartoms ir laikams. Jomis dalintis reikia. Visą daugybę temų, esančių tarp mūsų, apimanti knyga. Blogai būti ir negali, tai tarsi pagrindas – dirva, kurią reikėjo „palaistyti“ savimi. Tai, kas suvešėjo, yra nenuginčijamas grožis.
Galvoju, kad tam tikrų dalykų nesuprasti, jei nesi tėvas. Tarsi ne pačioje geriausioje šviesoje apžiūrimas paveikslas, neišragautas skonis, neatrasta paslaptis. Tai labai intymu – tėtis ir sūnus, mama ir dukra – jų ryšys – ko niekam nepatirt ir neatkartot, neišjaust, jei tik nesi to dalis. Kai pagalvoju apie vaikus, kurie neturi tėvų, darosi nepaprastai graudu – iš jų atimta pati didžiausia gyvenimo dovana. Patsai noriu visados likti dėkingu už tai, kad turėjau progos patirti artimųjų meilę. Jų nepamatuojamą meilę. Ir pasirinkimą/norą/ryžtą tai daryti taip beprotiškai.
Be to, kad tai yra prisiminimų virtinė, egzistuoja ir dabartis. Tėčio ir Tata meilės istorija, dviejų vyrų meilė, kurių šeimoje atsiranda vaikas. Ir antras. Susimąstau, ar nėra taip, kad būtent tokie tėvai yra geriau už tuos, kurie vaiko nelabai norėjo/nori? Ar yra skirtumas kieno meilėje sirpsta vaikas? Pagalvoju, kiek yra vaikų, kurie gimsta nemeilėje? Ką rinktumeisi: homoseksualūs tėvai ir suvešėjusi meilės atmosfera ar heterosekualūs, kurie, klausimas, ar myli vienas kitą, ar įgalūs mylėti kitus, nei kad tik pačius save? Tai dalis jų istorijos. Bei santykių analizavimas visos istorijos kontekste. Visada tikėjau, kad sėkminga meilės formulė yra, kai vienas myli nepamatuojamai, o kitas leidžiasi būti mylimas. Kažkodėl jaučiu, kad pasakotojas man paantrino.
„Visuomet teigiau, kad yra puodų, kurie amžinai liks be dangčių. Tokie, kokie yra. Kunkuliuojantys, purslojantys, bet neuždengti. Žvelgiantys aukštyn. Bet štai pasirodė jaunasis Hofmanas, ir mano puodą vienu ypu priplojo dangtis.“
Ir, iš to išplaukia kita problema. Aš tai vadinu problema, nes jos išspręsti (veikiau, kad išmušti) nesu įgalus iki šiol. Paties, kaip ir veikėjo, mama kaltina save, jog jos sūnus yra homoseksualus. Apskritai, kai mamos save kaltina dėl to, kokie jų vaikai tampa. Bet, ar tikrai yra taip sunku suprasti, kad kaltinti savęs nėra už ką? Ko pasekoje, kalbant apie knygą, susimąsčiau, kodėl istorijos pasakotojas nuolatos prašo atleidimo. Tarsi visas pasakojimas yra jo išpažintis ir kelias į ramybę. Taika su savimi? Tai, užauginęs vaiką, kaltinsi save, kad jis toks, o ne kitoks? Skamba taip, tarsi obuolys nuo obels netoli nurieda. Ir aš kalbu rimtai, tokias mintis iš paties mamos išmušti yra tiesiog neįveikiama užduotis. Gimiau toks, mam.
„Mama nori jį apkabinti, pasakyti jam – pesarai, mano berniuk, myliu tave tokį, koks esi. Niekas man nerūpi. Gal velniai, norėdami pasilinksminti, tave sugadina, bet tai mano, nusidėjėlės, kaltė. Tai dėl manęs.“
Pažįstama, kai autorius užsimena apie mamos „tarsi identifikavimą“. Ji nešioja geriausius drabužius, skaniausiai kvepia, yra visų galų meistrė, visada sveika ir niekada nemirs. O po to, rodos, kažkas nutinka ir ją matai, kaip labai trapią, gležną ir labai trumpą akimirką. Nespėjai įsimint kvapo, nepakako laiko „pasisotinti“. Laiko visada bus per mažai. Ji, mama, yra didžiausia mano silpnybė. Ir Tvirtybė. Laimė ir nelaimė.
„Visą gyvenimą jos ilgiuosi. Net šalia jos sėdėdamas ilgiuosi jos. Net pykdamas ir bardamas ją iš paskutiniųjų ilgiuosi jos. Mano ilgesys teka į didžiulę manyje žėrinčią jūrą. Ilgėdamasis mamos iš tiesų ilgiuosi ir savęs paties.“
Yra dalykų, kurių jau dabar gailiuosi mano ir mamos ryšiuose. Ko nepadariau, ko nepasakiau, kaip įžeidžiau. Dažnai galvoju apie tai, kaip galiu save reabilituoti. Juk aš dar turiu laiko! Ar ne?
„ – Dievas man neatleis, kad dėl manęs jums gėda. Ką aš galiu padaryti, mes neturim pinigų.“
Pavydu man tėvo ir sūnaus ryšio, apie kurį pasakotojas kalba. Tiek apie anksčiau, tiek apie dabar. Tas supratimas, kuris aplanko su laiku, patirtim. Kirba ir abejonės neduoda ramybės, o kas, jei mano tėvas pasikeitė, tik neturi užtektinai drąsos pakalbinti mane. O kas, jeigu mudu drauge jau būtumėm kitokie. Taip, kas – jeigu.
„Ką jautei, tėti, kai tavo žmona iš manęs nulipdė molinį savo pačios atvaizdą? <...> Ar tikrai taip anksti numojai ranka? Juk už tvorą, kiemą <...> kovojai tarsi liūtas, kodėl gi dėl manęs nepanorai kovoti?“
Oo, autoriaus rašymo stilistiška mane tiesiog džiugino. Tekstas tarsi slysta, labai gražiais potėpiais dėliojama istorija, subtiliai, su sveiku humoro jausmu ir šypsena širdyje. Tai buvo labai gardus ir subalansuotas pasakojimas. O paskutinė pastraipa – prieš autoriaus žodį – fantastiška! Odė vaikams. Išsirašykit. Pasikabinkit ir nuolatos kartokit, prisiminkit.
Rekomenduoju. Nuostabi istorija, kuri bus tarsi tramplynas į pačių meilės kurortus, sąžinės urvus, elementarųjį suopratį apie tėvus, vaikus, brolius ir seseris, senelius. Abejoju, ar pačių vertybės apsivers, nes skaitys šią knygą suaugę, kurių gyvenime daugelis dalykų jau nusistovėję. Bet, o Dievai, analizuosit ir kilnosit tai, ką turite. O jeigu ne, tuomet gali būti, kad esate beširdis ir bejausmis padaras. Atleiskite, aš tikrai nepiktai.
Kur tokios istorijos yra laikomos? Tai odė šeimai, tėvams ir vaikams. Odė meilei ir jausmams, odė kartų kartoms ir laikams. Jomis dalintis reikia. Visą daugybę temų, esančių tarp mūsų, apimanti knyga. Blogai būti ir negali, tai tarsi pagrindas – dirva, kurią reikėjo „palaistyti“ savimi. Tai, kas suvešėjo, yra nenuginčijamas grožis.
Galvoju, kad tam tikrų dalykų nesuprasti, jei nesi tėvas. Tarsi ne pačioje geriausioje šviesoje apžiūrimas paveikslas, neišragautas skonis, neatrasta paslaptis. Tai labai intymu – tėtis ir sūnus, mama ir dukra – jų ryšys – ko niekam nepatirt ir neatkartot, neišjaust, jei tik nesi to dalis. Kai pagalvoju apie vaikus, kurie neturi tėvų, darosi nepaprastai graudu – iš jų atimta pati didžiausia gyvenimo dovana. Patsai noriu visados likti dėkingu už tai, kad turėjau progos patirti artimųjų meilę. Jų nepamatuojamą meilę. Ir pasirinkimą/norą/ryžtą tai daryti taip beprotiškai.
Be to, kad tai yra prisiminimų virtinė, egzistuoja ir dabartis. Tėčio ir Tata meilės istorija, dviejų vyrų meilė, kurių šeimoje atsiranda vaikas. Ir antras. Susimąstau, ar nėra taip, kad būtent tokie tėvai yra geriau už tuos, kurie vaiko nelabai norėjo/nori? Ar yra skirtumas kieno meilėje sirpsta vaikas? Pagalvoju, kiek yra vaikų, kurie gimsta nemeilėje? Ką rinktumeisi: homoseksualūs tėvai ir suvešėjusi meilės atmosfera ar heterosekualūs, kurie, klausimas, ar myli vienas kitą, ar įgalūs mylėti kitus, nei kad tik pačius save? Tai dalis jų istorijos. Bei santykių analizavimas visos istorijos kontekste. Visada tikėjau, kad sėkminga meilės formulė yra, kai vienas myli nepamatuojamai, o kitas leidžiasi būti mylimas. Kažkodėl jaučiu, kad pasakotojas man paantrino.
„Visuomet teigiau, kad yra puodų, kurie amžinai liks be dangčių. Tokie, kokie yra. Kunkuliuojantys, purslojantys, bet neuždengti. Žvelgiantys aukštyn. Bet štai pasirodė jaunasis Hofmanas, ir mano puodą vienu ypu priplojo dangtis.“
Ir, iš to išplaukia kita problema. Aš tai vadinu problema, nes jos išspręsti (veikiau, kad išmušti) nesu įgalus iki šiol. Paties, kaip ir veikėjo, mama kaltina save, jog jos sūnus yra homoseksualus. Apskritai, kai mamos save kaltina dėl to, kokie jų vaikai tampa. Bet, ar tikrai yra taip sunku suprasti, kad kaltinti savęs nėra už ką? Ko pasekoje, kalbant apie knygą, susimąsčiau, kodėl istorijos pasakotojas nuolatos prašo atleidimo. Tarsi visas pasakojimas yra jo išpažintis ir kelias į ramybę. Taika su savimi? Tai, užauginęs vaiką, kaltinsi save, kad jis toks, o ne kitoks? Skamba taip, tarsi obuolys nuo obels netoli nurieda. Ir aš kalbu rimtai, tokias mintis iš paties mamos išmušti yra tiesiog neįveikiama užduotis. Gimiau toks, mam.
„Mama nori jį apkabinti, pasakyti jam – pesarai, mano berniuk, myliu tave tokį, koks esi. Niekas man nerūpi. Gal velniai, norėdami pasilinksminti, tave sugadina, bet tai mano, nusidėjėlės, kaltė. Tai dėl manęs.“
Pažįstama, kai autorius užsimena apie mamos „tarsi identifikavimą“. Ji nešioja geriausius drabužius, skaniausiai kvepia, yra visų galų meistrė, visada sveika ir niekada nemirs. O po to, rodos, kažkas nutinka ir ją matai, kaip labai trapią, gležną ir labai trumpą akimirką. Nespėjai įsimint kvapo, nepakako laiko „pasisotinti“. Laiko visada bus per mažai. Ji, mama, yra didžiausia mano silpnybė. Ir Tvirtybė. Laimė ir nelaimė.
„Visą gyvenimą jos ilgiuosi. Net šalia jos sėdėdamas ilgiuosi jos. Net pykdamas ir bardamas ją iš paskutiniųjų ilgiuosi jos. Mano ilgesys teka į didžiulę manyje žėrinčią jūrą. Ilgėdamasis mamos iš tiesų ilgiuosi ir savęs paties.“
Yra dalykų, kurių jau dabar gailiuosi mano ir mamos ryšiuose. Ko nepadariau, ko nepasakiau, kaip įžeidžiau. Dažnai galvoju apie tai, kaip galiu save reabilituoti. Juk aš dar turiu laiko! Ar ne?
„ – Dievas man neatleis, kad dėl manęs jums gėda. Ką aš galiu padaryti, mes neturim pinigų.“
Pavydu man tėvo ir sūnaus ryšio, apie kurį pasakotojas kalba. Tiek apie anksčiau, tiek apie dabar. Tas supratimas, kuris aplanko su laiku, patirtim. Kirba ir abejonės neduoda ramybės, o kas, jei mano tėvas pasikeitė, tik neturi užtektinai drąsos pakalbinti mane. O kas, jeigu mudu drauge jau būtumėm kitokie. Taip, kas – jeigu.
„Ką jautei, tėti, kai tavo žmona iš manęs nulipdė molinį savo pačios atvaizdą? <...> Ar tikrai taip anksti numojai ranka? Juk už tvorą, kiemą <...> kovojai tarsi liūtas, kodėl gi dėl manęs nepanorai kovoti?“
Oo, autoriaus rašymo stilistiška mane tiesiog džiugino. Tekstas tarsi slysta, labai gražiais potėpiais dėliojama istorija, subtiliai, su sveiku humoro jausmu ir šypsena širdyje. Tai buvo labai gardus ir subalansuotas pasakojimas. O paskutinė pastraipa – prieš autoriaus žodį – fantastiška! Odė vaikams. Išsirašykit. Pasikabinkit ir nuolatos kartokit, prisiminkit.
Rekomenduoju. Nuostabi istorija, kuri bus tarsi tramplynas į pačių meilės kurortus, sąžinės urvus, elementarųjį suopratį apie tėvus, vaikus, brolius ir seseris, senelius. Abejoju, ar pačių vertybės apsivers, nes skaitys šią knygą suaugę, kurių gyvenime daugelis dalykų jau nusistovėję. Bet, o Dievai, analizuosit ir kilnosit tai, ką turite. O jeigu ne, tuomet gali būti, kad esate beširdis ir bejausmis padaras. Atleiskite, aš tikrai nepiktai.
February 3, 2020
Nesu tikra, kaip apie šią knygą kalbėti. Bijau nesąmoningai užklijuoti kokią nors etiketę, nes tai reikštų, kad knyga perdėm vienpusiška. O ji tokia tikrai nėra.
Bet kalbėti norisi, nes jos paliktas įspūdis - stiprus. Kalbėti norisi, nes norisi, kad tokią gerą ir gražią knygą perskaitytų kuo daugiau žmonių. Kalbėti norisi, nes baisu, kad žmonės gali pabūgti knygos temos ir padėti ją į šalį taip ir neatsivertę. O ji verta būti atversta.
Nors iš pradžių aš pati nebuvau tikra, ar noriu skaityti toliau, kadangi mane kiek atgrasė pagrindinio veikėjo emocionalumas, tačiau vėliau su didžiausiu malonumu verčiau puslapius. Jausmų gilumas, daugiasluoksniškumas, svetima, dar gerai nepažinta kultūra ėmė masinti, kol galiausiai pasijutau pakerėta. Tas saikingas folkloro kiekis suteikė knygai savito prieskonio, o egzotiškieji Herato turgaus šokėjai išvis pakerėjo. Man buvo labai įdomu skaityti apie juos, nors daug kas iš pradžių stebino ir atrodė nesuprantama. Bet ši knyga ir moko atsiriboti nuo išankstinių nuostatų, nuo to, kas įprasta mums, ir priimti kitos kultūros ypatumus taip, tarsi jie būtų visiškai suprantami - nes tik tokiu atveju knyga atsivers ir panirus į jos pasaulį leis patirti emocijas, kurias jaučia Asafas - vyras, ką tik tapęs tėvu ir tėvo-sūnaus ryšį pamatęs naujai, iš kitos perspektyvos. Tai emociškai stipri ir jautri knyga, turinti savyje žymiai daugiau, nei būtų galima apibūdinti. Man kiek neramu, kad dažnai knygos pristatymuose nuskambantys "gėjų pora", "surogatinė motina", "žydai" gali atbaidyti kai kuriuos skaitytojus. Tai nėra esminiai šios knygos elementai - bent jau aš matau juos kitur: tėvų ir vaikų santykiuose, o dar geriau išgrynintas sluoksnis yra būtent tėvo ir sūnaus ryšyje. Man ši knyga yra pasakojimas apie tėvo ir jo atžalos santykius, kaip kartais nesąmoningi, neapgalvoti vaiko veiksmai ar žodžiai gali lemti tėvo atitolimą, užsidarymą, jo nebylų skausmą, virstantį šaltumu, o gal net kartais atšiaurumu. Ir kaip viskas pasimato kitoje šviesoje pačiam tapus tėvu.
Bet kalbėti norisi, nes jos paliktas įspūdis - stiprus. Kalbėti norisi, nes norisi, kad tokią gerą ir gražią knygą perskaitytų kuo daugiau žmonių. Kalbėti norisi, nes baisu, kad žmonės gali pabūgti knygos temos ir padėti ją į šalį taip ir neatsivertę. O ji verta būti atversta.
Nors iš pradžių aš pati nebuvau tikra, ar noriu skaityti toliau, kadangi mane kiek atgrasė pagrindinio veikėjo emocionalumas, tačiau vėliau su didžiausiu malonumu verčiau puslapius. Jausmų gilumas, daugiasluoksniškumas, svetima, dar gerai nepažinta kultūra ėmė masinti, kol galiausiai pasijutau pakerėta. Tas saikingas folkloro kiekis suteikė knygai savito prieskonio, o egzotiškieji Herato turgaus šokėjai išvis pakerėjo. Man buvo labai įdomu skaityti apie juos, nors daug kas iš pradžių stebino ir atrodė nesuprantama. Bet ši knyga ir moko atsiriboti nuo išankstinių nuostatų, nuo to, kas įprasta mums, ir priimti kitos kultūros ypatumus taip, tarsi jie būtų visiškai suprantami - nes tik tokiu atveju knyga atsivers ir panirus į jos pasaulį leis patirti emocijas, kurias jaučia Asafas - vyras, ką tik tapęs tėvu ir tėvo-sūnaus ryšį pamatęs naujai, iš kitos perspektyvos. Tai emociškai stipri ir jautri knyga, turinti savyje žymiai daugiau, nei būtų galima apibūdinti. Man kiek neramu, kad dažnai knygos pristatymuose nuskambantys "gėjų pora", "surogatinė motina", "žydai" gali atbaidyti kai kuriuos skaitytojus. Tai nėra esminiai šios knygos elementai - bent jau aš matau juos kitur: tėvų ir vaikų santykiuose, o dar geriau išgrynintas sluoksnis yra būtent tėvo ir sūnaus ryšyje. Man ši knyga yra pasakojimas apie tėvo ir jo atžalos santykius, kaip kartais nesąmoningi, neapgalvoti vaiko veiksmai ar žodžiai gali lemti tėvo atitolimą, užsidarymą, jo nebylų skausmą, virstantį šaltumu, o gal net kartais atšiaurumu. Ir kaip viskas pasimato kitoje šviesoje pačiam tapus tėvu.
November 25, 2019
Būnant savo sūnaus mama, aš giliai viduje meldžiuosi, kad jo santykis ir ryšys su savo tėčiu būtų kaip ilga, nenutrūkstama gija. Man labai svarbu, kad jie būtų viena jėga, vienas kumštis, kad būtų vienas kito atspindys be veidrodžio. Ir pagaliau, kad būtų tėvas ir sūnus: vienas kitą gerbiantys ir mylintys, vienas dėl kito paaukosiantys gyvybę arba ištiesiantys vienas kitam pagalbos ranką, kai ypatingai bus sunku. Tokios mano mamos, žmonos mažos svajonės dėl savo sūnaus ateities. Tačiau, ką galvoja būsimi ir esami sūnaus tėvai-vyrai? Kokias paslaptis, neišsakytus žodžius ar mintis, jausmus slepia jų kietos širdys, po kuriomis giliai tūno vaikystės ir jaunų dienų skausmas, galbūt neišsipildžiusios svajonės arba tėviškos meilės nebuvimas? Atsakymų toli ieškoti nereikia, nes tai akivaizdu jų darbuose ir poelgiuose. Todėl, kaip reikia mylėti, kaip mokėti prisipažinti ne tik sau, bet ir kitiems, kaip neteisti, o palaikyti, kviečiu pasinerti į neeilinę, iki sielos gelmių paliečiančią, vietomis net priverčiančią nubraukti ašarą Yossi Avni-Levy knygą "Meilės prekeiviai". Šios knygos autorius ypatingas dar ir tuo, kad yra paskirtas 2019 m. naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje. Todėl, kai leidyklos atstovė pasiūlė paskaityti šią knygą, nedvejodama sutikau, nors puikiai žinojau, kad ji mane stipriai palies ir sudrebins vis dar širdyje nešiojant mažas nuoskaudas iš savo vaikystės. Ši ambasadoriaus knyga yra skirta jo tėvo atminimui. Joje yra išpažintis, sauja apgailestavimo, ilgesys, bet nebūtinai-tiesa ir faktai. Tai nėra autoriaus ir jo šeimos biografija. Tad kuo ši istorija tokia ypatinga ir galbūt kiekvienam artima? Pirmiausia noriu paminėti, kad knygos veiksmas skaitytoją nukelia į septinto dešimtmečio Izraelį, į skurdžias to meto gatves, kur žmonės ir velniai gyvena vieni šalia kitų. Kalbant apie knygos siužetą, jis prasideda labai kasdieniškai. Pora į savo namus Tel Avive grįžta su naujagimiu rankose. Pagrindinio veikėjo Asafo džiaugsmas, tapus tėvu yra sumišęs su kitais jausmais: begaline meile, išgąsčiu, troškimu būti pačiu geriausiu tėčiu. Čia tik viena siužetinė linija, kuri pasitinka skaitytoją. Tačiau lygiagrečiai jos eina kita, nutolusi laike ir erdvėje, kuomet jaunas ir dailus žydas leidžiasi į jo gyvenimą pakeisiančią kelionę po legendinio Herato skersgatvių labirintą. Tad užbėgdama įvykiams už akių, paklauskime: kas sieja Asafą, ką tik tapusį tėčiu ir pavėluotai bandančiu susitaikyti su savo tėvu, ir Mašiachą, paslapčia pabėgusį iš namų, kad galėtų pažiūrėti į garsiuosius turgaus šokėjus? Atsakymai glūdi šiame jautriame ir daugiasluoksniame pasakojime. Kalbant apie patį kūrinį, tai man kaip skaitytojai didžiausią įspūdį paliko Asafas ir jo gyvenimas gimus vaikui. Neatskleisdama knygos siužeto noriu pasakyti, kad jo sąjunga yra kitokia nei mums įprasta. Čia vaiką augina du tėčiai. Vėlgi, galbūt čia autorius mums, skaitytojams, bando parodyti kaip su tėvyste sekasi susidoroti tos pačios lyties asmenims auginant vaiką. Daug niuansų ir peripetijų atskleidžia ši Asafo sąjunga, kurią norisi ir palaikyti, ir smerkti. Tačiau už viską čia gražiausia yra tai, kaip Asafas pasakoja savo sūnui apie jo meilę savo mamai, apie santykius su tėvu ir apie tai, koks neturėtų būti jo sūnus jam pačiam. Šioje istorijoje viskas labai asmeniška, vietomis tragiška jausmų atžvilgiu, kad sunku suprasti, kas didžiausias kaltininkas buvo Asafo ir jo tėvo bendravime. Bet turbūt neveltui yra sakoma, kad savo tėvų klaidas mes linkę atkartoti savo gyvenime, ko Asafas visaip stengiasi to išvengti, papasakodamas sūnui apie savo gyvenimą nuo vaikystės iki šių dienų. Labai gražūs dialogai, pamąstymai vyksta judviejų bendravime, kad vietomis net nubrauki ašarą, vietomis-nusišypsai. Atrodo, net keista, kad apie tokią meilę savo vaikui gali kalbėti vyras, kurio jausmai ir meilė ima viršų, o dabartinė laimė tarsi užglaisto jo skausmą ir nusivylimą dėl ryšio nebuvimo su tėvu. Sakyčiau, kad ši knyga yra puikus pavyzdys būsimiems ir jau esamiems tėčiams. Iš jos tikrai galima daug ko pasimokyti vardan ne tik dėl savo sūnų, bet ir dukterų. Šioje knygoje nėra vietos despotizmui, čia vyrauja graži, tauri ir širdis virpinanti meilė savo vaikui. Kam dar galėčiau rekomenduoti šį pasakojimą? Jis puikiai tiktų ir tiems skaitytojams, kurie mėgsta skaityti kelių kartų istorijas, kurie nori Izraelį pamatyti visai kitomis akimis ir pagaliau tiems, kurie nori įsijausti ir susitapatinti su veikėjais. Tam jūs turėsite puikią galimybę, tą tikrai prižadu, nes kūrinys gyvai pulsuojantis savo asmeniškumu ir poetiškumu. Belaukiant gražiųjų metų švenčių, ši knyga tiktų ir kaip dovana savo artimam žmogui: mamai, tėčiui, dukrai ar sūnui. Na o pabaigai mano palinkėjimas būtų toks: "Kartais neišsakyti žodžiai kaupiasi tarp mūsų diena po dienos, metai iš metų milžiniškuose molio ąsočiuose. Norint juos paleisti, reikia juos atkimšti ir semti iš jų niekada neištartus žodžius, o dalį grąžinti į savo sielos indus". To noriu Jums visiems ir palinkėti.
June 23, 2020
Unikali, išskirtinė knyga. Puikiai perteiktas miesto gyvenimas Artimuosiuose Rytuose, kur purvinos gatvės, saulės įkaitintas asfaltas, ryškūs pastatai, turgūs. Fonas man pasirodė lygiai toks pat stiprus kaip siužetas.
February 3, 2021
3,5. poetiški leitmotivai perauga į nereikalingus pasikartojimus, naratyvo įtampa didele dalimi dirbtinė. bet knygą persmelkantis meilės ir nemokėjimo jos išreikšti bei kaltės ir ilgesio to laiku nepadarius tikrumas yra labai daug trukumų atperkantis.
April 25, 2020
Ar galima pamatuoti meilę? Kuri meilė stipresnė? Sunku pasakyti... Bet šiame romane meilės netrūksta. Ir meilė čia kiek kitokia nei įprasta sutikti romanuose. Tai visų pirma tėvo meilė sūnui ir dr daug visokių meilių... Istorija labai jautri, tiesiog jausmų pliūpsnis... Kaip svarbu laiku parodyti, kad myli.
Pagrindinis veikėjas Asafas tampa tėvu ir naujagimį parsiveža į namus, kur gyvena su savo partneriu Idu. Tik paėmęs į rankas sūnų, jis praveria lyg Pandoros skrynią savo prisiminimus ir jausmus. Apžvelgia ir savo santykį su savo tėvu, motina ir netgi paslaptingais giminaičiais. Jis pasakoja mistiškas istorijas, dalyvauja keistuose įvykiuose ir bando pažinti naująjį save...
Pasakojimas išties daugiasluoksnis ir magiškas. Tiek spalvų, tiek kvapų jau seniai teko patirti. Rašytojas veda tiek Herato, tiek Tel Avivo gatvėmis, leidžia apsilankyti žydų imigrantų namuose, paskanauti tradicinio maisto ir užuosti gyvenimą. Atrodo keliauji kartu su Asafu ir sėdi jam ant peties. Daug sužinojau apie Izraelio istoriją, apie tradicijas ir legendas.
Knyga man labai patiko. Labai gerbiu rašytoją už drąsą pasakoti, tai kas visuomenėje yra tabu. Tai retas pavyzdys apie tai, kad vaikas gali turėti ir du tėčius... Ir tikrai patirti ne mažiau meilės negu įprasta. Turbūt ši tema labiausiai ir mane domino. O gal kitus ir piktino. Ir pati permąsčiau, ar tikrai parodau meilę laiku tiems, ką iš tiesų myliu.
Pagrindinis veikėjas Asafas tampa tėvu ir naujagimį parsiveža į namus, kur gyvena su savo partneriu Idu. Tik paėmęs į rankas sūnų, jis praveria lyg Pandoros skrynią savo prisiminimus ir jausmus. Apžvelgia ir savo santykį su savo tėvu, motina ir netgi paslaptingais giminaičiais. Jis pasakoja mistiškas istorijas, dalyvauja keistuose įvykiuose ir bando pažinti naująjį save...
Pasakojimas išties daugiasluoksnis ir magiškas. Tiek spalvų, tiek kvapų jau seniai teko patirti. Rašytojas veda tiek Herato, tiek Tel Avivo gatvėmis, leidžia apsilankyti žydų imigrantų namuose, paskanauti tradicinio maisto ir užuosti gyvenimą. Atrodo keliauji kartu su Asafu ir sėdi jam ant peties. Daug sužinojau apie Izraelio istoriją, apie tradicijas ir legendas.
Knyga man labai patiko. Labai gerbiu rašytoją už drąsą pasakoti, tai kas visuomenėje yra tabu. Tai retas pavyzdys apie tai, kad vaikas gali turėti ir du tėčius... Ir tikrai patirti ne mažiau meilės negu įprasta. Turbūt ši tema labiausiai ir mane domino. O gal kitus ir piktino. Ir pati permąsčiau, ar tikrai parodau meilę laiku tiems, ką iš tiesų myliu.
January 25, 2021
Prieš pradėdama skaityti šią knygą, žinojau, jog čia rasiu tėvystės tematikos istoriją - dėl to net nedvejojau. Tiesa, esu šiek tiek nustebinta, ką šioje istorijoje radau, nes prisipažinsiu, tikrai ne to tikėjausi. Ar tai gerai? Hm, deja, bet nepaliko gilaus įspūdžio.
Ši knyga yra dvisluoksnė - joje gyvuoja dvi istorijos, du laikotarpiai. Asafo šeimos istorija, jo vaikystės prisiminimai, skirti kartu su jo partneriu Idu įsivaikintam vaikeliui. Kita dalis - labiau folklorinė, su tautosakos motyvais, kurioje pasakojama žydų kelias naujo gyvenimo link. Būtent ši dalis manęs ir nesužavėjo. Asmeniškai man buvo gan sunku susitelkti, nes tie visi velniai ir prietarai - ne man.
Visgi, sveikintina ir graži ši knyga. Juk daugiausia aprašomi yra mamos ir vaikų santykiai, o čia pagaliau susitelkiama ties tėvo ir sūnaus ryšiu. Asafas siekia sukurti tvirtus santykius su savo sūneliu, būnant kuo geresniu tėčiu, pavyzdžiu. Tai daroma atsigręžiant į jo paties vaikystę su nuoskauda, kai jis pats neišsakė savo jausmų tėčiui, neparodė šilumos ir prisirišimo. Ir išties, kaip gaila, kai suprantame savo gimdytojų ir augintojų esmę gyvenime tik tada, kai artėja to žmogaus netektis. Bet žmogus yra toks sutvėrimas - vertina tada, kai netenka.
‘Meilės prekeiviai’ man labiausiai patiko dėl aprašytos tėvo svarbos vaiko gyvenime, gražiai aprašyto to jausmo savo vaikui ir apskritai šeimai.🤍
Ši knyga yra dvisluoksnė - joje gyvuoja dvi istorijos, du laikotarpiai. Asafo šeimos istorija, jo vaikystės prisiminimai, skirti kartu su jo partneriu Idu įsivaikintam vaikeliui. Kita dalis - labiau folklorinė, su tautosakos motyvais, kurioje pasakojama žydų kelias naujo gyvenimo link. Būtent ši dalis manęs ir nesužavėjo. Asmeniškai man buvo gan sunku susitelkti, nes tie visi velniai ir prietarai - ne man.
Visgi, sveikintina ir graži ši knyga. Juk daugiausia aprašomi yra mamos ir vaikų santykiai, o čia pagaliau susitelkiama ties tėvo ir sūnaus ryšiu. Asafas siekia sukurti tvirtus santykius su savo sūneliu, būnant kuo geresniu tėčiu, pavyzdžiu. Tai daroma atsigręžiant į jo paties vaikystę su nuoskauda, kai jis pats neišsakė savo jausmų tėčiui, neparodė šilumos ir prisirišimo. Ir išties, kaip gaila, kai suprantame savo gimdytojų ir augintojų esmę gyvenime tik tada, kai artėja to žmogaus netektis. Bet žmogus yra toks sutvėrimas - vertina tada, kai netenka.
‘Meilės prekeiviai’ man labiausiai patiko dėl aprašytos tėvo svarbos vaiko gyvenime, gražiai aprašyto to jausmo savo vaikui ir apskritai šeimai.🤍
December 21, 2020
Knyga, kurią numečiau...🦀
♥️Meilės prekeiviai - Yossi Avni-Levy♥️
@Sofoklis leidyklos knygomis dar niekada nesu nusivylusi.🎁
✖Tačiau ši - nepatiko.✖
Perskaičiau tik 20 psl.ir teko ją užversti.
Knygos anotacija skelbia, kad knyga yra apie porą grįžusią į Tel Avivą su naujagimiu ant rankų. Kaip naujai iškeptas tėtis džiaugiasi naujagimiu ir naujais potyriais.👀
Tačiau pradėjusi skaityti atsidūriau lyg Lietuvių liaudies pasakoje apie velnius ir miškus.👹
Tokia vaikiška pasakos pradžia ir įžanga į fantazijų pasaulį be galo nuvylė.😠
Perskaičiau vos 20 psl., bet supratau, kad knygoje ši stebuklų tema vis gilėja.
💡Tad teko pasakyti knygai SUDIE.
O jūs ar lengvai padedate knygą, kuri nesudomino iš pradžių?♻️
Man tai pirmas kartas! ❄
♥️Meilės prekeiviai - Yossi Avni-Levy♥️
@Sofoklis leidyklos knygomis dar niekada nesu nusivylusi.🎁
✖Tačiau ši - nepatiko.✖
Perskaičiau tik 20 psl.ir teko ją užversti.
Knygos anotacija skelbia, kad knyga yra apie porą grįžusią į Tel Avivą su naujagimiu ant rankų. Kaip naujai iškeptas tėtis džiaugiasi naujagimiu ir naujais potyriais.👀
Tačiau pradėjusi skaityti atsidūriau lyg Lietuvių liaudies pasakoje apie velnius ir miškus.👹
Tokia vaikiška pasakos pradžia ir įžanga į fantazijų pasaulį be galo nuvylė.😠
Perskaičiau vos 20 psl., bet supratau, kad knygoje ši stebuklų tema vis gilėja.
💡Tad teko pasakyti knygai SUDIE.
O jūs ar lengvai padedate knygą, kuri nesudomino iš pradžių?♻️
Man tai pirmas kartas! ❄
December 7, 2019
PATIKO
Visa knyga tai tarsi meilės kupinas tėvo laiškas sūnui. Istorija jautri, aprašanti tėvų ir vaikų santykius, meilės poelgius.
Tai pasakojimas apie homoseksualų porą, kuri ką tik įsivaikino kūdikį ir vienas iš tėvų, Asafas, pasakoja apie savo baimes, lūkesčius ir didelę meilę tapus tėvu. Per šį naują santykį jis reflektuoja apie ryšį su savo tėvais, Ši kelionė vyksta per prisiminimus ir dabartį. Asafas atvirai pasakoja apie jausmus, kurie aplanko lankant sergantį tėvą, vienišą motiną, kovą su kaltės jausmu dėl savo poelgių, kurie skaudino ir skaudina juos..Kartu seka ir susipažinimas su dingusiu tėvo broliu.Visa istorija dar yra apipinta įvairiais velnių minėjimais, kurie suteikiai istorijai truputi mistikos. Ji man nepasirodė labai reikalinga, bet gali būti, kad tai labiau kultūrinys dalykas.
Knyga patiko savo gražiu ir atviru rašymo stiliumi. Istorija graži ir man pasirodė be galo jautri. Taip pat buvo įdomu skaityti apie šeimos santykius iš vyro pusės.
Verta paminėti kad autorius šiuo metu yra Izraelio ambasadorius Lietuvoje.
Visa knyga tai tarsi meilės kupinas tėvo laiškas sūnui. Istorija jautri, aprašanti tėvų ir vaikų santykius, meilės poelgius.
Tai pasakojimas apie homoseksualų porą, kuri ką tik įsivaikino kūdikį ir vienas iš tėvų, Asafas, pasakoja apie savo baimes, lūkesčius ir didelę meilę tapus tėvu. Per šį naują santykį jis reflektuoja apie ryšį su savo tėvais, Ši kelionė vyksta per prisiminimus ir dabartį. Asafas atvirai pasakoja apie jausmus, kurie aplanko lankant sergantį tėvą, vienišą motiną, kovą su kaltės jausmu dėl savo poelgių, kurie skaudino ir skaudina juos..Kartu seka ir susipažinimas su dingusiu tėvo broliu.Visa istorija dar yra apipinta įvairiais velnių minėjimais, kurie suteikiai istorijai truputi mistikos. Ji man nepasirodė labai reikalinga, bet gali būti, kad tai labiau kultūrinys dalykas.
Knyga patiko savo gražiu ir atviru rašymo stiliumi. Istorija graži ir man pasirodė be galo jautri. Taip pat buvo įdomu skaityti apie šeimos santykius iš vyro pusės.
Verta paminėti kad autorius šiuo metu yra Izraelio ambasadorius Lietuvoje.
April 30, 2020
Vos ne vos įveikiau pusė. Nebaigsiu. Labai neįdomi, neįtraukianti, ištemta, nuobodi, per daug jausmų, kad net bloga. Iki pusės, t.y. iki 192 puslapio reikėjo skaityt apie nuolat bambantį tėvą, motiną, turgaus šokėją ir autoriaus jausmus savo najagimiui sūnui. Jei reikia išbandymo skaitymu, skaitykit, bet šiaip visiška nuobodybė.
November 9, 2022
Skaitant romaną, vienas pirmųjų į akis krentančių dalykų – išorinis (siužeto) ir vidinis (temų ir prasmių) persipinimas. Knygos autorius sugeba taikliai ir tiksliai perteikti siužetą, greta individualių veikėjų pasirinkimų ir pasakojimų pinamas Afganistano žydų likimas, greta sunkių vieno žmogaus išgyvenimų koegzistuoja visos tautos trauminės patirtys. Dar nesu skaičiusi tokio grožio knygos apie tėvo meilę. Apie dviejų tėčių meilę. Taip pat knygoje galima rasti daug žydų tautos istorijos. Todėl nesu tikra kaip turėčiau apie šią knygą kalbėti ir kaip ją apibūdinti. Tačiau knyga tikrai – stipri. Ji verta būti atsiversta ir perskaityta. Ši knyga moko atsiriboti nuo išankstinių nuostatų, nuo to, kas įprasta mums, ir priimti kitos kultūros ypatumus taip, tarsi jie būtų visiškai suprantami. Tačiau nereiktų išsigąsti skambių frazių, tokių kaip: "gėjų pora", "surogatinė motina", "žydai", tai tikrai neturėtų Jūsų atbaidyti nuo šios knygos skaitymo. Tai labiau pasakojimas apie tėvo ir jo atžalos santykius kaip kartais nesąmoningi, neapgalvoti vaiko veiksmai ar žodžiai gali lemti tėvo atitolimą, užsidarymą, jo nebylų skausmą, virstantį šaltumu, o gal net kartais atšiaurumu. Tikrai kaip ir minėjau – stipri knyga.
February 23, 2025
🤍"Mėgstu netikėtai užklumpančias staigmenas: jos dieną paberia aukso trupinių, ant kurių iš aukštumų tupia sielos paukščiai".
🤍"Kai ko nors nori, tavyje skamba nuostabi melodija. Visada žinai, ko trokšti. Ne visada turi drąsos tai įgyvendinti. Todėl.klausaisi kitų žmonių patarimų. Bet juk jie tos melodijos negirdi! Neklausyk kitų, sūnau. Kai turėsi svajonę, ištiesk ranką ir pasiek ją!".
🤍"Kai ko nors nori, tavyje skamba nuostabi melodija. Visada žinai, ko trokšti. Ne visada turi drąsos tai įgyvendinti. Todėl.klausaisi kitų žmonių patarimų. Bet juk jie tos melodijos negirdi! Neklausyk kitų, sūnau. Kai turėsi svajonę, ištiesk ranką ir pasiek ją!".
January 25, 2022
jeigu atvirai, nelabai žinau, ką pasakyti apie šią knygą. arba aš dar per „maža“, arba per mažai „subrendus“, nes šioje knygoje neįžvelgiau to, ką įžvelgė kitos merginos.
man ji nebuvo nei nuostabi, nei kažkuo ypatinga, nei paliko didelių įspūdžių. net galėčiau pasakyti, kad nebuvo verta mano laiko. skaičiau ilgai ir nuobodžiai, nes buvo tiek sunku skaityti, tiek neįdomu.
taip, buvo gilių vietų, apmąstymų, didelė kova su savimi, savo jausmais, bet manęs tai neįtikino, atrodė per daug ištęsta ir vis tiek neužbaigta.
taip pat galėčiau pasakyti, kad ši knyga visai ne mano stiliaus.
o daugiau kaip ir neturiu, ką pasakyti. perskaičiau ir beveik pamiršau, tad ar rekomenduočiau ją jums - abejoju, bet kaip sakoma - skonis draugų neturi, tad galbūt Jums kaip tik ji labai patiks.
man ji nebuvo nei nuostabi, nei kažkuo ypatinga, nei paliko didelių įspūdžių. net galėčiau pasakyti, kad nebuvo verta mano laiko. skaičiau ilgai ir nuobodžiai, nes buvo tiek sunku skaityti, tiek neįdomu.
taip, buvo gilių vietų, apmąstymų, didelė kova su savimi, savo jausmais, bet manęs tai neįtikino, atrodė per daug ištęsta ir vis tiek neužbaigta.
taip pat galėčiau pasakyti, kad ši knyga visai ne mano stiliaus.
o daugiau kaip ir neturiu, ką pasakyti. perskaičiau ir beveik pamiršau, tad ar rekomenduočiau ją jums - abejoju, bet kaip sakoma - skonis draugų neturi, tad galbūt Jums kaip tik ji labai patiks.
February 16, 2022
Labai keista, neįprasta man knyga. Vietom sunku suvokti apie ką kalbama.
October 10, 2023
3.5 rounded to 4
August 14, 2020
Labai jauki, nepagrąžinta istorija apie sūnaus - tėvo santykius.
December 16, 2019
Visų pirma norisi paminėti, kad ši knyga man primena Khaled Hosseini kūrybą. Tokia gili, šiek tiek liūdnoka bei dvasinga istorija apie artimuosius rytus. Būna, kad skaitai ir nesupranti ar supranti apie ką skaitai (gerąja prasme).
Patiko pats rašymo stilius, kai dabartis persipina su praeitim ir viskas pereina į "laišką" sūnui. Turbūt nebuvo daug skyrių, kuriuose būtų vienas laikas ir viena erdvė nuo pradžios iki galo.
Knyga, tikrai priverčianti susimąstyti apie savo santykį su tėvais ir kitais artimaisiais. Kaip tai yra svarbu ir kad reikia vertinti kiekvieną kartu praleistą minutę, nes nežinome kada mums skirtas laikas baigsis, o kai bus per vėlu, beliks tik gailėtis kažko nepadarius ar nepasakius.
Iš tikro, žinant situaciją šiuolaikinėse šeimose, toks santykis tėvo su vaiku ir tokia meilė yra jau ganėtinai retas dalykas ir tai reikia saugoti bei branginti.
Neradau šioje knygoje nieko šokiruojančio ar nepriimtino, kaip kai kurie skaitytojai. Meilė būna visokia, tiek tarp vyro ir moteris, tiek ir tarp dviejų vyrų. Ir ta meilė nėra nei kiek mažesnė ar prastesnė. Ir nepritariu tai minčiai, kad vaikui reikia turėti ir tėtį ir mamą. Tikrai nemaža dalis vaikų neturi nė vieno tėčio, taigi du tėčiai yra tikrai daug geriau.
Perskaičius šią knygą kažkaip apėmė pagarba Lietuvos valstybei, kas turime tokį ambasadorių.
Patiko pats rašymo stilius, kai dabartis persipina su praeitim ir viskas pereina į "laišką" sūnui. Turbūt nebuvo daug skyrių, kuriuose būtų vienas laikas ir viena erdvė nuo pradžios iki galo.
Knyga, tikrai priverčianti susimąstyti apie savo santykį su tėvais ir kitais artimaisiais. Kaip tai yra svarbu ir kad reikia vertinti kiekvieną kartu praleistą minutę, nes nežinome kada mums skirtas laikas baigsis, o kai bus per vėlu, beliks tik gailėtis kažko nepadarius ar nepasakius.
Iš tikro, žinant situaciją šiuolaikinėse šeimose, toks santykis tėvo su vaiku ir tokia meilė yra jau ganėtinai retas dalykas ir tai reikia saugoti bei branginti.
Neradau šioje knygoje nieko šokiruojančio ar nepriimtino, kaip kai kurie skaitytojai. Meilė būna visokia, tiek tarp vyro ir moteris, tiek ir tarp dviejų vyrų. Ir ta meilė nėra nei kiek mažesnė ar prastesnė. Ir nepritariu tai minčiai, kad vaikui reikia turėti ir tėtį ir mamą. Tikrai nemaža dalis vaikų neturi nė vieno tėčio, taigi du tėčiai yra tikrai daug geriau.
Perskaičius šią knygą kažkaip apėmė pagarba Lietuvos valstybei, kas turime tokį ambasadorių.
October 4, 2023
סיפור נפלא ומלא ברגש, מציאותי ודמיוני להפליא בו זמנית. שפת הספר ציורית ומלאת קסם, הסיפור מעניין, מותח ומרגש והסופר שוזר בין כל העלילות לכדי יצירה אחתי יוצאת דופן.
Displaying 1 - 25 of 25 reviews